Įsikūręs naujame pastate ir aktyviai pristatantis profesionalią muziką ir kultūrą Vakarų Lietuvos gyventojams, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) siekia įsitvirtinti ir tarptautiniame kultūros žemėlapyje. KVMT tiki, kad Klaipėdoje užgimęs kūrybiškumas ir meistriškumas gali skambėti visame pasaulyje.

Kūrybiniai mainai su Gdansko opera

Šių metų pavasarį, balandžio 5 d., įvyko pirmosios tarptautinės gastrolės naujajame teatro pastate – Klaipėdos ir Lietuvos žiūrovai sulaukė svečių iš Gdansko Baltijos operos. Parodyta dažniausiai pasaulyje statoma lenkų opera – Karolio Szymanowskio „Karalius Rodžeris“. Publiką sužavėjo ne tik išskirtinė muzikos ir scenografijos dermė, bet ir operos atlikėjų profesionalumas, režisūrinis spektaklio išpildymas. Gastrolių metu aptartas ir atsakomasis Klaipėdos teatro vizitas – 2026-ųjų birželio pabaigoje KVMT su Gintaro Varno režisuota Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ atidarys Baltijos operos festivalį Gdanske.

Baletas: tarp 100-čio Lietuvoje iki tarptautinių žvaigždžių

Tikra švente tapo ir spalio 30 d. surengtas Tarptautinis baleto gala koncertas, skirtas Lietuvos baleto šimtmečio minėjimui. KVMT sukvietė ryškiausias baleto žvaigždes iš Italijos, Vokietijos, Estijos, Japonijos, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Scenoje žibėjo ir KVMT baleto trupės šokėjai. Šokio gerbėjus žavėjo klasikinio ir šiuolaikinio baleto šedevrai, novatoriški choreografiniai sprendimai bei nepriekaištinga atlikėjų elegancija.

Lietuvos baleto 100-ečio minėjimas tęsis ir Vilniuje, kur gruodžio 12 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje šokio gerbėjams bus parodytas diptikas „Kaktusai+“, kurį sudaro šiuolaikinių užsienio choreografų vienaveiksmiai kūriniai: Gajaus Žmavco „Garso elipsė“ (Audio unit) ir didelio pasaulinio atgarsio sulaukęs Alexanderio Ekmano „Kaktusai“ (Cacti).

Viešnagė Estijos scenoje

Gruodžio 2-3 d. KVMT kolektyvas svečiavosi Tartu Vanemuinės teatre Estijoje, pristatydamas Gaetano Donizetti komišką operą „Meilės eliksyras“ (režisierė Karina Novikova) bei daugybę apdovanojimų pelniusį Martyno Rimeikio šokio spektaklį pagal Eduardo Balsio muziką „Eglė žalčių karalienė“. Spektakliuose lankėsi bei bendradarbiavimo planus su KVMT vadove Goda Giedraityte aptarė J. E. Lietuvos ambasadorė Estijoje Gitana Skripkaitė, Lietuvos garbės konsulė Tartu Birutė Klass-Lang, Tartu universiteto Baltistikos centro vadovė Tiina Katel, Tartu lietuvių bendruomenės pirmininkė Sigita Matulevičienė ir, žinoma, Vanemuinės teatro vadovas Aivar Mäe.

Ateinančių metų pavasarį Tartu Vanemuinės teatro kolektyvai Klaipėdos žiūrovams parodys Wolfgango Amadeus Mozarto operą „Don Žuanas“ ir Kristinos Paulin baletą „Gruodžio lietus“, įkvėptą Fryderyk Chopin muzikos ir gyvenimo istorijos.

Narystė „Opera Europa“

Tarptautinės ir respublikinės gastrolės liudija, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras vis ryškiau įsitvirtina kaip profesionalios Lietuvos muzikos kultūros ambasadorius. Jau keletą metų KVMT yra tarptautinės organizacijos „Opera Europa“ narys, o ši narystė atveria platesnes galimybes įsitraukti į Europos operos ir muzikinių teatrų tinklą, semtis gerosios praktikos iš kolegų užsienyje, dalyvauti tarptautiniuose forumuose, megzti naujas partnerystes ir taip prisidėti prie žemyno operinės kultūros raidos. Tai suteikia KVMT dar daugiau erdvės augti, kurti bendrus projektus ir drąsiai žengti į tarptautinę sceną, stiprinant Klaipėdos, kaip modernaus, atviro ir kūrybingo miesto, vardą.

KVMT inform.

Lapkričio 25-oji tapo ypatinga Šilalės meno mokyklos ir visai rajono meninio ugdymo pedagogų bendruomenei. Šilalėje lankantis Prezidentui Gitanui Nausėdai, Meno mokykloje išskirtinį dėmesį vaikų kūrybiniam ir men­iniam ugdymui skyrė pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė. Ji yra įsitikinusi, kad augindami kūrybingas, šviesias asmenybes, mūsų pedagogai formuoja Lietuvos ateitį ir taip užtikrina valstybės klestėjimą. 

D. Nausėdienė gerą valandą bendravo su pedagogais ir dailės, muzikos, šokio meno pamokose dalyvavusiais vaikais, pasidžiaugė gražiai ir jaukiai įrengtomis Meno mokyklos patalpomis, nuo pat pirmų susitikimo minučių užsimezgė diskusija apie kūrybiškumo naudą harmoningam asmenybės augimui bei švietimo ir kultūros bendruomenės problemas regionuose,  o pedagogai dalijosi patirtimi bei idėjomis, kurios kiekvienam vaikui padeda atrasti savo talentus. 

„Kultūra yra tai, ką mes sukuriame. Esate tie kultūros šviesuliai, kurie pakylėja vaikų sielas, palydite juos į kūrybos pasaulį, savo raiškos ir unikalumo paiešką. Ačiū, kad dovanojate jiems savo talentus, kad kiekvienoje pamokoje ieškote priėjimo prie vaiko, prie tos būties, kuri yra verta žmogiškojo gyvenimo. Mes į šitą gyvenimą ateinam ne būti, bet rasti atsakymus, kodėl čia esame, kad pajustume ir palaikytume vienas kitą. O kultūra yra pats nuostabiausias dalykas, kuris mus supa, ir jūs esate tos kultūros nešėjai“, – sakė D. Nausėdienė. 

Šilalės meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja Rasa Ramanauskienė patikino, jog pedagogai geriausiai žino, koks svarbus yra meninis ugdymas: moksliniai tyrimai atskleidė, kad jis stip­rina vaizduotę, dėmesio koncentraciją, skatina mąstyti kūrybiškai, padeda vaikui reikšti jausmus, skatina empatiją, bendradarbiavimą ir bend­ruo­meniškumą. Nors rajone mokinių mažėja, Šilalės meno mokyklos bend­ruomenė nuosekliai auga – šiemet ugdoma 611 mokinių, kone ketvirtadalis jų mokosi Kaltinėnuose, Laukuvoje, Pajūryje ir Kvėdarnoje. Mokykla ruošiasi įgyvendinti ankstyvojo meninio ugdymo programą, o, pasak R. Ramanauskienės, džiugina tai, kad visos vietos jau rezervuotos – tai rodo, jog tėvai supranta tokio ugdymo reikšmę.

Savo požiūrį į meninį ugdymą išdėstė išplėstinio ugdymo mokinys Ridas Dargevičius, kurį mokytis muzikos paskatino smalsumas sužinoti, kaip veikia instrumentas, ką juo galima išgauti. Vaikinui apmaudu, jog daug bendraamžių to nedaro dėl per didelio užimtumo, finansinių ir kitokių problemų. Rido klausimas pirmajai poniai buvo, ką daryti, kad visi vaikai galėtų pajusti kūrybos džiaugsmą. 

Prezidento patarėja Jūratė Litvinaitė neslėpė mananti, kad jei XXI a. negalime sudaryti vaikams visų galimybių mokytis, tai yra didelis nusidėjimas. 

„Vyriausybė savo programoje yra įsipareigojusi organizuoti visos dienos mokyklas, kuriose vaikai galėtų kurti, groti, piešti, daryti tai, kas jiems teikia malonumą ir skatina kūrybiškumą. Jokios finansinės kliūtys tam neturėtų sutrukdyti – tai yra mūsų valstybės atsakomybė. Vaikams negali būti jokių apribojimų, nebent jie patys nedrįstų, bet geras mokytojas visada tą nedrąsą sulaužo, išminko kaip plastiliną, kad vaiko gabumai atsiskleistų. Tai pats geriausias būdas atitraukti vaikus nuo telefonų ir socialinių tinklų“, – įsitikinusi Prezidento patarėja. 

Tai, jog mūsų krašto jaunimui yra suteiktos tikrai didelės galimybės, patvirtino ir Šilalės kultūros centro direktoriaus pareigas laikinai einantis Antanas Kazlauskas, pasidžiaugęs, kad Nacionalinio kultūros centro duomenimis, Šilalė yra trečioje vietoje pagal Lietuvos dainų šventės dalyvių gausumą. Vos daugiau nei 20 tūkst. gyventojų turinti savivaldybė į Dainų šventę išsiuntė 537 dalyvius, iš jų 200 mokinių. Ir daugiausiai jų šventei paruošė būtent Meno mokykla ir Šilalės kultūros centras. 

Gvildenta susitikime ir problema, kuri gali po kelių metų pakeisti nusistovėjusias tradicijas – kultūros darbuotojų trūkumas. Jų per mažai parengia aukštosios mokyklos, be to, baigę konservatoriją, daugelis nebenori dirbti regionuose. J. Litvinaitė pedagogus pradžiugino žinia, kuri nuskambėjo ir tą pačią dieną vykusiame Lietuvos mokyklų direktorių suvažiavime Kaune. Nuo ateinančių mokslo metų bus praplėstas mokytojų rengimas, sudaroma galimybė kiekvienam mokytojui įgyti dvi ar tris specialybes, nes mažose mokyklose surinkti pilną krūvį ir gauti vertą atlyginimą darosi vis sunkiau. 

Šilalės savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Rasa Kuzminskaitė pastebėjo, kad galimybės vaikams suteikti pilnavertį meninį ugdymą labai priklauso nuo savivaldybės politikų sprendimų. Šiais metais Meno mokyklai savivaldybė skyrė 1 mln. 110 tūkst. eurų, kai iš valstybės biudžeto mokykla gavo tik 31 tūkst. Eur – tokios sumos neužtenka išlaikyti net dviem pedagogų etatams. 

„Manyčiau, kad santykis galėtų keistis, nes bendrojo ugdymo mokyklų finansavimas yra pakankamas. Savivaldybės investicijos leidžia užtikrinti, jog Meno mokyklą galėtų lankyti visi norintys, nėra jokių atrankų ir tai yra pati didžiausia mokyklos stiprybė. Esu įsitikinusi, kad veikdami kartu, galime sukurti aplinką, kurioje menai tampa ne papildoma veikla, o natūralia, kiekvienam, kuris tik nori kurti, prieinama gyvenimo dalimi“, – tvirtino R. Kuzminskaitė. 

Šilalės meno mokyklos direktorius Arūnas Goštautas pasidžiaugė, jog per visus Lietuvos nepriklausomybės metus pavyko išsaugoti Meno mokyklas tokias, kokios jos visada buvo. Šiandien Lietuvoje yra net 120 tokių mokyklų, jose mokosi per 60 tūkst. mokinių.

„Ir tai yra didelis pranašumas prieš kitas Europos šalis, kur vaikus į meninio ugdymo pamokas tėvai veža 60 ar net 100 kilometrų. Suprantu, jei vaikas itin gabus, bet jei jis nori tik tobulėti, lavintis, ne kiekviena šeima gali tą leisti“, – sakė A. Goštautas. 

Šilalės meno mokykloje dirba iš Klaipėdos, Šiaulių, Rietavo, Tauragės atva­žiuojantys mokytojai, ir nors jų netrūksta, direktorius tikino, kad prob­lemų yra. Koncertmeisteriams keliami tokie pat reikalavimai kaip muzikos mokytojams, bet jų algos beveik nesiskiria nuo nekvalifikuotų darbuotojų atlyginimų, todėl nėra norinčiųjų šį darbą dirbti. 

„Ką meno ir muzikos mokyklos dar galėtų padaryti, kad kultūrinis ir meninis ugdymas Lietuvoje dar labiau suklestėtų“? – klausė Šilalės meno mokyk­los vadovas.

Pirmoji ponia neslėpė, kad toks klausimas nuteikia itin viltingai, nes žmonės, kurie galėtų jaustis skriaudžiami, klausia, ką galėtų padaryti, kad valstybė stiprėtų.  

„Jeigu vaikui sekasi, jei jis kažką pasiekė, tai yra jūsų nuopelnas, nes jūs jo gyvenimą pripildėte turinio, kokybės, kultūros. Ir nesvarbu, kaip jis suras tą formą – taps menininku, piešiančiu ar muzikuojančiu žmogumi ar tiesiog puikiu piliečiu, kuris supranta ir vertina kultūrą, tai bus jūsų dovana visuomenei“, – tikino D. Nausėdienė.  

Prezidento patarėja J. Litvinaitė pastebėjo, jog visada, kai diskutuojama dėl atlyginimų ir darbo sąlygų gerinimo, kalbama apie tai, kas vyksta nuo aštuonių iki popietės, nors ne mažiau yra svarbi ir likusi dienos dalis, kai vaikai užimami neformaliu ugdymu. 

„Manau, turėtume pripažinti, jog bet kuris specialistas, dirbantis su vaiku, yra tos pačios kategorijos mokytojas ir jam priklauso visi tie patys socialiniai, finansiniai ir diplomų reikalavimai. Jeigu žmogus turi pedagogo diplomą, neturėtume rūšiuoti, kad tai yra formalaus ar neformalaus ugdymo mokytojas. Mūsų viltys apie gražią Lietuvą neišsipildys, jei nebus vaikų. Vaikų nebus, jeigu jie nebus užimti, kol tėvai dirba. Formaliosios mokyklos gali padaryti tik pusę, tai viena koja. Antra koja esate jūs, meno ir kultūros ugdytojai, ir dėl to ta antra koja lygiai taip pat turi būti apauta, prižiūrėta ir aprūpinta“, – kalbėjo Prezidento patarėja. 

Tam, kad tai vyktų, turi būti sukurta sistema, kuri pakeistų požiūrį į ugdymą, suteiktų galimybę auginti vaikus kultūriškai brandžioje aplinkoje, išmokytų juos atsirinkti, kas yra prieš mūsų prigimtį, kas žaloja, užkerta kelius į ateitį. D. Nausėdienė pripažino, jog susitikimo Meno mokykloje pridėtinė ver­tė yra atviras kalbėjimas, leidžiantis suprasti, kokia sudėtinga yra situaci­ja.

„Valstybė daro per mažai, bendromis jėgomis tai turime pakeisti, nes to reikia mūsų vaikams, Lietuvos ateičiai. Jeigu vaikai bus išprusę, kultūringi, išsilavinę, jie taps valstybės garantu. Kiek­viena gilė, kuria puošiate savo miesto pastatus, turi savo individualią spalvą ir formą. Suraskite savo spalvą, savo raiškos formą ir keliaujame į ateitį kartu“, – linkėjo šilališkiams pirmoji ponia, įteikdama Meno mokyklos direktoriui Lietuvos istorinę vėliavą su Vyčio ženklu.

Daiva BARTKIENĖ

LR Prezidento kanceliarijos/Eitvydo KINAIČIO nuotr.

Senutė Europa ir elgesio nenu­spė­­ja­mumu pasižymintis Amerikos ly­de­ris atspindi savo gerontologinę būse­ną: senėjantys geopolitiniai da­riniai nesugeba efektyviai pasi­prie­šinti blogiui. Jam atstovauja tokie pat politikos senoliai, bet įžūlūs, dik­ta­toriški, siekiantys save reabilituoti už nesėkmes praeityje arba spė­ti dar šį tą nuveikti tarptautiniuose plo­tuo­se. Jaunesnieji arba lin­kę nu­si­ša­linti, arba pralaimi dėl ne­pa­ty­ri­mo. 

Amerikiečių gerontologas Robertas N. Butleris knygoje „Kodėl verta išgyventi? Senatvė Amerikoje“ neigiamą požiūrį į senų žmonių veiklą vadino „eidžizmu“ (nuo angliškojo „ageism“), tačiau įrodinėjo, kad senatvė iš tikrųjų daro blogą poveikį pasauliniams procesams. Tai būdinga visai istorijos raidai, ne tik šiam laikotarpiui. Juk dauguma diktatorių ir tironų buvo vidutinio ar solidaus amžiaus...

Šių eilučių autorius neturi nieko prieš senjorus, juos gerbia, nes ir pats jau pasiekęs tokį amžių. Tačiau šis teorinis ekskursas pasitvirtina ir karo Ukrainoje atžvilgiu. Kyjivas fronte kol kas nusileidžia dviem diktatoriams – 78-erių Donaldui Trumpui ir 73-ejų Putinui. Į pastarojo rankovę įsikibęs artimiausias pagalbininkas Lukašenka, kuriam 71-eri, ir jis Baltarusiją valdo nuo 1994 m. Netgi jų sąjungininkai Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas yra sulaukęs 62-ejų, o Kinijos lyderis Si (Xi Jinping) – 72-ejų. Jei dar pridėtume Rusiją palaikantį Indijos premjerą Narendrą Modi, kuriam jau 75-eri, visa ši Putino draugija savo agresyviuose veiksmuose ir agresiją remiančiose pozicijose įveikia politikos, diplomatijos ir karo meno naujoką Volodymyrą Zelenskį. 

Šis 47-erių prezidentas prieš šešerius metus nugalėjo politikos sunkia­svorį, 13 m. vyresnį Petro Porošenką, bet netrukus jam teko patirti baisų karo krikštą. Nors Rusijos kare prieš Ukrainą jis greitai įgijo neįtikėtiną patirtį, tačiau prieš Kyjivą susivieniję šarvuoti grobuonys iki šiol diktuoja agresoriaus sąlygas. 

Ukrainos lyderis kol kas pralaimi – ir karo fronte, ir diplomatijos lauke. Putinas nesiruošia sudėti ginklų: kitų metų Rusijos biudžete net 40 proc. išlaidų numatyta karo pramonei, o socialiniams reikalams – 19 proc. mažiau negu 2025 m. Mažai tikėtina, kad tai sukels rusų pasipiktinimą: neapykantos propaganda jiems gerokai išplovė smegenis...

Diplomatijos fronte – tikra sumaištis. Ekspertai tvirtina, jog nuo pat karo pradžios vyksta Maskvos ir Vašingtono užkulisiniai žaidimai. Jei Joe Bidenas, kuriam lapkričio 20 d. sukako 83-eji, dėl negalavimų seniai nekont­roliavo padėties, tai D. Trumpas dip­lomatiją pavertė vertelgų žaidimu „Tu – man, aš – tau“. 

Publicistė rašytoja Julija Latynina įtaria, kad, kaip ir Molotovo – Ribentropo sandėrio laikais, dabar taip pat egzistuoja vadinamieji „slaptieji protokolai“, kuriuose aiškiai numatyta, kas valdys Ukrainą pasitraukus V. Zelenskiui, ir kokios naudos iš šio karo išpeš JAV bei Rusija. Pirmiausiai spekuliuojama nafta, naudingomis ir retomis iškasenomis bei naujausiomis technologijomis. Kita vertus, rusams rūpi prekyba nafta, sankcijų atšaukimas, o D. Trumpui – Nobelio taikos premija.

Vadinasi, sekmadienį vykęs Ukrainos delegacijos ir aukštų JAV pareigūnų susitikimas Floridoje jau iš anksto buvo nulemtas jaunesniųjų derybininkų nesėkmei. Vašingtonas daugiau dėmesio skiria šią savaitę numatytam specialaus pasiuntinio Steve‘o Witkoffo vizitui į Maskvą. Ukrainiečiams toliau išsukinėjamos rankos, verčiant juos pasirašyti Maskvai palankų taikos planą. Tai tapo dar lengviau, kai Kyjive kilo korupcijos skandalas ir buvo nušalinti aukšti V. Zelenskio aplinkos pareigūnai. Štabo viršininko ir pagrindinio derybininko, 54-erių neseniai sulaukusio Andrijaus Jermako atleidimas būtent šiuo derybų metu sustiprino Putino pozicijas ir D. Trumpo nepasitikėjimą Ukrainos vadovybe. Gerai bent tai, kad šis negriežia dantimis ant prezidento, demonst­ruoja jam ištikimybę ir yra didvyriškai pasiryžęs stoti į fronto liniją.

Kita vertus, ant prezidento stalo guli slapta A. Jermako byla, kurioje – ir nemalonūs jo biografijos faktai. Įtariama, jog 2019 m. gegužę jis neva bendrininko Timuro Mindičiaus ir šio žmonos Jekaterinos Verber pagalba buvo užverbuotas Rusijos saugumo ir turėjo slapyvardį „Kozyr“, o jo tėvas Borisas Jermakas yra tarnavęs Rusijos vyriausiojoje žvalgybos valdyboje...

Kiek tame yra tiesos, o kiek Maskvos skleidžiamų melagienų, sunku pasakyti, bet visa tai neprideda pasitikėjimo Kyjivu šiuo sunkiu metu. Faktas, kad nepatyrę jaunesni Ukrainos veikėjai neatlaiko pasaulio „bebrų“ spaudimo („bebrų“ sinonimas dažnas ir valdančioje daugumoje Lietuvoje), ir, kai kurių ekspertų nuomone, jiems teks nusileisti, nepaisant visuotinai pripažįstamų patriotinių ukrainiečių pastangų išsaugoti savo žemę ir valstybę. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Ketvirtadienį Šilalės savivaldybės tarybos nariai patvirtino naujus nekilnojamojo turto mokesčius. Nors pinigines jie patuštins dar negreitai – pirmuosius mokesčius pagal naują Nekilnojamojo turto įstatymo redakciją mokėsime tik 2027 m., pradėti taupyti verta jau dabar. Ypač tiems gyventojams, kurie turi kelis būstus ar komercinės paskirties pastatų.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 92 

Šiandien naktinis tinklinis Šilalėje yra ne tik sporto renginys – jis jau tapo savotiška tradicija, kasmet sutraukiančia šimtus žmonių. O šie metai išsiskyrė rekordu: apie 400 dalyvių ir žiūrovų užpildė sporto salę, kur aistros netilo iki vėlyvos nakties.

Šilališkės Godos Genutytės var­das šiandien skamba ypatingai dažnai – mergina visuomet buvo žinoma kaip energijos kupinas spindulėlis, galin­tis uždegti kitus savo idėjomis. Taip nutiko ir su  naktinio tink­linio iniciatyva – projektas jai padėjo atsiskleisti kaip itin principingai, atsakingai ir kūrybiškai organizatorei. O idėja, anot Godos, gimė visiškai atsitiktinai.

„Tokia mintis kilo, kai suvokiau, jog mieste trūksta veik­los jaunimui: nebuvo vakarinių renginių, kurie suburtų, suteiktų erdvę sportuoti, kurti bendrystės jausmą,“ – sako Goda.

Nors pati tinklinio iki šiol nežaidė, bet nujautė, kad būtent ši sporto šaka gali tapti pagrindu bendruomeniškam vakarui. 

„Kodėl vakarai turi būti nuobodūs? Kodėl negali būti renginio, kuris priverčia žmones susiburti?“ – Godos galvoje kilo retoriniai klausimai, virtę projekto pradžia.

Mergina neslepia – prasidėjus organizaciniam procesui, paaiškėjo, jog ėmėsi nemenko iššūkio: reikėjo suderinti apšvietimą, garso aparatūrą, aikštelės dangą, komandų registraciją, taisykles, rėmėjų paiešką ir kt. 

„Supratau, jog be komandos, be padėjėjų niekas nepavyks – reikėjo ne tik darniai dirbančių žmonių, bet ir koordinuoti visų veiksmus. Dabar visa mūsų komanda yra tikroji naktinio tink­linio varomoji jėga“, – tikina idėjos autorė.

Šiemet naktinis tinklinis Šilalėje organizuotas lapkričio 22-osios vakarą Šilalės sporto ir laisvalaikio centre. Turnyras vyko nuo 18 val., planuota, kad jame dalyvaus gal 200–250 dalyvių bei žiūrovų, bet lūkesčiai gerokai viršyti – susirinko apie 400 žmonių.

„Turnyrą organizavome trečius metus, bet pastarasis tapo didžiausiu iššūkiu, nes atvyko komandų ne tik iš Šilalės rajono, o ir iš Šilutės, Klaipėdos, Kauno. Tad sporto arenoje tvyrojo ryžto, azarto ir profesionalumo atmosfera, netilo palaikymo šūksniai, o žaidėjai demonstravo maksimalų atsidavimą. Tai buvo vakaras, kuriame tiek sportininkai, tiek žiūrovai jautėsi lyg dalyvautų dideliame vasaros festivalyje“, – džiaugiasi Goda.

Lapkritis naktiniam tinkliniui irgi pasirinktas neatsitik­tinai – jaunimas jau būna „įsivažiavęs“ į mokslus ir gali skirti laiko pramogoms, tad energijos išlaisvinimas sportinėse rungtyse – pats tas. Kadangi šiemet į Šilalę plūstelėjo rekordinis dalyvių skaičius, susitikimai aikštelėse baigėsi laikrodžiams perkopus į kitą parą.

„Tai daugiau nei sportas – tai bendruomeniškumo, jaunimo iniciatyvos ir energijos šventė. Be to, turnyre dalyvauja ne tik komandos, tribūnose triukšmą kelia sirgalių būriai, bet ypatingų emocijų susirinkusiems kėlė ir Aušros Danisevičienės šokėjų pasirodymas, kuris dar labiau žadino sportines aistras“, – patenkinta renginiu jo organizatorė.

Buvo paskelbti ir geriausi žaidėjai: merginų grupėje tokiomis pasirodė besančios šilališkės „Bevardės“, ant­roji vieta atiteko „Braškėms“ iš Usėnų (Šilutės r.), trečioji – „Shakiroms“ iš Jurbarko. Šilalės vaikinų „A komanda“ iškovojo pirmą, „Ou ye“ – trečią, o „Kombinuoti“ iš Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r. ) išsivežė antrosios vietos laimėjimą.

„Šiandien jau galima sakyti, kad idėja išties tapo tradiciniu naktiniu renginiu, kuris kasmet pritraukia vis didesnę bendruomenę ir skatina aktyvų gyvenimo būdą. Manau, Šilalė turi kuo didžiuotis,“ – neabejoja Goda.

„Šilalės artojo“ inform.

Organizatorių nuotr.

Lapkričio 21 d. Socialinių mokslų kolegijos Klaipėdos skyriuje vyko Nacionalinis moksleivių verslumo konkursas „Verslumo sprintas“, į kurį susirinko net 25 komandos iš įvairių Vakarų Lietuvos mokyklų. Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijai atstovavo „EcoFive“, kurią sudarė IIIg klasės mokinės Rugilė Norbutaitė, Lukrecija Rimkutė, Justė Rupšytė bei IIag klasės mokiniai Gabija Pameditytė ir Povilas Barys.

Konkursas vyko pagal verslo simuliacijos principą, o ko­man­dos turėjo sukurti naują produktą ar paslaugą realiai įmo­nei, vadovaujantis tvarumo, šiuo­laikinės inovacijos, aktualumo jaunimui, IT sprendimų kriterijais. Kūrybinis procesas truko apie dvi valandas, po jo kiek­vie­na komanda turėjo vos tris minutes įtikinti komisiją, kad jų idėja yra unikali, inovatyvi ir aktuali. Komisija paskelbė tris geriausiai kriterijus atiti­ku­sias komandas, kurios pateko į II etapą Vilniuje, vyksiantį 2026 m. vasario 13 d. Ten susitiks Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus geriausios komandos. Džiau­giamės, jog tarp atrinktųjų – ir mūsų gimnazijos komanda „EcoFive“!

Pasak Rugilės, rezultatas pasiektas ir dėl to, kad tai buvo idėjos įgyvendinimas, o ne sunki užduotis: „Buvo labai smagu išbandyti jėgas ir pasisemti patirties. Įsitikinau, jog su gera komanda įmanoma viskas! O kelialapis į kitą etapą – tikra „vyšnia ant torto“.

Lukrecija pripažino, jog jai taip pat labai patiko renginys, kvėdarniškiai turėjo visas reikalingas priemones ir gavo pagalbą vystant savo idėją, o tai suteikė pasitikėjimo ir drąsos kurti.

„Buvo nuostabu išbandyti save, dirbti komandoje ir pasisemti naujos patirties. Tai tikrai praplėtė akiratį, džiaugiamės, kad veiklos buvo įtraukiančios, aplinka – jauki, o komandos kupinos idėjų ir motyvacijos. Tai įkvepia“, – tikino Gabija ir Justė. 

Povilas įsitikinęs, jog tokie konkursai kaip „Verslumo sprintas“ padeda praplėsti akiratį ir įgyti naujų žinių.

Dėkojame gimnazijos vadovybei už suteiktą galimybę dalyvauti konkurse, o komandai „EcoFive“ linkime sėkmės Vilniuje – tegul kūrybiškumas ir ryžtas veda į dar didesnes pergales!

Rasa SURBLYTĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos matematikos, ekonomikos ir verslumo mokytoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.

Kasmet retėja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių gretos. Daugelis kovojusių už Tėvynės laisvę, patyrusių lagerių ar tremties nelaisvę jau iškeliavo Amžinybėn. Todėl Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių (LPKTS) Šilalės filialo tarybos nariai skuba į istorijos liudytojų namus, sveikina juos garbingų sukakčių progomis, išklauso jų pasakojimų apie skaudžią praeitį. Praeitis mums, tiek vyresniems, tiek jauniems žmonėms, labai svarbi. Juk nežinodami apie praeities įvykius ar seniau gyvenusius žmones, nesuvoktume, kas esame, neturėtume savo kalbos, papročių, neįvertintume dalykų, kuriuos turime.

Viena iš tokių praeities liudytojų Valė Dambrauskaitė - Razbadauskienė gimė 1933-iaisiais Jokūbaičių kaime. Pokario metais ji buvo Jūros būrio partizanų ryšininkė, todėl 1953 m. vasario 5 d. buvo areštuota ir nuteista 25 metus kalėti Archangelsko lageryje. Po Stalino mirties paskelbus amnestiją, paleista į laisvę.

Šiek tiek faktų apie V. Dambrauskaitę, jos seserį Oną bei jų mamą Oną Dambrauskienę galima rasti neseniai į Amžinybę iškeliavusios politinės kalinės, Žemaičių apygardos pogrindinės spaudos bendradarbės, poetės Teresės Rubšytės - Ūksienės sudarytoje knygoje ,,Erškėčių keliu”. Viename iš straipsnių pasakojama, jog Kelmutiškės kaime, gal už nepilno kilometro nuo Jokūbaičių kapinaičių, Dambrauskų sodyboje, Jūros būrio vadas Antanas Šaltys - Šalčiūnas ir partizanas Antanas Armonas - Tigras buvo įsirengę žeminę. Ilgą laiką jiems ten buvę saugu slėptis, kol vienas iš žeminės

statytojų jų ,,nepardavė”. 1953 m. vasario 1 d. emgėbistai apsupo sodybą. Onutę, vos 21-erių sulaukusią merginą, saugumiečiai pasiuntė pas partizanus, kad ši pasakytų, jog jie yra apsupti ir pasiduotų. Tačiau Onutė eidama apsisprendė: geriau mirtis negu išdavystė ir laukiantis kalėjimas. Pasigirdo sprogimas… Negyvą dukrą motina O. Dambrauskienė išnešė iš slėptuvės ant savo rankų, bet palaidoti dukters emgėbistai neleido – numetė tiesiog ant gatvės. Žuvusių dviejų partizanų kūnų moteris nepajėgė iškelti, buvo liepta užnerti ant kojų virves ir stribai juos išvilko. Po šio kruvino įvykio O. Dambrauskienei bei jos dukrai Valei buvo paskelbtas negailestingas nuosprendis – 25 metai kalėti Archangelsko lageryje, kur sąlygos ypatingai sunkios: atšiauri gamta, menkas maistas ir alinantis darbas. Jei ne amnestija, mirus Stalinui, vargu, ar būtų išlikusios gyvos.

2010 m. gegužės mėnesį LPKTS Šilalės filialo tarybos iniciatyva Kelmutiškės kaime, V. Dambrauskaitės - Razbadauskienės namų kieme pastatytas ir atidengtas paminklinis akmuo, skirtas žuvusiems partizanams A. Armonui - Tigrui, A. Šalčiui - Šalčiūnui bei jos sesutei Onai, žuvusiai kartu.

Paminklo statymo darbais rūpinosi tuometės tarybos pirmininkės pavaduotojas Antanas Rašinskas, pavardes akmenyje įamžino Albinas Rimkus, o paminklinę lentą pritvirtino jo brolis Gerimantas Rimkus.

Neseniai 92-ejų sukaktį atšventusią V. Dambrauskaitę - Razbadauskienę aplankėme Rietavo miestelyje, kur jau keleri metai ji gyvena dukros namuose. Pasitiko sukaktuvininkė mus sėdėdama fotelyje, su šypsena veide, deja, atmintis jau ,,prigesusi. Tačiau iš atminties neišsitrynė viena jai, matyt, labai įstrigusi frazė iš tų sunkių laikų: „Viens du suėmė, dvidešimt penkerius davė“...

Laimutė ŠMIDTIENĖ

LPKTS Šilalės filialo tarybos narė

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Renginių programose vis dažniau pasirodo Kalėdų tematikos renginiai. Bene svarbiausias jų – eglutės įžiebimas – didžiuosiuose miestuose jau įvyko praėjusį savaitgalį, o Šilalė šventę surengs trečiadienį, gruodžio 3 d. O advento renginių ir įvairiausių kūrybinių dirbtuvių ciklas regione tęsis iki pat Kalėdų.

Gruodžio 3 d. minima Tarptautinė žmonių su negalia diena. Ta proga gruodžio 4 d., 10 val., Šilalės kultūros centre vyks specialus renginys, kuriame pasirodys Socialinių paslaugų namų dienos centro lankytojai ir Pajūrio laisvalaikio salės mišrus tercetas „Trelė“.

Gruodžio 6 d. prie Šilalės miesto eglės bus galima patirti Kalėdų nuotykį visai šeimai ,,Judam į Kalėdas“, o renginyje kartu su Kalėdų personažais, vaikų ir jaunimo mėgėjų meno kolektyvais bus galima šokti, sportuoti, dainuoti ir šventiškai leisti laiką. Programa vyks pasikartojančiais seansais, kas valandą, nuo 10 val. iki 14.30 val., bilietą (https://www.ticketmarket.lt/…/kaledu-nuotykis-seimai arba Šilalės kultūros centro kasoje) privalo įsigyti kiekvienas seanse dalyvaujantis asmuo (vieno pirkimo metu – ne daugiau nei 5 bilietus).

Prasidėjo 22-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, šiais metais kviečiantis tyrinėti kino ir šiuolaikinio meno jungtis, politinius bei visuomeninius klausimus, dokumentinio kino istoriją ir meninių formų įvairovę. Gruodžio 1–2 d. vyksta simpoziumas anglų kalba kartu su Vilniaus dailės akademija ir kuratoriumi Miklós Ambrózy, o gruodžio 6–7 d. pirmą kartą lietuvių žiūrovams bus pristatoma prancūzų bei peruviečių kilmės menininkės Rose Lowder kūryba. Daugiau informacijos – vdff.lt.

Baigėsi pusę metų trukusi Venecijos architektūros bienalė, kurioje Lietuvos paviljonas „Archi / Tree / tecture“ tapo vienu ryškiausių akcentų. Beprasmiškai nupjauto miesto medžio kelmo instaliacija simbolizavo fizinius ir dvasinius praradimus, kviesdama permąstyti žmogaus santykį su gamta. Paviljoną aplankė daugiau nei 117 tūkst. lankytojų, surengtas lietuvių inicijuotas simpoziumas ir kiti renginiai. Vienas iš įsimintiniausių – simpoziumas, pirmąkart suvienijęs visas Lietuvos architektūros aukštąsias mokyklas ir sutraukęs 86 tyrėjus bei kelis šimtus studentų iš 14 Europos universitetų. Nuo 1980-ųjų kas dvejus metus vykstanti Venecijos architektūros bienalė – vienas svarbiausių šiuolaikinės architektūros renginių pasaulyje.

Kultūros ministerija skelbia kasmetinį Knygos meno konkursą. Jame bus vertinamos visos Lietuvos leidyklų 2025 m. išleistos knygos, o premijomis ir diplomais bus pagerbti jų dizaineriai, iliustruotojai, maketuotojai, leidėjai ir spaustuvininkai.

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2025 m. Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas, sąrašą. Įvertinusi 46-ių visuomenės pasiūlytų kandidatų veiklą kultūros ir meno srityje, komisija tarpinio balsavimo metu atrinko 12 nominantų (pavardės pateikiamos abėcėlės tvarka): architektūros istorikė Marija Drėmaitė, poetas, dramaturgas, eseistas, prozininkas, vertėjas Gintaras Grajauskas, menininkas Donatas Jankauskas (kūryb. vardas Donatas Jankauskas-Duonis), grafikas, iliustruotojas, rašytojas Kęstutis Kasparavičius, teatro ir kino aktorius Albinas Kėleris, pianistas Daumantas Kirilauskas, prozininkas, dramaturgas, poetas, literatūros tyrinėtojas, scenaristas Rimantas Kmita, kino režisierius Ignas Miškinis, aktorius Arūnas Sakalauskas, mados dizainerė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, dailininkė Laisvydė Šalčiūtė, operos ir kamerinės muzikos atlikėja Giedrė Marija Žebriūnienė (kūryb. vardas Giedrė Kaukaitė).

Šeši Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai paaiškės gruodžio 8 d. Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, kaip ilgametis kūrėjo kūrybinis indėlis į kultūrą ir meną. Premijų laureatų diplomai ir ženklai bus įteikti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė naują tai­kos Ukrainoje planą ir nurodė Ukrainos prezidentui Vo­lo­dimyrui Zelenskiui jam pritarti. Tačiau nei Charkive kalbinti kariai, nei eiliniai ukrainiečiai netiki, kad taika bus pasiekta ir teigia, jog karas gali tęstis dar kelis metus. 

Ukrainoje nuotaikos nėra geros. Visuomenę papiktino korupcijos valstybės įmonėje „Energoatom“ skandalas, dėl to kritikuojama aferą „pražiopsojusi“ vyriausybė ir prezidentas. Tačiau bene didžiausią nerimą visiems kelia blogi pranešimai iš fronto, mat okupantų kariai beveik kasdien užgrobia naujus kaimus, o jų puolimo nepavyksta sustabdyti. Siekdami apsunkinti ukrainiečių gynybą, okupantai ėmė sprogdinti ne tik elektrines, bet ir arčiau fronto zonos esančias geležinkelio stotis, sandėlius, traukinius. Prieš kurį laiką Dnipro bei Charkivo srityse rusai atakavo geležinkelio stotis net šešiose gyvenvietėse, o per bombardavimus Berestino miestelyje žuvo 17-metė Ukrainos ir Europos kikbokso čempionė Karina Bachur. Paauglė kitą dieną turėjo vykti į varžybas Austrijoje, tačiau išvakarėse raketos skeveldros pataikė tiesiai į širdį.

Iškart po tragedijos nuvykęs į 15 tūkst. gyventojų turintį Berestiną, visų pirma apžiūrėjau geležinkelio stotį. Jos darbuotojos džiaugėsi, jog, prieš smogiant raketai, paskutinis traukinys buvo neseniai išvažiavęs, priešingu atveju galėjo būti daug aukų. Raketa išrausė kelių metrų gylio duobę kieme, apgadino šalia stovinčius pastatus, vieną krovininį traukinį, elektros linijas. Dar keturios raketos smogė į už puskilometrio esančius geležinkeliečių sandėlius, apgriovė keliasdešimt privačių namų bei sužeidė dešimt žmonių.

„Karina buvo pusantro met­ro į tą pusę, kur įvyko sprogimas, ji savo kūnu uždengė nuo didžiausių skeveldrų mane. Būčiau norėjęs, kad jos susmigtų į mane, bet nieko nebegaliu pakeisti. Ji buvo jauniausia iš trijų vaikų, mano numylėtinė, mano saulytė. Į treniruotes pirmą kartą nuvedžiau, kai buvo 7-erių, ją jos sužavėjo. Studijavo pedagogikos universitete, ketino būti fizinio lavinimo mokytoja ir trenere. Po pergalių turnyruose visų pirma skambindavo man, svajojo tapti ir pasaulio, ir olimpine čempione“, – raudojo mergaitės tėvas.

Berestino miestelis yra pusiaukelėje tarp Charkivo ir Dnip­ro. Rimčiau atakuotas jis buvo tik karo pradžioje, o fronto linija yra daugiau nei už 100 kilometrų. Tačiau šį rudenį Rusijai pasistūmėjus Dnipro bei Donecko regionuose, dronai ėmė atakuoti ir Berestiną.

Karinos šeima gyvena miestelio pakraštyje esančiame nuosavų namų rajone Nizovka. Pirmi sprogimai rajone nuaidėjo apie pusę vienuoliktos vakare, todėl mama paskambino mieste po treniruočių užsibuvusiai dukrai, kad ši geriau nakvotų pas tetą. Tačiau ji nepaklausė ir paprašė, jog bičiulis ją parvežtų. Vos sustojus prie namo tvoros, prieš pat vidurnaktį, pasigirdo sprogimas. Tėvui sušukus „lekiam į rūsį“, visi pasileido bėgti, bet Karina, anot jos mamos, staiga sustojo, nes buvo mašinoj pamiršusi telefoną, ir ėmė bėgti atgal. Tėvas pasileido jai iš paskos, o abiem išbėgus į gat­vę, nuaidėjo dar vienas kurtinantis sprogimas, pasigirdo langų dužimas, įsijungė automobilių sirenos. Prie rūsio stovėjusi mama bei Karinos bičiulis išgirdo Vasilijaus klyksmą, o išbėgę pamatė mergaitę ir tėvą gulinčius prie mašinos.

Į koją sužeistas tėvas bandė dukrą kalbinti ir net pliaukštelėjo jai per veidą, manydamas, kad taip ši atgaus sąmonę.

„Pradengusi Karinos striukę pamačiau plūstantį kraują,“ – pasakojo paauglės mama.

Į ligoninę ją nuvežė patys, bet gydytojai po gero pusvalandžio pasakė, kad Karina mirė, nes jos kūną perskrodusios skeveldros pažeidė gyvybiškai svarbius organus...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.