Ketvirtadienį Šilalės savivaldybės tarybos nariai patvirtino naujus nekilnojamojo turto mokesčius. Nors pinigines jie patuštins dar negreitai – pirmuosius mokesčius pagal naują Nekilnojamojo turto įstatymo redakciją mokėsime tik 2027 m., pradėti taupyti verta jau dabar. Ypač tiems gyventojams, kurie turi kelis būstus ar komercinės paskirties pastatų.
Daiva BARTKIENĖ
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 92
Didmiesčiuose, gausiai lankomose vietose (oro uostuose, prekybos centruose, sporto ir pramogų arenose), nieko nestebina tiesiog ranka pasiekiami defibriliatoriai. Šilalė prie šių gyvybę išsaugančių prietaisų dar tik pratinasi. Pirmieji šeši, įsigyti prieš dvejus metus, nukeliavo į ugdymo įstaigas, taigi yra prieinami tik jų darbo metu. Tačiau situacija turėtų keistis – žadama plėsti šių aparatų tinklą, užtikrinant jų pasiekiamumą per 3–5 minutes pėsčiomis. Kaip šios įstatymu numatytos permainos bus įgyvendinamos mūsų rajone ir kaip esame joms pasiruošę: ar kiekvienas žinome, kaip kritinę akimirką suteikti pagalbą staiga sunegalavusiam asmeniui?
Jūratė KIELĖ
AUTORĖS nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 92
Šiandien naktinis tinklinis Šilalėje yra ne tik sporto renginys – jis jau tapo savotiška tradicija, kasmet sutraukiančia šimtus žmonių. O šie metai išsiskyrė rekordu: apie 400 dalyvių ir žiūrovų užpildė sporto salę, kur aistros netilo iki vėlyvos nakties.
Šilališkės Godos Genutytės vardas šiandien skamba ypatingai dažnai – mergina visuomet buvo žinoma kaip energijos kupinas spindulėlis, galintis uždegti kitus savo idėjomis. Taip nutiko ir su naktinio tinklinio iniciatyva – projektas jai padėjo atsiskleisti kaip itin principingai, atsakingai ir kūrybiškai organizatorei. O idėja, anot Godos, gimė visiškai atsitiktinai.
„Tokia mintis kilo, kai suvokiau, jog mieste trūksta veiklos jaunimui: nebuvo vakarinių renginių, kurie suburtų, suteiktų erdvę sportuoti, kurti bendrystės jausmą,“ – sako Goda.
Nors pati tinklinio iki šiol nežaidė, bet nujautė, kad būtent ši sporto šaka gali tapti pagrindu bendruomeniškam vakarui.
„Kodėl vakarai turi būti nuobodūs? Kodėl negali būti renginio, kuris priverčia žmones susiburti?“ – Godos galvoje kilo retoriniai klausimai, virtę projekto pradžia.
Mergina neslepia – prasidėjus organizaciniam procesui, paaiškėjo, jog ėmėsi nemenko iššūkio: reikėjo suderinti apšvietimą, garso aparatūrą, aikštelės dangą, komandų registraciją, taisykles, rėmėjų paiešką ir kt.
„Supratau, jog be komandos, be padėjėjų niekas nepavyks – reikėjo ne tik darniai dirbančių žmonių, bet ir koordinuoti visų veiksmus. Dabar visa mūsų komanda yra tikroji naktinio tinklinio varomoji jėga“, – tikina idėjos autorė.
Šiemet naktinis tinklinis Šilalėje organizuotas lapkričio 22-osios vakarą Šilalės sporto ir laisvalaikio centre. Turnyras vyko nuo 18 val., planuota, kad jame dalyvaus gal 200–250 dalyvių bei žiūrovų, bet lūkesčiai gerokai viršyti – susirinko apie 400 žmonių.
„Turnyrą organizavome trečius metus, bet pastarasis tapo didžiausiu iššūkiu, nes atvyko komandų ne tik iš Šilalės rajono, o ir iš Šilutės, Klaipėdos, Kauno. Tad sporto arenoje tvyrojo ryžto, azarto ir profesionalumo atmosfera, netilo palaikymo šūksniai, o žaidėjai demonstravo maksimalų atsidavimą. Tai buvo vakaras, kuriame tiek sportininkai, tiek žiūrovai jautėsi lyg dalyvautų dideliame vasaros festivalyje“, – džiaugiasi Goda.
Lapkritis naktiniam tinkliniui irgi pasirinktas neatsitiktinai – jaunimas jau būna „įsivažiavęs“ į mokslus ir gali skirti laiko pramogoms, tad energijos išlaisvinimas sportinėse rungtyse – pats tas. Kadangi šiemet į Šilalę plūstelėjo rekordinis dalyvių skaičius, susitikimai aikštelėse baigėsi laikrodžiams perkopus į kitą parą.
„Tai daugiau nei sportas – tai bendruomeniškumo, jaunimo iniciatyvos ir energijos šventė. Be to, turnyre dalyvauja ne tik komandos, tribūnose triukšmą kelia sirgalių būriai, bet ypatingų emocijų susirinkusiems kėlė ir Aušros Danisevičienės šokėjų pasirodymas, kuris dar labiau žadino sportines aistras“, – patenkinta renginiu jo organizatorė.
Buvo paskelbti ir geriausi žaidėjai: merginų grupėje tokiomis pasirodė besančios šilališkės „Bevardės“, antroji vieta atiteko „Braškėms“ iš Usėnų (Šilutės r.), trečioji – „Shakiroms“ iš Jurbarko. Šilalės vaikinų „A komanda“ iškovojo pirmą, „Ou ye“ – trečią, o „Kombinuoti“ iš Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r. ) išsivežė antrosios vietos laimėjimą.
„Šiandien jau galima sakyti, kad idėja išties tapo tradiciniu naktiniu renginiu, kuris kasmet pritraukia vis didesnę bendruomenę ir skatina aktyvų gyvenimo būdą. Manau, Šilalė turi kuo didžiuotis,“ – neabejoja Goda.
„Šilalės artojo“ inform.
Organizatorių nuotr.
Lapkričio 21 d. Socialinių mokslų kolegijos Klaipėdos skyriuje vyko Nacionalinis moksleivių verslumo konkursas „Verslumo sprintas“, į kurį susirinko net 25 komandos iš įvairių Vakarų Lietuvos mokyklų. Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijai atstovavo „EcoFive“, kurią sudarė IIIg klasės mokinės Rugilė Norbutaitė, Lukrecija Rimkutė, Justė Rupšytė bei IIag klasės mokiniai Gabija Pameditytė ir Povilas Barys.
Konkursas vyko pagal verslo simuliacijos principą, o komandos turėjo sukurti naują produktą ar paslaugą realiai įmonei, vadovaujantis tvarumo, šiuolaikinės inovacijos, aktualumo jaunimui, IT sprendimų kriterijais. Kūrybinis procesas truko apie dvi valandas, po jo kiekviena komanda turėjo vos tris minutes įtikinti komisiją, kad jų idėja yra unikali, inovatyvi ir aktuali. Komisija paskelbė tris geriausiai kriterijus atitikusias komandas, kurios pateko į II etapą Vilniuje, vyksiantį 2026 m. vasario 13 d. Ten susitiks Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus geriausios komandos. Džiaugiamės, jog tarp atrinktųjų – ir mūsų gimnazijos komanda „EcoFive“!
Pasak Rugilės, rezultatas pasiektas ir dėl to, kad tai buvo idėjos įgyvendinimas, o ne sunki užduotis: „Buvo labai smagu išbandyti jėgas ir pasisemti patirties. Įsitikinau, jog su gera komanda įmanoma viskas! O kelialapis į kitą etapą – tikra „vyšnia ant torto“.
Lukrecija pripažino, jog jai taip pat labai patiko renginys, kvėdarniškiai turėjo visas reikalingas priemones ir gavo pagalbą vystant savo idėją, o tai suteikė pasitikėjimo ir drąsos kurti.
„Buvo nuostabu išbandyti save, dirbti komandoje ir pasisemti naujos patirties. Tai tikrai praplėtė akiratį, džiaugiamės, kad veiklos buvo įtraukiančios, aplinka – jauki, o komandos kupinos idėjų ir motyvacijos. Tai įkvepia“, – tikino Gabija ir Justė.
Povilas įsitikinęs, jog tokie konkursai kaip „Verslumo sprintas“ padeda praplėsti akiratį ir įgyti naujų žinių.
Dėkojame gimnazijos vadovybei už suteiktą galimybę dalyvauti konkurse, o komandai „EcoFive“ linkime sėkmės Vilniuje – tegul kūrybiškumas ir ryžtas veda į dar didesnes pergales!
Rasa SURBLYTĖ
Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos matematikos, ekonomikos ir verslumo mokytoja metodininkė
AUTORĖS nuotr.
Kasmet retėja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių gretos. Daugelis kovojusių už Tėvynės laisvę, patyrusių lagerių ar tremties nelaisvę jau iškeliavo Amžinybėn. Todėl Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių (LPKTS) Šilalės filialo tarybos nariai skuba į istorijos liudytojų namus, sveikina juos garbingų sukakčių progomis, išklauso jų pasakojimų apie skaudžią praeitį. Praeitis mums, tiek vyresniems, tiek jauniems žmonėms, labai svarbi. Juk nežinodami apie praeities įvykius ar seniau gyvenusius žmones, nesuvoktume, kas esame, neturėtume savo kalbos, papročių, neįvertintume dalykų, kuriuos turime.
Viena iš tokių praeities liudytojų Valė Dambrauskaitė - Razbadauskienė gimė 1933-iaisiais Jokūbaičių kaime. Pokario metais ji buvo Jūros būrio partizanų ryšininkė, todėl 1953 m. vasario 5 d. buvo areštuota ir nuteista 25 metus kalėti Archangelsko lageryje. Po Stalino mirties paskelbus amnestiją, paleista į laisvę.
Šiek tiek faktų apie V. Dambrauskaitę, jos seserį Oną bei jų mamą Oną Dambrauskienę galima rasti neseniai į Amžinybę iškeliavusios politinės kalinės, Žemaičių apygardos pogrindinės spaudos bendradarbės, poetės Teresės Rubšytės - Ūksienės sudarytoje knygoje ,,Erškėčių keliu”. Viename iš straipsnių pasakojama, jog Kelmutiškės kaime, gal už nepilno kilometro nuo Jokūbaičių kapinaičių, Dambrauskų sodyboje, Jūros būrio vadas Antanas Šaltys - Šalčiūnas ir partizanas Antanas Armonas - Tigras buvo įsirengę žeminę. Ilgą laiką jiems ten buvę saugu slėptis, kol vienas iš žeminės
statytojų jų ,,nepardavė”. 1953 m. vasario 1 d. emgėbistai apsupo sodybą. Onutę, vos 21-erių sulaukusią merginą, saugumiečiai pasiuntė pas partizanus, kad ši pasakytų, jog jie yra apsupti ir pasiduotų. Tačiau Onutė eidama apsisprendė: geriau mirtis negu išdavystė ir laukiantis kalėjimas. Pasigirdo sprogimas… Negyvą dukrą motina O. Dambrauskienė išnešė iš slėptuvės ant savo rankų, bet palaidoti dukters emgėbistai neleido – numetė tiesiog ant gatvės. Žuvusių dviejų partizanų kūnų moteris nepajėgė iškelti, buvo liepta užnerti ant kojų virves ir stribai juos išvilko. Po šio kruvino įvykio O. Dambrauskienei bei jos dukrai Valei buvo paskelbtas negailestingas nuosprendis – 25 metai kalėti Archangelsko lageryje, kur sąlygos ypatingai sunkios: atšiauri gamta, menkas maistas ir alinantis darbas. Jei ne amnestija, mirus Stalinui, vargu, ar būtų išlikusios gyvos.
2010 m. gegužės mėnesį LPKTS Šilalės filialo tarybos iniciatyva Kelmutiškės kaime, V. Dambrauskaitės - Razbadauskienės namų kieme pastatytas ir atidengtas paminklinis akmuo, skirtas žuvusiems partizanams A. Armonui - Tigrui, A. Šalčiui - Šalčiūnui bei jos sesutei Onai, žuvusiai kartu.
Paminklo statymo darbais rūpinosi tuometės tarybos pirmininkės pavaduotojas Antanas Rašinskas, pavardes akmenyje įamžino Albinas Rimkus, o paminklinę lentą pritvirtino jo brolis Gerimantas Rimkus.
Neseniai 92-ejų sukaktį atšventusią V. Dambrauskaitę - Razbadauskienę aplankėme Rietavo miestelyje, kur jau keleri metai ji gyvena dukros namuose. Pasitiko sukaktuvininkė mus sėdėdama fotelyje, su šypsena veide, deja, atmintis jau ,,prigesusi. Tačiau iš atminties neišsitrynė viena jai, matyt, labai įstrigusi frazė iš tų sunkių laikų: „Viens du suėmė, dvidešimt penkerius davė“...
Laimutė ŠMIDTIENĖ
LPKTS Šilalės filialo tarybos narė
AUTORĖS nuotr.
Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija
Renginių programose vis dažniau pasirodo Kalėdų tematikos renginiai. Bene svarbiausias jų – eglutės įžiebimas – didžiuosiuose miestuose jau įvyko praėjusį savaitgalį, o Šilalė šventę surengs trečiadienį, gruodžio 3 d. O advento renginių ir įvairiausių kūrybinių dirbtuvių ciklas regione tęsis iki pat Kalėdų.
Gruodžio 3 d. minima Tarptautinė žmonių su negalia diena. Ta proga gruodžio 4 d., 10 val., Šilalės kultūros centre vyks specialus renginys, kuriame pasirodys Socialinių paslaugų namų dienos centro lankytojai ir Pajūrio laisvalaikio salės mišrus tercetas „Trelė“.
Gruodžio 6 d. prie Šilalės miesto eglės bus galima patirti Kalėdų nuotykį visai šeimai ,,Judam į Kalėdas“, o renginyje kartu su Kalėdų personažais, vaikų ir jaunimo mėgėjų meno kolektyvais bus galima šokti, sportuoti, dainuoti ir šventiškai leisti laiką. Programa vyks pasikartojančiais seansais, kas valandą, nuo 10 val. iki 14.30 val., bilietą (https://www.ticketmarket.lt/…/kaledu-nuotykis-seimai arba Šilalės kultūros centro kasoje) privalo įsigyti kiekvienas seanse dalyvaujantis asmuo (vieno pirkimo metu – ne daugiau nei 5 bilietus).
Prasidėjo 22-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, šiais metais kviečiantis tyrinėti kino ir šiuolaikinio meno jungtis, politinius bei visuomeninius klausimus, dokumentinio kino istoriją ir meninių formų įvairovę. Gruodžio 1–2 d. vyksta simpoziumas anglų kalba kartu su Vilniaus dailės akademija ir kuratoriumi Miklós Ambrózy, o gruodžio 6–7 d. pirmą kartą lietuvių žiūrovams bus pristatoma prancūzų bei peruviečių kilmės menininkės Rose Lowder kūryba. Daugiau informacijos – vdff.lt.
Baigėsi pusę metų trukusi Venecijos architektūros bienalė, kurioje Lietuvos paviljonas „Archi / Tree / tecture“ tapo vienu ryškiausių akcentų. Beprasmiškai nupjauto miesto medžio kelmo instaliacija simbolizavo fizinius ir dvasinius praradimus, kviesdama permąstyti žmogaus santykį su gamta. Paviljoną aplankė daugiau nei 117 tūkst. lankytojų, surengtas lietuvių inicijuotas simpoziumas ir kiti renginiai. Vienas iš įsimintiniausių – simpoziumas, pirmąkart suvienijęs visas Lietuvos architektūros aukštąsias mokyklas ir sutraukęs 86 tyrėjus bei kelis šimtus studentų iš 14 Europos universitetų. Nuo 1980-ųjų kas dvejus metus vykstanti Venecijos architektūros bienalė – vienas svarbiausių šiuolaikinės architektūros renginių pasaulyje.
Kultūros ministerija skelbia kasmetinį Knygos meno konkursą. Jame bus vertinamos visos Lietuvos leidyklų 2025 m. išleistos knygos, o premijomis ir diplomais bus pagerbti jų dizaineriai, iliustruotojai, maketuotojai, leidėjai ir spaustuvininkai.
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2025 m. Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas, sąrašą. Įvertinusi 46-ių visuomenės pasiūlytų kandidatų veiklą kultūros ir meno srityje, komisija tarpinio balsavimo metu atrinko 12 nominantų (pavardės pateikiamos abėcėlės tvarka): architektūros istorikė Marija Drėmaitė, poetas, dramaturgas, eseistas, prozininkas, vertėjas Gintaras Grajauskas, menininkas Donatas Jankauskas (kūryb. vardas Donatas Jankauskas-Duonis), grafikas, iliustruotojas, rašytojas Kęstutis Kasparavičius, teatro ir kino aktorius Albinas Kėleris, pianistas Daumantas Kirilauskas, prozininkas, dramaturgas, poetas, literatūros tyrinėtojas, scenaristas Rimantas Kmita, kino režisierius Ignas Miškinis, aktorius Arūnas Sakalauskas, mados dizainerė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, dailininkė Laisvydė Šalčiūtė, operos ir kamerinės muzikos atlikėja Giedrė Marija Žebriūnienė (kūryb. vardas Giedrė Kaukaitė).
Šeši Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai paaiškės gruodžio 8 d. Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, kaip ilgametis kūrėjo kūrybinis indėlis į kultūrą ir meną. Premijų laureatų diplomai ir ženklai bus įteikti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.
Kotryna PETRAITYTĖ
Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija
JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė naują taikos Ukrainoje planą ir nurodė Ukrainos prezidentui Volodimyrui Zelenskiui jam pritarti. Tačiau nei Charkive kalbinti kariai, nei eiliniai ukrainiečiai netiki, kad taika bus pasiekta ir teigia, jog karas gali tęstis dar kelis metus.
Ukrainoje nuotaikos nėra geros. Visuomenę papiktino korupcijos valstybės įmonėje „Energoatom“ skandalas, dėl to kritikuojama aferą „pražiopsojusi“ vyriausybė ir prezidentas. Tačiau bene didžiausią nerimą visiems kelia blogi pranešimai iš fronto, mat okupantų kariai beveik kasdien užgrobia naujus kaimus, o jų puolimo nepavyksta sustabdyti. Siekdami apsunkinti ukrainiečių gynybą, okupantai ėmė sprogdinti ne tik elektrines, bet ir arčiau fronto zonos esančias geležinkelio stotis, sandėlius, traukinius. Prieš kurį laiką Dnipro bei Charkivo srityse rusai atakavo geležinkelio stotis net šešiose gyvenvietėse, o per bombardavimus Berestino miestelyje žuvo 17-metė Ukrainos ir Europos kikbokso čempionė Karina Bachur. Paauglė kitą dieną turėjo vykti į varžybas Austrijoje, tačiau išvakarėse raketos skeveldros pataikė tiesiai į širdį.
Iškart po tragedijos nuvykęs į 15 tūkst. gyventojų turintį Berestiną, visų pirma apžiūrėjau geležinkelio stotį. Jos darbuotojos džiaugėsi, jog, prieš smogiant raketai, paskutinis traukinys buvo neseniai išvažiavęs, priešingu atveju galėjo būti daug aukų. Raketa išrausė kelių metrų gylio duobę kieme, apgadino šalia stovinčius pastatus, vieną krovininį traukinį, elektros linijas. Dar keturios raketos smogė į už puskilometrio esančius geležinkeliečių sandėlius, apgriovė keliasdešimt privačių namų bei sužeidė dešimt žmonių.
„Karina buvo pusantro metro į tą pusę, kur įvyko sprogimas, ji savo kūnu uždengė nuo didžiausių skeveldrų mane. Būčiau norėjęs, kad jos susmigtų į mane, bet nieko nebegaliu pakeisti. Ji buvo jauniausia iš trijų vaikų, mano numylėtinė, mano saulytė. Į treniruotes pirmą kartą nuvedžiau, kai buvo 7-erių, ją jos sužavėjo. Studijavo pedagogikos universitete, ketino būti fizinio lavinimo mokytoja ir trenere. Po pergalių turnyruose visų pirma skambindavo man, svajojo tapti ir pasaulio, ir olimpine čempione“, – raudojo mergaitės tėvas.
Berestino miestelis yra pusiaukelėje tarp Charkivo ir Dnipro. Rimčiau atakuotas jis buvo tik karo pradžioje, o fronto linija yra daugiau nei už 100 kilometrų. Tačiau šį rudenį Rusijai pasistūmėjus Dnipro bei Donecko regionuose, dronai ėmė atakuoti ir Berestiną.
Karinos šeima gyvena miestelio pakraštyje esančiame nuosavų namų rajone Nizovka. Pirmi sprogimai rajone nuaidėjo apie pusę vienuoliktos vakare, todėl mama paskambino mieste po treniruočių užsibuvusiai dukrai, kad ši geriau nakvotų pas tetą. Tačiau ji nepaklausė ir paprašė, jog bičiulis ją parvežtų. Vos sustojus prie namo tvoros, prieš pat vidurnaktį, pasigirdo sprogimas. Tėvui sušukus „lekiam į rūsį“, visi pasileido bėgti, bet Karina, anot jos mamos, staiga sustojo, nes buvo mašinoj pamiršusi telefoną, ir ėmė bėgti atgal. Tėvas pasileido jai iš paskos, o abiem išbėgus į gatvę, nuaidėjo dar vienas kurtinantis sprogimas, pasigirdo langų dužimas, įsijungė automobilių sirenos. Prie rūsio stovėjusi mama bei Karinos bičiulis išgirdo Vasilijaus klyksmą, o išbėgę pamatė mergaitę ir tėvą gulinčius prie mašinos.
Į koją sužeistas tėvas bandė dukrą kalbinti ir net pliaukštelėjo jai per veidą, manydamas, kad taip ši atgaus sąmonę.
„Pradengusi Karinos striukę pamačiau plūstantį kraują,“ – pasakojo paauglės mama.
Į ligoninę ją nuvežė patys, bet gydytojai po gero pusvalandžio pasakė, kad Karina mirė, nes jos kūną perskrodusios skeveldros pažeidė gyvybiškai svarbius organus...
Eldoradas BUTRIMAS
AUTORIAUS nuotr.
NAUJA LEGENDINĖS KOMEDIJOS VERSIJA!
Komedija „Urvinis žmogus” pirmą kartą pastatyta Brodvėjuje 1996 metais tapo ilgiausiai scenoje išbuvusiu monospektakliu per visą Brodvėjaus istoriją. Nuo to laiko, milžiniško populiarumo susilaukęs kūrinys išplito visame pasaulyje ir buvo pristatytas daugiau nei 30-yje šalių. Lietuvoje spektaklis pirmą kartą parodytas 2005 metais. Skirtinguose mūsų šalies miestuose buvo parodyta virš 1000 kartų! Pagrindinį ir vienintelį personažą įkūnijo aktoriai Dainius Kazlauskas, Kostas Smoriginas, Darius Meškauskas, Vaidotas Martinaitis ir Giedrius Savickas.
Visiškai naujame spektaklio pastatyme „Urvinio žmogaus” vaidmenį atliks aktorius Paulius Valaskevičius, žiūrovams puikiai pažįstamas iš vaidmenų „Domino“ teatro spektakliuose „Vyrai pagal skelbimą“, „Kažkas čia ne taip“, televizijos projektuose „Dviračio žinios“, „Moterys meluoja geriau“, „Rimti reikalai“, „Monikai reikia meilės“, „Visi vyrai kiaulės“. Spektaklį režisuoja Dainius Kazlauskas, sukūręs žiūrovų pamiltas ir populiarias komedijas „Vyrai pagal skelbimą“, „Pianistai“, „Boeing Boeing“, „Psichai“ ar „Tobuli melagiai“.
Komedija „Urvinis žmogus” nagrinėja veikiausiai niekada iš mados neišeisiančią temą – vyrų ir moterų santykius bei jų dinamiką. Spektaklyje atsiskleidžia šmaikštūs lyčių skirtumai gyvenimiškose situacijose, kuriose save atpažins tiek vyrai, tiek moterys. Ar kada susimąstėte, kodėl vyrai negali atlikti kelių užduočių vienu metu, o moterys taip širsta dėl ir vėl aptaškyto vonios veidrodžio? Dvidešimtmetį Lietuvos scenoje pasitinkančioje komedijoje „Urvinis žmogus” nagrinėsime neišsemiamą temą – vyrus, moteris ir jų santykius. Bandysime suprasti lyčių skirtumus, panašumus ir juoksimės iš gyvenimiškų situacijų, kuriose atpažinsim save. Sužinosime, kad, nors pasaulis keičiasi, mes vis dar sprendžiame tuos pačius klausimus nuo „urvinio žmogaus” laikų.
„Spektaklio temos – laikui nepavaldžios, bent jau tol, kol egzistuoja vyras ir moteris, jų santykiai ir lyčių skirtumai. Kiekvienas „Urvinio žmogaus” pastatymas remiasi šių dienų aktualijomis, todėl spektaklis nuolat evoliucionuoja. Jei matėte spektaklį prieš penkerius ar dešimt metų, dabar išvysite visiškai kitokias situacijas”, – įsitikinęs režisierius Dainius Kazlauskas.
Bilietai: – https://kakava.lt/en/event/domino-teatras-komedija-urvinis-zmogus/7790/22080
Antradienį Šilalėje lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja šalies ponia Diana Nausėdiene ir gausia Valstybės pažinimo centro narių bei savo patarėjų komanda. Vizitą pradėję prie paminklo Lietuvos partizanams, padėję gėlių žuvusiems laisvės gynėjams Šilalės rajone pagerbti, pirmoji šalies pora maloniai bendravo su juos sutikusiais šauliais ir tremtiniais bei politiniais kaliniais, susirinkusiais šilališkiais, pasidžiaugė, kad mūsų krašto žmonės vertina laisvę ir puoselėja vakarietišką kultūrą.
Trumpai šnektelėjęs su susirinkusiais miestelėnais, pabendravęs su drąsiai Prezidentą užkalbinusiu mokinuku Ignu, kuris, pasirodo, svajoja užaugęs tapti prezidentu, ir „persimetęs“ su juo keliais žodžiais apie sportą bei pasidžiaugęs išskirtiniu Šilalės krepšinio komandos „Lūšis“ pavadinimu, kuris, kaip juokavo G. Nausėda, matyt, ir įpareigoja krepšininkus atkakliai kovoti, Prezidentas surengė oficialius susitikimus su Šilalės savivaldybės vadovais, lankėsi Pajūrio brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalione, o po pietų išskubėjo į Klaipėdą, kur dalyvavo nuotolinėje „Norinčiųjų koalicijos“ konferencijoje su 36 valstybių vadovais. Tuo metu pirmoji šalies ponia D. Nausėdienė bendravo su Šilalės meno mokyklos pedagogais ir mokiniais, rajone dirbančiais meno dalykų mokytojais.
Lankydamasis batalione, Prezidentas apžiūrėjo ginkluotę bei techniką, karių kasdienės tarnybos vietą, bendravo su kariais ir pabrėžė, jog šio bataliono veikla yra svarbi Lietuvos gynybos sistemos dalis.
„Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalionas užtikrina ne tik Lietuvos krašto gynybą, bet ir glaudžią sąveiką su sąjungininkais, nuolat didindamas mobilumą ir kovinę parengtį“, – sakė G. Nausėda.
Susipažinęs su bataliono veikla, jis pabrėžė, kad jo pagrindinės užduotys – rengti karius valstybės gynybai, palaikyti kovinę parengtį, dalyvauti tarptautinėse operacijose bei, įstatymų nustatytais atvejais, teikti pagalbą valstybės ir savivaldybių institucijoms.
„Bataliono profesionalumas, nuolatinis karinis rengimas ir moderni technika užtikrina, kad Lietuvos gynybos pajėgos parengtos operatyviai reaguoti į kylančias grėsmes“, – sakė Prezidentas.
Šiuo metu batalione Pajūryje vyksta baterijos lygmens karinis nuolatinės privalomosios pradinės tarnybos karių laidos, kurią sudaro 170 karių, rengimas.
Vakare šalies vadovas susitiko su Šilalės rajono bendruomene atviram pokalbiui apie šalies ir regiono problemas. G. Nausėda sakė, jog mūsų kraštas itin artimas jo širdžiai, nes pro čia važiuodavo į Būdvyčių kaimą, iš kurio buvo kilęs jo tėvas. Nors vizito darbotvarkė buvo griežtai suplanuota, Prezidentas neslėpė, kad, bendraudami su savivaldybės ir įstaigų vadovais, jo komandos nariai rinko informaciją apie tai, kaip gyvena švietimo įstaigos, kokios problemos sveikatos apsaugos sistemoje, kaip atrodo regiono keliai – ar jie, pasak Prezidento, yra „visiškai tragiški, ar šiek tiek geresni“.
G. Nausėda akcentavo, kad jam yra labai svarbus pensijų didinimas, nes vyresnės kartos žmonės nusipelno geresnio gyvenimo. Nuo 2019 m. pensijos didėja daugiau nei vidutinis darbo užmokestis, tačiau kuo toliau, tuo sunkiau yra suderinti gyventojų poreikius su šalies gynybos biudžetu, turinčiu užtikrinti šalies saugumą.
Prezidentas pasidalijo su šilališkiais ir įspūdžiais iš antradienį vykusio nuotolinio „Norinčiųjų koalicijos“ pasitarimo, prie kurio buvo prisijungęs ir JAV valstybės sekretorius Markas Rubijo.
„Kalbėjome apie taikos planą Ukrainai, ką galima būtų padaryti, užtikrinant Ukrainos interesus, nes pradiniame jo variante tikrai to nebuvo ir dėl to jis mus gerokai išgąsdino. Bet amerikiečiai signalizuoja, jog jie yra atviri pasiūlymams keisti planą Europos ir Ukrainos naudai, tik klausimas, kaip į tai reaguos Rusija. Jeigu Rusija vėl visomis keturiomis bus prieš, praktiškai mes negalėsime nė žingsnio žengti prie taikos darybų, kurių visi laukiame.
Reikės derinti interesus, bus dar visokių sunkumų ir Rusijos pasipriešinimo, todėl kol kas siūlyčiau atsargiai vertinti taikos galimybes“, – kalbėjo šalies vadovas.
Trumpai užsiminęs apie kitą agresyvų kaimyną – Baltarusiją, kur šiuo metu yra įstrigę Lietuvos vežėjų vilkikai, Prezidentas neneigė, kad kaimyninės šalies diktatorius suinteresuotas kelti įtampą mūsų valstybėje ir taip skaldyti visuomenę.
„Šita valstybė yra tokia, kokia yra, ir niekam nėra paslaptis, kad tai yra artimas Rusijos sąjungininkas, autokratinė valstybė, o ši valstybė sukelia visokių įtampų ne tik mums, bet ir Ukrainai. Iš jos teritorijos yra planuojamos operacijos prieš Ukrainą, taip kad nebūkime naivus – šitoje valstybėje verslas yra labai specifiškas ir, be abejo, tas verslas yra pažeidžiamas autokratinio režimo sprendimų“, – sakė Prezidentas.
Pirmoji šalies ponia Diana nuoširdžiai pasidžiaugė vizitu Meno mokykloje.
„Iš ten išsinešiau nepaprastai gilios kultūros įspūdį. Jūsų krašto kultūroje yra labai daug paveldėta iš protėvių, turite gilius istorinės patirties pamatus, todėl pirmiausia norisi padėkoti už jūsų patriotizmo jausmą. Lietuva ir visas pasaulis dabar yra nelengvame iššūkių laikotarpyje. Nepameskite to vidinio vakarietiškosios civilizacijos jausmo, išlikite vieningi. Būkime susikaupę, nesiduokime išblaškomi, nesiduokime išmušami iš vėžių. Jumyse yra ypatingai daug kultūros, jaunoji karta turi tiek šviesos, tiek kūrybinio prado, tiek pokyčių pozityvo, tad noriu padėkoti tėvams, seneliams, kiekvienai mamai ir tėčiui, kurie supranta, kad tai, ką mes įdedame į savo vaikus, yra ateities Lietuva“, – susitikime su šilališkiais sakė D. Nausėdienė.
Gyventojai drąsiai išsakė Prezidentui savo skundus, klausimus ir pasiūlymus, o šalies vadovui užsiminus, jog nemažai regiono kelių planuojama perduoti savivaldybėms, kartu padidinant ir finansavimą, siūlė atleisti darbuotojus, kurie tą darbą darė AB „Via Lietuva“ – taip liktų daugiau lėšų savivaldybių keliams remontuoti.
Buvo piktų paklausimų dėl neva skriaudžiamo Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio, priekaištavimų dėl esą netinkamo šioms pareigoms užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio. Prezidentas atsakė, kad jam svarbiausia, jog Lietuvos užsienio politika užtikrintų Lietuvos interesus, netarnautų agresoriams, Vakaruose turėtume bičiulių, draugų ir sąjungininkų bei palaikytume su jais puikius ryšius.
„Todėl Lietuvoje yra Jungtinių Amerikos valstijų kariuomenė, todėl Lietuvoje įgyvendinami projektai Vokietijos brigados įsikūrimui. Visa tai yra tam, kad būtų sustiprintas Lietuvos saugumas, kad jis nepriklausytų vien tik nuo mūsų kariuomenės, kad mes kurtume saugumą kartu su sąjungininkais. Visada gali būti žmonių, kuriems labai patinka Lukašenka, bet aš manau, jog didžioji dalis Lietuvos žmonių laikosi kitokių nuostatų ir mūsų užsienio politikos principai atspindi daugumos nuomonę“, – kalbėjo Prezidentas.
Šilališkiai siūlė Prezidentui inicijuoti auditą tose srityse, kurioms skiriama daugiausiai valstybės lėšų, nes gali paaiškėti, kad dalį tų pinigų galima būtų skirti pensininkams – daugelis dabar labai sunkiai išgyvena iš 400 eurų pensijos.
„Sutinku – audito reikia daugeliui gyvenimo sričių. Visai neseniai valstybės kontrolė atliko LRT auditą, kuris išryškino labai negražių dalykų: daug neūkiškumo, priklausomybės nuo vieno tiekėjo, daugelis darbuotojų dirba pagal autorines sutartis, reiškia, neturi socialinių garantijų – o juk kalbame apie instituciją, kuri turi milžinišką 80 milijonų eurų biudžetą. Dėl krašto apsaugos audito aš tikrai kalbėsiu su valstybės kontroliere, kadangi manau, kad jeigu jau išleidžiame puspenkto milijardo eurų, tai šitie pinigai turi būti naudojami taip, jog visuomenei nekiltų nė menkiausių abejonių, kad jie tikrai yra išleisti mūsų saugumui stiprinti“, – teigė Prezidentas.
Susitikime dalyvavę moksleiviai buvo susirūpinę pediatrų trūkumu mūsų ligoninėje, klausė, kaip jaustis, kai susirgus naktį reikia važiuoti į kitą rajoną. G. Nausėda sutiko, jog bazinis paslaugų krepšelis turi užtikrinti paslaugas visose ligoninėse, o Teritorinės ligonių kasos turėtų už jas sumokėti.
„Man atrodo, kad Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė mato platesnį vaizdą ir yra linkusi sugrąžinti kai kuriuos dalykus, kurie buvo pernelyg toli nuėję į priekį įgyvendinant reformos pokyčius. Tikiuosi, jog šitie sprendimai netrukus bus padaryti ir jie užtikrins bazines paslaugas, susirgus nereikės važiuoti šimtus arba dešimtis kilometrų“, – tikino šalies vadovas.
Daug klausimų apie krizę žemės ūkyje uždavė ūkininkė Vilija Bušinskienė, neslėpusi, kad norėdama išlaikyti karvių bandą, patiria nemenkų finansinių iššūkių, o problemų dar kelia ir Nacionalinė mokėjimo agentūra, dėl lėšų trūkumo negalinti vykdyti įsipareigojimų. Pasak ūkininkės, jei taip nutiktų bet kurioje Vakarų valstybėje, ūkininkai atvažiuotų su šakėmis ir išpiltų srutas centrinėse sostinių aikštėse.
Prezidento patarėjas Ramūnas Dilba patikino, jog žemės ūkis kaip strateginė ūkio šaka turėtų būti įtvirtinta įstatymu – vis dar laukiama, kol jis bus pradėtas svarstyti Seime. Pieno krizė yra ciklinis reiškinys ir kartojasi kas penkerius metus, todėl būtinas savitarpio pagalbos fondas žemdirbių patiriamiems nuostoliams kompensuoti. V. Bušinskienė juokėsi, kad juodvi su drauge jau seniai būtų tą įstatymą sukūrusios, o tai išgirdęs Prezidentas pasiūlė įtraukti ūkininkes į darbo grupę.
„Kam mes ten sėdim ir krapštom galvas? Pasitelkime žmones, kurie išmano reikalą. O kodėl mes negalime teikti nuo savęs šį įstatymą? Tokią iniciatyvą turime“, – siūlė G. Nausėda.
Diskusijas apie šalies ekonomikos ateitį pratęsė jaunimo klausimas, kokios ekonomikos šakos Lietuvoje artimiausią dešimtmetį gali turėti perspektyvą. Prezidentas patikino, jog nemano, kad valstybė turėtų nurodyti kryptis verslui, nes jis ir be valdžios pamokymų sugeba teisingai pasirinkti pačias perspektyviausias, didžiausią pridėtinę vertę kuriančias kryptis.
„Lietuva niekada netaps pigios darbo jėgos šalimi, kvalifikuoti darbuotojai turi uždirbti vakarietiškus atlyginimus, o verslas turi kurti tokią pridėtinę vertę, kad galėtų skaidriai juos mokėti. Tokią vertę kuria biotechnologijos, finansų, kibernetinio saugumo sektoriai, gyvybės mokslų inovacijos, inžinerija, sparčiai auginančios mūsų bendrąjį vidaus produktą“, – įsitikinęs šalies vadovas.
Tačiau Prezidentas užtikrino, jog strategiškai svarbus Lietuvai yra ir žemės ūkis, nes jis užtikrina valstybės saugumą ir nepriklausomybę nuo didžiųjų pasaulio ekonomikų.
„Būtent žemės ūkis, maisto produktų gamyba, ypač dabartinėmis karo sąlygomis, yra ta strateginė ūkio šaka, kurią mes privalome saugoti – kuo stipresnis jis bus, tuo saugesnė jausis valstybė ir mūsų žmonės“, – įsitikinęs G. Nausėda.
Tačiau, jo nuomone, ekonomikos ateitis vis dėlto yra inovatyvios technologijos ir vystyti jas Lietuvoje galime tik dėl to, kad turime daugybę talentingų, kūrybiškų žmonių. Į Lietuvą atvykstantys užsienio investuotojai pripažįsta, jog ne gamta, ne kažkas kitas yra didžiausias mūsų valstybės turtas, o talentingi žmonės. Valstybės užduotis, pasak Prezidento, sudaryti sąlygas grįžti namo tiems, kurie emigravo į užsienį, nes dauguma jų yra vidutinio amžiaus ar net jaunos, vaikus auginančios šeimos – mums reikia jų patirties bei kapitalo.
Per porą valandų ne visiems norintiems pavyko užduoti klausimus ir išgirsti atsakymus, pabendrauti su Prezidentu asmeniškai ar bent nusifotografuoti, tačiau visi išgirdo minčių apmąstymams apie mūsų kasdienybę ir Lietuvos ateitį. Tokie susitikimai patvirtina, kad ji svarbi net ir tiems, kurie kritikuoja aukščiausių šalies vadovų sprendimus ir demonstruoja nepasitikėjimą demokratiškai išrinktais valstybės pareigūnais.
Angelė BARTAŠEVIČIENĖ
Daiva BARTKIENĖ
Seimas pareiškė pastabas ir pageidavimus kitų metų valstybės biudžeto projektui. Kaip jau įprasta, parlamentarai lenktyniauja, kuris bus dosnesnis „savo“ apygardai, taip pat badoma pirštais į įvairias „skyles“, bet galima prognozuoti, jog biudžetas galiausiai vis tiek bus patvirtintas, nors jį, kaip įprastai, kritikuos visi, net ir patys valdantieji.
Apsistumdymus ties biudžeto projektu puikiai iliustruoja finansų ir švietimo, mokslo bei sporto ministrų dialogas. Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė labai pasistengė, jog pedagogai nesigriebtų streiko ir pažadėjo jiems daugiau biudžeto lėšų nei numatyta projekte, kuris buvo pateiktas Seimui. Išgirdęs apie tai, finansų ministras Kristupas Vaitiekūnas piktai atšovė, jog toks pažadas neva su juo nederintas ir jis neįsivaizduojantis, iš kur galima būtų paimti ministrės pažadėtus pinigus. Į tai R. Popovienė atsakė, kad tai jau ne jos reikalas ir ištarė savotišku kalambūru tapusią frazę, jog ji esanti nustebusi, kad finansų ministras yra nustebęs... Tačiau Vyriausybė yra kolegialus darinys, todėl vis tik reikės susitarti, ką darys ministrė, jei iš Finansų ministerijos gaus atsakymą, kad nėra galimybių patenkinti „švietimiečių“ norus.
Nepatenkinti ne tik pedagogai, bet ir gydytojai, pareigūnai, žemdirbiai, kultūrininkai. Tuo labiau, kad dabartiniai valdantieji yra išdaliję tiek pažadų, jog jiems nepakaktų pinigų net jei biudžetas būdų dvigubai didesnis.
Socialdemokratai per rinkimų kampaniją žadėjo sklandžiai veikiančią valstybę. Deja, kol kas valstybė akivaizdžiai stringa. Geriausias pavyzdys – nuolat gydytojų darbą komplikuojanti e.sveikatos sistema. Bandoma ją lopyti, tačiau po kiekvieno tokio mėginimo viskas tik dar labiau pablogėja. Sveikatos apsaugos ministerija pareiškė, kad, norint išvengti dar didesnių komplikacijų, e.sistema bus tvarkoma savaitgaliais ir užsimena apie visiškai atskiros kūrimą, o viešojoje erdvėje jau girdisi ir tam numatomos sumos – svarstoma skirti 15 milijonų eurų ir netgi įkurti jai administruoti specialią instituciją.
Kitas „simbolis“ – Vilniaus oro uostas. Nežinia, ar skrydis į ar iš Vilniaus nebus atšauktas, tapo įprasta. Vyriausybė akivaizdžiai pralaimi kovą su kontrabandininkų balionais, o šią savaitę dar ir lėktuvas nuo tako nučiuožė. Taip, iššūkis nėra paprastas, tačiau kas nutiktų, jei dar užplūstų ir iš Baltarusijos į Lietuvą stumiami, kaip praėjusią kadenciją, tūkstančiai migrantų. Todėl dabar susidaro įspūdis, jog šiandien priimami eksperimentiniai sprendimai, prieštaraujantys vienas kitam, viliantis, kad gal Baltarusijos diktatoriui paprasčiausiai atsibos bandyti mūsų kantrybę.
Kol švietimo, mokslo ir sporto ministrė mažina valstybinių egzaminų minimalią kartelę ar duoda užduotis finansų ministrui, niekur neišnyksta vienas svarbiausių mokyklų skaudulių – vis grėsmingesnis mokytojų trūkumas. Sprendžiant šią įsisenėjusią problemą, nepakanka kosmetinių „papudravimų“. Ir jau aišku, jog situacija sparčiai blogės, nes didžioji dalis dabartinių mokytojų yra garbaus amžius. Paradoksas: kol kas „gelbėja“ prasta demografinė situacija ir mažėjantis vaikų skaičius. Kita vertus, galime džiaugtis dėl kiekvieno išsaugoto mokyklos pastato regionuose, tačiau ne patalpos, o tik mokytojai jas paverčia tikra mokykla...
Labai panaši situacija ir sveikatos apsaugos sistemoje. Politikai, skirtingai nei siūlė medikų organizacijos, nusprendė, jog svarbiau yra ne didinti Ligonių kasų nustatytus gerokai per mažus bazinius paslaugų įkainius, bet uždrausti priemokas privačiose gydymo įstaigose. Sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė tvirtina, kad tokiu būdu esą bus suvaržytas privačių įstaigų godumas ir net sumažės eilės valstybinėse ligoninėse bei poliklinikose. Tuo tarpu tokio sprendimo kritikai perspėja, kad tai ne tik nepadidins medikų, dirbančių valstybinėse įstaigose, skaičiaus, bet nepagerės ir pacientų galimybė rinktis bei greičiau gauti paslaugas. Pamatysime, kuri pusė teisi, tačiau nekyla abejonių, kad kol nebus peržiūrėti baziniai paslaugų įkainiai, kokybinio pokyčio tikėtis neverta. Tuo labiau, jog turime ekspertų prognozes, kurios perspėja apie sparčiai augantį sveikatos specialistų trūkumą. Ministerija skelbia, jog imasi priemonių, deja, vis labiau įsitvirtina priešprieša tarp ministerijos ir medikų bendruomenės. O labiausiai kenčia dėl to pacientai.
Tiesa, šiek tiek rimsta situacija kultūros srityje. Protesto mitingas Vilniuje buvo panašesnis į kultūrinę akciją, primenančią valdžiai, kad jos veiksmai įdėmiai stebimi, o ne kokį nors ultimatumą. Toliau kuriamos Kultūros asamblėjos regionuose, stabdomos viešos protesto akcijos, tačiau kultūros lauko žmones keičia kiti protestuotojai. Pavyzdžiui, mažais atlyginimas nepatenkinti pareigūnai. Ir, regis, to mūsų šalyje dar nebuvo – vidaus reikalų ministras Vladislav Kondratovič problemą mėgino išspręsti, ant scenos užtraukęs dainą. Tačiau protestuojančių pareigūnų ministro vokaliniai sugebėjimai nesužavėjo. Labiau patiko pažadas atrasti pinigų didesniems atlyginimams. Kita vertus, tie pažadai neatrodo labai tvirtai, o panašėja į improvizaciją, norint patikti publikai.
Be abejo, yra objektyvių priežasčių ir nemažai įsisenėjusių problemų, trukdančių valstybei sklandžiai veikti visose srityse. O ir kritikuoti visuomet yra lengviau nei daryti. Tačiau pripažinkime, jog dabartinės valdžios priimami sprendimai, arba tiksliau jų nebuvimas, yra itin didžiulis kontrastas tam, kaip turėtų veikti valstybė.
Gyventojams apmaudu, jog atsakingas politines pareigas užimantys žmonės didžiąją laiko dalį skiria svarstymams, ar veiksni, tvari ir ilgalaikė yra dabartinė valdančioji koalicija, o žmonių rūpesčiai nustumiami į antrą planą. Ir, perfrazuojant socialdemokratų pirmininką Mindaugą Sinkevičių, kuris pareiškė, jog „yra š... pylimo riba, kurios nebegalima toleruoti“, norisi palinkėti valdžiai, kad apskritai iš valdžios nesklistų tas š... dvokas, o visuomenė pajustų, jog valdžia yra jos pusėje ir pagaliau pradėtų rūpintis ne savo įvaizdžiu, bet valstybės gerove.
Andrius NAVICKAS