„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Gal galėtumėte nepaaiškinti

Reikalai pajudėjo. Žiauriai visur skauda, bet šiaip normaliai, įsivažiavau. „Šaibų“ nebaisiai, tačiau prasisuksiu. Rašydama tokius ne itin poetiškus žodžius dvasingos ir šventos kelionės dienoraštyje bei dalindamasi jais su Jumis, šypsausi. Atrodo, kvailioju kaip vaikystėje, su draugais kieme krėsdama nekaltą pokštą. Leidžiuosi vedama jausmo. Yra taip, kaip turi bū­ti, o kodėl taip turi būti, paaiškės vėliau.

O jei ir nepaaiškės – nieko baisaus! Įgriso nuolat griūte griūti prie Google ir būti užverstai šimtams tūkstančių paaiškinimų bei atsakymų. Argi vaikystėje ieškojome paaiškinimų pokštams? Todėl vėliau ir tekdavo kaltu šuns žvilgsniu iš padilbų žiūrėti į barančius tėvus ar mokytojus, klausiančius „kodėl taip padarei“. Niekada nežinojome atsakymo. Dabar galvoju, kad vaikai verkia ne dėl to, jog yra barami, o todėl, kad yra spaudžiami atsakyti į neįmanomai kvailus suaugusiųjų klausimus. Vaikai, prasisuksite!

Dar truputis ir visai įgusiu sekti Camino Primitivo kelio nuorodas. Kažkur buvau girdėjusi, kad piligrimai iš jiems skirtų nakvynės vietų, vadinamų „albergues“, išsiruošia apie 6–7 valandą ryto. Taip greičiau bus įveikta dienos atkarpa ir išvengta vidurdieniais galinčio užklupti alinančio karščio. Dabar šiaurinėje Ispanijoje, kur aš ir esu, visai nekaršta net įsidienojus, bet vedina jaudulio ir bandos jausmo, žadintuvą vis tiek užsistačiau 6 valandai. Išsibudinau gerokai po sig­nalo – žinojau, kad nesu ryto žmogus ir išsiristi iš lovos bus sunku. Bent taip maniau, kol manęs neištiko Camino Primitivo rytai, tikriausiai visam laikui privertę pamilti kitokį – apsimiegojusį, nekaltą, tylų pasaulį rytais, nuščiuvusį, pagarbiai laukiantį iškilmingai kylančios saulės...

Išsibudinau, ir iš tiesų – iš savo dviaukštės lovos ant­ro aukšto matau, kaip apačioje visi mano kambariokai (jų – 

apie 20) jau naršo po savo be­veik bulvinio maišo dydžio kuprines, kiti, matau, dar mankštinasi. Susiruošiu trigu­bai greičiau, nei įprasta namuose.

Prasideda mėnuo be makiažo, švarkelių ir batelių. Visa puošyba – iš anksto eilės tvarka suruošti drabužiai (jų – tik po dvi poras kiekvieno), prausykla, batų raišteliai ir pusryčiai, užimantys daugiausiai laiko. Užsimetusi kuprinę, išskubu viena iš paskutiniųjų ir, kiek paėjėjusi, suprantu, kad neturiu savo vaikščiojimo lazdos. Grįždama matau tarpduryje stovintį iki ausų besišypsantį vyrą, smalsiu tonu klausiantį apie paskutinę dėkle likusią lazdą:

– Who’s walking with one stick?! (liet. Kas vaikšto tik su viena lazda?!).

– Yeah, that’s me (liet. Taip, aš), – atsakau jam su tokia pat šypsena.

Paaiškinu, kad neturiu jokio supratimo, kiek, vieną ar dvi, vaikščiojimo lazdas įprasta naudoti šiame kelyje. Galų gale, juk beveik viską, lazdą taip pat, teko skolintis, o dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, ar ne?

Taip su tuo vyru nuėjome (o gal „nukalbėjome“?) apie 315 kilometrų. Su juo ir dar penkiais žmonėmis, kurių var­dų dar gerai neįsiminiau, bet po poros dienų jau vadinau kambariokais, bendrakeleiviais, maisto ruošimo bendrininkais, o po dar dešimties – draugais. Ir kaipgi netikėti stebuk­lais?

Tą pačią dieną visi kartu nukorę ilgą kelią ir šnekučiavęsi pasiekėme nakvynės vietą, sumetėme drabužius skalbti, nuo medžio skabėme įrau­dusias vyšnias, kol mūsų nesustabdė, atrodė, popikčiai kalbantis ispanas. Paskui paaiškėjo, kad jis tik perspėjo, jog ta vyšnių rūšis yra skirta paukščiams, dėl to mus gali supykinti. Bet tai buvo pačios skaniausios vyšnios, kokias esu ragavusi. Be to, jaučiu reikiamybę pridurti, kad bloga vėliau nebuvo: gal kalnuose pavirsti paukščiu?

Po prekybos centro, stalo žaidimų, juokų, pašnekesių ir tylos, skaitant knygas, bend­ros vakarienės ir Asturias regiono sidro bei vyno ragavimo susigriebiau, jog dar nepaklausiau vienos iš merginų vardo – o gal, greičiau, nesugebėjau prisiminti. Tas nevaldomas noras viską paaiškinti. Nepatogindamasi, susi­gėdusiu tonu susikaupiau atsiprašyti ir dar kartą perklausti. O iki šiol man galvoje skambančiu ramiu balsu ji atsakė:

– It’s ok. It’s not that important anyway. I’m Liza. (liet. Viskas gerai. Tai vis tiek ne taip ir svarbu. Aš Liza.)

Taip skamba dar viena Ca­mino man padovanota pamoka: tai vis tiek ne taip ir svarbu. Vardas, pavardė, metai, profesija, atlygis, statusas, atrodymas – visa tai ne taip ir svarbu. Be šito šydo dar geriau ir aiškiau jauti, su kuo esi. O atsakymas visada tas pats – su žmogumi. Kam dar papildomi paaiškinimai. Nepriklausomai nuo to, kuo paprastai save pristatome ir vadiname, esame žmonės, vie­nodai trokštantys mylėti ir pažinti, kas yra „už“. Visa kita – ne taip ir svarbu. Į galvą dingteli mintis – požingsniai. Tai, kas po žingsnio. O ten – daug daugiau, nei pėda po pėdos maždaug metro ilgio pasistūmėjimas į priekį. Vaizdai, žmonės, pokalbiai, ten – gyvenimas. Pokštas! Kuriam paaiškinimų ieškoti nereikia.

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.