Renginių programose vis dažniau pasirodo Kalėdų tematikos renginiai. Bene svarbiausias jų – eglutės įžiebimas – didžiuosiuose miestuose jau įvyko praėjusį savaitgalį, o Šilalė šventę surengs trečiadienį, gruodžio 3 d. O advento renginių ir įvairiausių kūrybinių dirbtuvių ciklas regione tęsis iki pat Kalėdų.

Gruodžio 3 d. minima Tarptautinė žmonių su negalia diena. Ta proga gruodžio 4 d., 10 val., Šilalės kultūros centre vyks specialus renginys, kuriame pasirodys Socialinių paslaugų namų dienos centro lankytojai ir Pajūrio laisvalaikio salės mišrus tercetas „Trelė“.

Gruodžio 6 d. prie Šilalės miesto eglės bus galima patirti Kalėdų nuotykį visai šeimai ,,Judam į Kalėdas“, o renginyje kartu su Kalėdų personažais, vaikų ir jaunimo mėgėjų meno kolektyvais bus galima šokti, sportuoti, dainuoti ir šventiškai leisti laiką. Programa vyks pasikartojančiais seansais, kas valandą, nuo 10 val. iki 14.30 val., bilietą (https://www.ticketmarket.lt/…/kaledu-nuotykis-seimai arba Šilalės kultūros centro kasoje) privalo įsigyti kiekvienas seanse dalyvaujantis asmuo (vieno pirkimo metu – ne daugiau nei 5 bilietus).

Prasidėjo 22-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, šiais metais kviečiantis tyrinėti kino ir šiuolaikinio meno jungtis, politinius bei visuomeninius klausimus, dokumentinio kino istoriją ir meninių formų įvairovę. Gruodžio 1–2 d. vyksta simpoziumas anglų kalba kartu su Vilniaus dailės akademija ir kuratoriumi Miklós Ambrózy, o gruodžio 6–7 d. pirmą kartą lietuvių žiūrovams bus pristatoma prancūzų bei peruviečių kilmės menininkės Rose Lowder kūryba. Daugiau informacijos – vdff.lt.

Baigėsi pusę metų trukusi Venecijos architektūros bienalė, kurioje Lietuvos paviljonas „Archi / Tree / tecture“ tapo vienu ryškiausių akcentų. Beprasmiškai nupjauto miesto medžio kelmo instaliacija simbolizavo fizinius ir dvasinius praradimus, kviesdama permąstyti žmogaus santykį su gamta. Paviljoną aplankė daugiau nei 117 tūkst. lankytojų, surengtas lietuvių inicijuotas simpoziumas ir kiti renginiai. Vienas iš įsimintiniausių – simpoziumas, pirmąkart suvienijęs visas Lietuvos architektūros aukštąsias mokyklas ir sutraukęs 86 tyrėjus bei kelis šimtus studentų iš 14 Europos universitetų. Nuo 1980-ųjų kas dvejus metus vykstanti Venecijos architektūros bienalė – vienas svarbiausių šiuolaikinės architektūros renginių pasaulyje.

Kultūros ministerija skelbia kasmetinį Knygos meno konkursą. Jame bus vertinamos visos Lietuvos leidyklų 2025 m. išleistos knygos, o premijomis ir diplomais bus pagerbti jų dizaineriai, iliustruotojai, maketuotojai, leidėjai ir spaustuvininkai.

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2025 m. Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas, sąrašą. Įvertinusi 46-ių visuomenės pasiūlytų kandidatų veiklą kultūros ir meno srityje, komisija tarpinio balsavimo metu atrinko 12 nominantų (pavardės pateikiamos abėcėlės tvarka): architektūros istorikė Marija Drėmaitė, poetas, dramaturgas, eseistas, prozininkas, vertėjas Gintaras Grajauskas, menininkas Donatas Jankauskas (kūryb. vardas Donatas Jankauskas-Duonis), grafikas, iliustruotojas, rašytojas Kęstutis Kasparavičius, teatro ir kino aktorius Albinas Kėleris, pianistas Daumantas Kirilauskas, prozininkas, dramaturgas, poetas, literatūros tyrinėtojas, scenaristas Rimantas Kmita, kino režisierius Ignas Miškinis, aktorius Arūnas Sakalauskas, mados dizainerė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, dailininkė Laisvydė Šalčiūtė, operos ir kamerinės muzikos atlikėja Giedrė Marija Žebriūnienė (kūryb. vardas Giedrė Kaukaitė).

Šeši Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai paaiškės gruodžio 8 d. Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, kaip ilgametis kūrėjo kūrybinis indėlis į kultūrą ir meną. Premijų laureatų diplomai ir ženklai bus įteikti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė naują tai­kos Ukrainoje planą ir nurodė Ukrainos prezidentui Vo­lo­dimyrui Zelenskiui jam pritarti. Tačiau nei Charkive kalbinti kariai, nei eiliniai ukrainiečiai netiki, kad taika bus pasiekta ir teigia, jog karas gali tęstis dar kelis metus. 

Ukrainoje nuotaikos nėra geros. Visuomenę papiktino korupcijos valstybės įmonėje „Energoatom“ skandalas, dėl to kritikuojama aferą „pražiopsojusi“ vyriausybė ir prezidentas. Tačiau bene didžiausią nerimą visiems kelia blogi pranešimai iš fronto, mat okupantų kariai beveik kasdien užgrobia naujus kaimus, o jų puolimo nepavyksta sustabdyti. Siekdami apsunkinti ukrainiečių gynybą, okupantai ėmė sprogdinti ne tik elektrines, bet ir arčiau fronto zonos esančias geležinkelio stotis, sandėlius, traukinius. Prieš kurį laiką Dnipro bei Charkivo srityse rusai atakavo geležinkelio stotis net šešiose gyvenvietėse, o per bombardavimus Berestino miestelyje žuvo 17-metė Ukrainos ir Europos kikbokso čempionė Karina Bachur. Paauglė kitą dieną turėjo vykti į varžybas Austrijoje, tačiau išvakarėse raketos skeveldros pataikė tiesiai į širdį.

Iškart po tragedijos nuvykęs į 15 tūkst. gyventojų turintį Berestiną, visų pirma apžiūrėjau geležinkelio stotį. Jos darbuotojos džiaugėsi, jog, prieš smogiant raketai, paskutinis traukinys buvo neseniai išvažiavęs, priešingu atveju galėjo būti daug aukų. Raketa išrausė kelių metrų gylio duobę kieme, apgadino šalia stovinčius pastatus, vieną krovininį traukinį, elektros linijas. Dar keturios raketos smogė į už puskilometrio esančius geležinkeliečių sandėlius, apgriovė keliasdešimt privačių namų bei sužeidė dešimt žmonių.

„Karina buvo pusantro met­ro į tą pusę, kur įvyko sprogimas, ji savo kūnu uždengė nuo didžiausių skeveldrų mane. Būčiau norėjęs, kad jos susmigtų į mane, bet nieko nebegaliu pakeisti. Ji buvo jauniausia iš trijų vaikų, mano numylėtinė, mano saulytė. Į treniruotes pirmą kartą nuvedžiau, kai buvo 7-erių, ją jos sužavėjo. Studijavo pedagogikos universitete, ketino būti fizinio lavinimo mokytoja ir trenere. Po pergalių turnyruose visų pirma skambindavo man, svajojo tapti ir pasaulio, ir olimpine čempione“, – raudojo mergaitės tėvas.

Berestino miestelis yra pusiaukelėje tarp Charkivo ir Dnip­ro. Rimčiau atakuotas jis buvo tik karo pradžioje, o fronto linija yra daugiau nei už 100 kilometrų. Tačiau šį rudenį Rusijai pasistūmėjus Dnipro bei Donecko regionuose, dronai ėmė atakuoti ir Berestiną.

Karinos šeima gyvena miestelio pakraštyje esančiame nuosavų namų rajone Nizovka. Pirmi sprogimai rajone nuaidėjo apie pusę vienuoliktos vakare, todėl mama paskambino mieste po treniruočių užsibuvusiai dukrai, kad ši geriau nakvotų pas tetą. Tačiau ji nepaklausė ir paprašė, jog bičiulis ją parvežtų. Vos sustojus prie namo tvoros, prieš pat vidurnaktį, pasigirdo sprogimas. Tėvui sušukus „lekiam į rūsį“, visi pasileido bėgti, bet Karina, anot jos mamos, staiga sustojo, nes buvo mašinoj pamiršusi telefoną, ir ėmė bėgti atgal. Tėvas pasileido jai iš paskos, o abiem išbėgus į gat­vę, nuaidėjo dar vienas kurtinantis sprogimas, pasigirdo langų dužimas, įsijungė automobilių sirenos. Prie rūsio stovėjusi mama bei Karinos bičiulis išgirdo Vasilijaus klyksmą, o išbėgę pamatė mergaitę ir tėvą gulinčius prie mašinos.

Į koją sužeistas tėvas bandė dukrą kalbinti ir net pliaukštelėjo jai per veidą, manydamas, kad taip ši atgaus sąmonę.

„Pradengusi Karinos striukę pamačiau plūstantį kraują,“ – pasakojo paauglės mama.

Į ligoninę ją nuvežė patys, bet gydytojai po gero pusvalandžio pasakė, kad Karina mirė, nes jos kūną perskrodusios skeveldros pažeidė gyvybiškai svarbius organus...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Seimas pareiškė pastabas ir pa­geidavimus kitų metų valstybės biu­džeto projektui. Kaip jau įpras­ta, parlamentarai lenktyniauja, ku­ris bus dosnesnis „savo“ apygar­dai, taip pat badoma pirštais į įvai­rias „skyles“, bet galima prog­no­zuoti, jog biudžetas galiausiai vis tiek bus patvirtintas, nors jį, kaip įprastai, kritikuos visi, net ir pa­tys valdantieji.

Apsistumdymus ties biudžeto projektu puikiai iliustruoja finansų ir švietimo, mokslo bei sporto ministrų dialogas. Švietimo, mokslo ir sporto minist­rė Raminta Popovienė labai pasistengė, jog pedagogai nesigriebtų streiko ir pažadėjo jiems daugiau biudžeto lėšų nei numatyta projekte, kuris buvo pateiktas Seimui. Išgirdęs apie tai, finansų ministras Kristupas Vaitiekūnas piktai atšovė, jog toks pažadas neva su juo nederintas ir jis neįsivaizduojantis, iš kur galima būtų paimti ministrės pažadėtus pinigus. Į tai R. Popovienė atsakė, kad tai jau ne jos reikalas ir ištarė savotišku kalambūru tapusią frazę, jog ji esanti nustebusi, kad finansų ministras yra nustebęs... Tačiau Vyriausybė yra kolegialus darinys, todėl vis tik reikės susitarti, ką darys minist­rė, jei iš Finansų ministerijos gaus atsakymą, kad nėra galimybių patenkinti „švietimiečių“ norus.

Nepatenkinti ne tik pedagogai, bet ir gydytojai, pareigūnai, žemdirbiai, kultūrininkai. Tuo labiau, kad dabartiniai valdantieji yra išdaliję tiek pažadų, jog jiems nepakaktų pinigų net jei biudžetas būdų dvigubai didesnis.

Socialdemokratai per rinkimų kampaniją žadėjo sklandžiai veikiančią valstybę. Deja, kol kas valstybė akivaizdžiai stringa. Geriausias pavyzdys – nuolat gydytojų darbą komplikuojanti e.sveikatos sistema. Bandoma ją lopyti, tačiau po kiekvieno tokio mėginimo viskas tik dar labiau pablogėja. Sveikatos apsaugos ministerija pareiškė, kad, norint išvengti dar didesnių komplikacijų, e.sistema bus tvarkoma savaitgaliais ir užsimena apie visiškai atskiros kūrimą, o viešojoje erdvėje jau girdisi ir tam numatomos sumos – svarstoma skirti 15 milijonų eurų ir netgi įkurti jai administruoti specialią instituciją. 

Kitas „simbolis“ – Vilniaus oro uostas. Nežinia, ar skrydis į ar iš Vilniaus nebus atšauktas, tapo įprasta. Vyriausybė akivaizdžiai pralaimi kovą su kont­rabandininkų balionais, o šią savaitę dar ir lėktuvas nuo tako nučiuožė. Taip, iššūkis nėra paprastas, tačiau kas nutiktų, jei dar užplūstų ir iš Baltarusijos į Lietuvą stumiami, kaip praėjusią kadenciją, tūkstančiai migrantų. Todėl dabar susidaro įspūdis, jog šiandien pri­imami eksperimentiniai sprendimai, prieštaraujantys vienas kitam, viliantis, kad gal Baltarusijos diktatoriui paprasčiausiai atsibos bandyti mūsų kantrybę.

Kol švietimo, mokslo ir sporto minist­rė mažina valstybinių egzaminų minimalią kartelę ar duoda užduotis finansų ministrui, niekur neišnyksta vienas svarbiausių mokyklų skaudulių – vis grėsmingesnis mokytojų trūkumas. Sprendžiant šią įsisenėjusią problemą, nepakanka kosmetinių „papudravimų“. Ir jau aišku, jog situa­cija sparčiai blogės, nes didžioji dalis dabartinių mokytojų yra garbaus amžius. Paradoksas: kol kas „gelbėja“ prasta demografinė situacija ir mažėjantis vaikų skaičius. Kita vertus, galime džiaugtis dėl kiekvieno išsaugoto mokyklos pastato regionuose, tačiau ne patalpos, o tik mokytojai jas paverčia tikra mokykla...

Labai panaši situacija ir sveikatos apsaugos sistemoje. Politikai, skirtingai nei siūlė medikų organizacijos, nusprendė, jog svarbiau yra ne didinti Ligonių kasų nustatytus gerokai per mažus bazinius paslaugų įkainius, bet uždrausti priemokas privačiose gydymo įstaigose. Sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė tvirtina, kad tokiu būdu esą bus suvaržytas privačių įstaigų godumas ir net sumažės eilės valstybinėse ligoninėse bei poliklinikose. Tuo tarpu tokio sprendimo kritikai perspėja, kad tai ne tik nepadidins medikų, dirbančių valstybinėse įstaigose, skaičiaus, bet nepagerės ir pacientų galimybė rinktis bei greičiau gauti paslaugas. Pamatysime, kuri pusė teisi, tačiau nekyla abejonių, kad kol nebus peržiūrėti baziniai paslaugų įkainiai, kokybinio pokyčio tikėtis neverta. Tuo labiau, jog turime ekspertų prog­nozes, kurios perspėja apie sparčiai augantį sveikatos specialistų trūkumą. Ministerija skelbia, jog imasi priemonių, deja, vis labiau įsitvirtina priešprieša tarp ministerijos ir medikų bendruomenės. O labiausiai kenčia dėl to pacientai.

Tiesa, šiek tiek rimsta situacija kultūros srityje. Protesto mitingas Vilniuje buvo panašesnis į kultūrinę akciją, primenančią valdžiai, kad jos veiksmai įdėmiai stebimi, o ne kokį nors ultimatumą. Toliau kuriamos Kultūros asamb­lėjos regionuose, stabdomos viešos protesto akcijos, tačiau kultūros lauko žmones keičia kiti protestuotojai. Pavyzdžiui, mažais atlyginimas nepatenkinti pareigūnai. Ir, regis, to mūsų šalyje dar nebuvo – vidaus reikalų minist­ras Vladislav Kondratovič problemą mėgino išspręsti, ant scenos užtraukęs dainą. Tačiau protestuojančių pareigūnų ministro vokaliniai sugebėjimai nesužavėjo. Labiau patiko pažadas atrasti pinigų didesniems atlyginimams. Kita vertus, tie pažadai neatrodo labai tvirtai, o panašėja į improvizaciją, norint patikti publikai.

Be abejo, yra objektyvių priežasčių ir nemažai įsisenėjusių problemų, trukdančių valstybei sklandžiai veikti visose srityse. O ir kritikuoti visuomet yra lengviau nei daryti. Tačiau pripažinkime, jog dabartinės valdžios pri­imami sprendimai, arba tiksliau jų nebuvimas, yra itin didžiulis kontrastas tam, kaip turėtų veikti valstybė.

Gyventojams apmaudu, jog atsakingas politines pareigas užimantys žmonės didžiąją laiko dalį skiria svarstymams, ar veiksni, tvari ir ilgalaikė yra dabartinė valdančioji koalicija, o žmonių rūpesčiai nustumiami į antrą planą. Ir, perfrazuojant socialdemokratų pirmininką Mindaugą Sinkevičių, kuris pareiškė, jog „yra š... pylimo riba, kurios nebegalima toleruoti“, norisi palinkėti valdžiai, kad apskritai iš valdžios nesklistų tas š... dvokas, o visuomenė pajustų, jog valdžia yra jos pusėje ir pagaliau pradėtų rūpintis ne savo įvaizdžiu, bet valstybės gerove.

Andrius NAVICKAS

Vakaras prasidėjo su dailininku, meno istoriku, dailės ir vaizdingo raš­to mokytoju, žurnalistu, daugelio gamtos, kultūros bei istorijos faktų ir jausenos prikėlėju bei aktualintoju Kaziu Kęstučiu Šiaulyčiu. Prisėdęs ant Ratnyčėlės upelio kranto, nuleidęs basas kojas į per Dzūkiją tekantį vandenį, dailininkas yra nuliejęs šūsnį darbų su įvairiais šio upelio kraš­tovaizdžiais. 

Yra posakis, kad „antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi“, jį žinojo ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, todėl jaunystės upę Ratnyčėlę palikęs giliam kūrybos žadinimui, pabandė pavaikščioti Žemaitijos upės Minijos ir jos intakų pakrantėmis. Posakį apie bridimą į tekančią upę žino ir dailininkas K. K. Šiaulytis. Todėl neturėdamas iliuzijos apie upės srovės ir laiko sustabdymą, tai fiksuoja pieštuku, akvarele, pateikdamas mūsų visų pažinimo džiaugsmui ir širdies atgaivai. Bandant perprasti atskiro regiono, žemės, parapijos miesto ar miestelio gamtinį, istorinį kraštovaizdį, verta neužmiršti, jog seniausi vietų vardai yra hidronimai. Upės per šimtmečius dažnai pakeičia savo vagą, ilgiau iš „debesų“ nutūpę savo vardą išsaugo ežerai. Tad savo įžvalgomis apie M. K. Čiurlionį bei jo kūrybą pasidalinęs K. K. Šiaulytis beveik po šimtmečio vaikščiojęs didžiojo kūrėjo takais, mums padėjo susigaudyti dainaviškoje ir žemaitiškoje M. K. Čiurlionio kūryboje, panaudojant tyrimui „geografinį“ metodą.

Regis, su M. K. Čiurlionio kūrybiniu palikimu esame daugiau ar mažiau susi­pažinę. Bet „pilkų” zonų, kūrybos posūkių ar naujų įžvalgų jo kūrybiniame palikime vis atsiranda. Prasminga K. K. Šiaulyčio nuostata semtis vandenį iš tos vietos, tad dailininko akvarelėse liko Akmenos, Lokystos, Pelos, Salanto, Kapstato, Paršežerio ežeruose ir bevardžiuose tvenkiniuose semto vandens pėdsakų. Teko ir man ne kartą ekspedicijose Žemaitijoje leistis nuo įspūdingų Minijos skardžių.

Žurnalistė, knygų leidėja, kelionių organizatorė Aurelija Arlauskienė pasidalijo įžvalgomis apie K. K. Šiaulyčio išskirtinius kūrybos bruožus, pasidžiaugė daugialype jo kūrybine veik­la, įžvelgdama tam tikrų paralelių su M. K. Čiurlionio kūrybos palikimu, kai kuriais kūrybos aspektais stebint gam­tą, kraštovaizdį, kultūros paveldo reiškinius.

K. K. Šiaulytis sukūrė daug vaizdų iš Laukuvos (savo mamos gimtinės) ir End­riejavo (tėvo gimtinės) apylinkių, kurie nutūpė į monografijas, atvirukų rinkinius. 

Vilniaus žemaičių kultūros draugijos pirmininkas dr. Bonifacas Vengalis ir tarybos nariai dėkojo vakaro svečiui, apdovanojo leidiniu „Žemaitija“, prie padėkų prisidėjo Šilalės kraštiečių draugijos nariai. Visi išsiskyrėme iki kitos parodos, iki naujų pasakojimų apie Žemaitijos ir Dzūkijos gamtos grožį bei žmonių savitumą. 

Virginijus JOCYS 

AUTORIAUS nuotr.

Lapkričio pradžioje Seime surengta konferencija „Žemaitijos regio­no istorinės tapatybės ir žemaičių kalbos išsaugojimas bei teisinis įtvir­ti­ni­mas“, skirta Žemaičių kultūros dienoms, taip pat išreikšta iniciatyva, kad že­maičių kalba būtų oficialiai pripažinta, Žemaitija įteisinta kaip istorinis Lietuvos regionas, o Telšiai – kaip oficiali Žemaitijos sostinė. 

Žemaičių kultūros dienų iniciatorė – Seimo narė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė, konferenciją organizavo Seimo laikinoji žemaičių grupė ir Žemaičių kultūros draugija, globėja tapo Seimo narė, Laikinosios žemaičių grupės pirmininkė Violeta Turauskaitė, susirinkusiuosius sveikino Kultūros komi­teto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas bei Pasaulio lietuvių bendruomenės kul­tūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen, buvusi Laikinosios žemaičių grupės pirmininkė, Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė. Buvo perskaityti net penki pranešimai – architektas, Nacio­nalinės kultūros premijos laureatas, Že­maičių kultūros draugijos prezidentas prof. Algirdas Žebrauskas kalbėjo apie tai, jog „Žemaitija – istorinė Europos žemė“, kalbininkas, Žemaičių kultūros draugijos prezidento pavaduotojas prof. Juozas Pabrėža skaitė pranešimą „Žemaičių kalbos ir rašybos įtvirtinimas“, Rezeknės (Latvija) cent­rinės bibliotekos darbuotojos Anitos Gaidulės pranešimą „Šiandienos latgalių kalbos situacija Latvijoje“ perskaitė jį į žemaičių kalbą išvertęs režisierius, rašytojas ir vertėjas Edmundas Untulis. Šveicarijos ir Lietuvos kalbininkas, vertėjas Markus Roduner apžvelgė „Re­gio­ninių kalbų sampratą Europoje“, o etnologas, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, Žemaičių kultūros draugijos prezidiumo narys prof. Rimantas Balsys „įvertino“ „Žemaičius etninės kultūros požiūriu“.

Prasidėjus diskusijoms, Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo pirmininkė Dalia Urbanavičienė įrodinėjo, jog žemaičių kalba, kuriai siekiama regioninės statuso, yra ne istorinio, o etnografinio regiono savasties ženk­las, bet su ja nesutiko ne tik Žemaičių kultūros draugijos prezidentas A. Žebrauskas ar jo pavaduotojas J. Pabrėža, bet ir kiti konferencijos dalyviai. Tad vienbalsiai priimta rezoliucija „Inicijuoti Etninės kultūros valstybinės globos įstatymo, Valstybinės kalbos įstatymo ir kitų susijusių teisės aktų pakeitimus, kuriais būtų užtikrintas Žemaitijos kaip istorinio Lietuvos regiono su sostine Telšiais ir regioninės žemaičių kalbos teisinis įtvirtinimas“.

Savo žemaitiška poezija konferenciją pradėjo ir baigė plungiškė poetė Irena Stražinskaitė-Glinskienė bei kražiškio Marijaus Čekavičiaus pučiamas ragas. 

Dalia ZABITIENĖ

Žemaičių kultūros draugijos prezidiumo narė

Traksėdyje gyvenanti kūrėja geba adata ir siūlais įausti į audinį tai, ko ki­ti nepasakytų net žodžiais. Lineta Degutienė šiandien stebina iš­skirtiniais siuvinėtais paveikslais, nors mokykloje darbų pamokos jai bu­vo bene nemėgstamiausios – jų vengė ir netgi iš jų bėgdavo. Vis dėl­to kūrybinė gyslelė ją susirado savaime: netikėtai, tyliai, bet nepapras­tai ryškiai. Kaip gimsta paveikslai, kuriuose persipina kruopštumas, kant­rybė ir vidinė ramybė? Kokia kelionė nuvedė moterį iki meistriškumo, kuris šiandien žavi kiekvieną, pažvelgusį į jos darbus? 

Lineta pasakoja, jog pamokos ir asmeninis susidomėjimas tam tikra sritimi yra skirtingi dalykai. Mat ji, nors visiškai nesidomėjo rankdarbiais mokykloje, namuose į tai požiūris buvo priešingas.

„Mūsų kaimynės anūkė buvo mano bendraamžė, ji atvažiuodavo atostogų iš didmiesčio, kur pamokos būdavo dėstomos visiškai kitaip nei pas mus. Draugei per vasarą būdavo duota užduotis išsiuvinėti paveikslą. Ji turėjo visas tam būtinas priemones, tad kartą ir man atkirpo gabalą specialaus audinio. Parbėgusi namo puoliau ieškoti siūlų, bet pirmieji bandymai  nuvylė – mano siuviniai susitraukdavo“, – pasakoja apie pirmuosius savo tuomet 12-metės siuvinėjimo žingsnius Lineta.

Tačiau po kurio laiko sužinojusi, jog siuvinėtojos naudoja specialius lanke­lius medžiagai įtempti, suskubo tokį ir pati nusipirkti, o tuomet, dideliam džiaugsmui, siuvinėtas paveiksliukas pir­mąkart nesusitraukė. Vėliau sužinojo, kad Šilalėje galima gauti ir tos „stebuklingos“ siuvinėtojų naudoja­mos medžiagos. Tad pirmasis Linetos darbas buvo išsiuvinėtas ant specialios medžiagos, bet su buityje naudojamais paprastais siuvimo siūlais. 

„Susidomėjimas siuvinėjimu paskatino ir skaityti – pradėjau bibliotekoje ieškoti informacijos apie rankdarbius, o kuo labiau gilinausi, tuo daugiau norėjau žinoti, padaryti geriau. Taip, matyt, tas rankdarbių ratas manyje ir užsisuko. Iš pradžių ėmiausi mažų darbelių – siuvinėjau aplikacijas atvirukams ir jas dovanojau. Po truputį pasklido žinia apie mano rankdarbius. Įgudusi jau ryžausi ir didesniems darbeliams – pagalvėlėms, pusmetrio ploto paveikslams“, – pasakoja traksėdiškė.

Linetos mama Danutė Beržinienė nebuvo baigusi jokių mokslų, dirbo kolūkyje melžėja, bet visas Traksėdis, anot Linetos, žinojo, kad jeigu reikia plakato ar paveikslo, reikia kreiptis į ją.

„Dažniausiai tai būdavo į mamą per mane – mokykloje įduodavo lapą ir pasakydavo, ką reikia užrašyti ir ką nupiešti. Mama niekada neatsisakydavo, nes ji labai gražiai rašė ir piešė, mokėjo siūti ir megzti. Tai, ką aš gebu, palyginti su mamos talentu, yra mažmožis“, – tikina moteris.

Ir apgailestauja, jog dabar su mama jau nebeturi galimybės nei pasitarti, nei pasidalinti patirtimi – ji mirė prieš 12 metų, gana jauna, sulaukusi vos 55-erių... 

Lineta iš tėviškės sodybos taip niekur ir neišvyko – gyvena savo ritmu ir vis stengiasi nepamiršti mamos įskiepytų pamokų bei dorybių. Pasirodo, mama, žinodama, jog Lineta nelanko darbų pamokų, pati stengėsi dukrai suteikti praktinių patarimų – išmokė megzti virbalais ir nerti vąšeliu, todėl moteris iki šiol didžiuojasi savo pačios rankomis numegztais megztiniais, nunertomis suknelėmis. Ir nors jos rankdarbiai yra aukso vertės Linetos artimiesiems, vis tik ji nenori imti pinigų iš svetimų žmonių už savo darbus. 

„Aš puikiai suprantu, kad tokie rankdarbiai kainuoja brangiai – ir tai ne tik laikas, kurį reikia skirti, bet ir medžiagos, siūlai, kitos priemonės“, – sako ji.

Moteris neslepia – besidominčiųjų jos kūryba yra labai daug, bet tik retas kuris sutinka padengti medžiagų kainą, tad apie prekybą ar uždarbį ji net negalvoja. Kita vertus, Lineta negyvena atskirta nuo išorinio pasaulio ir puikiai žino, kiek uždirbama iš siuvinėjimo.

„Tai yra labai brangus pomėgis visomis prasmėmis. Vienam paveikslui reikia labai daug laiko, bet be laiko sąnaudų dar būtinos ir gamybos priemonės: schemos paruošimas kainuoja apie 30 eurų, siūlai – apie 150 Eur, medžiaga – apie 30 Eur, rėmas – apie 20 Eur, o kur dar siuvinėjimo adatos, kiti mažmožiai. Visas šias išlaidas prašau žmonių man padengti. Aš savo darbo nemoku įvertinti pinigais, tiesiog noriu kitam malonumą suteikti. Nors žinau, kad kitos siuvinėtojos Lietuvoje tokius savo kūrinius vertina labai paprastai – kaip kryželis, taip centas“, – kukliai apie savo įspūdingų darbų vertę kalba auksinių rankų meistrė.

Pasak jos, nuo pirmųjų bandymų praėjo daug metų, pasikeitė technologijos, atsirado daugiau galimybių rinktis reikalingus dalykus. 

„Žinoma, būtų galima pigiau jų rasti Azijos internetinėse parduotuvėse, bet aš to nedarau – Lietuvos verslininkai siūlo brangesnes, tačiau nepalyginamai kokybiškesnes medžiagas“, – rodo neseniai gautų siūlų rinkinį naujam darbui siuvinėjimo kryželiu meistrė. 

Lineta jau įgudo naudotis ir šiuolaikinėmis siuvinėtojų technologijomis – visus duomenis veda į specialią prog­ramėlę, kuri suskaičiuoja, kiek dygsnių jau padaryta, kiek jų dar liko ir per kiek laiko darbą įmanoma užbaigti. Bet, kaip ir visur kitur, taip ir čia – būna, jog programėlė pasirodo besanti ne tokia „protinga“ ir kartais „užlūžta“, tada tenka grįžti, anot Linetos, prie „senovės“. Todėl 40-metė moteris juokiasi esanti „seno sukirpimo“ ir stengiasi viską, kas būtina, dar ir atsispausdinti ant popieriaus dėl šventos ramybės. 

„Negaliu suklysti, nes, siuvinėjant didesnius paveikslus, kiekvienas dygsnis yra labai svarbus. Sykį siuvinėjau ir su kažkuo smagiai plepėjau – nė nepastebėjau, kaip padariau dvi klaidas. O kiek teko ašarų išlieti, kai reikėjo viską išardyti. Verkiau ir ardžiau, nes kitaip negaliu, nors neįgudusi akis tos klaidos gal ir nepastebėtų. Bet juk siuvinėju daiktą, kuris gyvens ilgiau už mus. Gal dėl to, kad suprantu siuvinių ilgaamžiškumą, išliekamumo vertę, man negaila prie vieno darbo sugaištų mėnesių ar netgi metų“, – akcentuoja gebėjimo neskubėti ir daryti viską lėtai, bet tiksliai svarbą pašnekovė.

Traksėdiškė prisipažįsta piešti taip ir neišmokusi, tad jai šiuolaikinės technologijos – didžiulė paspirtis, nes visus sumanymus vizualizuoja programos, o Linetai tereikią viską perkelti ant audinio. Jai kalbant gali pasirodyti, kad iš tiesų – siuvinėti kryželiu gali kone kiek­vienas, bet, vos pradėjus domėtis, kas apskritai tai yra, tampa aišku, jog toks kruopštus darbas yra įveikiamas anaiptol ne kiekvienoms rankoms. 

„Jeigu nesu įsprausta į laiko rėmus, 40x50 centimetrų paveikslą galiu siuvinėti metus. Tiek laiko užtrukau ir siuvinėdama sūnaus Luko paveikslą, kurį kūriau jo 20-mečiui. Siuvinėjimo kryželiu technikų taip pat yra įvairių, o kuo smulkesni dygsneliai, tuo vaizdas gaunasi tikroviškesnis. Lukas pageidavo, kad išsiuvinėčiau jo nuotrauką tik juodais-baltais siūlais, gal tuo laiku buvo madinga tokia fotografija, nors nuot­rauką, pagal kurią siuvinėjau sūnaus portretą, buvo spalvota“, – rodo vieną iš svarbiausių savo darbų Lineta.

Vienam rankdarbiui, anot kūrėjos, reikalingi tūkstančiai dygsnių. Pavyzdžiui, siuvinėjo merginos portretą, kuriame suskaičiavo apie 140 tūkstančių dygsnių, įspūdinga ir daugiau nei iš 40 tūkst. dygsnių „sukonstruota“ žuvis. 

Lineta juokauja, kad jei nereikėtų eiti į darbą ir galėtų visą laiką skirti tik siuvinėjimui, per pusant­ro mėnesio galėtų išsiuvinėti maždaug 20,5 tūkst. dygsnių. 

„Man toks užsiėmimas teikia didžiulį malonumą – siuvinėdama aš pailsiu, atsipalaiduoju, o dar smagiau, kai kiti žmonės paveikslą įvertina, moka juo pasidžiaugti. Kaip ir mano šviesios atminties mamai, man labai svarbu yra daryti žmonėms gerą ir teikti džiaugsmą“, – jaut­riai sako traksėdiškė.  

Ir prisipažįsta, jog, pradėjusi kūrinį, ne visada žino, koks bus galutinis rezultatas ir apskritai ar pavyks perteikti dygsniais tai, kas buvo sumanyta. Ji neslepia – yra darbų, kuriuos, vos įpusėjus, norisi mesti arba palikti kitam laikui, bet yra ir tokių, kurie gimsta tarsi savaime, nė pačiai nespėjus gerai susivokti, jog darbas jau baigtas.

„Tiesa, kol kas tokie siuviniai mano gyvenime buvo tik du – sūnaus Luko portretas ir paveikslas „Paskutinė vakarienė“. Iš viso esu išsiuvinėjusi gal pusšimtį paveikslų, visų jų nė neprisimenu, nes didelė dalis iškeliavo į užsienį. Apmaudu tik dėl vieno – kad dar nemoku jų pažymėti autografu“, – žada pradėti domėtis ir savo vardo įamžinimu siuviniuose L. Degutienė.

Savo darbų, pasirodo, ji iki šiol niekur niekada nei rodė, nei eksponavo – pirmąkart į dienos šviesą jie buvo ištraukti tik tądien, kai redakcija seniūnijoje nusprendė susitikti su bendruomene ir pasikalbėti apie jos veiklą. Lineta prisipažįsta net nesusimąsčiusi, kad galėtų pretenduoti ir į tautodailininkės vardą. Tad nuo šiol galvosūkių tik padaugės, nes apie jos paslėptą talentą ir kūrybą sužino vis daugiau žmonių.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Artėjant kariuomenės dienai, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje jau šeštą kartą vyko lietuviškos patriotinės dainos festivalis „Marš, marš, kareivėliai“, skirtas šiai kariuomenės dienai paminėti. Gražų tradicinį renginį organizavo Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazija, Šilalės meno mokykla bei Šilalės švietimo pagalbos tarnyba. Idėjos autorė – muzikos mokytoja Dalia Krasauskienė.

Šiemet festivalis buvo ypač populiarus – sukvietė visų Šilalės rajono mokyklų dainorėlius, Rietavo savivaldybės atstovus, o iš viso jame dalyvavo apie 140 dalyvių ir 12 vadovų. Nuoširdžiai dėkojame festivalio nominacijų ir prizų rėmėjams: europarlamentarui Pauliui Saudargui ir jo padėjėjui Jonui Gudauskui, Šilalės rajono merui Tadui Bartkui, savivaldybės tarybos narei Rimai Norvilienei, Pajūrio generolo Motiejaus Pečiulionio bataliono atstovams, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus darbuotojams, Kvėdarnos seniūnui Aivarui Dobilui, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktorei Loretai Pociuvienei ir istorijos mokytojai Laimai Nagevičienei, Šilalės meno mokyklos direktoriui Arūnui Goštautui ir Šilalės švietimo pagalbos tarnybos direktorei Birutei Jankauskienei. Nuoširdus ačiū visiems kolektyvų vadovams, puikiai dainavusiems dainininkams ir visiems, kurie padėjo organizuoti šį nuostabų renginį. Tai buvo pati geriausia pilietiškumo, istorijos ir muzikos pamoka. Lietuviai nuo seno dainavo, dainuoja ir dainuos! Iki kitų metų!

Dalia KRASAUSKIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos muzikos mokytoja

Evos DZENOVAGYTĖS ir Jurgitos SKURDELIENĖS nuotr.

Lapkričio 3–7 d. Šilalės ugdymo įstaigų administracijos ir mokytojų atstovai iš Simono Gaudėšiaus, Laukuvos Norberto Vėliaus, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio,Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijų ir Dariaus bei Girėno progimnazijos, įgyvendindami švietimo pažangos programą „Tūkstantmečio mokykla II“, dalyvavo tarptautinėje stažuotėje Taline (Estija). Jos tikslas – stiprinti komandinio darbo įgūdžius, skatinti kolegialų mokymąsi, atsakomybės prisiėmimą ir dalijimąsi gerąja patirtimi.

Šilalės rajono mokyklų vadovų ir mokytojų delegacija lankėsi Talino verslo mokykloje (Estonian Business School), kur susipažino su jų programa, orientuota į lyderystės ugdymą ir STEAM mokymąsi, išbandė programavimą, dirbo komandose, kėlė probleminius klausimus, ieškojo sprendimų būdų ir juos kiekviena mokykla pristatė. Diena užbaigta įspūdingame „Seaplane Harbour“ jūrų muziejuje – vietoje, kur istorija ir technologijos susilieja į vieną įdomų pasakojimą.

Kitą dieną apsilankyta Viimsi gimnazijoje, „KUMU“ šiuolaikinio meno muziejuje, kur ieškota kūrybiškumo ir inovacijų sąsajų tarp meno ir ugdymo. Viimsi gimnazija žinoma dėl modernios mokymosi kultūros, projektinio mokymo ir mokinio savarankiškumo skatinimo. Joje pabrėžiamas mokytojo kaip mentoriaus ir lyderio vaidmuo – mokytojai padeda mokiniams atrasti asmeninius tikslus, ugdo kritinį mąstymą, kūrybiškumą ir bendradarbiavimą. Daug dėmesio skiriama  bendruomenės kūrimui, dalyvaujamajai vadybai ir atvirumui pokyčiams, naudojamos šiuolaikinės technologijos, tarpdisciplininiai projektai ir mokymasis per patirtį. Mokymų metu diskutuota apie gebėjimą būti lankstiems ir prisitaikan­tiems prie skirtingų mokinių kartų poreikių.

Abiejų institucijų veikla rodo, jog švietimo lyderystė nėra tik administracinė – tai kūrybiškumo, bendradarbiavimo ir įgalinimo kultūra.

Talino Saksa gimnazijoje švietimo lyderiai susipažino su moderniu požiūriu į mokymąsi. Joje įgyvendinama speciali vokiečių kalbos programa, kurioje kai kurie dalykai (pavyzdžiui, matematika, istorija, fizika, biologija) dėstomi vokiečių kalba – gimnazija skatina daugiakalbystę, kultūrų bendradarbiavimą ir atveria galimybes mokytis vokiečių kalba bei bendradarbiauti tarptautiniu lygiu. Ypatingai pabrėžiama, jog „kiekvienas mokinys yra svarbus savo mokymosi proceso lyderis“.

Pedagogai apsilankė ir „Fotografiska“ muziejuje, kur šiuolaikinė fotografija kviečia pažvelgti į pasaulį kitaip.

Abi institucijos ugdo ir demonstruoja vertybinę, kūrybišką lyderystę, kuri skatina atsakomybę, sąmoningumą ir drąsą veikti bendruomenės labui.

Palyginus Saksa gimnaziją ir „Fotografiska“ muziejų įsitikinta, kad geriausi rezultatai gimsta iš bendro darbo, kai skirtingi talentai, kompetencijos ir požiūriai susijungia kuriant prasmingus dalykus.

Paskutinė stažuotės diena prabėgo Pelgulinna gimnazijoje, garsėjančioje savo kūrybišku požiūriu į mokymąsi ir bendruomeniškumo stiprinimą. Jos lyderiai akcentavo, jog tiki kiekvienu besimokančiuoju, jo gebėjimu ir noru mokytis, didelis dėmesys skiriamas patyriminiam mokymuisi, socialinių emocinių įgūdžių ugdymui, kolegialiam mokymuisi. Joje vadovaujamasi šūkiu „Pasirink, kurk ir imkis veiksmų“. Mūsų rajono švietimo įstaigų administracijos ir mokytojų atstovai dalyvavo kūrybiškumo bei saviraiškos ugdymo dirbtuvėse, išbandė praktines užduotis, skatinančias kritinį mąstymą ir gebėjimą pažvelgti į problemą iš įvairių perspektyvų. Neabejojame – kūrybiškame procese nėra neteisingų atsakymų, svarbus požiūris ir atvirumas idėjoms.

Iš stažuotės grįžtame su mintimis, kad „tikrasis švietimo grožis atsiskleidžia tada, kai lyderystė reiškia ne valdžią, o įkvėpimą – padėti kitiems atrasti savo šviesą ir kelią, kad mokymasis ir lyderystė susilieja ten, kur smalsumas tampa drąsa, o žinojimas – bendru kūrimu, kuris augina ne tik protą, bet ir širdį.Mūsų didžiausias tikslas – išmokyti kiekvieną mokinį būti savarankišku, kad jo mokymosi kelias būtų jo paties pasirinkimas ir atsakomybė. Todėl ši stažuotė – tai ne tik naujos idėjos, bet ir įkvėpimas toliau augti, bendradarbiauti bei kurti mokyklą, kurioje mokymasis tampa bendru kūrybiniu procesu.

Projektas finansuojamas Europos Sąjungos #nextGenerationEU lėšomis. „Tūkstantmečio mokykla II“ programą įgyvendina Europos socialinio fondo agentūra.

Juozas ŽYMANČIUS

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius