Nusprendė perrengti Šilalę. Kokį sijoną jai primatuos?
Regis, mūsų valdžią pagaliau aplankė nušvitimas, ir ji suprato vieną reikšmingą dalyką: pasirodo, rajono centras nėra toks patrauklus, kaip norėtųsi, miesto gatvės bei skverai netraukia nei vietinių, nei atvykėlių dėmesio, o visam Šilalės kraštovaizdžiui trūksta gyvybingumo, mieste - pilka ir niūru.
Todėl politikai, artėjant rinkimams, kibo į darbus: nuspręsta paruošti Šilalės kraštovaizdžio formavimo studiją, o jos rengimui į pagalbą pasitelkti Klaipėdos universiteto profesoriai bei docentai. Apšniukštinėję įvairias miesto vietas, jie konstatavo – vaizdo išties nėra. Architektai bei kraštovaizdžio specialistai jau suka galvas, ką ir kaip tobulinti, tačiau sako norintys išgirsti ir miestelėnų nuomones. Ar gali būti, kad žadama atsižvelgti ir į paprastų mirtingųjų norus?
Gegužės 11 d. Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje vyko paskaita „Ar galime gyventi gražesnėje, saugesnėje ir sveikesnėje aplinkoje?“. Tikėtasi, jog pasiklausyti, kaip žadama keisti Šilalę ar patiems padiskutuoti, nuo ko reikėtų pradėti bei į ką koncentruotis, suplūs minia miestelėnų. Deja, šilališkiai mieliau laisvalaikį leido sode ar gamtoje ir į diskusiją rinkosi vangiai.
„Pranešėjų bus daugiau nei klausytojų“, - konstatavo meras.
Visgi keli asmenys į paskaitą užsuko.
Klaipėdos universiteto lektorius, kraštovaizdžio architektas Romas Marčius negausiai auditorijai papasakojo bei pademonstravo, kaip aplinka yra tvarkoma Vakarų Europoje: Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje ir t.t. Vaizdo projektoriaus ekrane bėgančios nuotraukos su įspūdingomis instaliacijomis bei skoningais apželdinimo projektais susirinkusiuosius vertė tik linguoti galvomis ir su pavydu pripažinti: vargu ar Šilalė kada nors taip atrodys. Ir nors šito tikėtis būtų išties naivu, daugeliui buvo įdomu sužinoti, kas gi iš tikrųjų mieste bus keičiama. Deja, į šį klausimą atsakyta taip ir nebuvo.
Pasak mero, galutinę viziją, kaip atrodys Šilalė, sužinosime tik per rugpjūtį vyksiančią miesto šventę. Iki to laiko šilališkiai gali siūlyti idėjas, ko pageidautų, ką norėtų pagražinti bei kaip tai turėtų atrodyti. Paaiškėjo tik viena detalė - didžiausios investicijos ir vėl bus skiriamos miesto centrui, išskyrus pušyną. Orientuojamasi į keturis objektus: aikštę prie savivaldybės su Dariaus ir Girėno skveru, Atminimo aikštę, tvenkinį bei pušyną. Tačiau kai kuriems susirinkusiesiems tokia mintis pasirodė nepriimtina. Iš salės pasigirdo siūlymas nepamiršti ir miesto pakraščių – bendrą vaizdą gadina ir seni garažų masyvai, gamybiniai pastatai, nebenaudojami apgriuvę statiniai. Galbūt galima ką nors padaryti ir su jais? Apželdinti, o gal net visai nugriauti?
Tokią nuomonę išklausiusi Klaipėdos universiteto Architektūros, dizaino ir dailės katedros vedėja docentė Ramunė Staševičiūtė tik pritariamai linkčiojo: keisti reikėtų daug ką, bet visi gyventojų norai išpildyti nebus. R.Staševičiūtė prisipažino Šilalės iki šiol beveik nepažinojusi. Tačiau, prieš rengiant kraštovaizdžio viziją, specialiai atvykusi ir dviračiu apmynusi visą miestą. Ją gerąja prasme nustebinęs pušynas bei gyvatvorių gausa, bet pro architektės žvilgsnį nepraslydo ir daug minusų. Pavyzdžiui, plikokas bendruomenių parkas, paminklas genocido aukoms ir partizanams atminti, kuris užgožtas netvarkomų kalnapušių, apleistas pagrindinis miesto parkelis ir t.t. Dėl pasirinktos apdailos R.Staševičiūtei keistas pasirodė ir UAB „Šilalės šilumos tinklai“ pastatas.
Pasak docentės, Šilalės miesto identitetą turėtų formuoti ekonominis, socialinis, erdvinis bei vizualinis DNR ir spalvinis kodas. T.y. būtų šaunu, jei gyvenamųjų namų kvartaluose vyrautų giminiški atspalviai, nes dabar, R.Staševičiūtės pastebėjimu, kai kurie namai nudažyti taip, kad ji net susilaikanti nuo komentarų. Tačiau ar idėja visus namus padaryti vienodus patiks patiems gyventojams? Ar sutiksime visi būti vienodi ir lygiuosimės į skandinavus, vokiečius, britus, kurių gyvenamieji namai atrodo kaip kopijos? Vargu.
Kritikos dabartiniam Šilalės vaizdui turėjo ir profesorius dr. Petras Grecevičius. Anot jo, ne tik šilališkiams, bet ir kitiems miestams būtų galima pasimokyti iš kaimyninės Latvijos.
„Padėta plytelė ir, rodos, ji kaip tik turi būti būtent toje vietoje. O mes padedame ir, žiūrėk, vis kliūname“, - vaizdžiai kalbėjo specialistas.
Be to, jam įspūdžio nedaro ir mūsų sodybų puošyba. Tikru kiču bei tragedija profesorius įvardijo daugelio taip mylimus alpinariumus ir baseinėlius, prie kurių dažnai matosi prilipdytos dar ir netikros puodynės ar ąsočiai.
Bene labiausiai Šilalę P.Grecevičius kritikavo dėl nepagarbos Jono Basanavičiaus bei Nepriklausomybės gatvių sankryžoje augančiam ąžuolui. Jam atrodo nesuvokiama, kodėl mūsų tautos pasididžiavimą ir Baltų kultūros simbolį, kuris, beje, yra įamžintas ir Šilalės miesto herbe, esame užkloję asfaltu. Profesoriaus teigimu, medžio šaknys, paslėptos giliai po kelio danga, jau yra nunykusios. Be viso to, kad ąžuolui trūksta erdvės, žalumos bei gyvybės, klaikiai, anot specialisto, atrodo ir šalia jo numesti monumentiniai akmenys su įrašais bei medinė tvorelė.
„Visa tai yra tiesiog nesuvokiama, o tvorelę reikėtų perdažyti bent jau kitokia spalva“, - kritikavo Šilalės „dizainerius“ P.Grecevičius.
Specialistų kritikos strėlių neišvengė ir dar vienas miesto skaudulys – Kultūros centras. Kažkas iš salės jį palygino netgi su atomine elektrine. Svečias nuo tokių drąsių pasisakymų susilaikė, tačiau akcentavo, jog Kultūros centras turėtų būti gyventojų traukos centru, viliojančiu ne tik kultūrine programa, bet ir savo išvaizda. Bet dabartinė pilkuma bei pastato griozdiškumas nė iš tolo neatrodo patraukliai. Tad jei jis pagaliau bus rekonstruojamas, derėtų rinktis šiltą ir jaukų atspalvį.
Niekur per daug nenutolstant nuo Kultūros centro bei ąžuolo, daugeliui akį rėžia ir dar vienas Šilalės objektas – Laisvės šauklys. Nuomonės apie pačią skulptūrą P.Grecevičius neišsakė, tačiau greta jos esančius gėlių vazonus prilygino santechnikos vamzdžiams...
Būtų gerai, jei visi, kuriems šios kraštovaizdžio klaidos ar kiti miesto objektai atrodo netinkami Šilalei, nebijotų išreikšti savo nuomonės. Tuo labiau, kad meras pažadėjo, jog susitikimų šia tema dar bus. Reikia tikėtis, kad šilališkių į diskusijas ateis daugiau. Priešingu atveju paliekame laisvę veikti valdžiai, kuriai gimsta vizijos statyti tiltus ten, kur jų visai nereikia. Beje, apie šitą idėją šį kartą apdairiai neprasitarta nė žodeliu.
Birutė PALIAKIENĖ
Specialistai išsakė priekaištų dėl Šilalės viešųjų erdvių tvarkymo