Nusprendė perrengti Šilalę. Kokį sijoną jai primatuos?

Regis, mūsų valdžią pagaliau aplankė nušvitimas, ir ji suprato vieną reikšmingą dalyką: pasirodo, rajono cent­ras nėra toks patrauklus, kaip norėtųsi, miesto gat­vės bei skverai netraukia nei vietinių, nei atvykėlių dėmesio, o visam Šilalės kraštovaizdžiui trūksta gyvybingumo, mieste - pilka ir niūru.

Todėl politikai, artėjant rinkimams, kibo į darbus: nuspręsta paruošti Šilalės kraštovaizdžio formavimo studiją, o jos rengimui į pagalbą pasitelkti Klaipėdos universiteto profesoriai bei docentai. Apšniukštinėję įvairias miesto vietas, jie konstatavo – vaizdo išties nėra. Architektai bei kraštovaizdžio specialistai jau suka galvas, ką ir kaip tobulinti, tačiau sako norintys išgirsti ir miestelėnų nuomones. Ar gali būti, kad žadama atsižvelgti ir į paprastų mirtingųjų norus?

Gegužės 11 d. Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje vyko paskaita „Ar galime gyventi gražesnėje, saugesnėje ir sveikesnėje aplinkoje?“. Tikėtasi, jog pasiklausyti, kaip žadama keisti Šilalę ar patiems padiskutuoti, nuo ko reikėtų pradėti bei į ką koncentruotis, suplūs minia miestelėnų. Deja, šilališkiai mieliau laisvalaikį leido sode ar gamtoje ir į diskusiją rinkosi vangiai.

„Pranešėjų bus daugiau nei klausytojų“, - konstatavo meras.

Visgi keli asmenys į paskaitą užsuko.

Klaipėdos universiteto lek­to­rius, kraštovaizdžio archi­tektas Romas Marčius negausiai auditorijai papasakojo bei pademonstravo, kaip aplinka yra tvarkoma Vakarų Europoje: Di­džiojoje Britanijoje, Vo­kie­­­­tijoje, Šveicarijoje, Pran­cū­­­zi­joje ir t.t. Vaizdo projekto­riaus ekrane bėgančios nuot­­raukos su įspūdingomis ins­taliacijomis bei skoningais ap­želdinimo projektais susirinkusiuosius vertė tik linguoti galvomis ir su pavydu pripažinti: vargu ar Šilalė kada nors taip atrodys. Ir nors šito tikėtis būtų išties naivu, daugeliui buvo įdomu sužinoti, kas gi iš tikrųjų mieste bus keičiama. Deja, į šį klausimą atsakyta taip ir nebuvo.

Pasak mero, galutinę viziją, kaip atrodys Šilalė, sužinosime tik per rugpjūtį vyksiančią miesto šventę. Iki to laiko šilališkiai gali siūlyti idėjas, ko pageidautų, ką norėtų pagražinti bei kaip tai turėtų atrodyti. Paaiškėjo tik viena detalė - didžiausios investicijos ir vėl bus skiriamos miesto cent­rui, išskyrus pušyną. Orientuojamasi į keturis objektus: aikštę prie savivaldybės su Dariaus ir Girėno skveru, Atminimo aikštę, tven­kinį bei pušyną. Tačiau kai kuriems susirinkusiesiems to­­kia mintis pasirodė ne­pri­imtina. Iš salės pasigirdo siūlymas nepamiršti ir miesto pakraš­čių – bendrą vaizdą gadina ir seni garažų masyvai, gamybiniai pastatai, nebenaudojami apgriuvę statiniai. Galbūt galima ką nors padaryti ir su jais? Apželdinti, o gal net visai nugriauti?

Tokią nuomonę išklausiusi Klai­pėdos universiteto Ar­chi­tektūros, dizaino ir dailės ka­tedros vedėja docentė Ra­munė Staševičiūtė tik pritariamai linkčiojo: keisti reikėtų daug ką, bet visi gyventojų norai išpildyti nebus. R.Staševičiūtė prisi­pa­žino Ši­la­lės iki šiol beveik ne­pažino­jusi. Ta­čiau, prieš ren­giant  kraštovaizdžio viziją, spe­cialiai atvykusi ir dviračiu apmynusi vi­są miestą. Ją gerąja prasme nustebinęs pu­šynas bei gyvatvorių gausa, bet pro architektės žvilgsnį nepraslydo ir daug minusų. Pa­vyz­džiui, plikokas bend­ruomenių parkas, pa­minklas genocido aukoms ir partizanams atminti, kuris užgožtas ne­tvarkomų kal­napušių, apleistas pagrin­dinis miesto parkelis ir t.t. Dėl pasirinktos apdailos R.Sta­še­vičiūtei keistas pasirodė ir UAB „Šilalės šilumos tink­lai“ pastatas.

Pasak docentės, Šilalės mies­to identitetą turėtų formuoti ekonominis, socialinis, erd­vinis bei vizualinis DNR ir spalvinis kodas. T.y. būtų šau­nu, jei gyvenamųjų namų kvar­taluose vyrautų giminiš­ki atspalviai, nes dabar, R.Sta­še­vičiūtės pastebėjimu, kai ku­rie namai nudažyti taip, kad ji net susilaikanti nuo komentarų. Tačiau ar idėja visus namus padaryti vienodus patiks patiems gyventojams? Ar sutiksime visi būti vienodi ir lygiuosimės į skandinavus, vokiečius, britus, kurių gyvenamieji namai atrodo kaip kopijos? Vargu.

Kritikos dabartiniam Šilalės vaizdui turėjo ir profesorius dr. Petras Grecevičius. Anot jo, ne tik šilališkiams, bet ir kitiems miestams būtų galima pasimokyti iš kaimyninės Latvijos.

„Padėta plytelė ir, rodos, ji kaip tik turi būti būtent toje vietoje. O mes padedame ir, žiūrėk, vis kliūname“, - vaizdžiai kalbėjo specialistas.

Be to, jam įspūdžio nedaro ir mūsų sodybų puošyba. Tikru kiču bei tragedija profesorius įvardijo daugelio taip mylimus alpinariumus ir baseinėlius, prie kurių dažnai matosi prilipdytos dar ir netik­ros puodynės ar ąsočiai.

Bene labiausiai Šilalę P.Gre­cevičius kritikavo dėl ne­pa­­garbos Jono Ba­sa­na­vičiaus bei Ne­prik­lau­so­­­my­­bės gatvių sankryžoje au­gančiam ąžuo­lui. Jam atrodo ne­suvo­kiama, kodėl mūsų tautos pasididžia­vimą ir Baltų kultūros simbolį, kuris, beje, yra įamžintas ir Šilalės miesto herbe, esame  užkloję asfaltu. Profesoriaus teigimu, medžio šaknys, paslėptos giliai po kelio danga, jau yra nunykusios. Be viso to, kad ąžuolui trūksta erdvės, žalumos bei gyvybės, klaikiai, anot specialisto, atrodo ir šalia jo numesti monumentiniai akmenys su įrašais bei medinė tvorelė.

„Visa tai yra tiesiog nesuvokiama, o tvorelę reikėtų perdažyti bent jau kitokia spalva“, - kritikavo Šilalės „di­zainerius“ P.Grecevi­čius.

Specialistų kritikos strėlių neišvengė ir dar vienas miesto skaudulys – Kultūros centras. Kažkas iš salės jį palygino netgi su atomine elekt­rine. Svečias nuo tokių drąsių pasisakymų susilaikė, tačiau akcentavo, jog Kultūros centras turėtų būti gyventojų traukos cent­ru, viliojančiu ne tik kultūrine programa, bet ir savo išvaizda. Bet dabartinė pilkuma bei pastato griozdiškumas nė iš tolo neatrodo patraukliai. Tad jei jis pagaliau bus rekonst­ruojamas, derėtų rinktis šiltą ir jaukų atspalvį.

Niekur per daug nenutols­tant nuo Kul­tūros centro bei ąžuolo, daugeliui akį rė­žia ir dar vienas Šilalės ob­jektas – Laisvės šauk­lys. Nuo­monės apie pačią skulptūrą P.Grecevičius ne­išsakė, tačiau greta jos esančius gėlių vazonus prilygino santechnikos vamzdžiams...

Būtų gerai, jei visi, kuriems šios kraštovaizdžio klaidos ar kiti miesto objektai atrodo netinkami Šilalei, nebijotų išreikšti savo nuomonės. Tuo labiau, kad meras pažadėjo, jog susitikimų šia tema dar bus. Reikia tikėtis, kad šilališkių į diskusijas ateis daugiau. Priešingu atveju paliekame laisvę veikti valdžiai, kuriai gimsta vizijos statyti tiltus ten, kur jų visai nereikia. Beje, apie šitą idėją šį kartą apdairiai neprasitarta nė žodeliu.

Birutė PALIAKIENĖ

marcius

staseviciute

Specialistai išsakė priekaištų dėl Šilalės viešųjų erdvių tvarkymo

paminklas

Atnaujinta Antradienis, 24 gegužės 2016 10:22