Laukuose pakvipo pirmuoju šienu

Prieš savaitę Vaičių kaime, Vaidoto Kiniulio ūkyje, susirinkę Žemaitijos žemdirbiai paskelbė šienapjūtės pradžią. Tiesa, kai kur pievos po neseniai praūžusių liūčių vis dar nėra visiškai sausos, tačiau ūkininkai jau žvilgsniais matuoja žolę ir nekantriai dairosi į dangų.

Šienapjūtė - pats sunkiausias vasaros darbas, nes likti žiemai be pašarų tolygu sunaikinti ūkį. Todėl UAB „Dotnuvos projektai“ pakvietė Žemaitijos žemdirbius apžiūrėti naujausios pašarų ruošimo technikos.

Bene 130 melžiamų karvių ir per 120 mėsinių mišrūnų laikančiam ūkininkui kasmet reikia nušienauti 116 hektarų pievų, paruošti apie 2 tūkst. tonų žolės bei kukurūzų siloso, veršeliams susukti 700 sauso šieno ritinių. Tai nemenkas, iki pat rudens trunkantis darbas, todėl tokiam dideliam ūkiui labai svarbu turėti gerą bei patikimą techniką. UAB „Dotnuvos projektai“ V.Kiniulio ūkyje surengė  jau antrą lauko dieną. Pirmoji įvyko daugiau nei prieš dešimtmetį, 2005-aisiais, iškart, kai tik Sapard projekte dalyvavęs ūkininkas įsigijo visą naują pašarų ruošimo techniką.

„Tada demonstravome tik V.Kiniulio technikos galimybes. Dabar čia atvežėme net kelių aplinkinių ūkininkų turimą techniką, nes V.Kiniulis puoselėja naujų planų - per dešimtmetį jo technika susidėvėjo ir fiziškai, ir morališkai. Dėl to šiai šienapjūtei parvešime ūkininkui pačią nau­jausią, 4 metrų pločio „Kver­neland“ prikabinamą šie­napjovę - kol kas Lietuvoje nėra nė vienos tokio modelio. Gaila, kad fabrikas nespėjo jos surinkti ir išsiųsti į Lietuvą iki šio mūsų susirinkimo“, - sakė UAB „Dot­nuvos projektai“ vadybi­ninkas, technikos mokslų dak­taras Romualdas Man­ke­vi­­čius.

Technikos demonstravimui ūkininkas paruošė patį sausiausią lauką - 12 metrų pievą, kurią kasmet išakėja ir atsėja į hektarą po 1,5-2 kilogramus motiejukų. Sodri bei gana aukšta žolė, nors ir šlapoka, prašyte prašėsi pjaunama bei verčiama į pradalges.

Pasak R.Mankevičiaus, šienapjovė, vartytuvas ir grėblys yra viso pašarų ruošimo proceso pradžių pradžia, o kokią  pasirinkti šienapjovę - pakabinamą ar prikabinamą, su plaušintuvu ar be jo, priklauso nuo ūkio dydžio, pašarų ruošimo plotų, laukų reljefo, turimo traktoriaus bei ūkininko noro.

Žemaičiai atidžiai stebė­jo ir vertino, kaip dirba „Kver­ne­land“ pakabinamos ir pri­kabinamos šienapjovės, svarstė, kokią naudą gali duo­ti dviejų skirtingų šienapjovių kombinacija, kuo ypatinga „Kverneland“ sraigė, sumetanti šlapią žolę į pradalges taip, kad ji nepatektų po traktoriaus ratais ir nebūtų suminta, klausinėjo apie technikos galimybes ne tik dr. R.Mankevičiaus, bet ir praktinės patirties turinčių į demonstraciją savo šienapjoves atvežusių savininkų.

Ne mažiau smalsuolių pritraukė ūkininkės Virginijos Aužbikavičienės dviejų roto­rių grėblys, važiuojantis ir dirbantis ant tos pačios važiuoklės. Hidrauliškai valdo­mas grėblys gali palįsti po krūmais, suversti vieną arba dvi pradalges.

„Žiūrint į tokią techniką, seilė varva - visko norisi, sulaiko tik šiuo metu ypač menkos galimybės ir neaiški perspektyva. O jei kas dykai duotų - viską priglaustume“, - juokavo būrin susispietę keli ne­didelių ūkių savininkai iš Ju­caičių, Požerės, Pa­žvėrio kaimų.

Šienapjūtės jie dar nepradėjo - sa­kė laukią, kol už pieną sumokės ir Dievulis „pagados“ nepagailės.

„Pažiūrėkite, kiek traktorius kai­nuoja - net už nedidelį reikia 60-70 tūkst. eurų pakloti. Kada tiek gali uždirbti, kai už pieną moka 15 centų ir dar žada bene 1,5 euro cento nuo birželio sumažinti?“- svarstė vyrai.

Ne pačiu didžiausiu optimizmu spinduliavo ir ūkio savininkas V.Kiniulis. Nors neseniai Vaičių kaime jis nupirko apgriuvusią fermą ir jau šią savaitę pradės ją rekonst­ruoti į fermą prieaug­liui, ūkininkas su nerimu svarstė apie ūkių didėjimo tendencijas.

„Krizė, kuri dabar mus riečia į ožio ragą, kada nors praeis. Bet po dešimtmečio gali pasirodyti, jog ir ūkis, kur laikoma 130 karvių, jau yra prie smulkiųjų. Jeigu nebus iš ko investuoti, nevyks plėt­ra, tapsime nereikalingi. O žemės mūsų rajone nėra tokios derlingos, kad galėtume verstis augalininkyste“, - sakė V.Kiniulis, pereinantis prie eko­loginės žemės ūkio gamybos.

Krintant pieno kainoms, abejojančiųjų savo ūkių ateitimi atsiranda vis daugiau, tačiau dr. R.Mankevičius įsitikinęs, jog ūkininkai lengva ranka neužbrauks daugelio metų triūso.

„Dabar tikrai ne pats geriausias laikas investicijoms, bet susidomėjimas pašarų ruošimo technika nemažėja, nes žmonės iš paskutiniųjų stengiasi ją atnaujinti. Netrukus prasidės naujo paramos laikotarpio paraiškų rinkimas, ūkininkams reikia žinoti, ko­kia geriausia technika yra rinkoje. Juk visi supranta, kad tai - paskutinė galimybė gauti paramą ūkio modernizavimui. Nors ir kaip blogai būtų, lietuviškas racio­nalumas verčia kibtis į že­mę“, - tvirtino specia­listas.

Laukams pakvipus pirmuoju šienu, ūkininkams šiemet itin sunku apsispręsti, ar ruošti pašarus ir rengtis dar vienai sunkiai žiemai, ar atsisakyti visko, kas uždirbta, ir trauktis iš nelygios kovos su perdirbėjais bei prekybininkais. Kita vertus, ne vienas ūkininkas iš Vaičių kaime surengtos lauko dienos grįžo su viltimi, jog sunkmetis - ne amžinas.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.