Namai be laikraščio negražūs

Pamažu įsibėgėja šios vasaros prizų dalybos. Aplankėme dar keletą skaitytojų ir pradžiuginome juos dovanomis.

Gūbriuose gyvenanti Elena Mik­­nienė rugpjū­čio 29-ąją švęs savo 88-ąjį gimtadienį, tačiau tiek metų šiai šviesiai ir guviai senolei neduosi nė apsirikęs. O kad visi senjorai būtų tokie energingi, optimistiški ir supratingi!

„Gerai tol, kol gali atsikelti, savo lovelę susitvarkyti, išeiti į kiemą, pasiimti arbatos. Esu nuo namiškių nepriklausoma – kada noriu keliuosi, kada noriu einu pasivaikščioti, jei pavargstu, atsigulu, įsijungiu radiją, laik­raštį, maldaknygę paskaitau. Kas gi man daugiau tokiame amžiuje belieka? Jau laukiu „smerties“, bet vaikai sako, kad ji galąstuvą nuo dalgio pametė“, - net pati susijuokia Elena.

Garbingo amžiaus moteris sako namuose per daug „nesirundijanti“ – juk kartu gyvena sūnus Stanislovas su šeima, tai tegul jie ir tvarkosi. Nors paaiškėja, jog senolė dar ir pulką triušių apžiūri, pašeria, užmeta akį į prie namo vešintį gėlyną.

Elena prisipažįsta darbo niekuomet nebijojusi. Būdama visai vaikas, pradėjo eiti į kolūkį.

„Ką pajėgėme, tą „brigadierius“ liepė dirbti. Nebuvo to, ko nebūčiau dariusi: tekdavo ir visi lauko darbai, ir daržai, ir šienavimas. Jei papasakotume dabartiniams vaikams, kaip atrodydavo šienapjūtės, jie nė neįsivaizduotų, kad taip galėjo būti. Kažin, ar išvis patikėtų“, - svarsto E. Miknienė.

Senolė laiminga, kad visi keturi vaikai – čia pat: Stasys gyvena kartu, o Eugenija, Asta ir Rimas – Šilalėje.

Kuris nors iš jų netrukus turės mamą nuvežti į Šilalę, mat Elena loterijoje laimėjo Virginijos Stankevičienės gėlių ir dovanų salono „Puokštė“ čekį.  E.Miknienė išdavė jį norinti iškeisti į gražią gėlę, kuria galėtų papuošti savo langą. O ją išsirinkti reikia pačiai.

„Šilalės artojo“ redakcijos loterijoje ji dalyvauja kasmet, nes laikraštis – privalomas Miknių namuose.

„Nežinau, kaip įmanoma būti be laikraščio? Aš be jo negaliu. Gavus pensiją, neužsisakyti „Šilalės artojo“ būtų nuodėmė. Namai be laikraščio negražūs“, - įsitikinusi senolė.

Šiemet prie redakcijos loterijos rėmėjų prisijungė ir Jomantuose kaimo turizmo sodybą turintys verslininkai Birutė ir Kęstutis Tarvydai. Pirmasis jų įsteigtas 50 eurų vertės prizas iškeliavo į Kadarių kaimą pas Petrutę Kalnikienę.

Skaitytoja neslėpė nuoširdžios nuostabos: apie dovanas ir laimėjimus ji nė nesvajojusi. Svarbiausia, Petrutės nuomone, ne materialūs dalykai, o emocija, kurią  kaskart patiria, į rankas paėmusi laikraštį.

„Kadangi gyvename toliau nuo miesto, be „Šilalės artojo“ tiesiog negalime būti. Atvirai pasakius, jo kas kartą labai laukiu. Įdomu, kokių naujų žinių iš politikos, rajono gyvenimo atneš, apie kokius renginius ar šventes parašys. Prie „Šilalės artojo“ esame taip pripratę, kad, rodos, nėra ir nebus įdomesnio laik­raščio. Jį visą gyvenimą skaitė mūsų seneliai, tėvai, skaitome ir mes“, - sako P.Kalnikienė.

Jau virš 20 metų visa Kalnikų šeima sukasi nuosavame versle – jiems priklauso UAB „Myga“. Tėvams padeda abu sūnūs Donatas bei Mindaugas, marčios, jau prikimba ir vyriausiasis anūkas Rokas.

Tūbinėse gyvenančios Miretos Trijonienės namus papuošė parduotuvės „Palmeta“ savininkų Linos ir Pet­ro Dargevičių dovanotas palmę primenantis  augalas „Areca“. Šis laimėjimas Miretai - pirmasis, nors moteris tikina „Šilalės artoją“ prenumeruojanti bei loterijoje dalyvaujanti daugiau nei dvidešimt metų. Be rajono leidinio Trijoniai sako sunkiai įsivaizduojantys įprastą savo gyvenimą, nes, anot Miretos, atitrūkęs nuo to, kas tave supa, gali nesužinoti ir labai svarbių dalykų.

Mireta su vyru Stasiu ūkininkauja. Nuosavos žemės turi nedaug, vos 3 hektarus, todėl likusią reikia nuomoti. Ir gyvulių ne kažin kiek - tik 7 karvės, šiek tiek prieauglio.

Nors šeimyna įsikūrusi visai prie pat pagrindinės bei triukšmingos gat­vės, anot prizo laimėtojos, gyvenimas Tūbinėse teka ramiai, jiems čia gera.

„Čia gyvenu jau daugiau nei 40 metų. Buvau septynerių, kai tėvai atsikraustė. Kiek žinau, dėl to, jog Gvalduose, kur iki tol gyvenome, nebuvo mokyklos. Tėvai čia rado namą, ir į pirmą klasę jau ėjau iš čia“, - atsimena M.Trijonienė.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.