„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Ukrainiečių vaikai žino, kas yra karas...

Buvusi kariūnė O. Melnik su dukrele Marija Buvusi kariūnė O. Melnik su dukrele Marija

Vieną pavakarę Lvivo senamiesčio širdyje, Rotušės pašonėje, teko stebėti, su kokiu įniršiu ir tuo pačiu džiugesiu ukrainiečiai šaudo į taikinyje išstatytą Rusijos valdovo Putino portretą. Atsinešęs tirui skirtą šautuvą ir šūsnį jo portretų, Olehas tvirtino, kad paaukoti pinigai bus perduoti kariuomenei.

Ši pramoga man pasirodė ne visai tinkama. Ne tik todėl, jog šaudyti į taikinyje esantį žmogų buvo leidžiama ir vaikams, bet ir dėl to, kad šaudoma buvo atviroje bei praeivių gausioje vietoje, o menkas neatsargumas galėjo baigtis nelaime. Olehui pareiškus, jog pasikalbėti galės tik kitą dieną, nes dabar esąs užsiėmęs, nusprendžiau pašnekinti pra­eivius.

Pavyko prakalbinti sportišką mamą, kuri ne tik šaudė labai taikliai, bet ir leido tai daryti savo dukrelei. 33-ejų Ok­sana Melnik dar prieš kelias savaites tarnavo kariuomenės dalinyje, dislokuotame Sumų mieste. Kadangi jis yra vos penkiasdešimt kilometrų nuo Rusijos sienos, pirmąją karo dieną Ok­sana su bendražygiais vos spėjo susėsti į mašinas ir pasprukti, kai raketos subombardavo jų kareivines. Dalinio vadas nurodė moterims slėptis miške, o vyrai užėmė gynybines pozicijas ir pradėjo kautis. Vėliau kariūnėms, turinčioms nepilnamečių vaikų, buvo pasiūlyta įteikti atsistatydinimo pareiškimus. Taip padarė 20 iš 68 dalinyje tarnavusių moterų.

„Nebūčiau rašiusi pareiškimo, tačiau nebuvo kam iš fronto zonos išvežti aštuonerių dukrelės Marijos. Ji su seneliais tris savaites slėpėsi namo rūsyje Sumuose, naktimis krūpčiojo per miegus nuo bombų sprogimų“, – pasakojo O. Melnik.

Mama su dukrele atvyko į Lvivą, kur gyvena jos brolis, kariškis pensininkas. 

„Gal tokia pramoga ir nėra tinkama vaikams, tačiau Ukrainoje vyksta negailestingas karas, vaikai kasdien girdi raginimus ginti tėvynę ir kalbas, jog visos nelaimės yra per niekšą Putiną. Todėl kai Marija panoro į jį šauti, nesipriešinau“, – sakė Oksana.

Pasak jos, Ukrainoje karas vyksta jau devintus metus, su tokiu grėsmingu kaimynu kaip Rusija galimai teks kariauti ilgus dešimtmečius, tad, iš kitos pusės, ne tik galima, bet ir privaloma vaikus auklėti kariais nuo pat mažumės.

Paklausus, ar iš jos buvusių bendražygių visi tebėra sveiki, kariūnės akyse pasirodė ašaros. Moteris pasakė neįstengianti šia skaudžia tema kalbėti, ir pridūrė, jog Putiną galėtų savo rankomis sudoroti.

Mūsų pokalbį girdėjusi mergina pati panoro išsakyti savo nuomonę. Rita sa­kė atvykusi iš Rusijos pasienyje esančio Zaporižės regiono.

„Aš nesu kariūnė, tačiau irgi galėčiau nušauti ir Putiną, ir tėvynės išdavikus, tuos, dėl kurių pranešimų žūsta nekalti žmonės“, – pareiškė ji.

Mergina pasakojo, kad toje Zaporižės regiono dalyje, kurią okupavo rusų kariuomenė, atsirado žmonių, kurie ėmė išdavinėti kaimynus vyrus, kurie 2014–2015 m. kovojo Donbase prieš Rusijos separatistus. Ukrainos valdžia to karo savanoriams esą mokėjo gerą atlygį, tad nemažai Zaporižės kaimų vyrų vy­ko kariauti. Išdavikams nurodžius, rusų kariai dabar juos gaudo, o sučiupę išsiveda. Ką su jais daro – nežinia, bet Rita girdėjusi, jog kankina ir tardo, siunčia į kalėjimus bei į frontą kovoti prieš uk­rainiečius.

„Nusprendžiau sprukti į Lvivą po to, kai ant penkių aukštų namo, kuriame gyvenu, stogo kažkoks išdavikas specialiais šviečiančiais dažais išpaišė trikampį ženklą, kad rusų lakūnai galėtų numesti bombą“, – pasakojo mergina.

Ji spėjo, jog tikrasis taikinys galėjo būti šalia jų namo esanti traktorių remonto gamykla, tačiau išdavikas lipti ant gamyklos stogo pabijojo, kad nebūtų sučiuptas, todėl specialų ženklą išpaišė ant jų namo.  

Ukrainiečių kariai nuvalė ženklą, tačiau Rita bei dar būrelis kaimynų nusprendė nerizikuoti. Jie paliko savo butus, nes raketos gali būti paleistos ne tik į gamyklą, bet ir į jų namą.

Priminus, kad Ukrainos teisėsaugi­ninkai gaudo tokius išdavikus ir skiria 8–15 m. kalėjimo bausmes, Rita pareiškė, jog dalį tokių reikėtų sušaudyti. Tų, dėl kurių išdavysčių susprogdinami pastatai ir žūsta nekalti žmonės, merginos nuomone, gailėtis nereiktų...

Beje, netrukus šaudymus aikštėje organizavęs Olehas po pokalbio su policininkais susirinko savo daiktus ir pasišalino. Pasak liudininkų, galbūt kažkas suabejojo jo ketinimų sąžiningumu arba įžvelgė žaidimo pavojingumą.

Ir visgi iki šiol ramybės neduoda duk­relei šaudyti leidusios Oksanos žodžiai, jog ukrainiečiai privalo vaikus nuo mažumės ruošti karui. Pagalvojau, kad ma­no, ramiame krašte gyvenančio piliečio,

požiūris į ginklą vaiko rankose yra ne­tinkamas. Ar turiu teisę pamokslauti žmonėms, kas dieną krūpčiojantiems nuo bombų sprogimų ir apraudantiems žuvusius brolius, seseris, vaikus, tėvus, kraštiečius?

„Tai, kad Rusijai nebuvo surengtas Niurnbergo teismas už okupuotų tautų genocidą, yra viena priežasčių, kodėl Maskva dabar ryžosi užpulti Ukrainą“, – pareiškė Ukrainos istorikė Olia Partyka.

Ji dirba gide genocido aukoms skirtame Lvivo muziejuje „Kalėjimas Lonckio gatvėje”. Tai – vienintelis šalyje muziejus-memorialas, skirtas okupacinių režimų aukoms.

Pagal pirminį Austro Vengrijos imperijos sumanymą, toje vietoje 1890 m. iškilo kareivinės, kurias 1920 m. Len­ki­jos valdžia pavertė politiniu kalėjimu. 1941–1944 m. ten veikė Vo­kie­ti­jos gestapo kalėjimas, kuriame buvo tar­domi bei žudomi ukrainiečių ir lenkų politikai bei pasipriešinimo aktyvis­tai. Visgi žudynių mastais niekas neprilygo Kremliaus NKVD, kuri vien per pirmą 1941-ųjų liepos savaitę Vakarų Uk­rainoje nužudė 24 tūkst. politinių kalinių. Tai Maskvos komunistai padarė, išsigandę artėjančios Vokietijos kariuomenės ir nusprendę be tardymo bei teismo sušaudyti visus suimtuosius, išskyrus kriminalinius nusikaltėlius.

Vakarų Ukraina tuo metu išgyveno panašius žiaurumus, kaip ir Maskvos okupuota Lietuva. NKVD žudė bei trėmė į Sibirą tiek mūsų, tiek Vakarų Uk­rainos inteligentiją, nes gyventojus laikė buržuaziniais nacionalistais bei ideo­loginiais priešais. 0,6 mln. asmenų arba kas dešimtas Vakarų Ukrainos gyventojas 1939–1941 bei 1944–1953 m. Mask­vos nurodymu buvo išvežti į Si­bi­rą arba nužudyti. Ukrainiečiai, kaip ir lietuviai, su Kremliaus parankiniais kovojo išėję į miškus, ten kraują liejo net kelis pokario dešimtmečius.

„Maskva su fašistine Vokietija pasira­šė slaptuosius Ribentropo-Molotovo su­sitarimus, žudė ir trėmė šimtus tūkstančių taikių žmonių, vykdė tautų genocidą, rusifikaciją, tačiau už tai ne tik nebuvo nubausta ir neatgailauja, bet ir drįsta priekaištauti, kad mes garbiname su jos režimu kovojusius pat­riotus, o dabar dar mus ir užpuolė“, – piktinosi O. Partyka.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.