„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Dnipras pasitiko bombų sprogimais

Dnipro gyventojai džiaugiasi ramiomis nuo bombardavimų akimirkomis Dnipro gyventojai džiaugiasi ramiomis nuo bombardavimų akimirkomis

Pripratus prie nedidelių Lietuvos atstumų, Ukrainos dydis pri­trenkia. Jei šalis bus priimta į Europos Sąjungą, ji taps antra pagal dydį vals­ty­be, nusileidžiančia tik Prancūzijai. Šių šalių plotas atitinkamai siekia 675 ir 603 tūkst. kv. km, o už Lietuvą Ukraina yra didesnė devynis kartus.

Mums nuvažiuoti 300 km traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą užtrunka 4 valandas. Ukrainoje iš Užgorodo į Charkivą 1300 km įveikiama per 25 val., bet per karą kelionė gali užsitęsti ir dvi paras. Man pasisekė – traukinys iš Odesos į už 550 km esantį Dniprą nuvyko laiku, per 12 val. Šis miestas įsikūręs arčiau šalies centro, tarp Dniepro ir į jį įtekančios Samaros upių. Pasivaikščiojimas po Dnip­rą netapo poilsiu – netrukus nugriaudėjo du garsūs sprogimai, o kitoje upės pusėje į dangų iškilo grybo formos dūmų debesis. Dauguma tą šeštadienio vakarą krantinėje buvusių žmonių neramiai sukluso, dalis sparčiu žingsniu išsisklaidė. Pamatęs tiltą saugančius kariškius, nubėgau paklausti, kas atsitiko ir ar ieškotis požeminės slėptuvės. Jie pasakė, kad oro pavojus po sprogimų atšauktas, tad į slėptuvę eiti nebūtina. Anot jų, bombos sprogo Naujosios Maskvos (Novomaskovska) mikrorajone, kurį prieš 200 metų įkūrė pats Kremlius.

Kitą dieną paaiškėjo, kad bombos pataikė į pramoninius objektus, o skeveld­ros sužeidė 11 žmonių. Šiaip Dnipras per pirmus keturis karo mėnesius nebuvo dažnai apšaudomas, didelių sugriovimų nepatyrė, bet į arčiau fronto esančias gyvenvietes bombos atskrenda beveik kasdien, mat miestas atlieka svarbų vaidmenį. Norėdami iš užimtų teritorijų Donecke, Luhanske ir Chersone judėti Kyjivo link, maskoliai privalėtų visų pirma įveikti pakelyje esantį Dniprą. Be to, jame bazuojasi į frontą vykstantys Ukrainos kariai, iš čia į Donbasą vyksta civiliai. Mašinų aikštelėje prie traukinių stoties privatūs vežėjai siūlo nuvežti į mūšių apimtus  Slovianską, Kramatorską, Pokrovską, Bachmutą. 

Prikalbinau Vadimu prisistačiusį vairuotoją rezervuoti man kelionę sekmadienio rytą į Kramatorską. Jis tvirtino, jog šiuo metu maskoliai atakuoja tik 13 km toliau esantį Slovianską, o Kramatorske per dieną sprogsta vos kelios bombos. Tačiau kitą rytą paskambinau Vadimui ir pasakiau, jog persigalvojau – hostelyje sutikau iš Kramatorsko pabėgusį 28-erių statybininką, poetą Jevgenijų, kuris ir atkalbėjo nuo išvykos.

Kai 2014 m. Kremliaus separatistai atplėšė pusę Donecko regiono su sostine Donecku, Ukrainos priklausomybėje likusios teritorijos sostine tapo Kramatorskas. Šiemet okupantai miestą ne kartą įnirtingai atakavo, dėl priartėjusio fronto iš jo jau pabėgo dauguma iš 150 tūkst. gyventojų. Didžioji dalis likusių – pensininkai, kurie neturi nei jėgų keltis kitur, nei noro mesti užgyventą turtą. Kramatorske liko ir Jevgenijaus tėvai, o jam pačiam išvykimas įvarė baimės: rodant pasus viename blokposte, danguje pasirodė maskolių lėktuvas. Visi persigando, kad bus numesta bomba, bet, laimei, lėktuvas nuskrido.

Nusprendžiau apsiriboti Dnip­ru, juolab, kad šis milijoną gyventojų turintis ir ketvirtas pagal dydį Ukrainos miestas dar prieš 30 metų buvo už­daras užsieniečiams. Sovietmečiu jis vadinosi „kosminiu miestu“, nes jame buvo sutelkta karinės kosminės įrangos gamyba.

Viduramžių laikais, kai Lietuvos Didžioji kunigaikštystė buvo išsiplėtusi iki Juodosios jūros, Dnip­ro teritorija priklausė mums. Dėl stepėse siautėjančių kazokų lietuviai ne­įsitvirtino, nors bendrai su Lenkijos karalyste 1635 m. Dnipro prieigose buvo pastatę Kodakų pilį. Praėjus 50 metų po jos sugriovimo, netoli buvo įkurta pirmoji tose žemėse carinės Rusijos tvirtovė Bogorodickaja. Vėliau ji pervadinta į Naujosios Maskvos mikrorajoną ir vadinasi taip iki šiol. Po karo Dnip­ro vado­vai greičiausiai jį pakeis, taip, kaip buvo pakeistas Dnepropetrovskas į Dniprą. 

Dnipro centras gražiai sutvarkytas ir primena europietišką miestą. Puikų įspūdį palieka ir gyventojai, kurie, nepaisydami karo, sugeba tęsti normalų gyvenimą: eina į darbą, vysto verslą, sportuoja, lanko kavines, rengia koncertus. Tą daryti savo žmones ragina ir Ukrainos vadovai, įspėjantys, jog Rusijos agresija gali užsitęsti dešimtmečius, todėl šalis privalo išmokti gyventi ir tvyrant nuolatinei karo baimei. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.