Du kartus patekusi į nelaisvę, Ukrainos žvalgė patyrė baisius kankinimus

Kai 2015 m. Kyjivo televizija parodė reportažą apie tai, kaip Lugansko srityje Ukraina keičiasi su Rusija grupe belaisvių, žiūrovai pamatė šalia penkių vyrų stovinčią ir vieną moterį juodais tarsi sabalo plaukais. Gaidė Rizajeva buvo Krymo totorė, fronte nekovojo, bet vežė paramą kariams, už ką priešų ir buvo įkalinta. Antrą kartą moterį okupantai suėmė, kai ji pas juos nuvyko kaip oficiali Ukrainos derybininkė dėl belaisvių apsikeitimo.

„Patekusi į nelaisvę ir išgirdu­si žodį sušaudyti, pajutau gėdą prieš mamą – ji iš manęs tiek daug tikėjosi. Jaučiau gėdą prieš sūnų – aš visada buvau jam autoritetas. Pasidarė gaila savęs – nespėjau pagyventi, patirti tik­ros meilės, nespėjau už daug ką atsiprašyti...“ – sakė žvalgė. 

Pirmuosius aštuonis karo metus G. Rizajeva buvo vienintelė, du kartus patyrusi priešo nelaisvę, tad jos asmenybė sudomino tiek vietos, tiek užsienio žiniasklaidą. Juolab, kad iki 2014 m. kilusios Maidano revoliucijos ji ėjo aukštas parei­gas Simferopolio prokuratūroje, tačiau darbą metė ir, atvykusi į Kyjivą, tapo protestų aktyviste bei paramos pabėgėliams ir fronto kariams organizatore.

Priešo nelaisvėje Gaidė pirmą kartą išbuvo puspenkto, antrą – pusšešto mėnesio. Buvo žiauriai kankinama, prarado ketvirtą mėnesį nešiotą kūdikį, o po išvadavimo jai prireikė širdies operacijos. Nuo patirtų smūgių įskilo nugaros kaulai, todėl moteris nebegali džiaugtis savo mėgstamomis pramogomis – jodinėti arkliu ir vairuoti motociklą. 

Kadangi atgavusi laisvę Gaidė užsiėmė priešo įkalintų Ukrainos karių paieška bei išlaisvinimu ir šiame darbe įgijo didžiulę patirtį, buvo įtraukta į oficialią delegaciją Minsko deryboms, kuriose Ukraina ir Rusija tarėsi dėl taikos. 

Kai 2022 m. kilo karas, Gaidė jau dirbo Ukrainos centrinėjė karo žvalgyboje (GUR). Jai tada buvo patikėta išvežti iš užimto Kyjivo priemiesčio Bučos ten gyvenusią svarbaus žvalgybininko žmoną su vaikais, nes baimintasi, kad jie taps rusų įkaitais. Šiam darbui Gaidė pasitelkė pažįstamą lietuvių kilmės Kazachijos pilietį Konstantiną Gudauską, mat spėjo, kad rusai nelies Mask­vai draugiško Kazachstano atstovo. Taip ir nutiko – K. Gudauskas iš Bučos bei Vorzelio lengvuoju automobiliu išvežė du šimtus žmonių, tuo pačiu Ukrainos žvalgybininkams suteikdamas svarbios informacijos apie priešo išsidėstymą.

Apie Gaidės suplanuotus, o K. Gudausko atliktus žygdarbius bei patirtus pavojus ir kontūziją ukrainiečiai sukūrė filmą „Buča“, kuris rugsėjo mėnesį turi pasirodyti JAV bei Europos Sąjungos šalių kino teat­ruose. Moteris filmo kūrėjams yra pasižadėjusi neatskleisti veiksmo siužeto, tačiau sakė, jog per filmo peržiūrą JAV jis sukėlė labai gerus atsiliepimus.

Į klausimą ar, būdama Krymo totorė, turi giminių Lietuvoje, Gaidė atsakė neigiamai ir papasakojo, kad visi mamos protėviai buvo totoriai, o tėčio

tėvas buvo turkas. Jį 1944 m., kaip ir visus Krymo totorius, Stalino nurodymu ištrėmė į Vidurinę Aziją, todėl Gaidė gimė Uzbekistano mieste Samarkande. Į Krymo sostinę Sevastopolį šeima atsikraustė, kai mergaitei buvo aštuoneri.  

Gaidė pirmą kartą į nelaisvę pateko 2014-ųjų rudenį, kuomet su trimis bičiuliais leng­vuoju automobiliu vežė paramą fronto kariams Luganske, o vairuotojas naktį nuklydo ir įvažiavo į „sukilėlių“ teritoriją. 

„Aš tada pavargusi snaudžiau, o patikros punkte prabudinta sustabdžiusių karių instinktyviai pasakiau „Slava Ukraini“ ir išgirdau rusiškus keiksmažodžius bei įsakymą lipti lauk“, – pasakojo moteris.

Išlipdama ji pamatė, jog kariai dėvi antsiuvus su užrašais „Naujoji Rusija“, ir suprato, kad pateko pas priešus. Maskva ta­da siekė nuslėpti, jog pati inicijavo ir vadovauja „sukilimui“ Donbase, todėl kaip priedangą prisikvietė įvairių organizacijų.

„Mus suėmęs kazokų atamanas Nikolajus Kozycinas tris savaites svarstė, ar vežti į kalėjimą Luganske, ar sušaudyti, nes jie buvo priėmę įstatymą šaudyti išdavikus. Mane kasdien mušė ir tardė, netikėdami, jog nieko nežinau apie Ukrainos kariuomenės išsidėstymą bei planus, nors tada tikrai buvau tik Maidano demonstracijų aktyvistė“, – pasakojo moteris.

Pervežus į Luganską generolo Sergejaus Gračiovo žinion, Gaidę tardė čečėnai, kurie tada vadinosi ne kadyrovcais, o „Rytų“ būriu. Per apklausą tardytojas brutaliai pastūmė merginą, jai griūvant, pasikėlė bliuzelė,  ant nugaros pasimatė vilko tatuiruotė.

„Čečėnai paklausė, ar aš esu jų žemietė, nes vilkas yra jų sim­bolis. Pasakiau, kad esu totorė, bet vilkas atspindi mano asmenybę. Jie įsakė manęs neliesti, nors bjauriais žodžiais toliau plūdo“, – prisiminė moteris. 

Tą tatuiruotę ji pasidarė vos suėjus pilnametystei, taip supykdydama mamą. 

„Vilkas man patinka, nes turiu panašumų – esu vienišė, ištikima, o gindama saviškius ga­liu gerklę perkąsti“, – kalbėjo Gaidė. 

Paleista iš nelaisvės, moteris prisijungė prie savanorių organizacijos „Patriot“, kuri užsi­ėmė suimtųjų paieška bei apsikeitimu. Iš nelaisvės Luganske bei Donecke pavyko ištraukti tris šimtus žmonių. Dalis jų buvo baisiai sužaloti – keliems net nupjautos rankos vien dėl tatuiruotės „Slava Ukraini“.

Antrą kartą į nelaisvę Gaidė pateko jau būdama oficialia Ukrainos atstove belaisvių apsikeitimui. Po derybų ketindama grįžti į Kyjivą, ji neberado savo vairuotojo – „sukilėliai“ jį suėmė. Gaidė pasakė, jog be vairuotojo negrįš, ir ją įkalino tam, kad galėtų iškeisti į ukrainiečių kalinamą įtakingą „sukilėlį“.

„Teko patirti daug ką, bet liūd­niausia akimirka buvo tada, kai sužinojau apie tėvo mirtį. Jam Kryme buvo perduota melaginga informacija neva mane sušaudė, po to tėvą ištiko infarktas“, – prisiminė žvalgė.

Užuojautą kenčiantiems moteris teigė paveldėjusi iš tėvo, kuris vaikystėje ją mokė, jog dalį uždirbtų pinigų reikia aukoti išmaldos prašantiems bei vargingiems kaimynams. Po to­­kių pamokų Gaidė kartą tėvams Samarkande pareiškė, kad nebeis į pradinę mokyk­lą, jei šie nenupirks gerų rūbų dviem jos kla­siokams našlaičiams. Uzbekistane tuo metu našlaičiai lankė ne specialias vaikų namuose esančias mokyklas, o bendras ir išsiskyrė iš kitų skurdžia apranga. Tėvas Gaidės prašymą įvykdė, o ši visą gyvenimą nenustoja remti vargstančių. Tėvai palaikė duk­rą ir gyvenant Kryme, kai teisę baigusi ir Sevastopolio policijoje įsidarbinusi Gaidė užsimojo įrodyti, kad miestą terorizavęs serijinis prievartautojas yra ne šiaip koks asocialas, o muitinės direktoriaus sūnus. Tyrimą sutrukdyti norėję asmenys laužėsi į jos butą, darė spaudimą per viršininkus, tačiau mergina įrodė teisybę, ir maniakas buvo nuteistas ilgiems metams. 

Gaidė buvo tapusi parlamentarės Oksanos Bilozir, kurios dėka buvo išlaisvinta Luganske, patarėja. Žvalgė neatmeta, jog ateityje balotiruosis į Aukščiausiąją Radą, bet kol kas nenori veltis į politiką, nes joje įžvelgia per daug korupcijos bei nesąžiningumo. Dėl to atsisakė tapti ir vieno iš Kyjivo rajonų tarybos nare.

Pasak moters, likusi Kryme ir išsiėmusi Rusijos pasą būtų gyvenusi daug ramiau bei sočiau. Mat tėvas Sevastopolyje turėjo pelningą, pačią didžiausią elektros priemonių gamybos bei prekybos įmonę, o Gaidė ėjo aukštas pareigas prokuratūroje. Tačiau ji teigė dėl nieko nesigailinti ir yra įsitikinusi, kad Ukraina netrukus atgaus Krymą, o vėliau – ir užgrobtas Donbaso žemes. 

„Neaišku tik, ar ukrainiečiai norės į atgautas teritorijas keltis, nes per dešimt okupacijos metų Rusija vietinius pavertė klusniais Maskvai, ir ten gyventi bus labai sudėtinga. Iš baimės ar dėl kitų priežasčių su manimi nutraukė kontaktus beveik visi Kryme likę draugai bei giminaičiai, tad aš ten turbūt irgi negrįšiu“, – apgailestavo žvalgė.

Atsisveikinant Gaidė prisipažino nežinojusi, kad Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kunigaikštis Vytautas prieš šešis šimtus metų Trakuose įkurdino totorius, ir patikino po karo būtinai aplankysianti mūsų šalį, kartu ir dalies savo tėvynainių gimtinę.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.