Gyvūnų imuniteto stiprinimas
Keičiantis metų laikams, ypač pavasarį, pradeda siausti įvairios infekcinės ligos, kuriomis gali sirgti ir naminiai gyvūnai.
Saugiklis - imuninė sistema
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) Virusologinių tyrimų skyriaus vedėja dr. Ingrida Jacevičienė pažymi, jog nusilpusi gyvūno imuninė sistema yra vienas iš veiksnių, lemiančių infekcijas. Todėl ypač po žiemos būtina susirūpinti, ar augintinio imunitetas nenusilpo.
Imunitetas – organizmo apsaugos būdas, kurio pagrindinė užduotis yra saugoti bei ginti nuo visko, kas organizmui yra genetiškai svetima. Šias gyvūnų (ar žmogaus) apsaugines funkcijas atlieka speciali imuninė sistema, kuri ir lemia organizmo gebėjimą apsisaugoti nuo mikroorganizmų, virusų, parazitų, svetimų audinių, ląstelių bei kitų antigenų. Imuninė sistema skirstoma į dvi grupes: įgimtą (natūralųjį) arba rūšinį bei įgytą.
Įgimto ir įgyto imuniteto ypatumai
Įgimtas imunitetas – paveldėtas gyvūnų atsparumas tam tikros ligos sukėlėjui. Gyvūnus nuolat supa įvairūs mikroorganizmai, tačiau daugelis iš jų nėra pavojingi, nes vienus apsigynimo mechanizmus jie jau turi dar prieš kontaktuodami su patogenais. Tai fizikiniai ir cheminiai barjerai, audinių bei kraujo fagocituojančios ląstelės fagocitai, dalis limfocitų, įvairios kraujyje cirkuliuojančios molekulės. Šie apsaugos mechanizmai būdingi įgimtam imunitetui. Tačiau įgimtas (natūralusis) imunitetas nėra tobuliausia ir patvariausia atsparumo forma, nes, esant tam tikroms sąlygoms, šis barjeras gali būti sulaužytas.
Įgimtu (rūšiniu) imunitetu vadinamas negebėjimas susirgti tam tikromis ligomis, būdingas tik tam tikrai biologinei rūšiai. Jis yra paveldimas, todėl kartais vadinamas geniniu. Tokio imuniteto pavyzdys yra tai, jog žmonės neserga ligomis, kuriomis serga gyvūnai ar augalai (pavyzdžiui, šunų arba kiaulių maras), o daugelio gyvūnų nepuola ligos, kurias žmonėms sukelia patogeniški organizmai (skarlatinos, tymų, meningito ir virusinių hepatitų sukėlėjai).
Įgytas imunitetas yra nepaveldimas, jis skirstomas į natūralųjį (poinfekcinį) bei dirbtinį (po skiepų). Jau žiloje senovėje pastebėta, kad asmenys, persirgę tam tikromis užkrečiamosiomis ligomis, slaugydami arba bendraudami su sergančiaisiais, neužsikrėsdavo. Taigi persirgęs žmogus ar gyvūnas tampa atsparus tai ligai. Toks imunitetas įgyjamas dviem būdais: persirgus tam tikra infekcija bei imunizuojant (vakcinuojant, skiepijant). Kitaip sakant, įgytas imunitetas yra natūralus ir dirbtinis.
Įgytas natūralus ar dirbtinis imunitetas gali būti aktyvus ir pasyvus. Aktyvus įgyjamas, persirgus infekcine liga arba vakcinuojant nuo jos. Jis išsivysto, praėjus po vakcinacijos kelioms arba keliolikai dienų ir išsilaiko keletą mėnesių, o kartais keletą metų.
Pasyvus natūralus imunitetas susidaro labai greitai, kai į organizmą patenka jau pasigaminusių antikūnų. Tokį pasyvųjį natūralų imunitetą turi gyvūnų jaunikliai, nes per placentą gauti antikūnai pirmuosius 3-6 mėn. saugo juos nuo bakterinių ir virusinių infekcijų.
Kas alina gyvūnų imuninę sistemą?
Rodos, augintinis yra gerai prižiūrimas, tinkamai šeriamas, tačiau vis tiek dažnai serga. Tai yra pirmieji požymiai, jog gyvūno imuninė sistema yra nusilpusi, o priežasčių gali būti daug.
Gyvūnų imuninė sistema jautriai reaguoja į juos supantį pasaulį. Kaip bebūtų keista, tačiau netgi katės ir šunys gali sirgti depresija, kuri stipriai kenkia sveikatai. Žiemą augintinių imuninė sistema gali susilpnėti, sumažėjus deguonies kiekiui organizme, nes jie rečiau išvedami į lauką. Rekomenduotina vesti ne rečiau kaip 2 kartus per dieną.
Didelę įtaką turi temperatūros pokyčiai. Stiprus šaltis arba didelis karštis bei sausas ar drėgnas oras neleidžia imuninei sistemai sėkmingai kovoti su pavojingomis bakterijomis. Gyvūnui kartais būtina pakeisti racioną, pridedant ar pašalinant kai kuriuos komponentus. Šuns ar katės organizmui dažnai gali trūkti ląstelienos, ypač jeigu jie neturi galimybės išeiti į lauką ir paėsti žolės (ypatingai žiemą). Imuninę sistemą labai neigiamai veika žarnyno problemos. Jo veiklai atkurti prireikia daug laiko. Imuninę sistemą silpnina ir medikamentinis gydymas, jeigu preparatai duodami, nepasitarus su veterinarijos gydytoju.
Kaip stiprinti augintinio imunitetą?
Pirmiausia gyvūnus reikia dažniau vesti į lauką, keisti mitybą, kad organizmas gautų visų reikalingų medžiagų, šerti kokybiškai subalansuotais bei vitaminais praturtintais pašarais.
Jeigu gyvūno imuninės sistemos veikla nepakitusi, patogeninės bakterijos gali kurį laiką organizme gyventi, nesukeldamos infekcijos. Pasak dr. I. Jacevičienės, kad gyvūnų imuninė apsauga būtų gera, turi darniai ir sklandžiai veikti visos jo organų sistemos. Tuomet mikroorganizmai bus nukenksminti ir nesukels ligos. Tačiau jeigu imuninė sistema yra nusilpusi, jų išvengti dažniausiai nepavyksta. Todėl nereikėtų pamiršti vakcinacijos nuo infekcinių ligų. Vakcinos aktyvuoja imuninę sistemą, padeda apsaugoti nuo mikroorganizmų ir išvengti gyvūnų susirgimo bei infekcinių ligų plitimo (pasiutligės). Prieš imantis vakcinacijos, pirmiausia patartina kreiptis į veterinarijos gydytoją ir išsiaiškinti, ar gyvūnas yra sveikas.
Angelė SEDEREVIČIENĖ
NMVRVI vyr. specialistė ryšiams su visuomene
Algimanto AMBROZOS nuotr.