Kultūra iš vizijų išgaravo
Kaip atrodome, tokie ir esame... Miesto veidas
Pačiame Šilalės centre stūksantys Kultūros centro mūrai kasmet vis labiau ištuštėja: nebeužsuka į juos nei profesionalios teatro trupės, nei garsesni atlikėjai. Oficiali tokios stagnacijos versija – nesusirenka žiūrovai. Pasak Kultūros centro vadovės, „tinkamai organizuoti profesionalaus meno sklaidą sunku ir dėl atlikėjų nustatytos didesnės bilietų kainos. Tampa sudėtinga surinkti pilną salę žiūrovų į profesionalaus meno spektaklius, koncertus – jie dažnai atšaukiami dėl per mažo nupirktų bilietų skaičiaus. Gana sudėtinga ir net rizikinga vykdyti klasikinio meno sklaidą – dėl rajono gyventojų nepakankamo poreikio šiam menui bei finansinių galimybių“.
Tačiau įvairių teatrų bei atlikėjų atstovai teigia, jog į Šilalę nevažiuoja ir dėl itin prastos būklės salės, kuri visiškai nepritaikyta profesionaliems pasirodymams. O tuo tarpu šilališkiai juokauja, kad jie saugo savo galvas ir nervus, nes baiminasi, jog iš tokios salės sveiki gali ir neišeiti.
Regis, tokios pat nuomonės yra ir Šilalės politikai. Ir net valdančiajai daugumai priklausantis Henrikas Girčys praėjusiame savivaldybės tarybos posėdyje prasitarė, kad, sėdėdamas Kultūros centro salėje, nenuleidžia akių nuo lubų - bijo, jog kokia plokštė ant galvos nenukristų.
„Nors imk ir nubaidyk jas atėjęs“, - apie lubas, kaip kokius nemalonius paukščius, viešai prabilo konservatorius.
Kultūros centro direktorė Irmina Kėblienė sutinka, kad pastatui verkiant reikia renovacijos, o visoms vidaus patalpoms - remonto, ir mandagiai išreiškė viltį, jog tikisi dar šiemet gauti tam lėšų. Kad politikai nebijotų ateiti į renginius.
„Gal iš tiesų būtų gerai, jog tos lubos nukristų. Gal tuomet ledai greičiau pajudėtų“, - neiškentė nepridūrusi.
Žodį šita tema tarė ir meras Jonas Gudauskas: „Mūsų žvilgsnis krypsta į Lenkiją. Galėtume dalyvauti projekte „Abipus sienos“.
Pernai ir užpernai mero žvilgsnis krypo į Kultūros ministeriją ir į Europos Sąjungos paramos fondus, dabar pasisuko dar toliau - į Lenkiją. Bet šitaip beklaidžiodamas, gali ir paklysti. Tarptautiniams projektams reikalingas ne tik ilgas paruošimas - jie praeina griežtą atranką, ekspertizę, po kurios neretai paaiškėja, jog lėšos nebus skiriamos. Negana to, ir partnerių, norinčių prisidėti prie Kultūros centro renovacijos, dar nėra: meras pripažino, kad apie tai kalbėsis su lenkų delegacija. Tačiau ji atvyksta ne dėl Kultūros centro projekto.
Bet štai savo vizijai pastatyti tiltą per Šilalės tvenkinį meras kliūčių, atrodo, nemato. Ir jokių „už sienos“ veikiančių projektų jam neieško. O juk tų pinigų, kurie atguls ant vandens (po vandeniu), Kultūros centrui atnaujinti tikrai užtektų. Bent jau normaliai, šiuolaikiškai salei įrengti. Deja, prioritetus dėlioja valdžia. Jai pirmiausia rūpi, kad per Šilalės tvenkinį būtų nutiestas puošnus ir, žinoma, brangus tiltas, vedantis į niekur...
Apie tai, jog būtina tvarkyti Šilalės kultūros centrą, kalbama jau beveik dešimtmetį. Tačiau rezultatų – jokių. Todėl gali būti, kad ir jį netrukus ištiks toks pat likimas, koks ištiko Bytlaukio biblioteką, kuri dėl avarinės pastato būklės jau keli metai neveikia. Bet šilališkiai yra kantrūs, nuolankūs ir ne kokie vilniečiai ar tauragiškiai – išgyvens ir be kultūros.
Kita vertus, yra vienas būdas išgelbėti žmones nuo gresiančio dvasinio skurdo. Kultūrai, matyt, reikia aukų, pasiryžusių padėti galvą po lubų plokštėmis. Aišku, būtų geriau, jei pirmiausia kokia nukristų ant valdančiųjų partijų politikų galvos. Gal tai priverstų atsipeikėti ir imtis darbo. O jei rimtai: valdžia, regis, nebeturi nė lašelio savigarbos, jei niekaip nesugeba rasti būdų, kaip sutvarkyti pačiame miesto centre kėpsantį monstrą.
Daiva BARTKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
Tiltui pinigų ieškoti nereikia, o Kultūros centras permainų, matyt, nenusipelnė...