Seimo Pirmininkas: „Sakau tai, kuo tikiu“

Sekmadienį Pajūryje vykusiame atnaujintos Tremtinių aikštės atidaryme lankėsi Seimo Pirmininkas Viktoras PRANCKIETIS. Nors Parlamento Pirmininkas ir niekur ne­skubėjo, pasikalbėti su juo galėjo ne kiekvienas – ap­suptas rajono vadovų, budriai saugomas pečiuitų vy­rų tamsiais akiniais, jis atrodė neprieinamas. Visgi iš anksto pažadėtą interviu gavome, ir tai buvo puiki pro­ga užduoti Seimo Pirmininkui tuos klausimus, kurie labiausiai rūpi toli nuo sostinės, „kitoje Lietuvoje“ gyvenantiems žmonėms. 

- Esate akademinės visuomenės atstovas, darbą Aleksandro Stulginskio universitete iškeitėte į politiką. Kaip jaučiatės Seime?

- Kaip tarp įdomesnių studentų. Studentai būna įdomūs ir labai įdomūs, tai Seime – įdomesni. Seimo Pirmininkas nėra viršininkas Seimo nariams. Saulius Skvernelis yra Vyriausybės vadovas, Prezidentė irgi yra vadovė, o Seimo Pirmininkas, deja, yra tik atstovas – niekam nieko negali nurodyti.

- Seimas šiemet bene daugiausiai laiko skyrė kovai su alkoholiu. Nemažai daliai žmonių tai atrodo labai svarbu, tačiau bene tiek pat mano, kad politikai užsi­ima niekais. Kaip manote, ar pre­kybos alkoholiu apribojimai yra pats svarbiausias dalykas Lietuvoje - svarbesnių darbų nėra?

- Prekybos alkoholiu apribojimai jau priimti, diskusijos baigtos, dabar ši tema jau niekam neįdomi.

Bet taip, tai yra labai svarbu. Ir prekybos laiko apribojimas, ir reklamos uždraudimas mažina alkoholio prieinamumą – tie dalykai nėra nauja praktika, Pasaulio sveikatos organizacijos seniai įrodyta, kad jie veikia. Visomis įmanomomis priemonėmis turime mažinti alkoholizmą Lietuvoje, ir tikrai niekas nė vieno protingo žmogaus neįtikins, kad gerai taip, kaip dabar yra. Keista klausytis tokių pasvarstymų, kaip vienos Seimo narės, klaususios, ką dabar jaunimas veiks.

Dirbs! Tiek Lietuvoje trūksta darbuotojų, tiek trūksta darbininkų, o mes norime žmones skatinti gerti? Negalime auginti naujų geriančių kartų. Pripažinkite, kad turime didžiulę problemą. Ir tarp kitko, ji labai siejasi su tuo, apie ką šiandien Pajūryje, atidarydami Tremtinių aikštę, kal­bame.  Jei paklaustumėte tų žmonių, kurie gyveno Sta­lino laikais, jie papasakotų, kaip Kaune, eidami į demonst­raciją, kioskelyje turėdavo nusipirkti degtinės. Negeriančius valdžia laikydavo liaudies priešais. Taip mūsų tauta buvo išmokyta gerti.

- Brangstantis gyvenimas lietuvius varo į neviltį, vis daugiau žmonių renkasi emig­raciją. Ateidami į valdžią, valstiečiai žadėjo, jog gyvenimas gerės. Kol kas jokių permainų nematyti. Kokių pozityvių sprendimų iš šios valdžios dar galime tikėtis?

- Vaikų išmokos, sureguliuoti mokesčiai – viskas daroma tam, kad silpniausiai aprūpintiems žmonėms būtų suteikta kuo didesnė parama. Tie socialiniai klausimai mums yra labai, labai svarbūs. Žinote, tų, kurie blogai gyvena, Lietuvoje nėra tiek daug, kiek garsiai apie tai rėkiama. Pažiūrėkite į statistiką: taip, yra gyvenančių skurde, bet ir daroma viskas, jog tiems skurdžiausiai gyvenantiems parama būtų išreikšta kuo aiškiau, ir kad realiai jie gautų daugiau pinigų. 

- Dažnai girdime kalbant, jog vienintelis būdas išsaugoti Lietuvą yra protinga regionų politika. Tačiau gyvenant Šilalėje akivaizdu, kad jos nėra - žmonės murkdosi nedarbo ir nevilties liūne. Kada Seimas atsimins, jog yra ne tik Vilnius, bet ir „kita Lietuva“ - ekonomistai jau seniai naudoja tokį terminą?

- Žmonės skursta dėl ankstesnės politikos pasekmių. Šilalės rajone apie 70 proc. žmonių gyvena kaime. Atėjo laikas, kai intensyvumas žemės ūkyje turi būti toks, jog apsimokėtų dirbti. Naujoji mokesčių sistema nepalies smulkiųjų ūkių, bet stambieji privalės pasidalinti naudą su visuomene ir taip iš dalies prisidės prie smulkesniųjų verslo skatinimo.

Sakantiems, kad gyventi regionuose yra blogai, pirmiausia trūksta pozityvaus nusiteikimo. Kažkodėl visi matome tik tai, kas blogai. Šaukiame, kad nėra darbo. Taip, darbo kieme gal ir nėra, tačiau yra už 30 ar 50 kilometrų. Norint uždirbti ir oriai gyventi, reikia judėti, važiuoti ten, kur darbuotojų trūksta. Pajūrio miestelio gyventojams tikriausiai nėra sunku nuvažiuoti į Klaipėdą. Suvirintojai ten uždirba dvi profesoriaus algas. Statybininkai taip pat. Klaipėdoje labai trūksta  darbininkiškų profesijų žmonių – ir daug. Taigi darbo yra, gyventi tikrai galima. Kam reikia išsikelti į Norvegiją metams ar pusmečiui, jei galima savaitei nuvažiuoti į Klaipėdą ar kitą didesnį miestą?

Įsivaizduokite, verslininkai jau prašo leidimo atsivežti įdarbinti užsieniečius. Mūsų darbininkų trūksta – įmonės priima visus elektrikus, mūrininkus, tinkuotojus. Visus, kiek ateina. Tačiau Lietuvoje vyrauja nusistatymas, jog darbininkiškos profesijos  nėra siekiamybė. Aš manau, kad turime siekti oriai gyventi iš savo darbo.

- Vyriausybė rengia mokesčių reformą. Skaudžiausiai reaguota į lengvatų žem­dirbiams naikinimą. Ar manote, kad mūsų kaimo žmonės jau yra tokie turtingi, jog reikėtų palikti juos be valstybės pagalbos?

- Paprašiau, kad Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos darbuotojai suskaičiuotų bei palygintų, kiek mokesčių sumoka vienodo dydžio ir panašiai tiek pat gyvulių turintis ūkininkas ir žemės ūkio bendrovė, dirbanti pagal įmonėms privalomus apskaitos standartus. Atsakymo dar negavau. Kai turėsiu skaičius, galėsiu diskutuoti plačiau. Dabar vyksta emocijų kalba, o aš noriu kalbėti skaičiais.

Europoje kaimuose dirba iki 5 proc. gyventojų, nes didėja darbo našumas. Turime suprasti, kad ir pas mus vyksta tie patys procesai, kaip visame pasaulyje. Tikėtis, jog išgyvensime, laikydami dvi karvutes, nebegalime. Gal ir būtų gerai sau tai leisti, bet  turėtume žinoti, kad taip dirbant išlaidos neatsipirks, ir jokios pridėtinės vertės negausime. Todėl reikia keisti požiūrį į darbą, keisti požiūrį į save, patikėti, kad galime daugiau, nei dabar darome. Ir patikėti, kad galime gyventi geriau.

- Ko palinkėtumėte šilališkiams - kantriems ir darbštiems, visas Nepriklausomos Lietuvos negandas ant sa­vo pečių užsikrovusiems že­maičių žemdirbiams?

- Palinkėčiau negalvoti apie tai, kas bloga, o ką nors – bet ką! – daryti, kad būtų geriau. Kiekvienas paklauskite savęs, ką aš padariau, jog man būtų gerai. Aš irgi užaugau labai sunkiai besiverčiančioje šeimoje – skurdome ir vaikystėje, tokia buvo visa jaunystė. Tačiau visą laiką aš pats kūriau sau gyvenimą. Todėl dabar tikrai turiu teisę sakyti, kad norėdamas žmogus gali siekti ir labai daug pasiekti.

Nusivylimą turi pakeisti ieš­kojimas, bet kartais mūsų žmonėms tam trūksta žinių ir ryžto.

- Kaip darbas Seime pakeitė Jūsų požiūrį į gyvenimą Lietuvoje? Ar taip pat galvojote ir anksčiau?

- Visada kalbėjau tai, ką galvoju. Užtat gyvenime esu daug kartų nukentėjęs, baustas, daug kur netikau. Tačiau niekada ir niekam nepataikavau. Ir dabar, atsakydamas jums, nepataikauju – sakau tai, ką galvoju, nes tuo tikiu. Toks tegul būna ir šio interviu pavadinimas.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.