Į priekį veda kūrybinis smalsumas ir fantazija

Dažniausiai bebaigiantiems mokyklą jaunuoliams užduodami klausimai „Kur stosi?“, „Kuo būsi?“, „Tai kas dabar?“ labiau glumina, nei padeda artėti savosios tiesos link. Tad vietoje klausimų, į kuriuos tvirtų atsakymų greičiausiai tuo metu neturėjome nė vienas, galbūt verta pasišnekėti apie tai, kuo būti, ir kaip būna, jei pusiaukelėje viskas pasikeičia.

Vasarą, kai abiturientams didžiausiu galvos skausmu tampa, ką rinktis ir kur sukti, „Šilalės artojas“ pamėgins padėti apsispręsti, kalbindamas jaunus žmones, jau praėjusius visus šiuos pasirinkimų labirintus. Pašnekovų mintis skaitytojams užrašys jaunosios redakcijos pagalbininkės ir būsimosios žurnalistės. Šį kartą savo patirtimi dalijasi jau daugiau nei šešerius metus grafikos dizainere dirbanti Lina.

– Ar, baigdama mokyklą, žinojai, kuo būsi užaugusi? Ir kas darė didžiausią įtaką Ta­vo pasirinkimui? 

– Niekada nebuvau, o ir iki šiol nesu iš tų, kurie kruopščiai planuoja ateitį. Bet gerai jaučiuosi, kai yra pastovumas – nekenčiu nežinomybės. Tad mokyklos baigimas, kad ir kaip jos nemėgau, buvo nelengvas laikas, atsimenu, per Pas­kutinio skambučio šventę verkiau net pasikūkčiodama, o galvoje sukosi vienas klausimas: „Kas toliau?“ Gal dėl to ir pirmasis pasirinkimas nebuvo itin sėkmingas.

Pamenu, kartą draugės ma­ma paklausė, kuo norėčiau bū­ti užaugusi, ir aš atsakiau – „architekte“. Keisčiausia, jog tuomet buvau dar vaikas ir nė pati nežinau, iš kur išvis galėjau žinoti tokią specialybę...

Kadangi susigriebiau vėlokai, mano dailės mokytoja sutiko per pamoką individualiai paaiškinti, kas yra akademinis pie­šimas ir t. t., o meno istorijos knygas ėmiau tiesiog „ryti“. Sto­jamiesiems egzaminams pa­si­ruo­šiau labai gerai, brandos eg­za­minai taip pat nenuvylė. Įsto­jau į architektūros inžineriją, pasisekė gauti nemokamą vietą.

Mano mama manimi be galo didžiavosi. Ir tas „didžiavosi“ man šiek tiek pasunkino tolimesnius įvykius. Jau pirmame kurse informatikos dėstytojo asistentas, pastebėjęs, kad puikiai valdau „Photoshop“ prog­ramą, pasiūlė padirbėti papildomai. Gavau keletą užsakymų, kuriems reikėjo sugalvoti grafinį apipavidalinimą, ir man tai labai patiko. Bet tai, jog man neįdomu, ką studijuoju, supratau tik trečiame kurse, kai bend­ramoksliai karštai diskutavo apie namą su be galo gražiomis konst­rukcijomis, kurį matė kažkokia­me žurnale. Man pasirodė tai taip nuobodu. Tačiau labai bijojau pasakyti mamai – ji buvo įsi­tikinusi, kad diplomas yra labai svarbu. Todėl nusprendžiau baig­ti mokslus. Tačiau ketvirtame kurse pasidaviau – kai vieną dieną sulaukiau skambučio iš dekanato, ar dar ketinu pasirodyti universitete, automatiškai atsakiau „Ne“. Ir tuomet pasijaučiau lyg būčiau išsilaisvinusi, atrodė, galėčiau skristi... 

Tiesa, šis mano žingsnis buvo spontaniškas, nebuvau apgalvojusi atsarginio plano. Verkė mama, verkiau aš dėl to, kad verkė ji. Nors jaučiausi nugalėtoja, buvo sunku matyti ją nusivylusią. Kai nurimo emocijos, mama pasiūlė pabandyti grafinį dizainą. Nežinojau apie šią specialybę nieko, bet  viena kolegija lyg tyčia vykdė pakartotiną priėmimą – turėjau vos dvi dienas apsispręs­ti. Kaip šiandien atsimenu, jog ant­radienį laikiau stojamuo­sius egzaminus, per kuriuos ka­ted­ros vedėja paklausė: „Ar suprantat, kad stojat labai vėlai ir teks vytis kolegas?“ Tre­čia­dienį sulaukiau žinutės, jog priimti du studentai, viena iš jų – aš. Penk­tadienį prasidėjo paskai­tos.

Tai buvo ilgas maratonas. Ta­čiau jį nubėgti buvo verta, kad suprasčiau, kaip myliu tai, ką šian­dien darau. 

– Pakalbėkime apie lūkesčius ir realybę. Ar požiūris į pasirinktą specialybę pasi­kei­tė, kai grafikos dizaino stu­di­jos įsivažiavo? 

– Visą studijų laikotarpį atsimenu kaip geriausią laiką. Man patiko kūrybinė laisvė, galėjau bandyti įgyvendinti beprotiškiausias idėjas. Visada mėgau kurti. Prisimenu, mokyk­loje buvo labai populiaru pasi­daryti sąsiuvinį-anketą ir duoti ją užpildyti draugams. Atrodo, kvaila, bet kiekvienam padarydavau vis kitaip, įdomiau, steng­davausi nustebinti, kol ga­liausiai man tas anketas pradėjo nešti draugų draugai ar mokiniai, kurių nė nepažinojau... Labai patikdavo matyti, kokie jie visi laimingi, radę savo sąsiuviniuose kažką gražaus. 

Šis jausmas lydi ir dabar, jau dirbant. Žinoma, yra įvairiausių niuansų, kurie išryškėjo, pradėjus bendrauti su klientais. Pastebėjau, jog yra keli jų tipai: tie, kurie pasako, kokie jų lūkesčiai ir suteikia kūrybinę laisvę, ir tie, kurie „stovi už nugaros ir prilaiko pieštuko galą“. Pirmieji visada lieka patenkinti ir negaili gerų žodžių, antrieji, deja, dažnai abejoja dizainerio indėliu. 

 – Sakoma, jog aukštasis išsilavinimas atveria plačias karjeros galimybes. Rinkaisi darbą pagal savo norus?

– Su grafikos dizainu draugauju jau šiek tiek daugiau nei šešerius metus. Dar nebuvo die­nos, kad suabejočiau savo pasirinkimu. Daugiausiai kuriu rek­lamas medijoms, socialiniams tinklams įvairioms įmonėms: tiek labai didelėms, tiek mažesnėms. Karantino laikotarpiu išmokau kurti HTML animacijas. Kartais atsiranda ir netradicinių darbų, pavyzdžiui, paskutinis mano kurtas buvo metro kraštinės K. Malevičiaus paveikslo „Juodas kvadratas baltame fone“ interpretacija su saulės elektrinėmis. 

– Kas skatina tobulėti? Ir ar galėtumei išskirti, kokios savybės šiame darbe padeda?

– Mano „variklis“ pirmiausia užsikuria nuo grįžtamojo ryšio ir puikaus kolektyvo. Taip pat „veža“ ta akimirka, kai turiu idėją galvoje, ją imu perkėlinėti į kompiuterį, o atsitraukusi nuo ekrano, pamatau rezultatą. Gera savo darbus išvysti ir mieste, televizijoje, internete. Tada visada užplūsta pasididžiavimas, jog tai padariau aš. 

Manau, kad grafikos dizaineriui būtina savitvarda ir emocijų valdymas – dirbi ne sau, o kitam. Taip pat svarbu išgirsti kritiką ir suprasti, kas bandoma pasakyti. Manau, jog ypatingai svarbu nebijoti eksperimentuoti ir siūlyti savo idėjas. Jeigu klientas nori to, kas gali atrodyti ne itin patrauk­liai ar gremėzdiškai, dizaineris turi ir privalo pasiūlyti kitokį sprendimo būdą. Ir, žinoma, kartais reikia būti šiek tiek bepročiu, kad išliktumei kūrybingas. 

Kotryna PETRAITYTĖ