Į priekį veda kūrybinis smalsumas ir fantazija
Dažniausiai bebaigiantiems mokyklą jaunuoliams užduodami klausimai „Kur stosi?“, „Kuo būsi?“, „Tai kas dabar?“ labiau glumina, nei padeda artėti savosios tiesos link. Tad vietoje klausimų, į kuriuos tvirtų atsakymų greičiausiai tuo metu neturėjome nė vienas, galbūt verta pasišnekėti apie tai, kuo būti, ir kaip būna, jei pusiaukelėje viskas pasikeičia.
Vasarą, kai abiturientams didžiausiu galvos skausmu tampa, ką rinktis ir kur sukti, „Šilalės artojas“ pamėgins padėti apsispręsti, kalbindamas jaunus žmones, jau praėjusius visus šiuos pasirinkimų labirintus. Pašnekovų mintis skaitytojams užrašys jaunosios redakcijos pagalbininkės ir būsimosios žurnalistės. Šį kartą savo patirtimi dalijasi jau daugiau nei šešerius metus grafikos dizainere dirbanti Lina.
– Ar, baigdama mokyklą, žinojai, kuo būsi užaugusi? Ir kas darė didžiausią įtaką Tavo pasirinkimui?
– Niekada nebuvau, o ir iki šiol nesu iš tų, kurie kruopščiai planuoja ateitį. Bet gerai jaučiuosi, kai yra pastovumas – nekenčiu nežinomybės. Tad mokyklos baigimas, kad ir kaip jos nemėgau, buvo nelengvas laikas, atsimenu, per Paskutinio skambučio šventę verkiau net pasikūkčiodama, o galvoje sukosi vienas klausimas: „Kas toliau?“ Gal dėl to ir pirmasis pasirinkimas nebuvo itin sėkmingas.
Pamenu, kartą draugės mama paklausė, kuo norėčiau būti užaugusi, ir aš atsakiau – „architekte“. Keisčiausia, jog tuomet buvau dar vaikas ir nė pati nežinau, iš kur išvis galėjau žinoti tokią specialybę...
Kadangi susigriebiau vėlokai, mano dailės mokytoja sutiko per pamoką individualiai paaiškinti, kas yra akademinis piešimas ir t. t., o meno istorijos knygas ėmiau tiesiog „ryti“. Stojamiesiems egzaminams pasiruošiau labai gerai, brandos egzaminai taip pat nenuvylė. Įstojau į architektūros inžineriją, pasisekė gauti nemokamą vietą.
Mano mama manimi be galo didžiavosi. Ir tas „didžiavosi“ man šiek tiek pasunkino tolimesnius įvykius. Jau pirmame kurse informatikos dėstytojo asistentas, pastebėjęs, kad puikiai valdau „Photoshop“ programą, pasiūlė padirbėti papildomai. Gavau keletą užsakymų, kuriems reikėjo sugalvoti grafinį apipavidalinimą, ir man tai labai patiko. Bet tai, jog man neįdomu, ką studijuoju, supratau tik trečiame kurse, kai bendramoksliai karštai diskutavo apie namą su be galo gražiomis konstrukcijomis, kurį matė kažkokiame žurnale. Man pasirodė tai taip nuobodu. Tačiau labai bijojau pasakyti mamai – ji buvo įsitikinusi, kad diplomas yra labai svarbu. Todėl nusprendžiau baigti mokslus. Tačiau ketvirtame kurse pasidaviau – kai vieną dieną sulaukiau skambučio iš dekanato, ar dar ketinu pasirodyti universitete, automatiškai atsakiau „Ne“. Ir tuomet pasijaučiau lyg būčiau išsilaisvinusi, atrodė, galėčiau skristi...
Tiesa, šis mano žingsnis buvo spontaniškas, nebuvau apgalvojusi atsarginio plano. Verkė mama, verkiau aš dėl to, kad verkė ji. Nors jaučiausi nugalėtoja, buvo sunku matyti ją nusivylusią. Kai nurimo emocijos, mama pasiūlė pabandyti grafinį dizainą. Nežinojau apie šią specialybę nieko, bet viena kolegija lyg tyčia vykdė pakartotiną priėmimą – turėjau vos dvi dienas apsispręsti. Kaip šiandien atsimenu, jog antradienį laikiau stojamuosius egzaminus, per kuriuos katedros vedėja paklausė: „Ar suprantat, kad stojat labai vėlai ir teks vytis kolegas?“ Trečiadienį sulaukiau žinutės, jog priimti du studentai, viena iš jų – aš. Penktadienį prasidėjo paskaitos.
Tai buvo ilgas maratonas. Tačiau jį nubėgti buvo verta, kad suprasčiau, kaip myliu tai, ką šiandien darau.
– Pakalbėkime apie lūkesčius ir realybę. Ar požiūris į pasirinktą specialybę pasikeitė, kai grafikos dizaino studijos įsivažiavo?
– Visą studijų laikotarpį atsimenu kaip geriausią laiką. Man patiko kūrybinė laisvė, galėjau bandyti įgyvendinti beprotiškiausias idėjas. Visada mėgau kurti. Prisimenu, mokykloje buvo labai populiaru pasidaryti sąsiuvinį-anketą ir duoti ją užpildyti draugams. Atrodo, kvaila, bet kiekvienam padarydavau vis kitaip, įdomiau, stengdavausi nustebinti, kol galiausiai man tas anketas pradėjo nešti draugų draugai ar mokiniai, kurių nė nepažinojau... Labai patikdavo matyti, kokie jie visi laimingi, radę savo sąsiuviniuose kažką gražaus.
Šis jausmas lydi ir dabar, jau dirbant. Žinoma, yra įvairiausių niuansų, kurie išryškėjo, pradėjus bendrauti su klientais. Pastebėjau, jog yra keli jų tipai: tie, kurie pasako, kokie jų lūkesčiai ir suteikia kūrybinę laisvę, ir tie, kurie „stovi už nugaros ir prilaiko pieštuko galą“. Pirmieji visada lieka patenkinti ir negaili gerų žodžių, antrieji, deja, dažnai abejoja dizainerio indėliu.
– Sakoma, jog aukštasis išsilavinimas atveria plačias karjeros galimybes. Rinkaisi darbą pagal savo norus?
– Su grafikos dizainu draugauju jau šiek tiek daugiau nei šešerius metus. Dar nebuvo dienos, kad suabejočiau savo pasirinkimu. Daugiausiai kuriu reklamas medijoms, socialiniams tinklams įvairioms įmonėms: tiek labai didelėms, tiek mažesnėms. Karantino laikotarpiu išmokau kurti HTML animacijas. Kartais atsiranda ir netradicinių darbų, pavyzdžiui, paskutinis mano kurtas buvo metro kraštinės K. Malevičiaus paveikslo „Juodas kvadratas baltame fone“ interpretacija su saulės elektrinėmis.
– Kas skatina tobulėti? Ir ar galėtumei išskirti, kokios savybės šiame darbe padeda?
– Mano „variklis“ pirmiausia užsikuria nuo grįžtamojo ryšio ir puikaus kolektyvo. Taip pat „veža“ ta akimirka, kai turiu idėją galvoje, ją imu perkėlinėti į kompiuterį, o atsitraukusi nuo ekrano, pamatau rezultatą. Gera savo darbus išvysti ir mieste, televizijoje, internete. Tada visada užplūsta pasididžiavimas, jog tai padariau aš.
Manau, kad grafikos dizaineriui būtina savitvarda ir emocijų valdymas – dirbi ne sau, o kitam. Taip pat svarbu išgirsti kritiką ir suprasti, kas bandoma pasakyti. Manau, jog ypatingai svarbu nebijoti eksperimentuoti ir siūlyti savo idėjas. Jeigu klientas nori to, kas gali atrodyti ne itin patraukliai ar gremėzdiškai, dizaineris turi ir privalo pasiūlyti kitokį sprendimo būdą. Ir, žinoma, kartais reikia būti šiek tiek bepročiu, kad išliktumei kūrybingas.
Kotryna PETRAITYTĖ