Šiauduviškis Arminas pasiryžo įveikti maratoną

Arminas Rimkus į sportą sako niekada nežiūrėjęs kaip į profesiją. Tačiau šiandien sportininkas mėgėjas rezga gigantiškus planus, susijusius su bėgimu, nors dar visai neseniai draugai jį pažinojo kaip dviratininką ir krepšininką.

Svarbiausia buvo krepšinis 

„Esu pametęs galvą dėl bėgimo. Per pastaruosius metus nubėgau beveik 3000 kilometrų, o vien nuo šių metų pradžios jau įveikiau kone 900. Pernai dalyvavau Vilniaus maratone, šiemet mė­ginsiu jėgas Kopenhagos maratone, ateinantiems turiu dar didesnių pla­nų“, – sako Šilalėje gimęs, bet Šiauduvoje užaugęs Arminas.

Apsigynęs energijos tech­nologijų ir ekonomikos ma­gistrą, Arminas, kuriam ba­landžio 11-ąją suėjo 27-eri, dabar gyvena Kaune ir su sutuoktine Gabriele augina dukrytę. Kadangi vyro ūgis siekia net 197 cm, niekam nekilo abejonių, kur kreipti energiją.

„Tėtis namie buvo įrengęs krepšinio lentą, paka­binęs skersinį prisitraukimams. Iš pra­džių į sportą buvau pastūmėtas, o vėliau ir pats vis labiau į jį pasinėriau. Sportuoti man buvo įdomu, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų bėgimas, krepšinis, tinklinis, ar bet kokia kita šaka“, – pripažįsta Arminas.

Šiuo metu didžiausias dėmesys skiriamas tik bėgimui, bet Arminas yra išbandęs gana skirtingas sporto rūšis.

„Jei galėčiau atsukti laiką, nuo vaikystės būčiau visą dėmesį skyręs lengvajai atletikai. Tiesiog jaučiu, kad šioje sporto šakoje turėjau daugiau potencialo. Bet faktas ir tai, jog ilgoms distancijoms reikia subręsti ir pasiruošti psichologiškai. Mane motyvuoja tikslo siekimas ir žinojimas, kad ilgų nuotolių bėgime dar galiu tobulėti bei siekti geresnių rezultatų“, – kalba Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoje kaip krepšininkas žinomas Arminas.

Dviračiu – į Daniją

Noras išbandyti save naujose srityse ir draugo įkalbinėjimas pastūmėjo Arminą sėsti ant dviračio, nors nei gimnazijoje, nei studijų metais šiuo sportu pernelyg nesižavėjo.

„Iš pradžių užsibrėžiau įveikti 100 km, po to sugalvojau dviračiu iš Kauno parminti į Šiauduvą, o tada jau ryžausi nulėkti aplankyti Danijoje, Kopenhagoje, gyvenančios sesės“, – sako vyras. 

Tačiau netruko paaiškėti, jog per suplanuotą laiką kelio neįveiks. 

„Dviračiu numyniau iki Liepojos, keltu persikėliau į Vokietiją, o iš ten dviračiu nuvažiavau iki Kopenhagos. Su giminaičiais praleidau vos dieną ir teko vėl sėsti ant dviračio. Numyniau 1000 km, tačiau įtemptas planas labai varžė, todėl turėjau skubėti, o taip nukentėjo galimybė pamatyti daugiau įspūdingų vietų. Dabar suprantu, kad planas buvo blogas“, – apie vieną įsimintiniausių gyvenimo kelionių pasakoja šiauduviškis.

Teko kelionėje ir pasiklysti, ir patirti kitų iššūkių, dviratį su visu bagažu nešti per nepravažiuojamus ruožus, ir bristi per ledinį upelio vandenį. O labiausiai įsiminė stiprūs vėjo gūsiai, verčiantys nuo dviračio, važiuojant 5 km ilgio tiltu iš vienos Danijos salos į kitą.

Atėjo metas rinktis

Arminas juokiasi, jog krepšinio „liga“ niekur nedingo, tiesiog nebeliko laiko jį žaisti. 

„Krepšinio teko atsisakyti, nes visur suspėti nepavyksta. Mano dienotvarkė labai įtempta, turiu šeimą, darbą ir bėgimą. Be to, atsirado ir traumų, tad nesinorėjo rizikuoti ir taip prarasti visą įdirbį bėgime“, – atskleidžia Arminas.

Jis nusprendė įgyvendinti seną svajonę – bėgti maratoną. 

„Buvau užmatęs faktą, kad pasaulyje maratoną (42,195 km) yra įveikę mažiau nei vienas procentas gyventojų, tad užsinorėjau patekti į šią statistiką. Bet tik pradėjęs ruoštis supratau, jog bėgimas nėra toks paprastas, kaip galėtų pasirodyti iš šalies“, – sako Arminas.

Svarbiausia – motyvacija 

Suvokdamas, kad bet kuri sporto rūšis gali ne tik pagerinti, bet ir pabloginti sveikatą, jis nusprendė susirasti trenerį, kuris padėtų ruoštis maratonui. Taip susidūrė Armino ir Ingos Juodeškienės keliai. Pasak sportininko, trenerė buvo profesionali lengvaatletė, ilgų nuotolių bėgikė, jai net šiandien dar priklauso 5000 metrų rungties nacionalinis rekordas. Taip pat ji yra dukart olimpinių žaidynių bei pasaulio čempionato dalyvė ir daugkartinė Lietuvos čempionė. Bend­raudamas su Inga Arminas tikina gavęs daug teorinių žinių, treniruotės netruko duoti rezultatų. 

„Gerėjant jiems, ir pačiam pasidarė smalsu, kiek gali pasiekti, pradėjus pakankamai vėlai užsiimti šiuo sportu. Tad dabar mano tikslas yra aplenkti ne ką kitą, o tik patį save. Puikiai suprantu, kad raumenų skausmas, nuovargis ir mikrotraumos yra neišvengiama pasek­mė, todėl apie tai negalvoju. Be to, pradėjęs dirbti su trenere, supratau, kiek daug dėmesio reikia skirti traumų prevencijai, o rimtas požiūris padeda sumažinti jų tikimybę“, – įsitikinęs sportininkas.

Arminas neneigia sulaukiantis įvairių klausimų.

„Kai kurie stebisi, kam eikvoju tiek savo laiko, nes „už tai niekas pinigų nemoka ir duonos iš to nevalgysi“. Bet viskas, ką darau, yra mano paties malonumui. Man patinka kelti iššūkius ir išbandyti savo galimybių ribas“, – žemaitiško užsispyrimo neslepia sportininkas.

Šeimos palaikymas – svarbiausias 

A. Rimkus neneigia, jog jam svarbiausia yra šeimos pasitikėjimas bei palai­kymas. Iš pradžių jo sulaukdavo iš tėvų Linos ir Gintaro, sesers Gretos, vėliau – mokyklos, draugų, kolegų. O šiandien pagrindinė palaikymo komanda – žmona Gabrielė bei vienerių dukrytė. 

„Šeimos ir sporto derinimas yra vienas sunkiausių dalykų. Neretai pagalvoju, kad para galėtų turėti bent 30 valandų. Didžiausią įtaką įvairiems sprendimams daro žmona – matau jos rūpestį ir norą pagelbėti siekiant tikslų. Mes esame komanda, labai džiaugiuosi, kad ji pritaria mano pomėgiui. Taip pat turiu nuostabių draugų, kurie lydi į visas varžybas: kiekvienos treniruotės metu pagalvoju, jog negaliu tinginiauti, nes prie finišo linijos manęs lauks šeima ir draugai“, – sako sportininkas.

O metai jau suplanuoti: gegužę Arminas vyks į Daniją, kur dalyvaus Kopenhagos maratone, rugsėjį startuos Lietuvos pusės maratono čempionate. Dar turi ambicijų po metų išmėginti jėgas ultramaratone (50–100 km) ir sudalyvauti 12 val. (kai visi dalyviai bėga 12 val. ir laimi tas, kas per 12 val. nubėga daugiausiai kilometrų) bėgimo varžybose.

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovo archyvo nuotr.