Giliausias pėdsakas – žmonių širdyse

Šilalės dekanatas jau nuo rugpjūčio vidurio turi naują dekaną. Juo Telšių vyskupijos paskirtas edukologijos mokslų magistras, klebonas kun. Saulius Katkus. Dva­sininkas į Šilalę atvyko iš Švėkšnos, kur šešerius metus klebonavo šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčioje. Klebonas maloniai sutiko su „Šilalės artojo“ skaitytojais pasidalinti ganytojiškomis mintimis apie Bažnyčios bei tikinčiųjų bendruomenės santykį ir bendravimą, pa­šau­kimą tarnauti Dievui.

Didžiausia – šeimos įtaka

Už tai, kad pasuko kunigystės keliu, pašauktas Dievo, dekanas kun. S. Katkus dėkingas savo tėvams, labiausiai – mamai, nes tėvo neteko dar paauglystėje. Tačiau klebonas įsitikinęs, jog pasirinkimą lėmė aplinkybių visuma.

„Viskas prasideda šeimoje: čia tikėjimas formuojamas, saugomas ir brandinamas. Mano mama buvo labai pamaldi, ir jos įtaka – didžiausia. Tačiau svarbios visos aplinkybės: kokioje šeimoje augi (tėvai, seneliai, giminės ir kt.), kokias knygas skaitai, kokius mokytojus savo kelyje sutinki, su kokiais kunigais susiduri. Visa tai daro įtaką, formuoja žmogų ir galiausiai nulemia tokį pašaukimą. Arba ne“, – svarsto dvasininkas.

Ne paslaptis, jog kai kurie seminaristai meta kunigystę.

„Būna, kad apsigalvoja, ir tai natūralu. Tai yra bendražmogiški savęs ieškojimai, ir negalima smerkti žmogaus, kad jis pasirenka kitokį kelią. Seminarijoje šiais laikais minčių laisvės, nuomonės varžymo tikrai nėra“, – sako klebonas.

Kunigo teigimu, šeimoje formuojamos vertybės, kurias žmogus brangina. Klebonui viena iš jų yra knygos, kurios jam – didžiausias turtas.

Nauja vieta – naujas prisilietimas prie žmogaus

Kun. S. Katkus, gimęs ir užaugęs Kretingoje, per beveik trisdešimt kunigystės metų teigia nuo Žemaitijos nenuklydęs: kunigavo Klaipėdoje, Sedoje, Salantuose, Plateliuose, Švėkšnoje. Dabar – Šilalė. Tokia kunigo dalia – būti kilnojamam iš parapijos į parapiją. 

Ir nežinai, kiek laiko kurioje teks praleisti.

„Taip jau yra. Tačiau stodamas į Kunigų seminariją žinai, kad bus būtent taip. Žinoma, nėra lengva ir paprasta keisti vietas, ir tai suprantama, nes prisiriši prie parapijos, susipažįsti su aplinka, susidraugauji su žmonėmis. Turbūt kiekvienas žmogus jaučia tą patį“, – sako dvasininkas. 

O nauja parapija – tai nauja žmonių, bažnyčios bendruomenė, naujas prisilietimas prie tikinčiųjų gyvenimų.

„Yra sakoma, jog sutinka pagal rūbą, išlydi pagal protą. Tokia liaudies išmintis. Aišku, kiekvienoje naujoje vietoje žmonės kunigą stebi su smalsumu, dėmesingumu, kaip ir kiek­vieną naujai sutiktą žmogų, tarkime, gydytoją, mokytoją... Įsivaizduokite, išeina prieš tai buvęs klebonas, kurį tikinčiųjų bendruomenė jau pažinojo, jis buvo kaip savas. Todėl ir smalsu: kaip bus dabar?

Naujoje vietoje naudojiesi prieš tai ilgus metus buvusio ne vieno klebono paliktu įdirbiu, kiekvienas, skelbdamas Dievo žodį, rūpindamasis ir prižiūrėdamas bažnyčią, kurdamas kuo geresnę dvasinę aplinką, palieka savo pėdsaką. Bet, manau, giliausias ir įsimintiniausias pėdsakas lieka žmonių širdyse“, – įsitikinęs kun. S. Katkus.

Naujovių neskubins

Dekanas teigia neskubantis įvesti parapijoje kokių nors naujovių ar kažką kardinaliai keisti. 

„Mus ir seminarijoje mokė: ateini į naują vietą – bent pusmetį nieko nekeisk. Tai suprantama ir teisinga. Reikia laiko susipažinti su situacija, viską gerai pasverti. Skubotumas gali būti neapgalvotas. Juk prieš tave dirbo kunigas, kuris turėjo išsilavinimą, patirties. O čia ateini ir pradedi kažkokias pertvarkas... Daugybė dalykų yra tvarkingi, telieka juos toliau tęsti. Štai labai graži Šilalės bažnyčioje yra maldos dvasia: prieš Mišias žmonės meldžiasi ir pavieniui, ir organizuotai. Tai iš tiesų gražus įdirbis. Kiekvienoje parapijoje pastebiu kokių nors tradicinių niuansų. Šiaurės Žemaitijoje, kur dirbau ilgą laiką, buvo truputį kitaip, tačiau visumoje skirtumai nėra ryškūs.

Su dekanato pa­rapijų kunigais ats­kiro susipaži­ni­mo nereikėjo. Su kai kuriais netgi kartu mokėmės seminarijoje. Telšių vyskupijoje yra apie 150  kunigų, praktiškai kartą per mėnesį visi susitinkame Vyskupijoje – vyksta įvairūs susirinkimai, konferencijos, atlaidai.

Dėl bažnyčių pastatų? Reikia atsižvelgti ir įvertinti tai, jog kai bažnyčiai šimtas metų, nieko keisto, kad joje kas nors griūva, blunka, sensta, genda... Tad nuolat prireikia ką nors tvarkyti. Ką įmanoma padaryti, priklauso nuo tikinčiųjų aukų ir to, kiek lėšų būtiniems darbams skiria rajono valdžia. Aukoja tikintieji įvairiai, tai lemia jų požiūris: jei žmonės myli savo bažnyčią, nori, kad aplinka, kurioje meldžiasi, priima sakramentus, būtų gražesnė ir jaukesnė, stengiasi paremti“, – sako kun. S. Katkus.

Kai kuriuos žmones neretai trikdo laidotuvių metu renkamos rinkliavos. Esą už Mišias jau paaukojo velionio artimieji.

„Vyskupas aiškina taip: laidotuvėse paprastai dalyvauja žmonių, kurie rečiau lankosi bažnyčioje. Tad rinkliava yra galimybė jiems prisidėti savo auka“, – teigia klebonas.

Dėl Mišių tvarkos savo aptarnaujamose bažnyčiose kunigas sako tiesiog taręsis su tikinčiaisiais – kokiu laiku jiems patogiau susirinkti.

Bažnyčia – ne tribūna

Ne paslaptis, jog kai kurie dvasininkai, naudodamiesi sa­vo išskirtine padėtimi ir galimybėmis, kartais imasi bažnyčioje politikuoti. Tokių pavyzdžių ypač padaugėja prieš rinkimus. Žinoma, yra žmonių, kuriems tokie dalykai priimtini ir pateisinami. Tačiau turbūt didžioji dalis tikinčiųjų nori girdėti bažnyčioje kunigo ganytojišką žodį, pasisemti tikėjimo tiesų, kurios sustiprintų ir paremtų, bet ne priešintų vienus su kitais.

„Rinkimuose aš turiu vieną balsą. Ir neagituoju. Manau, kiekvienas sąmoningas pilietis turi pareigą labai rimtai apgalvoti, įvertinti, atsirinkti ir dalyvauti rinkimuose. Tai yra labai atsakingas dalykas. Nes negalima balsuoti, kaip sakoma, už gražias akis ir skambius žodžius“, – įsitikinęs kun. S. Katkus.

Bažnyčia moko atleidimo

Neretai išgirstame ir apie kunigams nederamus poelgius, smukdančius pasitikėjimą ne tik jais, bet ir pačia Bažnyčia. Kun. S. Katkaus nuomone, Bažnyčia yra netobulų, silpnų, nuodėmingų žmonių bendruomenė, pakviesta į šventumą.

„Tas šventumas yra siekiamybė. Yra atgaila, vienas kito palaikymas per maldą. Ir už didžiausią nusidėjėlį Bažnyčia meldžiasi, siekia, kad jis atsiverstų, pasitaisytų. Evangelijoje pilna tokių gailestingumo pavyzdžių. Vienas iš tokių – kai grįžta sūnus paklydėlis. Pirmas tai pamato tėvas – jis tikėjo, meldėsi ir laukė. Ir sulaukė.

Bažnyčia moko atleidimo, be gailestingumo gyvenimas neįmanomas. Kai kalbame „Tėve mūsų“, yra žodžiai: „atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Jei norime, kad Dievas mums atleistų, įsipa­reigojame ir patys atleisti. Atleisdamas žmogus labai daug padaro sau. Kai jis pyksta ant kito žmogaus, tas pyktis jam pačiam labiau kenkia. Reikia gero nusiteikimo: yra labai daug teigiamų dalykų, bet labiau pastebime blogus“, – kalba kun. S. Katkus.

Beje, anot klebono, kasmet per Šeštines, Viešpaties žengimo į Dangų dieną, Bažnyčia meldžiasi už žiniasklaidą: kad sėkmingai būtų skleidžiama tiesa, gėris.

Tautos vienybė – mūsų pačių rankose

Šie metai Lietuvai – neeiliniai: atkurtos valstybės šimt­metis, Popiežiaus Pranciškaus vizitas mūsų tautą garsino pasaulyje, telkė geriems darbams, lietuvybės stiprinimui. Bažnyčia taip pat buvo visų įvykių sūkuryje.

„Lietuvai – 100 metų. Ir tai – ne vien tik gražus jubiliejus. Labai dažnai pasidžiaugiu matydamas, kaip ir jauni, ir vyresni žmonės domisi Vasario 16-osios akto aplinkybėmis. Štai man dirbant Švėkšnoje, buvo atidengtas pamink­las signatarui, kilusiam iš Švėkš­nos, prelatui Kazimierui Ste­ponui Šauliui. Žmonės da­lyvavo renginiuose, Ne­pri­­klausomybės akto kopi­ja keliavo per visas seniūnijas: jį gabeno pėstute, vežė dvi­račiais, motociklais. Žmonių noras prisidėti, dalyvauti yra gražus ir prasmingas. Lie­tuvos istorija pilna gražių dalykų: Valančiaus blaivy­bės judėjimas, knygnešystė... Visa tai vedė mūsų tautą į Vasario 16-ąją. O valstybės ateitis  priklauso nuo mūsų pačių: mūsų pilietiškumo, darbštumo, atsakingumo, sutarimo ir, aišku, nuo požiūrio, kiek gėrio matome kasdieniame gyvenime“, – įsitikinęs Šilalės dekanas.

Metai baigiasi, netrukus prasidės Adventas, kurio laiką skiriame pasiruošimui Ka­­lėdoms. Kuo dar mums svarbus Ad­ventas?

„Ne vien pasiruošimu Kalėdoms, žinoma. Tai galimybė kitaip įvertinti praėjusius metus. Ypatingai šiemet. Lietuvos 100-metis ir Popiežiaus vizitas – tai momentai, kurie tuos metus ir praturtina, ir suteikia tikros prasmės. Jie leidžia pažvelgti plačiau, ne vien, kaip sakoma, į savo kiemą ar daržą.

Kiek buvo džiaugsmo visai Lietuvai, kai prof. Liudas Mažylis surado Nepriklausomybės akto originalą. Taip simboliška: ir šimtmetis, ir Aktas. O kai Aktas buvo demonst­ruojamas, ir Signatarų namai atgimė, nes iki tol jie nebuvo gausiai lankomi.

Pamatyti Aktą, vietą kur jis buvo pasirašytas, – labai jaudinantis išgyvenimas. Tie 20 mūsų tautos šviesuolių, pasirašiusių Nepriklausomybės aktą, atliko žygdarbį, ir to mums galima pasimokyti. Juk jie nežinojo ir negalėjo prog­no­zuoti, kaip į tai reaguos galinga valstybė, tai buvo rizika. Bet ji pasiteisino.

Kaip ir devyniasdešimtaisiais, kai rizika buvo ne mažesnė. Ne veltui sakoma, kad be Vasario 16-osios nebūtų Kovo 11-osios. O koks buvo Sąjūdžio suvažiavimas! Euforija, nukreipta į gera. Tokia pat euforija lydėjo žmones, dalyvaujant Mišiose su Popiežiumi. Iš tokios euforijos kyla noras būti geresniam, padaryti kažką gražaus ir naudingo“, – dalijasi mintimis kun. S. Katkus.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.