Šilališkiai įsitikino: kariuomenėje įgyta patirtis – nemenkas turtas

Lietuvos kariuomenė, kaip ir atkurta valstybė, mini 100-mečio jubiliejų. Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis įsitikinęs, kad šiuo metu Lietuvos kariuomenė yra stipriausia nuo pat jos įkūrimo. Tauragės rajone dislokuoto Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono vado pareigas vykdantis štabo viršininkas majoras Vilius Zagurskis teigia, jog tarnyba yra geriausia pilietiškumo bei meilės Lietuvai mokykla. 

Šilališkiai tarnauja Tauragėje

Šiuo metu Kęstučio batalio­ne tarnauja ir dirba beveik 800 žmonių: apie 300 pro­fe­sio­nalios tarnybos bei apie 500 šauktinių karių.

„Esame viena didžiausių organizacijų Tauragės apskrityje, pas mus tarnauja kariai iš visos Lietuvos, tačiau pagrindą sudaro aplinkinių rajonų jaunuoliai, tarp kurių – nemažai šilališ­kių“, – pokalbį su „Šila­lės artojo“ laikraščiu pra­deda 23-čius metus tar­naujantis mjr. V. Zagurskis.

Anot jo, nuo rugpjūčio 6 d. tarnybą atliekantys jaunuo­liai – jau ketvirtas šaukimas Kęs­tučio batalione nuo tada, kai Lietuvos kariuomenėje buvo atnaujinta šauktinių tarnyba. 

„Per devynis tarnybos mėnesius jaunuoliai tiesiog už­auga: vaikinai pastebimai suvyriškėja, merginos įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, visi sustiprėja fiziškai, tampa tvarkingesni, pilietiškesni, išsiugdo patriotiškumo jausmą“, – pabrėžia Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono vadas. 

Jis primena, kad šauktiniai po tarnybos gali įsidarbinti kariuomenėje. Kasmet tokį norą pareiškia apie pusšimtį jaunuolių. Profesinės tarnybos ka­riai gali tikėtis minimalaus 800–900 eurų atlyginimo, be to, kariuomenė yra patraukli ir dėl socialinių garantijų.

„Dirbant suteikiama karinė apranga ir ekipuotė, kariams skiriamos kelionės išmokos į/iš darbo, veikia būsto nuomos kompensavimo sistema, sudaromos sąlygos moky­tis bei pan. Tad net lyginant su pasienio tarnyba, policija, gaisrine, esame konkurencingi visomis prasmėmis. Todėl tikimės, jog tarnauti batalione liks ir šio šaukimo jaunuolių. Tiesa, dalis mūsų personalo „nubyrės“ į Pajūryje besikuriantį brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalioną“, – kalba mjr. V. Zagurskis.

Drausmei skiriamas didelis dėmesys

Bataliono vadas teigia, kad ypač didelis dėmesys skiriamas drausmei, drausmingi kariai yra skatinami: jei nereikia budėti, savaitgaliais išleidžiami į namus. Su kario vardo žeminimu nesitaikstoma ir laisvadieniais.

„Karys privalo įsidėmėti, jog pagal jo elgesį visuomenė spręs apie visą batalioną ar net visą Lietuvos kariuomenę. Todėl kiekvienas turi jausti atsakomybę. Kadangi kasdieninėje veikloje yra didesnė rizika, dirbame su karine technika bei ginklais, mūsų užsi­ėmimai iš esmės nesuderinami nei su alkoholiu, nei su kitais kvaišalais. Štai todėl batalione dažnai vykdomos prevencinės priemonės, patikrinimai, lankosi karo policija su tarnybiniais šunimis“, – pasakoja mjr. V. Za­gurskis.

Kęstučio batalionui vadovaujantis štabo viršininkas pa­stebi, jog karių tėvai dažnai do­misi, kaip sekasi jų atžaloms, ir kartais būgštauja, ar jiems viskas gerai.

„Tėvams tikrai nėra ko nerimauti: kariams sudarytos pui­kios sąlygos, bet jeigu kyla klausimų, visada galima viską sužinoti iš pirmų lūpų. Kęstučio batalionas yra atviras visuomenei, rengiamos ir Atvirų durų dienos, kuomet šauktinių artimieji gali susipažinti su aplinka, įvertinti kareivines, valgyklą bei kitą infrast­ruktūrą. Stengiamės glaudžiai bend­rauti su visuomene: vykstame į civilių renginius, kviečiamės juos į batalio­ną. Ir sulaukiame puikaus atgalinio ryšio – mokiniai dažnai prašosi pas mus į svečius. Visada visus priimame“, – šypsosi mjr. V. Zagurskis.

Vadas primena, kad ir tarnaujant kariuomenėje, galima stoti į universitetus ar kolegijas, nes sudaromos sąlygos ir dirbti, ir mokytis neakivaizdžiai. Kariai turi galimybę studijuoti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Į ją pri­imama, ir neatlikus privalomosios tarnybos, iškart po mokyklos. Beje, būtent tokį kelią rinkosi ir bataliono vadas – V. Zagurskis, baigęs Karo akademiją, jau 21-erių buvo leitenantu, tarnavo įvairiuose kariuomenės padaliniuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. O majoro laipsnį beveik prieš mėnesį 40-ąjį gimtadienį atšventęs Kęstučio bataliono vadas užsitarnavo prieš penkerius metus.

Planuoja likti kariuomenėje

Šiame batalione pareigą Tėvynei atlieka ir šilališkiai Erenijus Arnašius, Edgaras Sadauskas bei Mindaugas Geštautas, su kuriais Kariuomenės dienos išvakarėse ir kalbėjomės. Kol kas ateitį su tolimesne tarnyba sieja tik Erenijus.

„Baigęs Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją, kurį laiką dirbau. Tačiau nusprendžiau pradėti tarnybą savanoriškai, kadangi žinojau, jog savanoriai turi teisę rinktis tarnybos vietą, gali pretenduoti į didesnes išmokas nei pašaukti pagal sąrašą. O tarnauti norėjosi arčiau namų“, – prisipažįsta vaikinas. 

Ir teigia, kad kariuomenės drausmė jo neglumina. Mat jo tėtis – buvęs policijos pareigūnas, todėl griežta tvarka jam įprasta nuo vaikystės. Tačiau Erenijus patvirtina, jog tarnyba yra tikra vyriškumo mokyk­la.

„Mačiau keletą vaikinų, kurie verkė... Man asmeniškai čia patinka, todėl planuoju likti dirbti“, – sako nuolat besišypsantis 20-metis.

Ir pokštauja, kad sunkiausia jam yra anksti atsikelti.

„Keliamės prieš šešias, bet ir miegoti anksti einame – 22 val. Daugumai jaunuolių iš pradžių tokia dienotvarkė būna ne­įprasta. Tačiau kai įpranti, jokių bėdų nebelieka. Jau buvome ir keliuose nakties žygiuose. Tiesa, iš pasisakymų viešojoje erdvėje buvau susidaręs įspūdį, jog tokie žygiai yra kažkas ypatingai sunkaus. Nieko panašaus – man trijų parų žygis netgi buvo lengvesnis nei vienos“, – tikina šauktinis.

Niekada nelieki vienas

Jam pritaria ir jo bendramokslis E. Sadauskas. Abu šilališkiai ir mokykloje mokėsi bei ją baigė, ir tarnybą kariuomenėje pradėjo kartu.

„Vaikščiojome tos pačios gimnazijos koridoriais (mokėmės paralelinėse klasėse), dabar kartu tarnaujame. Baigęs gimnaziją, nusprendžiau šiek tiek užsidirbti, tuo labiau, jog sulaukiau pasiūlymo išvažiuoti į Daniją. Nors visada žinojau, kad į kariuomenę eisiu savanoriu. Tarnybą pradėjau praėjusį rugpjūtį. Daug ko baiminausi: ir naktinių žygių, ir užuominų, jog esą teks šokti į eketę. Baisių dalykų buvo pasakojęs ir tėtis, kuriam teko tarnauti sovietinėje armijoje. Prisiklausius tokių istorijų, ir mamai buvo neramu – esu vienturtis. Tačiau įsitikinau, kad kariuomenėje niekada nebūsi vienas, visada greta yra draugų, į kuriuos galima atsiremti. Ir tai paleng­vina bet kokius iššūkius. Tiesa, man, priešingai nei Erenijui, sunkiau buvo prisitaikyti prie disciplinos“, – plačiai nusišypso aukštaūgis Edgaras.  

Vaikinas sako per keturis mėnesius jau supratęs, ką reiš­kia tarnauti Lietuvos ka­riuo­menėje, ir dabar pats gali kitiems pasakyti, ar verta baimintis.

„Kariuomenėje tikrai nėra to, kas būtų neįveikiama, su kuo susigyventi nebūtų įmanoma. Žinoma, reikia laikytis drausmės, bet už tai atlyginama laisvais savaitgaliais. Man tai labai svarbu, nes Šilalėje laukia draugė. Būtent dėl jos noriu kuo greičiau grįžti. Tačiau ateities daug neplanuoju, visos mintys čia, tarnyboje. Kariuomenėje įdomu – štai neseniai dalyvavome bėgime, teko įveikti 6 kilometrų distanciją. Man bėgimas apskritai yra turbūt sunkiausias dalykas gyvenime, bet iššūkį priėmiau ir jį įveikiau. Smagu, kai gali nugalėti save. Tai grūdina“, – įsitikinęs jaunuolis.

Išankstinis nusistatymas trukdo 

Gegužę į civilių gyvenimą planuoja grįžti ir 25-erių M. Geštautas.

„Kaip atsitiko, kad tiek metų netarnavau? Vis atidėliojau, kažko baiminausi, kol galiausiai suvokiau, kad tarnybą anksčiau ar vėliau teks atlikti. Savanoriškai atėjau dėl kelių priežasčių: kaip prievolininkas būčiau netekęs savanoriui teikiamų privilegijų, galbūt būtų išsiuntę į kitą Lietuvos pakraštį ir pan. Kelmės profesinio rengimo centre esu įgijęs pastatų restauratoriaus specialybę. Mokslus bandžiau tęsti Klaipėdos kolegijoje, norėjau studijuoti statybos inžineriją, bet išvykau į užsienį. Padirbėjau Danijoje, Anglijoje, Švedijoje“, – neslepia vyriausias iš trijų „Šilalės artojo“ pašnekovų. 

Dabar, kai tarnybos laikas jau beveik įpusėjo, Mindaugas pripažįsta, kad klydo, atidėliodamas atlikti pareigą šaliai.

„Iššūkių kario gyvenime tik­rai būna, tačiau daugelis, juos perpasakodami, gerokai perdeda. Kai pats įveiki užduotis, kurios buvo pristatomos kaip „baubas“, supranti, jog nebuvo taip ir sunku“, – tikina šilališkis ir priduria, kad, baigęs tarnybą, dar kartą bandys studijuoti.

Kariuomenėje – viskam savas laikas

Visi trys pašnekovai tikina, jog tarnyba – ne vien tik treniruotės ir naktiniai žygiai. Kariai turi ir laisvalaikį, kurį kiekvienas leidžia kaip nori. Kęstučio batalione yra visos galimybės aktyviai sportuoti, kartą per mėnesį jaunuoliams rodomas kino filmas. Niekas neatima ir mobiliųjų telefonų, tad dažnas laisvą laiką leidžia, neatsitraukdami nuo jų.

„Visai kaip įprastame gyvenime. Tik namuose tie devyni mėnesiai pralekia nepastebimai, o čia ir penkios dienos atrodo ilgos“, – sako Erenijus.

Negalėjome neužduoti vaikinams ir visoms mamoms taip rūpimo dalyko: ar kariuomenėje jie gerai maitinami?

Šilališkių trijulė garantavo, jog visko nė nesuvalgo. O Erenijus sako netgi buvęs nuoširdžiai nustebęs, kai, vos tik atvykus, buvo atlikta anoniminė apklausa dėl pageidavimų, sudarant valgiaraštį.

„Nė nesitikėjome, kad į tai bus atsižvelgta. Tad galime sakyti, jog esame maitinami ir sočiai, ir skaniai. Žinoma, valgymui taip pat yra skirtas ribotas laikas, prie lėkštės nepažiovausi. Bet kas nori valgyti, tas nekalba ir visur suspėja“, – teigia būsimasis profesinės karo tarnybos karys E. Arnašius.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.