Geras pavyzdys užkrečia ir aplinkinius

Mūsų tauta visais laikais buvo vertinama už darbštumą. Vyrams nėra neįveikiamų darbų, moterys, sakoma, geba net iš kirvio sriubą išvirti, o namai lietuviams tikrai ne vien tik vieta, kurioje miegame ir valgome.

Tai puikiai iliustruoja Garduvos gatvė Tūbinių kaime. Pro baž­nyčią pie­no surinkimo punkto link besidriekianti gatvelė stebina išpuoselėtų sodybų gausa. Vienos šeimininkai skoningai susitvarkę, kitos prisisodinę gausybę gėlių, trečia papuošta dar kitokiais išradingais elementais. Niekas nepaneigs, jog čia gyvena išties tvarkingi bei darbštūs žmonės. Ypatingo dėmesio šįkart sulaukė 12 numeriu pažymėtas keturbutis, kurio gyventojai sėkmingai laužo stereotipą, jog bendra aplinka niekam nerūpi ir graži būti negali.

Iš keturių butų 12-ajame name gyvenami yra tik du: vienas yra tuščias, o kitame veikia Tūbinių medicinos punktas. Šalia jo antrame aukšte įsikūrusi Loreta  Aleksandravičienė puoselėja­ ne vien jai priklausantį žemės lopinėlį, bet ir punkto teritoriją.

„Man jis nepriklauso, tačiau patinka tvarkytis. Smagu, kai ir kiemas gražus, ir kambariai švarūs. Nemėgstu tinginių, kurie sėdi apsileidę ir apsineršę. Bet norint kažką turėti, reikia daug darbo ir laiko“, - įsitikinusi L.Aleksandravičienė.

Moteris be veiklos negali. Vos tik išaušta rytas, skuba į kiemą, kur veši galybė jos gėlynų. Mažuose apvaliuose darželiuose, kurių moters prižiūrimoje teritorijoje turbūt yra per dešimt, auga įvairių rūšių begonijos, žmonių liaudiškai gvazdikiukais vadinami serenčiai.

„Iš visų gėlių man pati­ gražiausia begonija. Jų turiu daug: paprastų, svyrančių, smulkiažiedžių. Užsiauginu pati. Rudenį, kai nunyksta stiebai, reikia juos nukirpti, o gumbus tiesiog vazonuose palikti šiltoje patalpoje. Pavasarį begonijos pradeda leisti naujus lapus ir atgyja“, - dalijasi patirtimi Loreta.

Pasak moters, šios gėlės, nors ir laikomos itin trapiomis, lepios tik­rai nėra. Atvirkščiai, surfinijos ar petunijos po lietaus, žiūrėk, pradeda nykti, o begonijos to nebijo.

„Prie kiekvienos gėlės, kad ji būtų graži, reikia darbo. Jei jau pasodinai, tai ir privalai tupinėti: patręšti, nupurkšti, jei sausa, palaistyti­. ­Reikia­ meilės­. Ne pas visus jos auga. Pavyzdžiui, mano dukra­ guo­džiasi, kad pas ją gėlės numiršta...“ - kalba Loreta.

Rudeniop, kai pamažu baigiasi vasarinių gėlių sezonas, poilsio Loretai vis vien per daug nebūna. Šalia namo, palei kelią, rikiuojasi virtinė senų, galingų medžių, o jie, kaip žinia, ima mesti lapus. 

„Kiti mane jau per dantį traukia. Sako, ji visąlaik arba su grėbliu rankose, arba žoliapjovę stumdo. Gali juoktis, aš nė kiek nepykstu. Tiesiog labai mėgstu, kai aplinkui yra tvarka. Kiek rudenį čia prikrenta lapų - baisu. Medžiai yra dideli, seni, vieną jau reikėtų ir nupjauti. Bet seniūnas, kai apie tai užsiminiau, leido tik šakas nugenėti. Lapus nusigrėbsiu, tačiau jei nutiks kokia nelaimė tam medžiui nulūžus, gali būti jau per vėlu...“ - susimąsto Loreta.

Moteris užsimena turinti ir nemažai ateities planų. Seno pinto krepšio vietoje, kurio viduryje dabar keroja begonijos, kitais metais ji žada kasti baseinėlį, o prie medicinos punkto, kur šiemet pabandė įrengti miniatūrinę baseino kopiją, įveis rožyną. Pirmoji rožė jau laukia savo eilės - ją Loretai Motinos dienos proga padovanojo duktė.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.