„Įsibėgėjęs vežimas važiuoja“
Ant didžiulio Jankauskų nusipirkto pastato sienos iš anų laikų likęs šūkis: „Visas jėgas - geresniam mechanizmų panaudojimui ir darbo našumo didinimui“. Tai - buvusios Obelyno tarybinio ūkio mechaninės dirbtuvės. Dabar - mėsinių galvijų ferma. Jaunasis ūkininkas Mantas Jankauskas visas jėgas, jeigu taip galima pasakyti, skiria jos rekonstrukcijai. Jis kūju ardo išlikusias mūrines pertvaras, vietoje jų darys metalinius gardus buliams. Medinės nelaiko - tai jau išbandyta.
Didžioji ferma - naujausias Jankauskų pirkinys. Ir metaliniais gardais niekas čia dar nesibaigs - teks užtaisinėti gelžbetoninį pastato stogą, pro kurio plyšius bėga lietaus vanduo.
- Mums visada taip - kai tik imamės kokios programos ar statybų, būtinai užeina sunkmetis, - sako Irena Jankauskienė, Manto mama. - Ėmėmės melžiamų karvių fermos - krizė. Atėjo laikas pirkti fermą mėsiniams galvijams - krito mėsos ir pieno kaina. O juk Mantas dar nėra baigęs vienos programos, atsiskaitęs už šienavimo techniką. Laimei, vis pavyksta sudurti galą su galu.
Žiūrint formaliai, naujoji ferma priklauso Mantui, taigi visos skolos ir investicijos - ant jo pečių. Kai sūnus ryžosi pasilikti kaime, tėvai savo ūkį padalijo į dvi dalis - sau pasiliko karves, jam perleido mėsinius galvijus. Ir žemę pasidalijo pusiau - 50 hektarų valdo tėvai, tiek pat - sūnus. Dalintis reikėjo jau vien dėl to, kad jaunajam ūkininkui - visai kitos lengvatos. Iš pirmosios paramos Mantas nupirko traktorių su krautuvu. Dabar ant jo pečių - dar viena programa. Jis dar nėra visiškai atsiskaitęs už sėjamąją, grėblį, vartytuvą, šienapjovę bei frontalinę šienapjovę.
Tačiau dalybos - tik formaliai. Iš tiesų tai yra tipiškas šeimos ūkis, nors ir su pasidalinta atsakomybe.
- Dirbame sykiu, tik apskaita atskira, - sako Feliksas Jankauskas. - Taip ir įveikiame krizes. Kai vienoje šakoje prastesni reikalai, išlyginame kitoje.
Kritus mėsos bei pieno supirkimo kainoms, daugelis ūkininkų kratosi paskolų ir net bijo apie jas galvoti. O štai Jankauskai rizikuoja.
- Pasitaikė jaunajam ūkininkui labai geros sąlygos, todėl būtų buvusi didžiulė klaida nepasinaudoti tokia galimybe, - sako tėvas. - O mėsiniams galvijams didesnės fermos verkiant reikėjo.
Jankauskai pripažįsta, jog dabar gyvena ne pačius geriausius metus. Jie su ilgesiu prisimena tuos laikus, kai už litrą pieno gaudavo litą ir daugiau. Tada atrodė, kad visas kaimas tuoj sužydės. Dabar viskas sustojo. Bet rizikuoti reikia. Kitaip neišgyvensi.
- Kol kas neatėjo pinigai už bulius, o jau žinome, kur juos padėti, - šypsosi I.Jankauskienė. - Gauni - užkiši skylę. Toks planavimas.
Pažiūrėjęs į tvarkingą Jankauskų sodybą Senajame Obelyne, gerai įrengtus namus, tikrai nepasakysi, jog šeimos ūkis patyrė kažkokią krizę. O dar naujos programos, didžiuliai pirkiniai bei rekonstrukcijos... Argi tai - sunkmetis?
- Įsibėgėjęs vežimas juda, - sako tėvas. - Mes juk ne šiandien pradėjome. Turime technikos, pastatyta bei įrengta melžiamų karvių ferma, jau suformuotos stiprios bandos - ir melžiamų karvių, ir mėsinių galvijų. Jeigu reikėtų viską pradėti dabar, būtų kas kita.
Jų sūnus Mantas kuriasi ne tuščioje vietoje, juk perėmė dalį tėvų ūkio. Yra baigęs Klaipėdos statybininkų mokyklą, ir negalima sakyti, kad nė dienos nedirbo statybininku. Pavėsinė jų sodyboje - Manto kūrinys. Ar jis nesigaili metęs profesiją bei pasilikęs kaime?
- Kai pasižiūriu į savo draugus, tai matau, kad jie yra laisvesni, - sako Mantas. - Nors man draugai sako: tu jau turi tiek nekilnojamojo turto! Tai va - kaip pažiūrėsi...
O kur Manto draugai? Tarkime, jo buvę klasiokai? Rado darbo mieste ar įsikūrė kaime? Mantas skaičiuoja ant pirštų: tas, tas ir anas pasiliko Lietuvoje. Skaičiuoja jis ne išvykusius, bet pasilikusius. Taip paprasčiau.
- Žinote, beveik pusė liko, - sako jis suskaičiavęs.
Jam nereikės išvažiuoti. Tėvams neteks sukti galvos, kam perduoti ūkį. O tai - jau labai daug.
Mantas neprisimena laikų, kai ant pastatų sienų būdavo rašomi šūkiai, raginantys geriau panaudoti mechanizmus ir kelti darbo našumą. O štai tėvas vienu metu yra dirbęs tarybinio ūkio skyriaus valdytoju. Ką jis galėtų pasakyti apie tų ir anų laikų darbo našumą?
- Sunku palyginti, - sako Feliksas. - Tada visame skyriuje turėjome vos kelis „pupsikus“ - tokius mažus traktoriukus. Dvikinkiai vežimai buvo svarbiausia technika. Jeigu reikėtų dabar, nieko iš to neišeitų. Ką į tuos vežimus sodintume? Juk kaime nebėra žmonių!
O kiek jų skyrius augino tada ir kiek augina dabar? Pasirodo, tada visoje ūkio fermoje stovėjo 70 galvijų, dabar trijų žmonių šeima jų prižiūri 100.
Po tokio paprasto palyginimo trijų žmonių darbo našumas atrodo labai įspūdingai. Ir tai – ypač svarbi ūkininkų išlikimo sąlyga. Viską darydami patys, net remontuodami techniką bei rekonstruodami pastatus, nesamdydami nieko, jie išvengia papildomų išlaidų.
Petras DARGIS
Nuotr. iš Jankauskų albumo
