Siekiantiems svajonės pasaulis yra atviras

Iš mažos Šilalės į platųjį pasaulį Jurgitą Pa­lubinskę išvedė atkaklus noras mokytis. Prieš ketvirtį am­žiaus į Šiaulių universitetą studijuoti fizikos ir informatikos išvykusią šilališkę vėliau meilė nuvedė į Airiją, kur ji dirba korporacijos „Trend Tech­nologies“ aplinkosaugos, socialinės atsakomybės ir valdysenos pareigūne. Jurgita tikina, kad pa­saulis yra at­viras visiems, norintiems mokytis, tobulėti bei siekti sva­jonės. 

Magistro laipsnis darbo negarantavo

Rugpjūtį tėviškėje atostogavusi J. Pa­­lubinskė džiaugėsi saule ir šiluma, kurios labiausiai ir pasigenda Airijoje. Dangus ten kur kas dažniau nei Lietuvoje „cepelininis“, vargina nuolatinės darganos ir visur prasismelkianti drėgmė. Jurgita juokiasi, jog tai kone vieninteliai trūkumai, kuriuos ji gali pasakyti apie Airiją – šalį, kur gyvena jau beveik du dešimt­mečius. 

Jurgita tikina, kad jaunystėje apie emigraciją net negalvojo. Studijuodama aplinkosaugos magistrantūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete mėgavosi gyvenimu mieste, kur viskas arti ir daug draugų, tačiau kai 2005-aisiais jos mylimasis išvyko dirbti į Airiją, paskui jį nusekė ir ji.  

Centrinėje Airijoje esantis Mullingaro miestas, kuriame gyvena apie 20 tūkst. gyventojų, po Vilniaus Jurgitai atrodė kaip didelis kaimas. Pirmi metai nebuvo lengvi: šalia nebuvo nei šeimos, nei draugų, internetas tais laikais Airijoje buvo labai lėtas, o telefono skambučiai – brangūs. Bet darbas aptarnavimo sferoje buvo neblogai apmokamas ir su mažai monotonijos, Jurgitą tuo metu tai tenkino. Tačiau gimus vaikams ji nebenorėjo grįžti į aptarnavimo sferą. Kad gautų darbą biure, nusprendė lankyti akademinius metus trukusius verslo administravimo kursus. Tikėjosi, jog, atliekant praktiką, atsiras ir pažinčių, kurios anksčiau ar vėliau padės įsidarbinti. 

J. Palubinskės viltys išsipildė su kaupu, nors ir ne iš karto ir ne taip lengvai, kaip dabar gali atrodyti. Jurgita prisimena, kad interviu dėl neapmokamos praktikos vietos truko valandą, o ji džiaugėsi, jog jai buvo pasiūlyta kartą per savaitę ateiti į biurą tvarkyti įvairių administracinių dokumentų. Tomis dienomis, norėdama gerai užsirekomenduoti, pasilikdavo dirbti ilgiau. Pavasarį išlaikiusi verslo administravimo kursų egzaminus, po kelių mėnesių šilališkė sulaukė gamyklos atstovų kvietimo pasikalbėti. 

„Vos nenumiriau iš laimės, kai išgirdau, kad man siūlomas laikinas darbas, kol viena darbuotoja bus motinystės atostogose. Pagaliau išsipildė mano svajonė dirbti biure, kuris dar buvo ir netoli namų, su normaliomis darbo valandomis, pakankamai nebloga alga. Bet labiausiai džiaugiausi, kad jau dirbsiu su visai kitokios aplinkos, išsilavinusiais žmonėmis“, – pasakoja šilališkė.

Prižiūri, kad nebūtų išnaudojimo

Korporacijai „Trend Technologies“ priklauso dešimt gamyk­lų visame pasaulyje, jose dirba apie 3200 žmonių. Į įmonės valdymo biurą priimtos dirbti Jurgitos alga tuomet buvo mažesnė už gamybos darbininkų atlyginimą, nors reikėjo daug mokytis ir perprasti nemažai visiškai naujų dalykų. Iš pradžių J. Palubinskė dirbo klientų aptarnavimo skyriuje, po metų ją pakvietė į Verslo plėtojimo skyrių, vėliau perėjo į Finansų kont­rolės skyrių – tvarkė kelių didelių koncerno klientų siunčiamas sąskaitas, nustatinėdavo kon­cernui priklausančios Mullingar gamykloje liejamų plasti­kinių detalių ir liejimo formų kai­nas bei su komanda apskaičiuodavo būsimo verslo pelną. Jurgita sako, kad visuose darbuose labai daug išmoko, visur jai buvo įdomu, o žmonės, kuriuos sutiko, buvo tikrai ypatingi.

Kai maždaug prieš dvejus su puse metų elektroniniame darbo pašte rado pasiūlymą dalyvauti konkurse į pareigas tvarumo srityje, net negalvojo, jog gali atitikti joms keliamus labai aukštus reikalavimus, todėl laišką iškart ištrynė. Vis dėlto paraginta vadovų, kurie priminė, kad yra aplinkosaugos srities magistrė, išsiuntė gyveni­mo aprašymą bei motyvacinį laišką ir gavo kvietimą dalyvauti pokalbyje. Valandos laiko interviu buvo prašoma papasakoti, ką per devynerius metus dirbo „Trend“ biure, ko išmoko dirbdama ir netgi prisiminti tai, ko daugiau nei prieš 20 metų mokėsi Šiaulių universitete, kai studijavo fiziką ir informatiką.

Jurgita neslepia, kad naujos pa­reigos jai tapo dideliu iššūkiu. Nors turi aplinkosaugos mokslų pagrindus, tvarumas, apie kurį dar nedaug suprantame Lietuvoje, yra visiškai kitas dalykas – tai ne tik aplinkos apsauga, bet kartu ir socialinė atsakomybė bei valdysena. Pagal šiuos tris pagrindinius ne finansinius veiksnius kartu su savo skyriaus vadove J. Palubinskė vertina koncernui priklausančių įmonių bei verslų tvarumą ir poveikį aplinkai bei visuomenei. Per šiuos dvejus metus Jurgita baigė ne vienerius kursus, susijusius su aplinkosauga, darbo sauga ir darbuotojų sveikata, žmonių teisėmis, kad galėtų pagerinti darbininkų darbo sąlygas bei sumažinti poveikį aplinkai. Kartu su vadove jau parašė dvi kasmetines tvarumo ataskaitas, kurios yra viešai publikuojamos „Trend“ puslapyje bei kas mėnesį pateikia ESG (aplinkosaugos, socialinės atsakomybės bei valdysenos) ataskaitą koncerno vadovams.   

„Valdysena apima verslo etiką, tvarius pirkimus, korupcijos prevenciją, darbo įsta­tus, duomenų privatumą, kibernetinį saugumą ir daugelį kitų aspektų. Atlikdami 

vidi­nį auditą įmonėse, tikriname, jog būtų pasirašytos darbo sutartys su darbininkais, jog gamyklose ne­būtų naudojama vaikų arba priverstinė darbo jėga, neleisti­nas kiekis viršvalandžių, kad per septynias dienas darbuoto­jai turėtų bent vieną išeiginę, numatytas pert­raukas darbo metu bei apmokamas atostogas pagal kiekvienos šalies įstatymus ir daugelį kitų reikalavimų. Kas Europoje atrodo natūralu, kai kuriose Azijos šalyse bei Meksikoje dar turi būti prižiūrima bei kont­roliuojama. Kad koncernui priklausančios įmonės įveiktų išo­rinio audito reikalavimus, mes turime nurodyti, kas yra blogai ir kas galėtų būti geriau, todėl tikriname algalapius, stebime, ar viskas išmokėta, ar nuskaičiuoti ne per dideli mokesčiai, ar atiduoti visi priedai, numatyti sutartyse su darbuotojais ir pan.“, – savo darbo specifiką atskleidžia Jurgita.

Kalbėdama su darbininkais, ji sako įsitikinusi, jog požiūris į darbą Amerikoje, Azijoje ir Europoje labai skiriasi. Europoje ir Amerikoje žmonės yra suinteresuoti dirbti greitai ir gerai bei padaryti kuo daugiau. Azijoje bei Meksikoje šis interesas kiek kitoks. 

„Indijoje ir Meksikoje gamyklose yra labai daug darbuotojų, dirbančių su įrenginiais, bet jie dirba labai lėtai – tiesiog kitoks mentalitetas. Auditai įmonėse parodo, kad vis dar yra kur tobulėti, kalbant apie darbo sąlygas, apie žmonių požiūrį į darbą, į aplinką bei į kitus žmones. Tačiau darydami interviu su darbininkais iš visų girdėjome, kad yra laimingi dirbdami ir džiaugiasi aplinka, kolegomis, saugumu darbe bei tuo, ką daro“, – tikina J. Palubinskė. 

Privalumas – kelionės po pasaulį

Jurgitos darbo dalis – nuolatinės kelionės į visame pasaulyje esančias korporacijos „Trend Technologies“ įmones. Per dvejus su puse metų, kai dirba aplinkosaugos, socialinė atsakomybės ir valdysenos pareigūne, ji aplankė gamyklas devyniose šalyse, kol kas nepamatė tik Kalifornijos gamyklos.  

„Lankydami gamyklas, mokome jų vadovus ir mokomės pačios, kad kitiems galėtume perduoti geriausią aplinkosau­gos bei tvarumo patirtį. Tokių vienos dienos išvykų, kaip į Škotiją ar Slovakiją, net nelaikome kelionėmis. Gegužės mėnesį buvome Čikagoje, birželį – Kinijoje, liepą – Meksikoje, jau nupirkti bilietai į Indiją. Indijoje buvome ir praėjusį spalį, šiemet dar skrisime į Meksiką. Visur užtrunkame bent savaitę, o Meksikoje spalį suplanuota dviejų savaičių komandiruotė“, – pasakoja Jurgita. 

Keliauti mėgsta ir jos skyriaus vadovė airė, todėl išvykda­mos darbo reikalais, pasistengia kuo daugiau pamatyti ir sužinoti. Nors Indijoje esanti gamyk­la yra tolokai nuo Mumbajaus, vykdamos atlikti audito, jame praleido tris dienas, o grįžtant užsuko dar vienai. Ir iš kiekvienos šalies parsiveža vis kitokių įspūdžių, stengiasi kuo labiau pažinti jos kultūrą, papročius. Daug kas ir nustebina. 

„Indijoje labai populiarus greitas maistas, žmonės valgo tiesiog važiuodami motoroleriais ir maisto pakuotes meta ant gatvės, tarp kalnų šiukšlių ganosi arkliai ir karvės. Žmonės tiesiog nežino, kad negali­ma šiukšlinti bet kur. Bet štai kai atvykom į Singapūrą, gat­vės net kvepėjo, tokios atrodė švarios: medžiai didžiuliai, o nėra nė vieno nukritusio lape­lio – viskas surinkta. Malaizijoje nedaug pa­matėme, bet įstrigo tai, kad visur labai daug beždžionių – jos sėdi ant kelio atitvarų ir stebi pravažiuojančius. Didžiulį įspūdį paliko Kinija. Mūsų gamykla yra Suzhou mieste, bet tris dienas praleidome Šanchajuje. Nuostabaus grožio miestas, labai tvarkingas, daug elekt­rinių automobilių, todėl nėra smogo. Kadangi daug policijos, jautėmės tikrai saugiai net tamsiais vakarais“, – tikina Jurgita. 

Kinijoje jai didžiausią įspūdį paliko maistas bei saugumas. Pasak jos, jei Mumbajuje eismas toks, kad atrodo, jog tave čia pat užmuš – trijų eismo juostų keliu važiuoja gal keturios eilės automobilių ir dar dvi linijos „tuktukų“, tai Šanchajuje infrast­ruktūra taip sutvarkyta, kad visiškai nėra eismo kamščių. Suzhou mieste, kur yra korporacijai „Trend Technologies“ priklausanti gamykla, oficialiai gyvena apie 10 mln. žmonių, dar tiek pat – mig­rantų, tačiau jokių kamščių. Labai gražu ir tvarkinga, daug gėlynų, nėra net miestui įprastų garsų, jokio smogo.

„Aišku, Kinija yra didžiulė šalis, mes pamatėme tik trupinuką dviejų miestų, bet įspūdis labai geras, tokio nesitikėjome“, – tikina J. Palubinskė. 

Gyvenimas keičiasi ir Airijoje

Dvidešimt metų gyvendama Airijoje, šilališkė įsitikino, jog žmonės ten labai draugiški, o gamta, ypač Vakarinėje pakrantėje, nuostabi, todėl šeima pamėgo keliauti po šalį namelyje ant ratų. Jurgita sako, jog labiausiai trūksta tik saulės, šilumos bei Lietuvoje likusių artimųjų, tačiau šiais laikais ir tai nebėra didelė problema, yra visos galimybės juos lankyti ar pasikviesti pas save. 

Airių kalbos, nors ja nuolat kalba mažiau nei 5 proc. šalies gyventojų, ir tai tik gyvenantys Vakarinėje pakrantėje, vaikai privalomai mokosi mokykloje. Trylikmetį Domą ir penkiolikmetę Medą auginantys Palubinskai, kaip ir visi kiti, darbe kalba angliškai, o namuose – tik lietuviškai. Antros užsienio kalbos vaikai pradeda mokytis tik baigę šešiametę pagrindinę mokyklą. 

„Prieš 20 metų Lietuvoje bu­vo visai kitaip, nei matau dabar. Tas pats ir Airijoje – gyvenimas ten irgi smarkiai pasikeitė, nors tarp šių šalių vis dar yra daugybė skirtumų. Kaip Lietuvoje, taip ir Airijoje yra beribės galimybės labai daug išmokti įvairiose srityse. Iš pradžių buvo sunku, nes mes, lietuviai, esame labai kompleksuoti, bijome klausti, pasirodyti, kad kažko nežinome. Ten žmonės visai kitaip bendrauja, jie sako, jog geriau užduoti kvailą klausimą, nei padaryti kvailą klaidą. Todėl visada, jei tik kas yra neaišku, reikia nebijoti klausti“, – įsitikinusi Jurgita.   

Pasak šilališkės, tie, kurie emig­ravo į Airiją turėdami išsilavinimą, susirado gerus darbus. Mullingare, kur gyvena Jurgitos šeima, kaip ir kituose Airijos miestuose užsieniečių yra labai daug. Gamykloje, kur liejamos plastikinės detalės automobiliams, medicininei įrangai ir įvairiems kitiems įrenginiams, dirba apie 150 darbuotojų, iš jų apie 30–40 proc. yra užsieniečiai. Gamyboje dirbantys žmonės gauna neblogas algas, nes už pamaininį darbą jiems mokamas priedas, taip pat dvigubai apmokami viršvalandžiai. 

Pasaulis, pasak Jurgitos, yra atviras siekiantiems savo tikslų, norintiems patirti įspūdžių, pažinti kitokią aplinką – svarbu nebijoti ir nusiteikti, kad visur reikės daug mokytis ir daug dirbti. 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. pašnekovės