Rašytoja D. Latvė: „Kol kas mes saugome pasaulį“

Išėję gyvenimo keliais ne visi prisimena savo šaknis ir ne visiems norisi širdies kampelyje išsaugoti nostalgiją gimtajam kraštui. Tačiau prieš keletą metų lietuviškoje gro­žinėje literatūroje iškilęs naujas vardas – ši­lališkė Diana Latvė, kūrybiniu pseudonimu pasirinkusi sutrumpintą mer­gautinę pavardę, mintimis mielai grįžta į gimtąjį mies­tą. 2021 m. Rašytojų sąjungos leidyklos išleistas jos no­­velių romanas „Mėmelio gaisras“ kviečia į kelionę se­nojo uostamiesčio gatvėmis, o šiemet pasirodęs romanas „Gar­mėjimas“ skaitytojus veda Žemaitijos kuni­gaikštystės keliais, verčia vaizduotę veiksmo intrigoje at­rasti užuominų ir apie praeities Šilalę. 

– Užaugote Šilalėje. Kokie prisiminimai iš to laikotarpio labiausiai įstrigo atmintyje? Ar turite progų ir galimybių bent retkarčiais sugrįžti į gimtąjį kraštą?

– Gimiau ir augau jaukiame Šilalės miestelyje. Jau vaikystėje pastebėjau ūkiškumą, švarą ir tvarką, lygindama jį su kitų rajonų centrais, kurie nebuvo rūpestinga ranka puoselėjami, nebuvo valomi šaligatviai, dažomi namai ar tvarkomos aikštės. Labiausiai žavėjausi rekreacine miestiečiams skirta erdve –

pušynu, kur vykdavo įvairūs renginiai, koncertai, gegužinės. Mus dar darželio auklėtinius vesdavo ten pasivaikščioti, aš, pamenu, žvalgydavausi į pušų viršūnes baimindamasi lūšies, nes čia turėjo veistis vaikystės pasakų gyviai. Manau, švenčių tradicijos ir pušynas tebėra miestiečių atgaiva.

Baigiau Šilalės vidurinę mokyklą (dabar Simono Gaudėšiaus gimnazija). Mokinių tuo metu buvo per 1000, pusmetį netgi mokėmės dviem pamainomis, skambučiui suskambėjus, iš klasių pasipildavo srautai, ant laiptų jie susidurdavo priešpriešiais, todėl „eismas“

buvo reguliuojamas, nustaty­ti vienkrypčiai judėjimai, o kai kuriuos kabinetus iš vieno priestato iki kito pasiekdavome tik pertraukai baigiantis. Sakyčiau, buvo linksma ir nenuobodu. Po pamokų įsigudrindavome likti vestibiuliuose, kurdavome, režisuodavome improvizuotus spektaklius, vaidindavome panašiai, kaip dabartiniai paaugliai namie filmuoja siužetus „Tik-tokui“. Niekas nepasikeitė, išskyrus techno­logijas. Šiuolaikiniai vaikai dau­giau gyvena virtualybėje, nei realiame gyvenime, jų pasau­lis suskilo į dvi dalis. Bet kitaip nebus, nes viskas modernėja. Ir kol kas mes saugome pasaulį, vėliau jie pasiskirstys rolėmis, kas tai darys. 

Šilalėje baigiau ir muzikos mo­kyklą (dabartinę Šilalės me­no mokyklą). Senoji muzi­kos mokykla buvo labai jaukus mielas nameliukas, kūrenamas krosni­mis. Nuo tų krosnių ji, mūsų džiūgavimui, ir užsidegė. Supleškėjo medinės dalys, liko sienos, sulieti šlapi muzikos instrumentai, mokytojams tikrai nebuvo linksma. Per porą metų toje pačioje vietoje pastatė naują menų mokyklą. Statybų metu repetuodavome vidurinės mokyklos vestibiuliuose ir klasė­se, o koncertuoti miestelėnų džiaugsmui, nešini muzikos instrumentais, droždavome per visą miestelį iki kultūros namų. Nauja mokykla jau nebeatrodė tokia jauki – klasės griežtai rakinamos, koridoriuose nestovėjo instrumentai. Ana, senoji, turėjo kažkokią ypatingą aurą suburti mus laisvoms instrumentinėms improvizacijoms. 

Klausiate dėl sugrįžimų? Anks­čiau lankydavausi dažnai, bet kai pardavėme tėvų namus, neliko kur atvažiuoti. Pernai bu­vau pakviesta į gimnazijos šimtmečio minėjimą, susitikau su klasės auklėtoja Aušrele Baub­lie­ne, buvo tikrai labai šauni šven­tė.

– Ar vaikystė ir jaunystė Šilalėje padėjo gyvenimui vertybinius pamatus? Turėjo įtakos charakteriui, pomėgiams, požiūriui į gyvenimą, siekiams susiformuoti? 

– Vaikystė ir jaunystė yra pamatas žmogaus formavimuisi. Pasakyk, kaip tuo metu gyvenai, pasakysiu, kas esi. Tuo grindžiamas psichologijos moks­las. Mano vaikystė buvo laiminga, buvau mylimas pagrandukas, turėjau mylinčius tėvus ir vyresnes seseris, tvirtas šeimos tradicijas bei teisingą požiūrį į sovietinę santvarką ir pasaulėžiūrą. Mano tėvai Antanas ir Bronislava Latviai buvo ilgamečiai Šilalės vidurinės mokyklos mokytojai. Tėvelis labai mėgo knygas, iki mirties buvo Šilalės bibliotekos skaitytojas, mūsų namuose taip pat buvo didžiulė biblio­teka. Paauglystėje ją perskaičiau du, o kai kurias knygas net tris kartus, vėliau įnikau į tėvelio knygas, iš bibliotekos atsineštas. Taip susipažinau su visais to meto naujausiais lietuvių, lat­vių, estų ir kitais verstiniais prieinamais leidiniais. 

Tarpukariu tėvelis baigė Raseinių gimnaziją, rašė eiles, sla­pyvardžiu spausdino jas to me­to leidiniuose. Metai prieš karą jis įstojo į Vilniaus universitetą, tačiau užėjus sovietams, kaip buožės vaikas, buvo išmestas be teisės mokytis Universitete. Kadangi po karo trūko mokytojų, o smetoninės gimnazijos auklėtiniai beveik prilygo kai kuriems universitetams, tėvelis mokytojavo ir sutiko mano mamą – ji buvo jo mokinė. Sovietinėje santvarkoje tėvelis labai kentėjo, kadangi nešlovino sovietinio režimo, buvo ramus ir padorus mokytojas, mokiniai jį labai mylėjo. Šeimoje esu jauniausia, mano vidurinė sesuo, dabar jau šviesaus atminimo, buvo puiki atlikėja, skaitovė, įvairių konkursų laureatė, ją kvietė dirbti televizijos diktore, bet tėvelis liepė visoms pirmiausia įgyti profesiją. Vyriausia sesuo taip pat rašo knygas. 

– Esate biologė. Kas nulėmė, kad rinkotės tokią specialybę? Ar darbas Jūrų muziejuje  bent kiek susijęs su kūryba?

– Tapau biologe, nes, jei atvirai, nežinojau, kokią specialybę rinktis. Man sekėsi beveik visi dalykai, tačiau biologija turi daug specializacijų, suteikia didesnį pasirinkimą. Gamta inspiruoja kūrybą, o gamtos mokslų žinios suteikia galimybę patikimai žongliruoti kūrybiniuose siužetų vingiuose. Mano darbas muziejuje kūrybai nei padeda, nei trukdo, jis yra grynai administracinis. O šias abi sritis griežtai atskyriau mergautiniu pseudonimu ir jų nepainioju.

– Kada susidomėjote istorija? Kodėl būtent Klaipėdos krašto? Klaipėda – meilė iš pirmo žvilgsnio ar „iš reikalo“? Kas šiame mieste žavi, kad jau sugulė į dvi knygas? 

– Darbas muziejuje neišvengiamai susijęs su istorija: kolegos, ekspozicijos, renginiai. Atvykau į Klaipėdą po studijų kartu su vyru, kuris kilęs iš Klaipėdos, krantotyrininku (o krantai gi prie Baltijos ir Kuršių marių). Prisipažinsiu, iš pradžių miestas nesužavėjo: sovietiniai pastatai, senamiestis vien nuotrupos, kiaurai perpučiamos vėjo. Klaidžiodavome gatvėmis ieškodami inkliuzų – senojo miesto gabalėlių. Jie buvo gražūs, bet nebylūs, todėl svetimi... 

Klaipėda labai skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų, nes neturi tęstinumo, ji tarsi sudėta iš dviejų atskirų miestų – Mėmelio ir sovietinės Klaipėdos, praeitis ir dabartis griežtai atkirstos viena nuo kitos. Mėmelis man buvo tarsi Troja, kurią reikėjo atrasti, iškapstyti iš po sovietinių daugiabučių mikrorajonų, nevykusių senųjų gat­vių užstatymo elementų. Šis miestas – neįtikėtino neūkiškumo ir sąmoningos nemeilės išraiška, makab­riškumo pavyzdys, kur senuose griuvėsiuose laidojami nauji, ant nau­jų statomi naujesni, ir gaunasi nei velnias, nei gegutė. Gal aš čia per stipriai, tačiau iš dabarties taško žiūrint, galima tai pateisinti: po karo, kai į ištuštėjusią Klaipėdą buvo atkelti daugiatautės sovietų sąjungos gyventojai, jie norėjo pamiršti svetimą kultūrą, kuri badyte badė akis, todėl miestas buvo daugiau griaunamas, nei puoselėjamas. Pavyzdžiu galėtų būti Gdanskas, kur lenkai atstatė karo metu suniokotą senamiestį.

Senąjį Mėmelį atradau ty­rinėdama J. K. Zembrickio knygas, istorinius šalti­nius, ieškodama minčių ir te­mų savo debiutiniam novelių romanui „Mėmelio gaisras“, ir pažinusi iš karto jį įsimylėjau. Tai buvo turtingas, gražus ir klestintis miestas. Antroji knyga „Gar­mė­jimas“ nėra apie Klai­pėdą. Šios knygos geografija tiesiasi išilgai Ne­muno per Prū­siją nuo žemupio, per Žemaitijos kunigaikštystę iki Karūnos žemių Vil­niuje. Kartu su knygos veikėjais skaitytojai atras Tilžę, pabuvos mūšio laukuose, gyvens Jur­barko miškuose, iš Jur­barko prieplaukos vytinėmis leisis Nemunu aukštupiu, pasieks Veliuoną, Kauną ir Vilijos upe – Vilnių.

Tiesa, mane žavi Klaipėdos kraštas, Mažosios Lietuvos gamta, nevaldomi vandenys, pelkynai, paukščiai, senove dvelkiantys neatrasti kampeliai.

– Ar galima tikėtis, jog ka­da nors ateis laikas ir Žemaitijos istorijai analizuoti? Parašėte knygą apie XVI a. Žemaitijos bajorų gyvenimą, ta­čiau ji vis dar yra stalčiuje. Ko jai dar trūksta?  

– Pirmasis neįvykęs mano romanas buvo apie Žemaitijos bajorų meilę ir mirtį. Jame nemažai vietos paskyriau ir Šilalės kraštui: Orvydų dvaras, senosios girios, stiprios žemaičių moterys, kūlgrindos ir nusausinti Parlos pelkynai, kuriuos savo tiriamuosiuose darbuose aprašė Šilalės kraštotyrininkas Vladas Statkevičius. Tuo metu neturėjau patirties valdyti ilgus tekstus, veikėjai tarsi savaime ėmė daugintis, gyventi atskirus gyvenimus būtent to­se vietose, kur jie panorėjo. Ne aš juos valdžiau, jie valdė ma­ne. Knygos neketinu perrašyti – čia kaip su namu, kai leng­viau pastatyti naują, nei rekonstruoti seną. Atskirus „neįvykusios“ knygos epizodus pa­naudoju kituose savo kūriniuose. Keletą jų rasite ir romane „Garmėjimas“.

– Kaip manote, kurios knygos – elektroninės ar įprastos popierinės, dažais kvepiančios, yra mūsų ateitis? Koks skaitymo būdas Jums priimtiniausias? Ar dar perkate ir skaitote, pavyzdžiui, laikraščius? 

– Ateitis bus įvairi. Elektroninės knygos patogios kelionėse. Bet neabejotinai išliks senoji spausdintinė knyga, nes ji turi formą, skonį ir kvapą. Jau dabar (tikiu, jog ir ateityje) smagu spausdintas knygas dovanoti. Dar yra audiovizualinės knygos. Štai ir „Memelio gaisrą“ išleido ELVIS (Elektroninių leidinių valdymo informacinė sistema) – tai virtuali bib­lioteka, skirta žmonėms, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto. Pati skaitau nedaug, tik tokias knygas, kurios pasižymi turtinga žodžių bei sakinių išraiška, nepaliauju žavėtis Lotynų Amerikos literatūra. Patinka man ir įgarsintos knygos, nes jos taupo laiką.

Mūsų namuose visada būdavo „Artojas“ – man labai gražus tas pavadinimas, džiaugiausi, kad jo niekas nesusovieti­no, nepakeitė. Tačiau dabar laikraščių neperku, esu bjau­ri internetinės spaudos ant­raščių skaitytoja. Sako, jog tai nė­ra gerai, bet kitaip negaliu, bjau­riuosi kai kurios šiuolaikinės spaudos neraštingumu.

– Ar esate labai griežta savo kūrybos vertintoja? Ko reikia, kad knyga patrauktų skaitytojus, o istorija iš nuobodaus datų ir įvykių sąrašo taptų int­riguojančia legenda, kokias ir kuriate savo knygose?  

– Iš tiesų esu griežta savo tekstams. Skaitytojai yra įvairiausi, su įvairiausiais norais bei įgeidžiais. Vieni mėgaujasi tekstu, lėtai besivystančia istorijos eiga, kitiems reikia netikėto kampo, posūkio, intriguojančios istorijos. Aš mėgstu ir viena, ir kita, bet būtina viską pasūdyti stipria literatūrine raiš­ka. Tačiau tai, kas tinka istori­nėms mokomosioms knygoms ar enciklopedijoms (wikipedi­jai), t. y. datų ir įvykių sąrašams, netinka literatūrai. Mokomosios, tiriamosios istorinės knygos supažindina tik su konkrečiais faktais, o skaitydami grožines knygas skaitytojai patiria dar ir jausmus. Galima sakyti, jog literatūra mus supažindina su faktais per jausmus. Būtent jausmai yra ta detalė, kad nuobodi istorija virstų literatūra. Žinoma, dar ir geras siužetas.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo