Agresoriai savęs neišteisins

Nelengva kalbėti apie Rusijos karinę agresiją Ukrainoje, bet būtina, nes tai yra kiekvie­no blaiviai mąstančio piliečio atsakomybė prieš žmoniją, sąžinę, savo tautą. Lietuva bene geriausiai pažįsta šią, kažkada vadintą „broliška“, šalį, kurios pasaulinės ekspansijos, mažų tautelių užgrobimo faktai, nevienakartis mūsų krašto naikinimas žinomas nuo senų senovės, nuo XVIII amžiaus iki praėjusio pabaigos žudynių. Juk kone kiekviena Lie­tuvos šeima yra patyrusi masines deportacijas į Sibirą, pokario tremtis į Šiaurės ledjūrio tundras, į Vorkutas ir Intas. Tačiau, atrodo, demokra­tinis pasaulis tik šiandien pradeda atsikvošėti ir suvokti šios naftos bei dujų „karalienės“ beatodairiškas užmačias, smurtą ir politinius gąsdinimus. Visa tai aiškiausiu būdu tarsi yla iš maišo išlindo praėjusių metų vasario 24-ąją, kai buvo pradėtas nuožmus karas Ukrai­noje, sie­kiant sunaikinti taikią šalį, pasukusią demokratijos keliu.

Tautos didžiuojasi savo istorine praeitimi, kultūros palikimu, žmonių kūrybiniais darbais ir kovų žygdarbiais, gamtos turtais. Tai natūralu, nes tuo parodomas tautos individualumas bei išskirtinumas. Daug būtų galima kalbėti apie Lietuvą, kurios kultūra ir menas žinomi daugelyje pasaulio šalių. Deja, lietuvių tauta istorijos bėgyje daugybę kartų buvo pažeidžiama ir sužeidžiama, nes ją su­po didelės Europos valstybės – Lenkija, Vokietija, Švedija, palikusios skaudžių, nepamirštamų agresijos puslapių. 

Tačiau Rusija paliko daugiausiai grobuoniškų pėdsakų, netekčių bei skriaudų. Ši didžiulė tauta, azijietiškai slaviškos že­mės palikuonys, amžių amžiais tęsė savo agresijas, užkariavimus, grobdama bei naikindama artimiausius kaimynus, juos aneksuodama, rusindama tai, kas buvo mums, lietu­viams, sava ir savita. XIX a. sukilėliai, knyg­nešiai, XX a. savanoriai bei partizanai buvo žudomi, pūdomi kalė­ji­muo­­se ir lageriuose, tremiami į ne­užmatomai plačias Rusijos žemes. Šiaurė ir Sibiras nukloti lietuvių kaulais, o gimtoji žemė sugėrė nekaltų žmonių kraują. 

Tai tebesitęsia ir XXI a. Sunku įsivaizduoti šitą brutalią, antihumanišką šiandieninę Rusijos agresiją Ukrainoje, kai pamintas bet koks žmogiškumas, o cinizmo ir genocido atrūgos peržengia visas ribas, kai masiškai ir planingai norima sunaikinti savo kaimynę, pasukusią laisvės ir nepriklausomybės keliu. Tokį pasauliui gerai žinomą naikinimo, žudynių bei smurto mastą buvo pasiekęs vokiškasis fašizmas, tiesa, viešai pasmerktas Niurnberge, nuteistas ir sunaikintas. Ne veltui šiandien pažangusis pasaulis tokį pat galą pranašauja ir Rusijos imperijai, kuri, iš dalies padėjusi įveikti fašizmą, bet nieko iš to nepasimokiusi, imasi dar žiauresnių metodų.

Reikia tikėti pažangaus pasaulio valia ir galia, kad teisingumas žemėje bus atkurtas, o baisusis XX a. maras – rusiškoji komunistinė ideologija, pasiekusi visišką išsigimimo lygį, bus viešai prikalta prie kryžiaus, nuteista ir amžiams pasmerkta. Priešingu atveju ši nepasotinama hidra gali vėl užsiauginti naujų galvų, jei jos nebus nukirstos dabar.

Praėjusių metų vasario 24-oji visam pasauliui atskleidė tikrąjį imperiškosios valstybės veidą. Gal pažangioji Europa pagaliau jau pažino šį agresorių, kuris vis labiau ima diktuoti savo grobikiškas sąlygas, neretai vedžiodamas už nosies kai kurių Europos šalių vadovus. Kol rimtai pasipriešinti rusiškajam fašizmui pasaulis neranda būdų, rusai ir toliau žudo taikią ukrainiečių tautą. Karas yra didžiausias nusikaltimas žmonijai, sąžinei, dorovei ir protui, o agresorius turi būti griežtai baudžiamas ir naikinamas iš pašaknų. Kur toji pasaulio tiesa, teisė (išmintis), kuri pateiktų griežčiausią nuosprendį šiuo metu pačiai žiauriausiai, antidemokratiškai vals­ty­bei? Laikas nelaukia, karas nesibaigia, Ukraina jo dar nelaimėjo.

Istorija po laiko negali būti apskundžiama ar pasmerkiama amžiams. Pasmerkiami istoriniai vadeivos, imperatoriai, carai, prezidentai ir visokie kitokie karvedžiai – žmogžudžiai, kurių kasdienybė nužymėta grobimais, kalinimais, naikinimu, masiniu genocidu. Rusijoje būta visko, joje iki pat šių dienų nepaprastai daug melo, šovinizmo ir demagogijos, politinio šantažo. Jai buvusios „broliškos“ tautos tapo rakštimi, todėl Rusijos ideologai šnipinėja, šmeižia, kėsinasi į Baltijos šalis, Užkaukazę bei Vidurinę Aziją. Demok­ratinis pasaulis vis labiau nusigręžia nuo savanaudės did­valstybės, jos nutolusiuose pakraščiuose gyvenantys žmonės skursta, laisvėjančios idėjos yra persekiojamos, slopinamos. Radijo ir televizijos stotys perpildytos pagiežos, dezinformacijos, istorinių iškraipų bei klastočių. Ir tai tęsiasi epochų epochomis. Rusų tautos dvasinio ir politinio išsigimimo neįmanoma paaiškinti kagėbistinio valdymo galiomis, o vadi­na­ma didžioji tauta yra užguita ir „užzombinta“. Netgi tam tikri visuomeniniai, kultūriniai pragiedruliai neįkvėpė jos atsikvošėti, susiburti, išsivaduoti iš vergiškos priespaudos.

Rusija stovi ties kracho riba, o ukrainiečių ryžtas bei kovingumas turi atvesti juos iki pergalės, nugalėjus pikčiausią pasaulio priešą. Šlovė Ukrainai...

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Eldorado BUTRIMO nuotr.