Karališka ir šviesuolių pilna Laukuvos žemė
Laukuvos miestelis mini 770-ąjį jubiliejų, o net tris dienas vykusioje šventėje dalyvavo gausus būrys buvusių ir dabartinių šio krašto gyventojų.
Anot iš Laukuvos kilusio Šilalės garbės piliečio, profesoriaus, režisieriaus Petro Bielskio, nors į gimtinę grįžta nedažnai, ryšiai su šiuo kraštu nenutrūkę – kartais atvyksta į Laukuvą su savo kuriamais spektakliais, dar neseniai bendradarbiavo ir su Norberto Vėliaus gimnazija, kurią baigė.
„Laukuva yra labai tvarkinga, turi didelę ir gražią istoriją. Tai nėra tik 770 metų – juk tiek nuostabių žmonių čia gyveno, Laukuvos žeme net Mindaugas vaikščiojo. Mes tai dažnai pamirštame. Be to, netoli Laukuvos vyko ir 1863-iųjų sukilimas, miestelio bažnyčia yra pašventina vyskupo Motiejaus Valančiaus“, – teigia P. Bielskis.
Pasak profesoriaus, daug garsių laukuviškių dirbo ne tik savo kraštui, bet ir Lietuvai. Todėl, pasak P. Bielskio, reikėtų daugiau dėmesio jiems skirti, o jų atminimą – įamžinti.
„Daug gabių žmonių nuo Laukuvos buvo. Pavyzdžiui, provizorius Kajetonas Stropus, daktaras Bronius Tallat-Kelpša, etninės kultūros tyrinėtojas, etnografas Norbertas Vėlius ir kiti. Kiekvienas namas Laukuvoje turi savo istoriją, todėl reikia pažymėti, kas čia gyveno, kad nebūtų užmiršta miestelio istorija“, – įsitikinęs teatrologas.
P. Bielskis prisiminė ir savo bičiulį N. Vėlių – jis buvo šiek tiek jaunesnis, tačiau, anot režisieriaus, jau vaikystėje pasižymėjo gabumais, buvo moksliukas.
„Laukuvos gimnazija buvo labai stipri. Jau visi ir užmiršę, kad būtent Laukuvoje iškelta pirma gimnazistų politinė byla. Deja, apie tai niekur nėra nė žodelio, mane tai labai stebina. Norbertas buvo įtariamųjų sąraše, dėl to iš karto neįstojo į universitetą. Paskui, kai jau tapo mokslininku, jis ir vėl išgyveno daug skaudžių dalykų. Nobertukas buvo mūsų vaikas, mes jį užauginome“, – sako P. Bielskis.
Šilalės garbės pilietis prisimena gimnaziją, kurioje dirbo geri auklėtojai, išmintingi direktoriai.
„Tačiau laikai buvo sudėtingi. Rytą, einant į gimnaziją, užsukdavome į bažnyčią sukalbėti poterių. Būdavo, išeini iš šventoriaus, o ten, kur dabar koplytėlė, suversti sušaudyti žmonės... Buvo baisu. Bet nors laikas buvo sunkus, netrūkdavo ir vaidinimų, ir vakaronių. Manau, dabar Laukuvoje visko mažiau. O štai mūsų gyvenimas buvo gražus“, – prisimena pašnekovas.
Paklaustas, ko palinkėtų laukuviškiams, profesorius sako, jog svarbiausia yra gerbti save, savo istoriją, saugoti tai, ką turime. Anot jo, net plyta turi būti pakelta, negalima jos numesti šalin.
Šilalės garbės pilietis Virginijus Jocys irgi įsitikinęs, kad kiekviena vietovė turi savo dvasią. Laukuvos žemė turtinga garsiais žmonėmis.
„Man malonu, kad teko prisidėti prie Laukuvos herbo kūrimo. 2003 m. Heraldikos komisija patvirtino jį pagal legendą, kuri pasakoja, jog kai priešai apsupo pilies gynėjus, jie gūnia apklotą treigį žirgą apkarstė visokiais skambalais, uždėjo jam kaukę ir tamsią naktį išleido už pilies vartų. Priešai, neatpažinę lakstančio gyvulio naktyje skleidžiamų garsų, išsigando ir pabėgo. Taip aptaisytas žirgas heraldikoje – laisvės, jėgos, greičio, atkaklumo ir drąsos simbolis, išgelbėjęs vietos pilies gynėjus. Dabar turime vieną gražiausių Lietuvos mažesniųjų seniūnijų herbą“, – tikina V. Jocys.
Su Šilalės kraštiečių draugija Vilniuje jis išleido buvusių Šilalės valsčių knygas. Tarp jų yra ir Laukuvos valsčiaus istorijos. V. Jocio teigimu, ši knyga domina ne tik gimnazijos mokytojus, mokinius, bet ir kitų kraštų gyventojus.
Vesta VITKUTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
