Džiaugsmas gyventi dabartyje

Šilališkė Jovita Laurinavičienė, sertifikuota jogos moky­toja, įsitikinusi, kad jogos praktikos ne tik padėjo jai pa­sveikti, bet ir įveikti stresą. 

Pasak Jovitos, joga yra sanskrito kalbos žodis, kuris reiškia vienybę tarp savęs ir aplinkos. Visa tai sudaro harmo­niją tarp kūno, proto ir sielos.

„Jogos pratimai vyksta ne iš jėgos, bet su tempimu ir dėmesio sutelkimu į judesį, kurį atlikdami turime jaustis pato­giai. Pratimus reikia daryti su didele meile ir dėmesiu, jie tin­ka bet kokio amžiaus žmonėms. Jeigu kitoms sporto šakoms būtina jėga ir greitis, pavyzdžiui, krepšiniui, tai joga yra skirta atsipalaidavimui“, – sako Jovita.

Dažnai galime išgirsti sąvo­ką „Saulės pasveikinimas“. Anot pašnekovės, šis jogos pratimas suteikia energijos, gerina imunitetą, kelia nuotaiką bei stip­rina fiziškai. 

„Mano pats mylimiausias pra­timas – joga nidra, kuomet gulėdamas žmogus klauso inst­ruktoriaus nurodymų ir ypač atsipalaiduoja, bet išlieka sąmo­ningas. Šis pratimas prilygsta keturių valandų miegui“, – teigia jogos mėgėja.

Pasak moters, jogą ji praktikuoja beveik aštuonerius metus. Atrado ją, susidūrusi su sveikatos problemomis. 

„Ieškojau, kaip sau padėti. Iš­gyvenau depresiją ir jaučiau, jog vaistai mane dar labiau slo­pina, dariausi nuo jų priklausoma. Netikėtai sužinojau, kad Šilalėje vyksta jogos užsiėmi­mai, ku­riuos vedė mokytojas iš Tau­ragės. Nuėjau ten ir jau po pirmos meditacijos viskas ėmė keistis – mano emocijos, aš pati. Jutau, jog tai mano vaistas“, – prisimena Jovita.

Nuo tada moteris teigia pradėjusi keltis anksti, išeidavusi pasivaikščioti, atsirado daugiau ener­gijos. Sveikti jai padėjo ir kvėpa­vimo technikos, kurias išmoko jogos užsiėmimuose. 

Deja, anot Jovitos, daugelis žmo­nių nemoka teisingai kvėpuoti, o kvėpavimas yra susijęs su emocijomis. 

„Kai supykstame, kvėpavi­mas tam­pa greitas, kai liūd­na – jis sulėtėja, o užplūdus džiaugs­­­mui, kvėpavimo net ne­pa­ste­bime. Tačiau kvėpavimu galime valdyti savo protą bei emocijas. Tad kylant pykčiui, patar­tina giliai įkvėpti ir iš­kvėpti – pajusite palengvėji­mą ir išvengsite įžeidžiančio žo­džio kolegos ar draugo adresu“, – sako moteris.

Jovita teigia neseniai grįžusi iš Vokietijos, kur išklausė kur­sus, kaip suvaldyti stresą. Mo­teris taip pat priklauso savanoriškai humanitarinei ir švie­timo nevyriausybinei organizacijai „Art of living“, kuri vykdo stre­so mažinimo prog­ramas įvairaus amžiaus žmonėms.

„Programos taikomos net ka­li­niams, siekiant padėti susitvar­kyti su savo bėdomis. Jos naudojamos ir ukrainiečiams, kurie nukentėjo nuo karo. Šių veik­lų yra ir Lietuvoje. „Art of living“ organizacijos įkūrėjas yra meditacijos meistras indas Šri Šri Ravi Šankaras“, – pasakoja J. Lau­ri­na­vičienė. 

Paklausta, ką apie jos veiklą mano aplinkiniai, moteris teigia, kad girdi įvairių nuomonių.

„Vieni sako, kad jiems įdomu ir jogos pratimai, ir žinios. Kiti kažkodėl mano, jog kažkas yra negerai, jei esu tokia linksma, galbūt čia kokia sekta“, – juokiasi pašnekovė.

O ką ji atsako į tokias repli­kas?

„Aš tiesiog myliu gyvenimą. Džiaugiuosi kiekviena akimirka, nes gyvenimas nuostabus, o mes jį galime sukurti labai gražų. Ypač daug priklauso nuo mūsų minčių: mūsų pro­tas yra linkęs prisiminti praeitį arba galvoti apie ateitį, kuri gali sukelti nerimą. Tačiau kai gyveni dabartimi, šiandiena, įtam­pos nejauti. Šio momento išgyvenimas yra geriausia iš­raiška meditacijai“, – tikina jo­gos mokytoja.

Anot J. Laurinavičienės, kvėpavimo ir meditacijos praktikos padeda atrasti žmogaus kū­rybos gysleles. Jos teigimu, kai protas ramus, gali daug padaryti, nes tada nesiblaškai, esi su­sikoncentravęs į vieną darbą.

„Kai mintys yra pozityvios, ge­ros, esi dermėje su aplinki­niais, tada ir jie tave myli. O bū­damas meilės apsuptyje, gali pa­daryti labai daug“, – teigia J. Lau­rinavičienė.

Neseniai ji pradėjo lankyti su­augusiųjų meno ir tapybos pamokas Meno mokykloje. Anot moters, tai naujas savęs atradimas ir savotiška meditacija.

„Užpernai lankiau keramikos pamokas, kurios paliko įspūdį. O kitais metais jau norėjau išbandyti tapybą. Nesitikėjau, kad taip patiks, niekada nebuvau piešusi, tik dailės pamokose mokykloje. Tada man nelabai sekėsi, dažniausiai viską nukopijuodavau“, – juokiasi moteris.

J. Laurinavičienė teigia pastebinti, jog daugeliui žmonių dar trūksta dėkingumo – padėkos už šią dieną, už tai, kad turime daug ir sotaus maisto, ramų dangų. Todėl, anot jogos mokytojos, turime šitai prisiminti ir, aišku, mylėti savo artimus bei tuos, kurie šalia mū­sų.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.