Gamtoje galima rasti vaistų nuo visų ligų

Vasara persirito į antrąją pusę, bet laukuose ir miškuose dar nesijaučia artėjančio rudens. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Augalų biologijos ir maisto mokslų katedros jaunesnysis mokslo darbuotojas dr. Marius Lasinskas tvirtina, kad iki Žolinės augalai išsaugo visas savo naudingąsias savybes. 

Gamta priglaus ir pagydys

Praėjusią savaitę M. Lasinskas svečiavosi Bilioniuose, plenere „Šimtmečio veidai ir vaizdai“, o  į vaistininko, „Žolinčių akademijos“ viceprezidento, vieno populiariausių šiuo metu liaudies medicinos lektorių paskaitą apie žoliavimą ir augalų savybes susirinko daugybė smalsuolių iš viso Šilalės rajono. Knygas „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ bei „Vaistažolių pasakos. Ir sveikatos receptai visai šeimai“ išleidęs mokslų daktaras įsitikinęs, kad augalai yra tie vaistai, kuriuos mums dovanoja gamta, tik reikia žinoti, kaip jais pasinaudoti. „Žolinčių akademijos” viceprezidentas pats augina ir renka vaistažoles, gamina vaistažolių mišinius, skaito paskaitas ir veda praktinius užsiėmimus, todėl jo klausytis ne tik įdomu, bet ir naudinga. 

Žolininkas, pasak M. Lasinsko, turi žinoti tris svarbiausias taisykles: į pievas, laukus ir miškus reikia eiti tik geros nuotaikos bei švaria sąžine. Vaistažolės yra žmogaus pagalbininkės, todėl žoliaujant pirmiausia reikia padėkoti motulei gamtai.

„Mūsų padėka yra geri darbai. Surinkęs šiukšles padėkosi gamtai, tada ir vaistažolės daug geriau padės“, – įsitikinęs žolininkas.

Bet svarbiausia, pasak jo, nepulti skinti visų žolelių iš eilės ir nesinešti namo glėbiais.

„Kai turi kilnų tikslą, tada gamta kaip mama. Apkabina ir į ausį pakužda pačius geriausius receptus. Nereikia griebti kuo daugiau. Žmonės tempia į namus maistą maišais, ryja viską iš eilės, o vis tiek jaučiasi nelaimingi. Pasirodo, nereikia kuo daugiau, reikia kuo geriau. Svarbiau kokybė, nei kiekybė“, – mokė Bilioniuose dr. M. Lasinskas.  

Pasak žolininko, vaistažolės mėgsta švarą ir tylą, todėl tokiose vietose jas ir reikia rinkti. Dar XIX amžiuje kunigas, pranciškonas, gydytojas, botanikas, pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas Jurgis Pabrėža aprašė 662 augalus – tiek jų tinka maistui ir vaistui. Tačiau iš 2000 mūsų kraštuose augančių žolių beveik 100 yra nuodingos, todėl viską iš eilės rinkti ir valgyti, anot dr. M. Lasinsko, yra pavojinga. 

Kai medicina bejėgė, padeda augalai

„Daug vaistažolių galima rasti ir vaistinėse, bet tikrai ne visas ir tikrai ten nebus šviežių augalų, kurie yra labai vertingi“, – tikino žolininkas, rekomendavęs pirmiausia pažinti gaurometį. Tai sausų vietų augalas – aukšta plonastiebė, nesišakojanti žolė rausvais žiedeliais ir siaurais lapeliais. Nužydėjusi ji brandina ankštis, kurios vėliau paleidžia į gaurus panašius plaukelius. Siauralapis gaurometis pasižymi nervų sistemą raminančiu ir jau tyrimais įrodytu antidepresiniu poveikiu. Gauromečio lapų arbata gelbsti nuo migreninių galvos skausmų, stiprina imunitetą, o skrandžio rūgštingumą, pasak dr. M. Lasinsko,  geriau sutvarko negu omeprozoliai ir raniberlai.

„Tai yra augalas, kurį galima gerti kaip arbatą ar naudoti kaip kavos pakaitalą.  Kai kažkas blogai ir nežinai, nuo ko pradėti, visada pataikysi, užsiplikęs gauromečio arbatos – nėra šalutinių poveikių, jokių kont­raindikacijų ji nesukelia nei vaikams, nei senukams. Priešvėžinis, priešbakterinis, imunitetą stiprinantis – ko paklausit, pasakysiu, kad tinka gaurometis. Augalas turi net 250 skirtingų biologiškai aktyvių medžiagų ir dar dėčiau daugtaškį, nes mokslininkai atranda vis naujų“, – tvirtino ketverius metus naudingąsias gauromečio savybes ir būdus, kurie geriausiai padeda joms atsiskleisti, tyrinėjęs mokslininkas.  

Tačiau jį stebina žmonių nusiteikimas, kad „žolytės ir šienelis“ gali padėti tik sveikiems. Bet ir medikai pasiūlo pagerti „kokių žolelių“. Pavyzdžiui, kai žmogus negali naudoti aspirino kraujui skystinti, nes jis išėda skrandžio gleivinę, galima gerti baltojo gluosnio, vingiorykštės ar barkūnų arbatą, nes tie augalai ne prasčiau skystina kraują už aspiriną. 

Brangesnė anaiptol nėra geresnė

Bilioniškiai dr. M. Lasinskui uždavė daugybę klausimų, dau­geliui rūpėjo sužinoti, kaip geriau paruošti vaistažoles, kad išliktų visos jų savybės. Žolininkas tikino, jog gaurometį galima ir džiovinti, ir fermentuoti, bet taip pat veikia ir ką tik nuskinti lapai. Jeigu nori antioksidantų, vitamino C, jaunystės eliksyro – grauži nuo krūmo, dedi į žalius koktelius arba plikini arbatą. Labai leng­va gauromečio lapus sudžiovinti – paskleisti palėpėje jie pradės trupėti po kelių dienų. 

Bet jei norime pasirodyti, kad turime brangios arbatos, galime fermentuoti. Sutrintus ir sultis išskyrusius lapelius reikia sugrūsti į stiklainį ir aklinai uždarius arba uždengus drobele laikyti 3 paras 36 laipsnių temperatūroje, pavyzdžiui, saulėkaitoje. Atidarius stiklainį pasklis malonus kvapas. Pasak žolininko, tik tuo malonesniu kvapu ir skiriasi fermentuota žolė nuo paprastai džiovintos. Kai šilta ir drėgna, pieno rūgšties bakterijos skaido tam tik­rus junginius – vyksta  rūgi­mas, dėl to lapai įgauna kriaušių, obuo­lių, citrinos, žalumos skonį. Po fermentacijos ar­batą reikėtų labai greitai išdžiovinti. Palėpė­ netiktų, geriau iki­ 40 laipsnių įkaitinta džiovyklė. M. Lasinskas tikino, kad fermentuotus gauromečio lapus karštą dieną galima džiovinti ir saulėje. 

„Nesutikčiau, kad fermentuota arbata yra stebuklingesnė už šviežią, bet kad skanesnė –taip.

Tad nori skanios arbatos – fermentuoji, nori žiemai – džiovini, o vasarą galima ir šviežius lapelius valgyti. Dėčiau pusę šaukštelio džiovintos arbatos, pu­sę fermentuo­tos, o gerdamas dar užkąsčiau šviežiais la­pe­liais. Gyvenime ne visada geriausiai veikia tas, kas brangu“, – sakė mokslininkas.   

Labai skani fermentuotų gluosnių lapų ir žiedų („kačiukų“) arbata. Galima fermentuoti braškių, žemuogių, juodųjų serbentų, mėlynių lapus. Jų stipriausios savybės atsiskleidžia iki uogoms sunokstant, bet kai jos nuskinamos, kažkiek naudos vėl grįžta į lapus. 

Pasisavinti medžiagas padeda medus

Tradicinis klausimas, pasak žolininko, kokios temperatūros vandeniu užpilti vaistažoles. Vieno atsakymo į jį nėra, nes skiriasi jų savybes nagrinėjančių mokslininkų požiūriai.  

„Kaip žolininkas, aš sakau, kad nereikia užvirti vandens, nes užviręs jis dezinfekuojasi ir tampa negyvas. Bet mokslo požiūriu, vandenį reikia užvirti, nes tam tikros medžiagos nemėgsta deguonies. Užpylus verdančiu vandeniu, jos nesioksiduoja, gaunate daugiau biologiškai aktyvių  medžiagų. Todėl galima rinktis būdą, kokio norite“, – sakė dr. M. Lasinskas.  

Tačiau, pasak jo, vandenyje tirpsta ne visos bio­logiškai aktyvios vaistažolių medžiagos. Per vandenį pasisavinami vitaminai, baltymai, bet yra medžiagų, kurios tirpsta tik riebaluose, todėl nugėrę arbatą ir išmetę lauk žolelių likučius, netenkame visų karatinoidų, vitaminų E ir D. 

„Nuo skrandžio rūgštingumo, slogos, gripo, bronchų ligų padės ir arbatos, bet jei reikia kepenims, odai, neužtenka išgerti skysčius – rekomenduočiau sudžiovintas vaistažoles susmulkinti iki miltelių ir persijoti per sietelį. Tokių miltelių galima dėti į košę, užberti ant sumuštinio su sviestu. Galima išgerti pusę šaukštelio žolės miltelių ištirpinus drungno vandens stiklinėje, pagardinus šaukšteliu medaus ir įdėjus ghi (lydyto) sviesto ar įlašinus kelis lašelius kanapių aliejaus. Žarnynas pasiims viską, kas tirpsta ir riebaluose, ir vandenyje. Medus labai gerina medžiagų pasisavinimą, jis kaip taksi – nuveža jas ten, kur jų reikia, todėl nuo 20 iki 70 proc. žolelės kartu su medumi suveikia geriau. Tai yra patvirtinta moksliniais tyrimais“, – aiškino žolininkas. 

Svarbiausia nusiteikti gyventi sveikai

Vaistažolės gali padėti išlik­ti sveikam, o susirgus greičiau pasveikti, nes jos tinka ir ūmioms, ir lėtinėms ligoms gydyti, tik reikia žinoti, kurias rinkti, kaip paruošti ir kaip teisingai vartoti. 

Atsigėrimui tinka bet kokių vaistažolių mišinys, tačiau gydy­mui augalais – fitoterapijai – reikia specialių žinių. Sudarant vaistažolių mišinius galioja įvairios taisyklės bei nurodymai, todėl geriau patiems neeksperimentuoti, o kreiptis į vaistažolininkus. Bet tokias kasdienes sveikatos problemas, kaip padidėjęs  skrandžio rūgštin­gumas, prastas miegas, liūdnos mintys ar nusilpęs imunitetas, vaistažolės gali nesunkiai išspręsti. Anot M. Lasinsko, užmigti padėtų sukatžolės ir valerijono mišinys, tinka ir melisa, mėta, medetka, ramunė, levanda, avižų žolė, apynys. Mintys praskaidrės geriant šermukšnių, kiaulpienės, gysločio arbatą – reikia plikyti visų po šaukštą. Geroms mintims rekomenduojamas gyslotis, kuris dar vadinamas organizmo kanalizacijos tvarkytoju, nes jis puikiai atstato žarnyno funkcijas. Širdį stiprina beržo pumpurų arba lapų, gudobelės, sukatžolės ir mėtų arbatžolių mišinys. Nuo aukštos temperatūros bei peršalimo tiks beržo lapų mišiniai su čiob-reliais, juodųjų serbentų lapais, šeivamedžiu, pušų, eglių, kadagių spygliais. Tokias arbatas reikėtų gerti 3 ar 6 mėnesius su pertraukomis: 21 dieną su 7 dienų pertrauka. Pavienių žolių arbata geriama 7 dienas, po jų reikėtų 3 dienų pertraukos. 

Dr. M. Lasinskas tvirtino, jog gamtoje tikrai galima rasti daug naudingų maistinių ir vaistinių augalų, tik žmogus turėtų žinoti, kad pirmiausia pats turi nusiteikti gyventi sveikai: daugiau judėti, sveikiau maitintis, stiprinti ne tik fizinę, bet ir dvasinę sveikatą – tuomet ir vaistažolės padės tiek, kiek galės.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.