NATO viršūnių susitikimas ir (ne)išmoktos pamokos

Vienas ryškiausių praėjusio mėnesio politinių įvykių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje buvo NATO viršūnių susitikimas Vilniuje. Ypatingai akcentuota, kad tai – pirmas tokio lygio renginys Lietuvoje. Dėmesį NATO viršūnių susitikimui stiprino ir geopolitinė mūsų regiono situacija, t.y. tebesitęsianti Rusijos agresija prieš Ukrainą bei būtinybė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai reaguoti į potencia­lias grėsmes jos rytiniame flange. 

Tačiau pakalbėti apie pra­ėjusį NATO viršūnių susitikimą norėtųsi kiek kitame kontekste. Dar prieš renginį buvo nemažai nuogąstavimų, jog kai kurios priešiškai nusiteikusios valstybės, pirmiausia Rusija ir Baltarusija, gali pasinaudoti juo įvairių provokacijų įgyvendinimui. Tarp blogiausių variantų buvo minimi net galimi kariniai išpuoliai, kurie galėtų bū­ti įgyvendinti į Baltarusiją po keisto ir nesėkmingo karinio maišto Rusijoje persikėlusios privačios karinės bendrovės „Wagner“ rankomis. 

Visada skeptiškai vertinau ka­rinių provokacijų perspektyvą. Reikia suprasti, kad NATO vir­šūnių susitikimo momentu Vilnius faktiškai virto pačia saugiausia vieta jei ne pasaulyje, tai regione. Vargu ar žaidžiant kad ir hibridinės agresijos žaidimus Kremlius galėjo ką nors pasiekti. Nežiūrint į tai, jog Mask­va pastaruoju metu mėgsta elgtis nenuspėjamai ir nelogiškai, atviro konflikto su NATO jos planuose, ko gero, nėra. Užtat ir atsakydamas į žurnalistų klausimus prieš Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos viršūnių susitikimą Vilniuje prognozavau, kad, be jokios abejonės, šis renginys bus išnaudotas informacinėms atakoms – tiek propagandos, tiek ir kibernetinėje sferoje. Tiesa ir tai, jog tokioms prog­nozėms nereikėjo didelės išmintis, nes mes jau ne pirmus metus gyvename permanentinio informacinio karo situacijoje. Šiandien galima konstatuoti, kad būtent tokius – prognozuotus – išpuolius NATO viršūnių susitikimo metu ir pamatėme. Kita vertus, šiek tiek apmaudu, jog šioms grėsmėms užkirsti kelio taip ir nepavyko. 

Tos pačios istorijos

Apžvelkime propagandinio puolimo kryptį. Tenka konstatuoti, kad šiame kontekste Kremliaus propaganda išliko nuspėjama ir pakankamai nuobodi. Prieš, per ir po NATO viršūnių susitikimo ji veikė pagal savo įprastą darbotvarkę ir kūrybiškumu nepasižymėjo. Iš pat pradžių Kremliaus propaganda dažniausiai užsiiminėjo aptariamo renginio niekinimu, publikacijose dominavo pašaipus žvilgsnis, buvo teigiama, jog į Lietuvą suvažiuoja „tikri mūsų šalies šeimininkai“, kurių pagrindinis, žinoma, JAV. Kaip ir minėta, tai nėra naujas naratyvas – Kremliaus propaganda neretai visą Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją vaizduoja tik kaip Vašingtono marionetę. 

Kiti propagandos pasakojimai tradiciškai siekė kurti ir stiprinti NATO kaip priešiško Aljanso vaizdinį. Šiaurės Atlanto sutarties organizacija buvo pristatoma kaip klastinga ir ciniška, besinaudojanti Ukraina užslėptai agresijai prieš Rusiją. Nieko naujo nėra ir šiame propagandos teiginyje. Mask­va jau ne pirmus metus naudoja šį pasakojimą savo agresijai prieš Ukrainą pateisinti. 

Žinoma, tam tikras Kremliaus propagandos sujudimas buvo pastebimas iškart po NATO viršūnių susitikimo. Jis buvo susijęs su jo rezultatais. Pro­pa­gandos skleidėjai akivaizdžiai džiūgavo dėl to, jog Uk­rainai nebuvo pasiūlytos jokios apčiuopiamos narystės NATO per­spektyvos ir faktiškai tik pakartotas abstraktus pažadas – panašus į tą, kuris nuskambėjo NATO viršūnių susitikime Bukarešte 2008 metais. 

Verta paminėti, jog propagandos naratyvo, kad NATO „paliko Ukrainą ant le­do“, plėtojimui netiesiogiai pasitarnavo ir mūsų pernelyg optimistiški lūkesčiai. Tiesą sakant, buvo naivu tikėtis, kad Aljansas atvers duris kariaujančiai valstybei. Apie realią Ukrainos narystę NATO galima bus kalbėti tik po karo pabaigos (Maskva tai irgi supranta, todėl gali bandyti visomis išgalėmis tęsti agresiją kiek įmanoma ilgiau). Vėlgi – tai dar kartą parodo, kad kovoje su propagandos poveikiu svarbus ne optimistiškas, bet realistiškas požiūris.

Įsilaužimų gausa

Įdomesniu aspektu tapo kibernetiniai išpuoliai NATO viršūnių susitikimo metu ir tai, kad dalis jų buvo susiję ir su propagandos bei dezinformacijos sklaida. Tai parodo, jog vadinamasis informacinis karas vis labiau tampa kompleksiniu iššūkiu, sujungiančiu į visumą skirtingas priemones (šiuo atveju apima kibernetinį ir psichologinį (propagandos) lyg­menį).

Verta trumpai priminti, kokie incidentai buvo užfiksuoti renginio dienomis (įskaitant ir kelias dienas prieš prasidedant NATO viršūnių susitikimui). 

Su kibernetinėmis atakomis susidūrė kai kurios Lietuvos žiniasklaidos priemonės, dėl kibernetinių išpuolių buvo sutrikdyta tinklalapių, susijusių su Vilniaus viešojo transporto sistema, veikla (pavyzdžiui, kurį laiką internete nebuvo pasiekiami autobusų ir troleibusų tvarkaraščiai), neveikė ir tinklalapis, teikiantis turistinę informaciją apie sostinę. 

Dar vienas incidentas buvo susijęs su tuo, jog, likus kelioms dienoms iki NATO viršūnių susitikimo, buvo įsilaužta į vieną iš Lietuvos regioninių radijo stočių, taip pat į Vilniuje esančio prekybos centro „Panorama“ garso transliavimo sistemą. Programišiai tikslą pasiekė – į eterį buvo paleistos propagandos žinutės, nukreiptos prieš paramą Ukrainai. Tiesa, pažymima, kad šios transliacijos buvo greitai nutrauktos. 

Tuo pat metu didžiausiu incidentu tapo istorija su pagrobtais ir vėliau paviešintais NATO viršūnių susitikimo duomenimis apie saugumo užtikrinimą renginio metu. Lietuvos Nacionalinis krizių valdymo centras patvirtino, jog minėti duomenys galėjo būti pagrobti per kibernetinį įsilaužimą į Lietuvos valdžios institucijų sistemas. Šis incidentas turėtų būti vertinamas kaip itin nemalonus bei rimtas.  

Kokios pamokos?

Po atakų virtinės naudinga šiek tiek pakalbėti apie pamokas – tiek išmoktas, tiek neišmoktas. Žinoma, reikėtų akcentuoti, jog mes matome tik pavykusius priešiškus išpuolius. Gali būti, kad didžiajai daliai provokacijų ir atakų buvo užkirstas kelias, bet duomenys apie tai neviešinami.

Žiūrint į tai, ką priešiškai nusiteikusiems veikėjams pavyko pasiekti, tenka konstatuoti, jog Lietuvai vis dar nesiseka užtikrinti tinkamo kibernetinio saugumo lygmens. Ir kalba ne vien apie privatų sektorių, kur investicijos į kibernetinį saugumą priklauso nuo kiek­vienos įmonės galimybių bei supratimo apie poreikį, bet ir apie valstybinę sferą. Apmaudžiausia, kad nepavyko išvengti išpuolių reikšmingo tarptautinio renginio metu. 

Užtat grynosios Kremliaus propagandos lygmeniu toliau stebimas savotiškas pasimetimas ir apatija, apie kuriuos jau rašiau anksčiau. Galiu tik pakartoti, kad Rusijoje užkurta dezinformacijos mašina dabar važiuoja tik iš inercijos, nedemonstruoja nei kūrybiškumo, nei išradingumo. Tačiau ir tokios būklės ji gali kelti tam tik­rą pavojų, tad skubėti nurašyti ją ir jos galimus efektus irgi nereikėtų. 

Viktor DENISENKO 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas