Kraštiečiai didžiuojasi savo gimtine

Didžiausias krašto turtas, be abejonės, yra jo žmo­nės: esantys čia dabar ar jį jau palikę ir susikūrę sa­vo gyvenimus kitur. Tačiau nors ir pasiekę karjeros aukštumas, vertinami ir žinomi kituose miestuose ar šalyse, jie ne­pa­miršta Šilalės ir mielai čia grįžtą. Miestui minint so­lidų 490 metų jubiliejų, „Šilalės artojas“ pakalbi­no ke­letą kraštiečių, prašydamas pasidalinti savo pri­si­mi­nimais, linkėjimais bei įvertinimais. Kraš­tiečiai linki šila­liš­kiams neslėpti savo šaknų, o jomis didžiuotis – būtent taip elgiasi jie patys.

Semtis stiprybės linki iš Medvėgalio  

Lietuvos lakūnas ir aviacijos konstruktorius, akrobatinio skraidymo meistras, Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas Jurgis Kairys tikina visada prisistatantis lakūnu iš Beržės.

„Beržė – mano tėvonija, mamos gimtinė. Iš šių namų 70-metę mano močiutę ir mano mamą rusas ištrėmė į Sibirą už tai, kad jos buvo pasisamdžiusios pažįstamą vyrą pagelbėti darbuose. Aš

gimiau Sibire, o po tremties grįžome į Beržę, kur prabėgo mano vaikystė, jaunystė. Visas Medvėgalio apylinkes buvau išnardęs, pažinojau kiekvieną kampelį. Gal todėl iki šiol menu senąsias trobas, jose gyvenusius žmones. Gai­la, kad kaimas ištuštėjo, nebeliko ne tik senųjų pastatų, bet ir ten užaugusių mano vaikystės draugų“, – „Šilalės artojui“ sako padangių asas.

Jis prisipažino aviacija susidomėjęs dar besimokydamas Kaltinėnų vidurinėje mokykloje.

„Žiūrėdavau į dangų ir galvodavau, kaip gerai būtų skaidyti – nereikėtų braidyti po purvą. Tačiau nutaręs tai daryti, savo sprendimą išvykti mokytis į Rusiją ilgai slėpiau, nes labai bijojau tėvų reakcijos – juk buvome tremtinių šeima, tai prilygo išdavystei. Bet Lietuvoje jokios mokyklos, susijusios su aviacija, nebuvo – viską okupantai buvo išdraskę. Įstojau į aviacijos technikos mokyklą Viburge, vėliau Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) aviacijos akademijoje įgijau inžinieriaus piloto specialybę. Skraidyti pradėjau 22-ejų, bet kur kas svarbesnis pasirodė noras išsiaiškinti, kur yra žmogaus ir technikos galimybės, kaip padaryti, kad jos susijungtų į vieną. Tam reikia labai daug žinių, negalima visko, kas šauna į galvą, imti ir bandyti. Jau labai daug mano bičiulių yra iškeliavę negrįžtamon kelionėn“, – pabrėždamas išsilavinimo svarbą, kalba lakūnas.

Paklaustas, ką jam reiškia Šilalė, lakūnas atsako, jog gimtasis kraštas visada yra kartu, o Beržė, Medvėgalis, Varniai nuolat lydi mintyse. 

„Ypač Medvėgalis. Jį kasdien mačiau iš savo trobos, iki šios istorinės vietos man būdavo vos du kilometrai. Tas žemės lopinėlis reiškia labai daug: tai kraštas, kuris liudija, kad esu didžios tautos dalis. Tautos, kuri kovojo už savo išlikimą iki paskutinio kraujo lašo, siekė nepriklausomybės nuo amžių amžinųjų, kurią priešai sudegino, bet nesunaikino. Nuoširdžiai tikiu, kad joks putinas ar kitas agresorius nebeįžengs į šventą mūsų ir mūsų protėvių že­mę“, – pabrėžia J. Kairys. 

Šilalės 490-ojo gimtadienio proga jis pasidžiaugė, jog Šilalė auga ir klesti. 

„Linkiu šilališkiams nepamiršti, kas yra Laisvė ir Taika, dažniau aplankyti lietuvių tautos dvasios stiprybę liudijantį Medvėgalį, o valdininkams – žinoti, kad jie turi dirbti žmonėms bei jų gerovei“, – sako Šilalės garbės pilietis J. Kairys.

Lakūnas neslepia apmaudo, kad lietuvių sąmonėje vis dar yra daug valytinų dalykų (pavyzdžiui, pakantumas korupcijai). Ir pastebi, jog tokio mąstymo atsisakius, nebeliktų ir valdžios nuostatos valdyti valstybę taip, tarsi ji būtų privatus UAB‘as.  

Širdyje išliko šilališke

Regina Vasiliauskienė (Vajinskytė) nuo­širdžiausius sveikinimus Šilalei gim­tadienio proga siunčia iš už Atlanto. 

„Linkiu ilgai gyvuoti, plėstis, tegu šypsenų būna daugiau negu atodūsių, darbai tegul einasi lengvai ir sėkmingai, o nusivylimai ištirpsta džiaugsmo jūroje“, – optimizmu trykšta šilališkė.

Regina Čikagoje gyvena nuo 2004 m., tačiau gimtinę aplanko kasmet. 

„Atsimenu iki šiol, kai pašto dėžutėje radau didelį voką su Amerikos antspaudu – net rankos nutirpo iš išgąsčio: svarsčiau, ar rodyti vyrui, ar mesti į šiukšlių dėžę. Bet pagalvojau, kad gal tai vienintelė galimybė pamatyti pasaulį. Sūnus kaip tik baigė dešimtą klasę, teko priimti labai svarbų sprendimą: palikti gerus darbus, namus, tėvus, draugus... Bet norėjosi ir naujų patirčių. Tačiau kai atėjo metas atsisveikinti, buvo daug ašarų“, – „Šilalės artojui“ yra sakiusi JAV gyvenanti šilališkė. 

Abu su vyru jie jau buvo susikūrę gyvenimą – vyras dirbo muitinėje, Regina – Seime, tačiau laimėję „žaliąją kortą“ surizikavo viską keisti. Ir nors Amerikoje šilališkė su šeima gyvena jau dvidešimt metų, reta išimtis, kad kasmet nesugrįžtų namo, neaplankytų artimųjų, neapžiūrėtų, kas naujo sukurta ir t.t.

„Grįžę į Lietuvą, visada apsilankome ir mano gimtojoje Šilalėje. Miestelis džiugina tvarka ir jaukumu, renovuojamais namais, atnaujintomis poilsio zonomis, renginiais. Gaila, šiemet nebuvo laiko apsilankyti Vlado Statkevičiaus muziejuje – internete stebiu, kiek daug renginių ir parodų muziejus organizuoja šilališkiams. O kur dar Kultūros cent­ro bei bibliotekos veiklos… Smagu pasivaikščioti pėsčiųjų taku apie Šilalės tvenkinį.

Linkiu ir toliau visiems aktyviai puoselėti Šilalės kraštą. Tegu kiekvienam gyventi čia būna gera ir jauku, o mums, išvykusiems iš Šilalės, visada smagu sugrįžti“, – tikina R. Vasiliauskienė.

Išlaikyti užsispyrimą ir tvirtą charakterį – šito sportininkas linki visiems šilališkiams

Šilalės garbės piliečio kvėdarniškio Ramūno Navardausko vardas žinomas ne tik sporto bendruomenei – jį žino kiekvienas rajono gyventojas. Daug metų R. Navardausko pavardė, kaip vieno geriausių plento dviratininkų, skambėjo visame pasaulyje. Šiuo metu Ramūnas neberungtyniauja, gyvena ir dirba Klaipėdoje, bet sako, jog nusėsti nuo dviračio neketina. 

„Mano gyvenimas visada maišėsi tarp Šilalės ir Klaipėdos, gal todėl uostamiestyje ir likau. O prasidėjo viskas nuo Kvėdarnos, nuo pirmojo trenerio Kęstučio Česaičio, kuris man labai daug padėjo ir padeda iki šiol. Šiuo metu, kaip ir jis, dirbu treneriu, tad kai tik galiu, visada jį aplankau, o jis negaili praktiškų patarimų. Tik apmaudu, kad K. Česaičio auklėtiniai vis aplenkia manuosius“, – juokiasi sportininkas.

Ir atskleidžia paslaptį, kodėl jo treniruojamus dviratininkus sėkmė kartais aplenkia: pasirodo, anot jo, viską lemia kvėdarniškių genai, mat tai yra žmonės, kurie spinduliuoja užsispyrimą, tvirtą charakterį, bet tuo pačiu yra ir paprasti bei nuoširdūs.

Sportininkas ir jo žmona Gabrielė, taip pat buvusi dviratininkė, dažnai grįžta į gimtąją Kvėdarną, užsuka ir į Šilalę, tad nėra atitrūkę nuo gimtinės. Tačiau Ramūnas sako gerai prisimenantis, koks jausmas apimdavo, kai dar intensyviai sportuodamas po ilgesnio laiko parvažiuodavo į namus.

„Kai grįždavau po ilgiau trukusių stovyklų ar varžybų užsienyje, meilė tėviškei slėgdavo krūtinę tiesiogine to žodžio prasme: atrodydavo, kad ir žemė čia tvirtesnė, ir keliai lygesni, ir oras kvepia skaniau... Dabar smagu pasidžiaugti gražėjančia savo gimtine – matau, kaip gerėja miestelių infrastruktūra, gyventojai puoselėja aplinką, siekia gyventi vis gražiau. Didžiuojuosi savo gimtine – Šilalės kraštu, jo žmonėmis – mes nenusileidžiame gražiausiems Europos miestams. Svarbu, kad kiekvienas šilališkis tai įsisąmonintų ir nenuvertintų savęs, o didžiuotųsi savo prigimtimi, nesustotų kurti ir niekada nesakytų „niekada“, – gimtadienio proga savo kraštiečiams linki R. Navardauskas.

Užtenka pasakyti „Jonis“, ir aišku, kad tai susiję su Šilale

Iš Driežų kaimo (Upynos sen.) kilę broliai Pranciškus, šviesaus atminimo Petras, Romas ir Stasys grupę „Jonis“ įkūrė 1984-aisiais Šiauliuose. Šiandien jos vadovas Pranciškus tikina, kad jie visada žinojo, jog gyvens tik su muzika.

„O Šiauliuose atsidūrėme, nes mano žmona, taip pat iš Kiaukų apylinkių, įgijusi farmacininkės išsilavinimą, gavo ten paskyrimą dirbti. Vėliau čia po truputį susirinko ir išsilavinimus įgiję broliai. Patys kūrėme dainas, iki šiol jas ir atliekame – net nesitiki, kad griežiame jau daugiau nei 40 metų“, – leidžiasi į prisiminimus P. Trijonis.

Visi broliai baigė Driežų pradinę mokyklą, vėliau mokslus krimto vienintelėje tuo metu Šilalės vidurinėje (dabar – Simono Gaudėšiaus gimnazija). Būtent čia ir ėmė reikštis jų talentai – šoko, dainavo, sportavo, o Pranciškus dar ir piešė. Pasirodo, šis jo pomėgis išlikęs iki šių dienų. 

„Jaunystėje mums patiko Vytauto Bab­ravičiaus, Virgio Stakėno dainos, taip formavosi ir pačių kūrybos stilius. Beje, gal nedaugelis žino, kad kartu su mumis Šilalėje muzikavo ir dabartinis Kultūros centro garso operatorius bei apšvietimo technikas Gediminas Pilypas. Tad su Šilale yra susiję dar gyvi atsiminimai ir jie visi tik labai geri – tai buvo pašėlusi jaunystė. Smagu ir tėviškėje pabuvoti, ir Šilalę aplankyti. Beje, ne taip retai grįžtame. Tik gaila, kad tėviškės sodyba, nors ir išlikusi, stovi tyli, užkaltais langais“, – prisiminęs prieš dvylika metų nutikusią nelaimę, kai neteko jauniausiojo brolio Petro, nutyla Pranciškus.

P. Trijonis neslepia – širdis atgyja, vos pagalvojus apie Šilalę. Ir sako, jog ypač smagu, kad Šilalėje gimė „Padkava“, kad į Žemaitiją atvykęs aukštaitis Alvydas Juodviršis populiarina liaudišką muziką, garsina Šilalės vardą ir atlieka tai itin gerai. 

Broliai Trijoniai puikiai žino tą atsakomybės jausmą, nes „Jonio“, o kartu ir Šilalės, vardą skleidė ir tebeskleidžia ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Suomijoje, Airijoje, visur, kur teko groti. 

Kadangi Pranciškus bei Stasys yra ir Šiaulių politikos veikėjai, jiems įdomu, kaip dirba ir Šilalės valdžia. Dvi kadencijas Šiaulių miesto savivaldybės taryboje buvęs Pranciškus įsitikinęs, jog dabartinė Šilalės politinė padangė yra panaši į šiauliškių 2015-aisiais. 

„Politikai turi suprasti vieną taisyk­lę: norint valdyti tinkamai, reikia daugumos. 

O miestelėnams ir visiems rajono gyventojams linkiu nesustoti ieškoti ir džiaugtis gyvenimu: dainuoti, groti, šokti. Tuo pačiu linkiu vieniems kitus dažniau palaikyti, nesitikėti, kad valdžia viena kažką pakeis, padarys. Visiems projektams, sėkmingam jų įgyvendinimui reikalinga aktyvi bendruomenė. Sėkmingai Šilalės ateičiai reikia mūsų pastangų: visų šilališkių, nesvarbu, čia gyvenančių ar išvykusių, bet tikrų, tų, kurių širdyse tebedega meilė savo gimtajam kraštui“, – sveikina Šilalę ir šilališkius jubiliejaus proga „Jonio“ vyrai.

Daugiau aktyvumo, mažiau skeptiškų komentarų

Šiuo metu Kembridže (Jungtinė Karalystė) gyvenanti virusų molekulinės biologijos doktorantė, mokslininkė tyrėja Ingrida Olendraitė dirba Kembridžo universitete. 

„Gal nuo devintos klasės susidomėjau biochemija, nors prieš tai itin patiko fizika, griežiau smuiku. Tačiau baigusi mokyklą nusprendžiau gilintis į molekulinės biologijos pasaulį ir pasirinkau studijas Vilniaus universitete. Domino, kaip veikia gyvasis pasaulis molekulių lygmenyje, todėl nesirinkau biochemijos, kuri studijų programoje turi daugiau grynos chemijos ir mažiau gyvojo pasaulio suvokimo. Tokia stipri studijų programa buvo tik Vilniaus universitete, be to, sostinėje jau turėjau labai daug draugų“, – pasakoja I. Olend­raitė.

Į gimtuosius kraštus dabar ji sako sugrįžtanti maždaug porą kartų per metus, kaip studijų metais, mat Ingridai daug laiko atimdavo ne tik mokslas, bet ir intensyvios sporto treniruotės, aktyvi visuomeninė veikla, darbas laboratorijoje.

Grįžusi į Šilalę Ingrida sako niekuomet nepraleidžianti progos užsukti į baseiną. 

„Vandens pramogos mūsų šeimoje yra itin mėgstamos, kol šeima sėdi SPA zonoje, aš baseine praplaukiu kelis šimtus metrų. Kembridže, kai laukiausi mažylio, užsiiminėdavau vandens joga, tai – labai naudinga fizinė veikla bet kurio amžiaus vyrams ir moterims. Nežinau, ar šie užsiėmimai vyksta Šilalės baseine, bet nuoširdžiai rekomenduočiau, jog būtų. Apskritai linkėčiau visiems didesnio judrumo: reiktų kuo daugiau dviračių takų, kad šilališkiai į darbą galėtų vykti netaršiomis transporto priemonėmis. Šilalė šiuo požiūriu yra tobula, tereikia įrengti saugius takus. Šiuo metu to pasigendu, grįžusi nesutinku nė vieno dviratininko. O juk tokie takai galėtų sujungti didesnius miestelius, kad žmonės saugiai galėtų pasiekti rajono centrą ar mažesnį kaimelį“, – linki šilališkiams daugiau fizinio aktyvumo I. Olendraitė.

Pasak jos, pavyzdžiui, Kembridže penkių kilometrų bėgimai organizuojami kiekvieną šeštadienį ir juose dalyvauja daug gyventojų. 

Sveikindama gimtinę su solidžiu jubiliejumi, mokslininkė linki kraštiečiams psichologinės ir fizinės sveikatos, galimybės džiaugtis renginiais bei šilališkiams būdingo iš meilės vienas kitam kylančio nuoširdumo.

„Tas jausmas, kai visus pažįsti ir kažką žinai, tačiau ne apkalbinėji piktai, o nuoširdžiai palaikai ir bandai suprasti – neįkainojamas ir neįmanomas didesniame mieste. Linkiu Šilalei išlikti draugiška, atvira visiems: jauniems, mažiausiems, vyriausiems, džiaugtis įvairovės (meilės, religijos, amžiaus, lyties ar asmens tapatybės) pilnu gyvenimu, neteisti kitokius gyvenimo kelius pasirinkusių žmonių. Taip pat linkiu prisiminti gamtai ir mūsų pačių sveikatai draugiškus sprendimus, tvarius judėjimo būdus“, – sako Ingrida.

Pusę pasaulio išmaišius, keliai vis tiek parveda į Šilalę 

Menininkė Aušrinė Pudževytė pomėgį piešti pavertė ne tik darbu, o ir gyvenimo būdu. Mergina jau kuris laikas keliauja iš vienos šalies į kitą ir kuria, o pertraukėlių metu nepamiršta gimtinės – taip negraži pastato siena greta Kultūros cent­ro virto meno kūriniu. 

„Visada maniau ir iki šiol galvoju, kad savo namus randame ir susikuriame patys. Šilalė man visada buvo, yra ir bus vieta, į kurią grįšiu, kas benutiktų. Gimtojo miesto nepamiršta ir mano draugai, čia gyvena mano šeima. Tad gimtinėje, rodos, ir kvėpuoti lengviau, viskas teka sklandžia, ramia tėkme, niekas niekur neskuba ir apima jausmas, kad nereikia niekur skubėti“, – kalba šiuo metu Olandijoje apsistojusi šilališkė.

A. Pudževytė į šios šalies sostinę Amsterdamą nuvyko labai netikėtai. Bet tai nebuvo išimtis – lygiai taip pat netikėtai sparnus ji kėlė ir į kitas pasaulio šalis, kuriose teko gyventi. Menininkė prisipažįsta, kad visada klauso širdies balso, o atkakusi į Olandiją nusprendė likti ilgesniam laikui ir pažiūrėti, kaip seksis kurti Europoje. 

„Vis dar augu kaip menininkė, kuriu meninius projektus, tapau freskas. Be viso to, turiu daug klientų, kuriems padedu su socialinės medijos turiniu, taip pat prieš keletą mėnesių pradėjau organizuoti abstraktaus meno užsiėmimus, į kuriuos renkasi žmonės, norintys išmokti ir patirti kažką naujo“, – dabartinę savo veiklą nusako Aušrinė. 

Nors mergina sukasi šurmulyje, sa­ko, jog gyventi mažame mieste yra kur kas patogiau ir smagiau. Tik kol tai turime, negebame įvertinti.

„Vaikystėje turėjome viską, ko galima norėti. Visi mano bendraamžiai galėtų tai paliudyti. Pirmiausia, žinoma, kalbu apie vaikystės vasaras – jos buvo nerealios. Visą dieną „pramirkdavom“ upelyje su sese ir močiute. Šiek tiek užaugus eidavom „į miestą“, susitikdavom su draugais. Dabar, kai galiu lyginti mastelius, aišku, kad Šilalė yra labai mažytė. Užtat čia gyvenantieji turi viską šalia. Man grįžti į tėviškę bent mintimis reiškia didžiulę nostalgiją gimtajam kraštui. Kadangi niekas nestovi vietoje, transformuojasi, mano gimtoji Šilalė – taip pat. Norėčiau, kad tai tęstųsi, kad žmonės plėstų akiratį, nuolat keistųsi patys ir klausytųsi jaunų žmonių širdies plakimo. Paprastai jaunimo idėjos yra tobulos ir skatina augti, tad savo gimtąjį miestą po keliolikos ar keliasdešimties metų įsivaizduoju kitokį, pilną spalvų“, – nebijoti būti ryškiems Šilalei ir šilališkiams linki menininkė A. Pudževytė.

O kad tam ryškumui būtų duotas startas, sako mielai prisidėsianti ir pati. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovų ir Algimanto AMBROZOS nuotr.