Parodoje – išskirtiniai eksponatai

Tęsiasi kultūros paveldo dienos, o į jas aktyviai įsijungė ir Šilalė – Kultūros centre šiuo metu veikia mažosios ar­chitektūros paroda, kurią netrukus praturtins tautinės juos­tos.

Kryždirbystė yra unikali lietuvių liaudies meno šaka, kurią dar 2001-aisiais UNESCO įtraukė į žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo ob­jektų sąrašą. Lietuvoje pakelės kryžiai ar koplytstulpiai yra visiems žinomas ir atpažįstamas vaizdas.

„Šie sakraliniai paminklai nuo seno stovėjo ne tik kapinėse, bet ir sodybose, pakelėse, kryžkelėse, prie vandens telkinių ar stebuklais garsėjančiose vietose. Žmonės juos statė įvairiomis intencijomis, prašydami Dievo malonių ar už jas atsidėkodami“, – pristatydamas fotografijų parodą „Mažoji Šilalės krašto architektūra“ kalbėjo savivaldybės kultūros paveldo apsaugos specialistas Rytis Aušra.

Žemaitijoje buvo statomos nedidelės namelio ar bažnytėlės formos koplytėlės. Jų būta labai įvairių: atvirų, vieno ar kelių aukštų. Kaip ir visoje Žemaitijoje, Šilalės krašte prie jų buvo meldžiamasi ne vienam, o keliems šventiesiems. Žemaičiai kryžius dekoruodavo augaliniais ar gyvūniniais motyvais, aukštaičiai – geometrinėmis figūromis. Daugumą kryždirbystės paminklų puošia ir neįtikėtino vingrumo kalvystės darbai – lelijos, tulpės, saulės spinduliai, mėnuliai, žalčiai bei pan. 

Kraštotyrininkai pastebi, kad nors Lietuvai kovojant dėl nepriklausomybės kryždirbystė buvo atgijusi, šiuo metu ji ir vėl nyksta. 

„Viskas pareina iš šeimos: kai nuo mažo mokoma, jog svarbiausia vertybė yra žmogus ir jo darbai, tada ir požiūris vystosi tinkama linkme“, – pastebėjo Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorius An­tanas Ivinskis.

Parodos branduolį sudaro mu­ziejininkių Editos Merkelienės bei Reginos Mickuvienės surasti, nufotografuoti ir išsaugoti eksponatai. 

„Vien tik Upynos apylinkėse apie 1970-uosius pakelėse ir sodybose priskaičiuota apie 140 kryžių bei koplytstulpių. Žmonės pasakojo menantys jų dar apie 115, o ir aš pati, vaikas būdama, matydavau šventųjų gerokai daugiau nei jų išliko. Nuo 1971-ųjų Šilalės krašte gyveno ir dirbo apie 60 kryždirbių, iš kurių 18 dar ir šiandien garsina mūsų kraštą“, – sakė R. Mickuvienė.

Muziejininkė džiaugėsi, kad ir sovietmečiu buvo lietuvių tautiškumui neabejingų žmonių, tokių kaip upyniškis Klemensas Lovčikas, kurie rinko bei visaip stengėsi išsaugoti paveldą. Tad nors fotografijos ir nėra kokybiškos, svarbiau – jose užfiksuoti faktai. 

Beje, muziejus tikisi dalį neaiškiomis aplinkybėmis dingusių „dievuliukų“ surasti ir atkurti. Mat, anot muziejininkų, yra žinoma, kad ištuštėjusių koplytstulpių eksponatai gali būti nugulę sodiečių namuose. O senųjų šventviečių atkūrimas, pasak jų, nemenka dalimi priklauso ir nuo seniūnijos ar vietos bendruomenės rūpesčio. 

Kultūros centre eksponuojama paroda veiks iki rugsėjo 22 d.

Taip Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus siekia užfiksuoti mažosios architektūros pavyzdžius mūsų rajone, sudaryti išlikusių koplytstulpių sąrašą. Kol kas galima pasižiūrėti tik į trijų seniūnijų (Upynos, Bijotų ir Kaltinėnų) teritorijose aptiktų objektų nuotraukas. O neabejotinai įspūdingiausi parodos eksponatai yra dvi atgautos skulptūros (Šv. Benedikto ir Šv. Pranciškaus), kurias XIX a. viduryje pagamino kryždirbys A. Majus. Šios ir Jėzaus Nazariečio skulptūra buvo įkurdintos Leviškių k. (Traksėdžio sen.) koplytėlėje. Skulptūros nuo 2005-ųjų yra saugomos valstybės, bet kurį laiką buvo dingusios. Visgi pavyko jas atgauti bei restauruoti.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.