Lietuvos pasakorių pasakorius gyvena Kaltinėnuose

Apie mokančius laiku ir taik­liai iš­sireikšti, prajuokinti aplinki­nius sakoma, kad „tas žo­džio ki­še­nėje ne­ieško“. Paprastai iškalbą tu­rintys žmo­­nės visuomenėje yra po­­pu­lia­rūs, tačiau kai jų gebėjimus kal­bėti vertina ko­mi­si­ja, ne vie­nam šne­­ko­riui linksta keliai. Bet ne veltui sakoma, kad žemaičiai – tvir­ti žmonės: štai kaltinėniškis Jonas Ge­ryba pir­mąkart nuvyko į konkursą ir grįžo su ge­riausio pasakotojo titulu.

Respublikinį pasakotojų konkursą su­augusiesiems rengia dzūkai – kas ant­rus metus jis vyksta Druskininkuose. „Žodzis žodzį gena“ yra vienintelis tokio pobūdžio konkursas ir jis jau spėjo įsišaknyti, tad jį globoti ėmėsi Lietuvos nacionalinis kultūros centras, pasakotojų ieškantis visoje šalyje. 2021 m. konkursas įtrauktas į Lietuvoje organizuojamų tęstinių prioritetinių renginių sąrašą, o jo sumanytojai bei organizatoriai siekia atskleisti ir išsaugoti kiek­vieno Lietuvos regiono kultūros įvairovės pamatą – kalbinį palikimą, tautosaką, tarmes. Konkurso dalyvių papasakotos sakmės, padavimai, pasakos, nuotaikingi pasakojimai – ne tik mūsų tautos identiteto išsaugojimas, bet ir įdomi bei smagi pramoga.

„Konkurse kviečiami dalyvauti visų Lietuvos regionų suaugę pasakoto­jai: vyresnio amžiaus žmonės, tradiciją perėmę natūraliai iš savo šeimos, bend­ruomenės, asmenys, savarankiškai išmokę pasakoti šiuolaikinėje kultūros terpėje iš knygų, įrašų ir pan., folk­loro ansamblių nariai, kultūros darbuotojai. Pasakotojai, laikydamiesi šnekamosios kalbos stilistikos, turi prisistatyti bei tarmiškai papasakoti (ne perskaityti!) pasirinktą tekstą. Vertinant atsižvelgiama ne tik į repertuaro autentiškumą, kūrinių turinį bei meninę vertę, bet ir į jų pateikimą: įtaigumą, natūralumą, išraiškingumą, ryšį su pub­lika, sceninę kultūrą“, – konkursą apibūdina Šilalės kultūros centro režisierė etnografijai Ilona Raudonienė.

Kadangi pagrindinis konkursas vyksta kas antrus metus, dalyviai turi laiko pasiruošti – jų atranka iš pradžių rengiama rajonuose ir miestuose, vėliau – regionuose. Rajono atrankoje laimėję 4–5 geriausi pasakotojai siunčiami į regioninį turą. Tokiu pat principu nustatomi ir finalinio konkurso etapo dalyviai – iš visų penkių Lietuvos regio­nų po penkis geriausius. 

Šilališkiai šiame konkurse varžosi ne­be pirmą kartą ir laureatų būta. Ta­čiau paprastai jie sudarydavo tik tam tikrą Žemaitijos regiono dalį. Bet šiemet visai Žemaitijai atstovavo būtent šilališkiai.

„Susieds garsę surika „būk sveiks“, ta į neišgirdau, katrun dyna Dievulis anas tvieri, ale kap sutvieri, ta puikę viskun girdiejau“.

„Nors esame žemaičiai-dūnininkai, savitą šilališkių tarmę girdime vis rečiau. Dirbdama mokykloje, renku informaciją, kiek mokinių dar kalba tarmiškai, prašau įvardinti, kas namuose kalba žemaitiškai. Kaskart rankų pakyla vis mažiau, o kartais – ir nė vienos. Išvada – mūsų jaunimas, vaikai jau nebemoka savo kalbos. Kodėl? Dauguma tėvų įsitikinę, jog kalbėti tarmiškai yra nemadinga, negražu ir t.t. Baisu pagalvoti, kad po keliasdešimties metų Šilalė gali nebetekti savo autentiškumo. Štai todėl toks svarbus yra dzūkų organizuojamas konkursas – jame vis dar gyvos visos tarmės. O mes, šilališkiai, šįkart išlaikėme egzaminą puikiai ir iškėlėme virš visos Lietuvos bei Žemaitijos Šilalės vėliavą – Jono tekstas šilališkių tarme įvardintas pačiu išraiškingiausiu“, – džiaugiasi I. Rau­donienė.

Kaltinėnų kultūros namų koncertų (spektaklių) organizatorė Ne­rin­ga Eitutienė konkursantą J. Ge­ry­bą pristato kaip Kal­tinėnų kultūros namų kaimiškos kapelos muzikantą.

„Susitikimų, repeticijų ir išvykų metu Jonas pasakoja linksmas istorijas, anekdotus. Gir­dėdama jo emociją, matydama, kaip jis sudomi­na klausytojus, nusprendžiau pa­raginti dalyvauti rajoniniame pasakotojų konkurse. Jis ne­noriai, bet sutiko. Suradau tekstą, susėdę perdarėme sava tarme, Jonas perteikė jį dar savaip, be to, labai įtaigiai ir linksmai. Klausydamasi Jono, komisija Druskininkuose kvatojo“, – tikina N. Ei­­tu­tienė.

„Aš visada kalbu tik sava – kaltinėniškių – tarme. Todėl visą tekstą savaip pakeičiau. Be to, juk esu muzikantas, negaliu pakęsti monotonijos – tad kaskart tą patį pasakojimą perteikiu vis kitaip“, – pripažįsta konkurso laureatas.

Pasakojimas apie tai, kaip „Dievs mot­riška sukurti nuorieja“ užima apie penkias minutes. Ir nors Jonas prisipažįsta, jog kurį laiką dvejojo ir keletą kartų atsisakė dalyvauti konkurse, kol vis tik ryžosi, jam pasibaigus, jau audžia mintį apie ateities planus.

„Iki šiol nežinojau, kas tai per konkursas, o dabar man jau viskas daug­maž aišku, supratau, ko iš dalyvių reikalaujama. Tiesiog buvau pats savimi, pasakojau tekstą ir man nebuvo jokių iššūkių. Nebent tai, kad po apdovanojimų komisija paprašė papasakoti dar kartą. Tam nebuvau pasirengęs – konkurso senbuviai manęs neįspėjo. O vėliau paaiškėjo, kad tokio reikalavimo konkurse ir nėra. Komisijai, pasirodo, išties labai patiko mano pasakojimas ir ji panoro išklausyti jį dar kartą“, – juokiasi pasakorių pasakorius.

„Pyvuo, palei Dievulia truoba, angelą buolę spardi, Dievulis pasišauk vyna y saka: „Y reikals, reik vakri iki Aduoma nuaiti ir iš anuo vyna šuonkauli nuošvėlpti“.

J. Geryba daugeliui šilališkių pažįstamas kaip ugniagesys ir vestuvių muzikantas. Kaip jam pavyksta suderinti tokius skirtingus užsiėmimus?

„Ugniagesiu Kaltinėnų komandoje dirbu nuo 1992-ųjų, o štai vestuvių muzikantu – apie 40 metų. Groti pradėjau dar besimokydamas aštuonmetėje ir su broliu Kęstučiu tebegroju iki šiol. Seniau vestuvių muzikantų duona buvo visiškai kitokia nei dabar. Vyresnės kartos žmonės puikiai atsimena: būdavome savotiški klounai, vaidindavome daktarus, budelius. Beje, mano vaidinimai prasidėjo dar mokyklos suole“, – pasakoja J. Geryba.

Vyras yra gimęs Kutaliuose, ten, kur ir Prezidentas Alek­sandras Stul­ginskis. Tėviškėje tebegyvena jo brolis Kęstutis. Pasak Jono, muzikantais gimė tik jiedu – kiti du broliai ir sesuo nemuzikuoja. Užtat savo muzikinį talentą Jonas perdavė trims sūnums. Kai jie sugrįžta iš Kauno, kur gyvena, linguoja nuo muzikos visi Kaltinėnai.

„Nepykem ant anų, ja anuos škandalijas, ka velniavuojas... anū tuoki prigimtis, diel tuo mas anas tik da stipriau mylam“.

J. Gerybai atiteko Glau­niau­siojo pasakoriaus titulas – jis pripažintas konkurso laureatu bei pagrindinio prizo laimėtoju. 

Iš viso konkurse varžėsi 25 dalyviai. Be J. Gerybos iškovoto titulo, konkurse „Žodzis žodzį gena“ renkama ir po vieną nugalėtoją sakmės/padavimo, pasakos bei pasakojimo kategorijose. Čia ir vėl sekėsi šilališkiams – pasakos sekėjos kategorijoje laureate tapo Šilalės kultūros centro folkloro ansamblio „Ve­ringa“ narė Liuda Vismantaitė (vadovė Jolanta Kažukauskienė), o bilioniškė Zita Grū­dienė (vadovė Virginija Geš­tau­tie­nė) apdovanota padėka už įtaigų ir gyvą pasakojimą. 

I. Raudonienė neslepia pasididžiavimo – tokia sėkmė mūsų rajono pasakotojus aplankė pirmą kartą. O kadangi, pagal konkurso nuostatus, sykį apdovanotas dalyvis į titulus nebepretenduoja, laukiama daugiau šnekorių šilališkių, kurie nebijo savo tėvų ir pro­tėvių tarmės, ja didžiuojasi bei rūpinasi autentiškumo išsaugojimu.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.