Derkintai. Svarbesnieji raidos aspektai

Besikapstydamas po gimtojo kaimo istoriją, supratau­ vieną dalyką: kuo mažesnis tyrinėjimo vienetas, tuo sunkiau jo raida atkuriama, jei nėra ar labai mažai bėra išlikę to objekto egzistavimo artefaktų ir aprašymų skirtingais lai­kotarpiais. Lengviausia atkurti žmonijos istoriją: nerei­kia gilintis į smulkias atskirų žmonių gyvenimo detales, informacijos galima ras­ti ne viename šaltinyje. Sunkiausia rašyti išsamią ir ob­jektyvią atskiro žmogaus gyve­nimo istoriją, jeigu jis ne­­paliko archyvuotų savo veiklos pėdsakų ar nėra bendra­amžių liudininkų. Na, vieną kitą detalę galima ištraukti iš bažnytinių knygų įrašų.

Kaimo istorijos atkūrimas – keblus užsiėmimas

Pirma, baltų (o ir lietuvių) gentys labai vėlavo žengti civilizacijos keliu: vėlai pradėta kurti vieninga valstybė, vėlai apsikrikštyta, ilgai lietuvių kalba buvo ne valstybinė (pra­stuo­menės, baudžiauninkų ir vals­tiečių), vėlai įdiegtas raštas bei pan. Visa tai neleido užfiksuoti­ daugybės įvykių, skatino nutautėjimą ir t. t. Vėlyvas valstybinės kalbos įvedimas leidžia net iškraipyti istoriją – pavyzdžiui, gudams kurti litvinizmo teoriją, pagal kurią „tikraisiais lietuviais“ (LDK litvinais) buvo gudai. Aukštaičiai ir kiti lietuviškai kalbantys gyventojai yra žemaičių nutautinti gudai. Lit­vinizmo šalininkai autentiška baltų gentimi pripažįsta tik žemaičius.

Antra, neturėjome tikros tau­­­ti­nės aristokratijos: dvarus,­ kai­mus­ ar miestus valdė sve­timša­liai ar vienas kitas nutautėjęs ponas. Pavyzdžiui, lyg ir lietuviškos (netgi žemaitiškos) kilmės dvar­poniai Pilsudskiai (kildinami nuo Pilsūdžių kaimo) porą šimtų metų valdė Šilalės dvarą, kuriam priklausė ir Derkintai. XIX a. pabaigoje jį parda­vę, iš­sikraustė į Lenkiją, kartu išsiveždami ir visą dvaro archyvą. 

Dar pokariu Derkintų ir Zobėlijos paribyje gyveno dvi As­t­­rauskų šeimos. Kad būtų galima atskirti, apie kurį kalbama, buvo pridedamas žodelis „kumetinis“. Įtariu, kad šio As­t­rausko šei­ma gyveno buvusiame Šilalės­ dvaro kumetyne. Beje, tik šios so­dybos trobos kamaroje stovėjo rankomis sukamos girnos. Beveik pusė kaimo žmonių čia susimaldavo rupių miltų ar kruopų. Didesnius kiekius grūdų derkintiškai veždavo į Šilalės arba Balsių malūną. Daug teko bendrauti su poka­riu garsėjusiais malūnininkais – Balsevičiumi (Balsiai) ir Bauža (Šilalė). 

Trečia, kaimo istorijos atkū­rimą palengvintų didesnio ad­ministracinio vieneto išsami istorija (tarkime, Šilalės valsčiaus). Toks istorinis kontekstas padėtų daryti objektyvesnes prielaidas apie mažesnio administ­racinio vieneto istoriją. Bet tas kontekstas taip pat yra skurdokas, nors Šilalės kraštiečių draugijos bei Šilalės savivaldybės pastangomis padaryta  daug: ačiū Edvardui Vid­mantui, Kaziui Misiui, Antanui Lingiui, Virginijui Jociui, Benediktui Šetkui bei kitiems už tokią gausią rašytinę rajono istoriją.

Pagaliau kad būtų galima tuo istoriniu kontekstu pasinaudoti, reikia būti istoriku. Šių eilučių autorius – ne istorikas. Tūlas derkintiškis turi teisę paklausti: ta kam kiši snapa tin, kur naišmanā. 

Atsakau: tai mano gimtasis kaimas ir man yra svarbus, nes čia gyveno, gy­vena ir gyvens šimtai mano krau­jo giminaičių, bičiulių bei jų palikuonių; daugiau nei 80 metų tuo kaimu domiuosi, jį stebiu, atmintyje saugau jau mirusių kaimynų liudijimus ir šį tą galiu pasakyti; noriu paskatinti ir kitų 426 Šilalės rajono kaimų gyventojus ar išeivius atkurti savo kaimų istorijas. Didesnioji tos istorinės informacijos dalis būtų žmonių liudijimai. Juk kuo toliau, tuo labiau buvusios beraštės tautos istorija nugrims į užmarštį. Tokiu kaimų istorijos atkūrimu būtų lyg ir užbaigta šilaliada – Šilalės rajono visapusiškas rašytinis pristatymas (turiu omenyje jau per 10 tomų parašytų knygų apie Šilalės rajoną).

Derkintų kraštovaizdis

Pagal Naujojo testamento prielaidą, kad be Dievo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę, ir Derkintai yra Dievo kūrybinio plano dalelytė. Derkintų kraštovaizdis susiformavo po paskutiniojo ledynmečio – maždaug prieš 10 tūkst. metų. Šiaurrytinė Šilalės rajono dalis (ten ir Med­vėgalis bei Bilionys) priklauso Vidurio žemaičių kalnynui (jis baigiasi ties Gūbriais), o pietvakarinė rajono dalis (taipogi ir pati Šilalė su artimiausiais kaimais) priklauso Vakarų žemaičių plynaukštei. Tai reiškia, kad aprašomo kaimo gamtinį reljefą formavo tirpstančio ledyno marios. Keleiviui, judančiam per Derkintus tiek Palokysčio, tiek Traukšlio gatvėmis, gali pasirodyti, jog kaimas yra slinkusio ledyno nuskriaustas (vandeningumo prasme). Vieninteliai vandens šaltiniai – paribiu tarp Derkintų ir Šerikų tekanti Lokysta bei jos intakas Traukšlys, paverstas vos pastebimu melio­racijos kanalu.

Jeigu tas keleivis per kaimą būtų keliavęs, tarkime, kad ir 1950-ųjų kovo-balandžio mėn., būtų matęs kitokį vaizdą: patvinusį ir iš krantų išsiliejusį Traukšlį, porą ištvinusių upeliūkščių – Traukšlio intakų, pažliugusias ir neperbrendamas didžiąsias Derkintų pelkes (Lankas, Varutines, Žeberinę). Susisiekimas tarp dviejų pagrindinių kelių (da­bar Traukšlio ir Palokysčio­ gatvių) polaidžio metu buvo­ įmanomas tik per Šilalę arba Nevočius. Šiltuoju laiku vežimais buvo galima keliauti per dvi Traukšlio brastas (derkintiškai kažkodėl tardavo brast­vas). 

Albinas BAGDONAS

Vilnius

Algimanto AMBROZOS nuotr.

(Bus daugiau)