Tarp sniegynų paskendusi Aliaska

Aliaska, plytinti Šiaurės Amerikos žemyno šiaurės vakari­nė­je dalyje tarp Atlanto ir Arkties vandenynų, reiš­kia „ban­ginių vieta“. Taip šiuos plotus kadaise pavadino čia gyvenę aleutai. 

Sąsiaurį suformavo gamtos procesai

Nuo žemyninės Aliaskos dalies į Ra­mųjį vandenyną driekiasi Aleutų salos, kurių gyventojai ir buvo pirmieji šio atšiauraus krašto žmonės, išgyvenę iš žvejybos bei medžioklės. Mokslininkai teigia, kad eskimai ir aleutai Aliaskos pusiasalyje apsigyveno prieš tris, o gal net aštuonis tūkstančius metų. Mat kadaise, sako mokslininkai, toje vietoje, kur dabar yra Beringo sąsiauris, buvo sąsmauka, jungusi Ameriką ir Aziją. Ja į Aliaską ir atkeliavo pirmieji gyventojai, Amerikos indėnų protėviai. O paskui gamtos valia sąsmauka paniro po vandeniu, ir jos vietoje susiformavo dabartinis Beringo sąsiauris.

Aliaskos teritorija yra milžiniška – 1 mln. 717 tūkst. kv. km. Bet gyventojų nėra nė 800 tūkst. – ne ką daugiau nei Vilniuje.

Atėjo rusai

Tačiau didieji geografiniai atradimai įsiveržė ir į šių „sniego žmonių“ pasaulį.  Pirmasis europietis, 1741 m. pasiekęs Aliaskos krantus, buvo V. J. Beringas. 1784 m. čia jau buvo įkurta ir pirmoji rusų gyvenvietė. Kodėl būtent rusai? Todėl, kad jie buvo arčiausiai šios sniego karalijos. Šiaurės Amerikoje plytin­čią Aliaską nuo Azijoje esančios Čiukčijos, priklausančios Rusijai, skiria tik Berin­go sąsiauris. 

Nors rusai Aliaskoje kūrėsi sparčiai, sniego dykynės buvo turtingos žvėrimis, kurių kailiai buvo labai paklausūs ir pelningi, atėjūnams įsitvirtinti nebuvo taip paprasta. Vietos gyventojai kaip išmanydami priešinosi, nors tai jiems buvo be galo sunku – čiabuviai turėjo tik strėles, lankus, mokėjo statyti kilpas, tuo tarpu rusų šaunamieji ginklai, laivuose buvusios patrankos darė grobikus pranašesnius. Tačiau rusai ramiai gyventi vis tiek negalėjo. Padėtį sunkino ir tai, kad jie atsidūrė labai toli nuo tuometinės Rusijos sostinės Sankt Peterburgo, ir greitai pagalbos sulaukti nebuvo galimybių. Be to, netgi maisto tarp sniegynų neužsiauginsi. Išlaikyti tokią tolimą imperijos dalį darėsi vis sunkiau. Ekonominė nauda, gaunama iš Aliaskos, buvo daug menkesnė nei kolonijos išlaikymui reikalingos lėšos. 

Pardavė Amerikai

Rusija nutarė Aliaską parduoti. To­kios derybos pradėtos 1857 m. su Ame­rika, kuri buvo suinteresuota šį kraštą priglausti, kad per Kanadą čia neateitų britai. 1867 m. spalio 18 d. Aliaskos pardavimo sutartis buvo pasirašyta Vašingtone, ir Aliaska tapo JAV dalimi. Gyvenvietėse buvo nuleistos Rusijos ir pakeltos JAV vėliavos.

Čiabuviai su tokiu sandoriu negalėjo sutikti. Juk žemės buvo jų, o ne rusų, vadinasi, jie negalėjo parduoti to, kas jiems nepriklausė. 

Stulbina ir pardavimo suma – 7,2 mln. to meto JAV dolerių. Po du centus už akrą. Šiandienos pinigais tai būtų 86 mln. dolerių. Palyginimui: Vil­niaus stadiono statybai ketinama išleisti per 110 mln. eurų. Rusai, už tokią juokingą sumą pardavę Aliaską, patys save guodė: girdi, juk tai – tik keliolika akrų sniegynų. Bet šiandien pasapalioja, jog būtų neprošal juos atsiimti...

Nuo vienų engėjų – ant kitų...

Aliaskos čiabuvių gyvenimas ir pasikeitus „šeimininkams“ netapo leng­vesnis. Jie praktiškai neturėjo jokių pilietinių teisių: negalėjo balsuoti, turėti nekilnojamojo turto ar eksploatuoti kasyklų. XIX a. septintajame dešimt­metyje imtasi vietos gyventojų asimiliavimo politikos – stengtasi išnaikinti jų kalbas, religijas, menus, muziką, šokius, apeigas bei gyvenimo būdą. Iki pat 1924 m. vietos gyventojai neturėjo juos nupirkusios Amerikos pilietybės, buvo svetimi savoje žemėje. Tik 1936-aisiais pasirašytas indėnų reorganizacijos aktas, kuriuo buvo leidžiama jiems įvesti savo savivaldos struktūras. Tačiau savivalda turėjo būti derinama su amerikietiškos valdžios atstovais. Ir tik 1945 m., t. y. XX a. viduryje, buvo priimtas Aliaskos antidiskriminacijos aktas, kuris įpareigojo iš visų viešųjų įstaigų pašalinti tokius užrašus kaip „Vietiniai nepriimami“ arba „Vietiniai ir šunys neįleidžiami“...

1959 m. Aliaska pagaliau tapo pilnaverte valstija. Tačiau pagal valstijos teises suteikiantį aktą vėlgi buvo numatyta, kad jos piliečiai atsisako bet kokių teisių į žemes, priklausančias vietos gyventojams. Tokia nuostata jiems buvo nepriimtina. Deja, Aliaskos čiabuviai su Amerika kariauti negalėjo...

Ledo ir sniego gniaužtai

Plaukdami vidine Aliaskos protaka, ste­bėjome, kaip vandenyno pakrantės salų grandinės sąsiauriais ir tarpekliais susijungia su atviru vandenynu, kaip tarp salų bei fiordų baltas galvas lenkia kalnų viršūnės, vilioja paslaptingos įlankos, nepaliesta gamta. Kaip virš laivo denio praskrenda plikagalviai ereliai – nacionaliniai šalies paukščiai, ant ledo lyties „deginasi“ ruonė su savo jaunikliais, ūsus iš vandens iškiša jūros liūtai ar fontanus „įjungia“ banginiai. Ankstyvais rytais prie mūsų prisijungdavo delfinai su savo ritualiniais šokiais. 

Užburianti Ledynų įlanka, savo teritorijoje turinti 16 vieną už kitą įspūdingesnių ledynų. 1980-aisiais 13 tūkst. kv. km teritoriją aplink Ledynų įlanką nuspręsta paskelbti nacionaliniu par­ku, o 1992-aisiais jis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ledynų įlanka labiausiai žinoma dėl gilių fiordų bei ledynų, kurie it didžiu­liai kalnai griūva į vandenį ir tirpsta. Mažesnės ledo atplaišos nuskrieja toli į vandenis, ir atrodė, kad mūsų laivas buvo apsuptas gausybės mažų „svarovskių“, kurie, šviečiant saulei, žibėjo įvairiausiais atspalviais.

Žadą atėmė Hubardo ledynas, ištįsęs šiauriniame Jukatano įlankos gale net 114 km, o jo plotis – per 10 km. Tai – vienas ilgiausių ir įspūdingiausių ledynų Aliaskoje. Jis dar vadinamas Baltojo griaustinio ledynu, kadangi, veikiant klimatinėms sąlygoms ir vandenyno srovėms, ledai aižėja, slenka ir, krisdami į vandenyną, sukelia įspūdingą dundėjimą bei gaudesį, girdimą labai toli. 

Vidinė Aliaskos protaka yra senųjų indėnų Tlingit, Haida ir Tsimshian genčių tėvynė, pakrantės pažymėtos jų ritualiniais totemais. Nuo seno likę rusų tyrinėtojų žymimieji stulpai, aukso ieškotojų stovyklaviečių liekanos, žvejų kaimeliai, patraukiantys keliautojų žvilgsnius.

Degantis ledas

Aliaska labai nelygi. Per šalies vidurį eina plynaukštė, rytuose – Jukono plokščiakalnis, šiaurėje – Brukso kalnagūbris, o pietų Aliaskoje yra net 17 aukščiausių visos Amerikos viršukalnių, tarp jų ir pati aukščiausia Šiaurės Amerikos vieta  – 6194 metrų Makinlio kalnas. Pamatyti jį nėra paprasta, nes dažnai trukdo rūkas. Nors visą kelionės laiką tempėme kak­lus kalno ieškodami, išvydome tik pas­kutinę dieną. Aliaskoje yra ir keturi ilgiausi pasaulio kalnų ledynai. 

Ilgam įsimintinas liks Mc Carthy kai­melis bei prie jo esantis didelis Vrangelio kalnų ledynas. Kadangi slinkdamas ledynas stumia ir kelia į viršų gruntą, klonyje esantis ledas padengtas storu grunto sluoksniu su iškilimais bei duobėmis, įgriuvomis ir tirpstančio ledo upeliais.

Aliaska turtinga ir ugnikalniais – jų yra net 27. Laimei, ne visi veikiantys. Mūsų kelionės metu vienas jų buvo išsiveržęs, bet tik paspjaudė pelenais, parūko keletą dienų ir vėl užsnūdo. Kažin ar ilgam...

Ištisa vulkaninių kūgių virtinė sudaro Aleutų kalnagūbrį. Jo viršūnes dengia ledynai, amžinas sniegas. Pačiame parke yra iškilę veikiantys Ilamnos ir Redauto ugnikalniai. Pastarasis nuo 1989-ųjų įėjo net į pasaulinės aviacijos istoriją. Dėl Redauto ugnikalnio išsiveržimo ir jį lydėjusio pelenų pliūpsnio nustojo veikti visi keturi „Boeing 747-400“, skridusio iš Amsterdamo į Tokiją, varikliai. Sėkmingai nusileidęs Ankoridže, lėktuvas tapo gyva vulkaninės veiklos padarinių orlaivio veikimui iliustracija.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.