Pirmadienį Šilalės meras Jonas Gudauskas kviečia ūkininkus į susirinkimą. Vienas iš svarbiausių klausi­mų - rajono ūkininkams nemalonų siurprizą pateiksiantis Žemės ūkio ministerijos paruoštas Gamtinių trūkumų ir specifinių kliūčių turinčių žemės ūkio paskirties žemės plotų identifikavimo žemėlapis. Panašu, kad būtent šis dokumentas gali tapti svarbiausiu artėjančių Seimo rinkimų kampanijos įrankiu.

Prašneko apie susidorojimą

Antri metai Lietuvoje sklando nerimas dėl naujai rengiamo Gamtinių trūkumų ir specifinių kliūčių turinčių žemės ūkio paskirties žemės plotų identifikavimo žemėlapio. Pa­­gal Europos Komisijos reikalavimus, šis žemėlapis turi būti paruoštas iki 2018 m. sausio 1 d., tačiau dar pernai jo projektą ministerijoje užmatė bei išplatino Nederlingų žemių naudotojų asociacijos vadovai. Jie ir davė impulsą žemdirbiams pradėti atakuoti nerangiai ūkininkų prob­lemas sprendžiančią Žemės ūkio mi­nisteriją.

Ką naujasis žemėlapis žada Šilalei, kurios ūkininkai iki šiol gavo išmokas už ūkininkavimą nederlingose žemėse? Remiantis juo, nuo 2018 m. tokių išmokų galėtų tikėtis tik Bijotų, Laukuvos, Traksėdžio bei Žadeikių seniūnijų ūkininkai. Visų kitų rajono vietovių ūkininkai staiga pradėtų dirbti „geros agrarinės būklės žemės ūkio naudmenas“.

Pristatydamas Žemės ūkio ministerijos planus savivaldy­bės tarybos nariams, mero patarėjas Kęstutis Ačas aiš­ki­­no, jog, rengiant naująjį gam­­tinių kliūčių žemėlapį, Eu­ropos Komisija siūlo atsi­žvelgti į Jungtinių tyrimų cent­­ro mokslininkų parengtą metodiką. Ją sudaro aštuoni kriterijai. Tačiau Lietuva nusprendė atsižvelgti tik į penkis: vietovių klimatinę temperatūrą, dirvožemio teks­tūrą, drenažo būklę, pavir­šiaus nuo­lydžius bei dirvožemio che­mines savybes. Vado­vau­jan­tis metodika, yra laikoma, kad vietovėje esama didelių gamtinių kliūčių, jei ne mažiau kaip 60 proc. žemės ūkio paskirties žemės seniūnijoje ati­tinka bent vieną iš šių biofizikinių kriterijų.

K.Ačas savivaldybės tarybos Kaimo reikalų komiteto nariams aiškino, jog  Agrarinės ekonomikos instituto direktorė Rasa Melnikienė jam esą teigusi, kad vietovių vertinimas vyko pagal žemės ūkio našumo balą ir standartinės produkcijos gamybos apimtis 2013 m. Tai lėmė, jog tos seniūnijos, kuriose auginama daugiausiai gyvulių, nepateko į gamtinių kliūčių turinčių vietovių žemėlapį.

„Sudarant žemėlapį, minis­terija vadovavosi ne nustatytais kriterijais, o nuėjo leng­viausiu keliu. Tuo laikotarpiu pieno bei mėsos supirkimo kainos buvo geros, o dabar yra visai kita situacija. Aišku, jei skaičiuotų pagal dabartines kainas, ūkininkams būtų naudinga. Bet jei mūsų ūkininkai, kuriems dabar ir taip sunku išgyventi, neteks dar ir išmokų už ūkininkavimą nederlingose žemėse, drįsčiau sakyti, kad su jais bus susidorota“, - mano K.Ačas.

Praras 2 milijonus eurų

Pasak mero patarėjo, 70 proc. Šilalės rajono gyventojų užsiima žemės ūkio veikla, didžioji dalis ūkių yra smulkūs, visi jie augina pieninius bei mėsinius galvijus, nes nenašiose žemėse sėti grūdinius augalus yra nenaudinga.

K.Ačo atlikta analizė rodo, jog našiausios žemės yra Didkiemio seniūnijoje, kurioje jos įvertintos šiek tiek daugiau nei 36 balais. Labai panašaus derlingumo žemę dirba Kaltinėnų ir Kvėdarnos seniūnijų ūkininkai. Pajūrio, Bilionių, Palentinio seniūnijų žemės ūkio paskirties žemės balas - mažesnis nei 35.

Mažiausiai derlingos - Ža­deikių (32 balai), Trak­sėdžio (32,5), Laukuvos (33,5) bei Bijotų (34) seniūnijų žemės. Bet į gamtinių kliūčių turinčių teritorijų žemėlapį nepatekusi Šilalės kaimiškoji seniūnija irgi negali pasigirti gerais dirvožemiais - čia žemės našumas nesiekia nė 34 balų. 

Seniūnijose, kurios priskirtos naujajam Gamtinių trūkumų ir specifinių kliūčių turinčių žemės ūkio paskirties žemės plotų identifikavimo žemėlapiui, deklaruojama tik 34 proc. rajono pievų bei pasėlių. Už visus deklaruotus plotus Šilalės rajono ūkininkai kasmet gaudavo apie 3 mln. eurų išmokų, skirtų nepalankiose ūkininkauti vie­tovėse dirbančių ūkininkų pajamoms išlyginti. K.Ačo skaičiavimais, jei žemėlapis būtų patvirtintas, Šilalės rajono žem­dirbiai kasmet netektų 2 mln. Eur pajamų. 

„Todėl siūlau visiems vieningai, nežiūrint priklausomybės partijoms, reikalauti, jog visas Šilalės rajonas būtų įtrauktas į Gamtinių trūkumų ir specifinių kliūčių turinčių žemės ūkio paskirties žemės plotų identifikavimo žemėlapį - pasirašyti savivaldybės parengtą kreipimąsi į žemės ūkio ministrę bei Kaimo reikalų komitetą, kad jie atsižvelgtų į mūsų ūkininkų interesus“, - kvietė K.Ačas.

Prašo suskaičiuoti kaštus

Šilalės savivaldybės tarybos Kaimo reikalų komiteto nariai pritarė, jog valstybė neteisingai elgiasi, atimdama paramą iš tų, kurie, triūsdami nederlingose žemėse, daugiau investuoja, kad gautų gerą derlių ir dirba iki devinto prakaito, neskaičiuodami savo laiko. Derlingesnėse vietovėse ūkininkaujantieji tą pa­tį rezultatą pasiekia gerokai lengviau.

Tarybos narys Tadas Bart­kus sakė manąs, jog ūkininkai sutiktų patys atlikti žemės derlingumo tyrimus ir kaip įrodymą padėti ant ministerijos valdininkų stalo. Anot jo, keista, kad iki šiol naudojami sovietmečiu atlikti že­mės derlingumo skaičiavimai. Užmirštama ir tai, pasak Kaimo reikalų komiteto narių, jog jau keli dešimtmečiai nevykdoma valstybinė dirvožemio kalkinimo programa, o dauguma žemių, ypač lomelėse, yra rūgščios. 

Kreipimesi ministrei ir Kai­mo reikalų komiteto nariams primenama, kad, ūkininkaujant mažiau palankiose vietovėse, reikia daugiau investuoti į ūkį ir kad maži ūkeliai yra vienintelė galimybė kaimo žmonėms užsidirbti, nes kitų pragyvenimo šaltinių jie neturi. 

Rajono mero J.Gudausko, sa­vivaldybės tarybos Kaimo reikalų komiteto pirmininkės Kristinos Dambrauskienės bei Lietuvos ūkininkų sąjungos Šilalės skyriaus pirmininko Algirdo Tarozos pasirašytame dokumente reikalaujama, sudarant Gamtinių trūkumų ir specifinių kliūčių turinčių žemės ūkio paskirties žemės plotų identifikavimo žemėlapį, naudoti daugiau kriterijų - atsižvelgti į žemės granuliometrinę sudėtį, melioracijos būklę ir agrochemines savybes bei kalvotą reljefą ir  dirvožemio rūgštingumą. 

Taip pat siūloma, jog Lietu­vos agrarinės ekonomikos institutas apskaičiuotų 1 t grū­­dinių augalų bei žolinių pa­šarų užauginimo kainą nepalankiose ūkininkauti ir našiose žemėse.

Viceministras problemos nemato?

Prie Gamtinių trūkumų ir specifinių kliūčių turinčių že­mės ūkio paskirties žemės plotų identifikavimo žemėla­pio politikai grįžo vasario pa­baigoje vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje, nors Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Olendra ir aiškino, jog kitąmet išmokos didės iki 52 Eur/ha, o žemėlapiu ministerija naudotis net nežada. 

„Žinoma, esame nepatenkinti, kad vertinama pagal standartinės žemės ūkio produkcijos apimtis bei žemės našumą. Kuo daugiau žmonės dirba, tuo labiau nukenčia. Valstybės logika yra tokia: jei daug gamini, paramos nereikia. Bet, kiek žinau, valdančioji dauguma pritaria, jog mažo našumo išmoka išliktų“, - sakė A.Olendra. 

Tačiau tai, ką tarybos nariams paaiškino žemės ūkio viceministras šilališkis Albi­nas Ežerskis, verčia suklusti. Pasak jo, neva pavyko ministeriją įtikinti žemėlapio peržiūrą atidėti iki 2018 m. Tai reiškia, kad iki ateinančių metų liepos turi būti pakeista ir sudėliota programa pagal Europos Komisijos  patvirtintus kriterijus. 

„Jeigu būsima koalicija normaliai pažiūrės į ūkinius dalykus, tikiuosi, jog nenašių žemių žemėlapyje galės išlikti ir Šilalės rajonas, ir kiti, kurie iš tikro dirba nenašiose žemėse ir turi gauti papildomą išmokėlę ekonominėms sąlygoms išlyginti“, - tvirtino A.Ežerskis. 

Viceministro teigimu, Šila­lės rajono ūkininkai turėtų savotiškai džiaugtis, kad išmoka nebus iš karto nutraukiama, ir to, kas blogiausiu atveju įvyks 2018-aisiais, nepatyrė jau 2015 m. 

Geriau įsiklausius į viceministro postringavimus, aiš­kė­ja, jog A.Ežerskis šilališ­kiams suteikia vilties gauti iš­mokas, jei jie išrinks „norma­liai“ į ūkiškus dalykus žiūrinčius po­litikus... 

Dar vienas A.Ežerskio siū­lymas - sujungti didesnį že­mės našumo balą turinčią Didkiemio seniūniją su Ši­lalės kaimiškąja, nes „jei ten yra koks 42 balų žemės našumas“, viso rajono į žemėlapį įpiešti niekaip nepavyktų.

Rūpestis ūkininkais - šventas reikalas, nes tiktai jie maitina Lietuvą. Bet politikų susirūpinimas, paūmėjęs vien dėl artėjančių rinkimų, gali nieko gero neduoti. O toks, atrodo, ir bus pirmadienį kviečiamo susirinkimo tikslas: parodyti, kaip valdžia rūpinasi kaimu. Tik ar ne per vėlai?

Daiva BARTKIENĖ

Pirmąjį kovo savaitgalį šurmuliavo ne tik Kaziuko mugė. Šeštadienį Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje vyko kyokushin karate turnyras Šilalės rajono savivaldybės taurei laimėti. Antrąkart mūsų rajone surengtos varžybos net pačius organizatorius nustebino dalyvių gausa: ant tatamio stojo daugiau nei 160 jaunųjų sportininkų iš Šilalės, Tauragės, Jurbarko, Raseinių ir Kuršėnų.

Anot karate kyokushin klubo „Taurus“ trenerio Gintaro Cemnialianskio, pagrindinė šio turnyro idėja yra kaupti varžybų patirtį ir vystyti edukaciją, o tikslas - mokytis bei mokyti kitus, kaip orientuotis varžybinėje aplinkoje. Daliai turnyro dalyvių tai buvo papildomas pasiruošimas ir neįkainojama praktika prieš balandį vyksiančius Lietuvos karate kyokushin čempionatus. Juose savo jėgas išban­dys ir nemažas būrys šilališkių.

„Žodis „varžybos“ yra susijęs su įtampa, atsakomybe, traumos galimybe bei konk­rečia pralaimėjimo tikimybe, todėl daugelis sportuojan­čių varžybų tiesiog vengia. Šis turnyro formatas - puiki galimybė suvokti, kad „ne tokie velniai baisūs, kaip juos paišo“ - sakė G.Cemnialians­kis.

Šilalės rajono savivaldybės taurės turnyre kovojo 1997-2011 m. gimę sportininkai. Sulaukta 134 dalyvių ir apie 30 mažųjų karate kyokushin sporto gerbėjų iš Ši­lalės bei Tauragės darželinukų grupių, kurie dalyvavo tik bendro fizinio pasirengimo rungtyse. Mažieji darė atsi­spaudimus, demonstravo lanks­­tumo ir pu­siausvyros ge­bėjimus. Jėgos rungtyje nugalėjo šilališkis Pijus Monkus, pusiausvyros – taip pat mūsiškis, jauniausias turnyro da­lyvis Juozas Mic­kus, o tauragiškė Kamilė Ga­jauskaitė nuskynė laurus tiek lankstu­mo, tiek pusiausvyros rungtyse.

Vyresnieji varžėsi Kumitė rungtyje. Kovos akistatoje susitiko tiek pusmetį sportuojantys, tiek tarptautinės patirties turintys sportininkai. Stebėdami vyresniųjų ko­vas ir jų demonstruojamą susikaupimą bei įvaldytą techniką, jaunieji sportininkai iš jų mokėsi kovos dvasios ir etiketo reikalavimų. Po kelių valandų įtampos paaiškėjo apie 40 prizininkų.

Visi turnyro dalyviai apdovanoti diplomais, taurėmis, medaliais. Juos sveikino savivaldybės atstovai: meras, administracijos direktorius bei jo pavaduotoja. Svečiai pasidžiaugė puikia varžybų nuotaika bei padėkojo už kvietimą dalyvauti, nes tokios varžybos - Šilalėje labai laukiamos.

Šiųmetis turnyras nepaliko abejingų. Renginio organizatoriai prisipažino: tokio masto varžybos Šilalėje – tikra retenybė. Pernai Šilalės rajono savivaldybės taurė pritraukė tik apie 40 dalyvių.

Už bendradarbiavimą bei pagalbą organizatoriai dėkoja Šilalės Dariaus ir Girėno pro­gimnazijos direktoriui Arū­­nui Aleksandravičiui, savi­valdybei, UAB „Vizinga“, gar­džiais kepiniais vaišinusiai „Prezo kepyklėlei“, informa­ciniam rėmėjui „Šilalės ar­tojas“ bei visiems vaikučių tėveliams.

Birutė PALIAKIENĖ

Finansų įstaigos Valstybinei mokesčių inspekcijai turės teikti naują informaciją apie gyventojų ir įmonių sąskaitų likučius kiekvienų metų gruodžio 31 dieną, bendrą įplaukų sumą per visus metus bei skolinius įsipareigojimus konkrečiam bankui ar kredito unijai. Šie duomenys bus teikiami, jei sąskaitos apyvarta viršys 15 tūkstančių eurų, o jos likutis – 5 tūkst. eurų.

Finansų ministras džiaugiasi priimtu sprendimu, šią informaciją meiliai vadindamas „trimis skaičiukais“. Šie trys skaičiukai turėtų padėti Mokesčių inspekcijai geriau kovoti su mokesčių vengimu.

Tikslas pateisina priemones, kurios šį kartą pasirinktos labai neadekvačios.

Pradėkime nuo informacijos apie gyventojus. Teigiama, kad šis duomenų sekimas pa­lies apie dešimtadalį visų gyventojų sąskaitų. Tarkime, jog Mokesčių inspekcija netgi nustatys asmenų, kurie nesumokėjo dalies jiems priklausančių mokesčių.

O kaip su kitais, kurie mokesčius moka sąžiningai, tačiau po jų piniginę nuolat knaisiojasi mokesčių inspektoriai? Ar bent atsiųs atsiprašymą: „Gerbiamas mokesčių mo­kėtojau, pasidomėjome jū­sų banko sąskaita, bet nieko neradome, atsiprašome“?

Taip pat įdomu, ar kada nors bus įvertintas šios priemonės efektyvumas: kokia mo­kesčių suma išieškota būtent dėl bankų sąskaitų tikrini­mo. Ir ar bus atlikta kaštų bei naudos analizė, ar bus atsisakyta šios priemonės, jeigu paaiškėtų, kad renkami duomenys - ne tokie jau ir naudingi?

Analogiška informacija bus renkama ir apie juridinius as­menis. Įvertinant sumas, bus teikiami duomenys apie absoliučią daugumą juridinių as­menų. Ir visa tai – papildomai, šalia šimtų lapų įmonių teikiamų deklaracijų. Nuo šių metų įmonės pristato dar daugiau papildomų duomenų apie išmokėtas sumas – dienpinigius, išlaidų kompensacijas, darbuotojams išmokėtus prizus, neapmokestinamas pre­­mijas, pensijų išmokas, atskaitingų asmenų skolas bei kt.

Diegiama išmanioji apskaita leis Mokesčių inspekcijai realiu laiku matyti įmonių išrašomas sąskaitas bei važtaraščius. Mokesčių inspekcija iki šiol gana taikliai įvardindavo rizikingas įmones bei tikrino jų veiklą. Sunku suprasti, jog totalus sąskaitų sekimas padėtų identifikuoti naujas rizikas. Vėl kyla tie patys klausimai dėl sąskaitų sekimo efektyvumo bei taik­lumo.

Šie trys skaičiukai yra ne koks pūkuotas gėris, kaip bando įtikinti finansų minist­ras, bet nesankcionuotas privačios informacijos rinkimas. Politikai nė kiek nesijaučia blogai, užkraudami administ­racinę naštą duomenų teikėjams – kredito įstaigoms. Netgi didžiuojamasi, kad šioms duota laiko pasiruošti, įdiegti informacines sistemas. Ir visa tai – šalia pinigų plovimo prevencijos bei gausos kitų, verslo prasme visai nereikalingų, įpareigojimų kredito įs­taigoms. O jei kokia klaida pasitaikytų, tai atsirastų dar viena proga kredito įstaigą nubausti.

Kaip rašė škotų filosofas Davidas Hume‘as, „retai visa laisvė prarandama iš karto“. Trys skaičiukai – tai dar trys prarastos laisvės, ir nėra čia ko džiaugtis, finansų nelaisvės ministre.

Rūta VAINIENĖ,

ekonomikos ekspertė

Kovo 11-ąją pajūrališkiai šiemet paminėjo ypatingai - Pajūralio pagrindinė mokykla, bendruomenės cent­ras ir laisvalaikio salės darbuotojai Lietuvos Nepri­klau­so­mybės dienos išvakarėse surengė šventinį minėjimą „Skambėk per amžius, būk laisva“, kurio pagrindi­niais akcentais tapo kariškių pasirodymas bei simbolinis bė­gimas kaimelio gatvėmis.

Šventė prasidėjo Krašto ap­saugos savanorių pajėgų (KASP) Žemaičių rinktinės 308 pėstininkų kuopos karių ir bend­ruomenės narių eisena. Prie mokyklos iškilmingai pakelta Lietuvos trispalvė, iššautos trys sal­vės: už Lie­tu­vos Nepriklausomybę, už lai­mingą vaikystę ir už Pa­jūralio bend­ruomenę.

Pagerbę gimtąją šalį bei pa­sidžiaugę sunkiai iškovota Lais­ve, stojome prie starto linijos. Liubarto, Upynės ir Jūros gatvėmis vyko bėgimas „Aš laisvas“. Kartu su savanoriais simbolinę trasą įveikti pasiryžo daugiau nei pusšimtis mokinių ir bendruomenės narių. Nors bėgikai ir varžėsi dėl prizinių vietų, geriausio laiko, svarbiausia buvo ne taurės ar medaliai, o parodyti, kad dėl savo Tėvynės bei savo ir visų laisvės galime padaryti daug.

Vėliau smalsuoliai galėjo ap­žiūrėti ginklų parodą, pabendrauti su kariais, vyko mokinių meninė instaliaci­ja „Dovanoju Tau laisvę“. Jos metu mažieji patriotai geltona, žalia bei raudo­na spalvomis aprengė ap­link augančius medelius. Susi­rin­ku­siesiems programą dovanojo šilališkių merginų šokių grupė (vadovė Laima Andrejauskienė), o Pajūralio bendruomenės moterys visus vaišino garuo­jančia arbata bei gardžia ko­še.

Būdami tokiame šauniame būryje ir visų veiduose matydami nesuvaidintą nuoširdumą, negalėjome nesididžiuoti, jog gyvename ne kur kitur, o savo Lietuvoje. Ačiū visiems, kurie atvyko pasidžiaugti sa­vo šalies Laisve!

Irena JUCIENĖ

Pajūralio bendruomenės pirmininkė

Metų pradžioje nemažą pasipiktinimą visuomenėje su­kėlė žinia, kad viename Klaipėdos darželių valgyklos darbuotojos savinosi vaikų maitinimui skirtus produktus. Po­­licijos sučiuptos apsukrios uos­tamiesčio moterys tąsyk namo vežėsi pieno, kopūstą, dešrelių, varškės, košių, pomidorų padažo ir batoną.

Deja, paaiškėjo, jog darželinukams skirtas maistas grobstomas ne vien Klai­pė­doje – panašus įvykis pra­ėjusią savaitę užfiksuotas ir Šilalėje.

„Šilalės artojas“ ga­vo informacijos, kad trečiadienio vakarą Šilalės lopšelyje-darželyje „Žiogelis“ lankėsi policijos pareigūnai, kurie esą nustatė, jog vaikai gali būti apvaginėjami.

Šios ugdymo įstaigos direktorė Dalia Kutniauskienė, paklausta, kokiu tikslu minėtą dieną darželyje lankėsi policijos pareigūnai, teatsakė, kad buvo vykdoma maisto sandėlio patikra. Dėl kokių priežasčių surengtas patikrinimas, vadovė dievagojosi nežinanti.

„Klausiau, gal yra gautas skundas, ar kas. Pareigūnai atsakė, jog tokios informacijos negali teikti“, - „Šilalės artojui“ vakar aiškino D.Kut­niaus­kienė.

Pirmadienio rytą patikrini­mo išvadų direktorė sakė dar neturinti ir nežinanti, kas bu­vo nustatyta. Dėl išsamesnės informacijos ji pasiūlė kreip­tis į policiją.

Tauragės AVPK Komuni­ka­cijos grupės specialistė Rūta Janavičiūtė redakciją informavo, kad buvo gautas privataus fizinio asmens pranešimas dėl galimo darželio darbuotojos maisto savinimosi. Kovo 9 d. pareigūnai apsilankė „Žiogelyje“ ir patikrino informaciją. Siekiant surinkti įrodymus, buvo apieškotos bei patikrintos kelios patalpos.

Vienos lopšelio-darželio dar­buotojos atžvilgiu pradėta ad­ministracinė teisena pagal LR ATPK 50 str. Kitaip tariant, moteris kaltinama smulkaus svetimo turto pagrobimu. Anot R.Janavičiūtės, pasi­sa­vin­ta įvai­rių maisto produktų: bananų, pomidorų ir kt. Tačiau asmens, kuris galimai juos vogė, policija ne­­­įvardija, argumentuodama, jog, atskleidus darbuotojos užimamas pareigas, būtų ga­na paprasta nustatyti jos ta­patybę.

Birutė PALIAKIENĖ

Švietimo panorama iliustruoja, jog viskas, ką besugalvotų politikai, mokslininkai, galų gale nusirita ant mokytojo, kuris tampa lengvu taikiniu kritikai, galvos. Kartais ministerijų aiškinimuose mokytojai atrodo tarsi vargšai giminaičiai, kuriuos pakviečia į pokylius.

Kas įvyktų, jei atitinkamo gyvenimo kūrimas, problemų sprendimas būtų patikėtas žmonėms iš apačios? Beje, kai kurie tai ir daro. Tačiau, kaip rodo patirtis, su savo koncepsijomis daug draugų ir pasekėjų mokyklose neįgyja, o neretai gadina nusistovėjusį mikroklimatą.

Paprastai labiausiai yra vertinami paklusnūs, standartiškai mąstantys pavaldiniai. Retas kuris iškyla į švietimo aukštumas, nekeisdamas savo pozicijos. Šiuo atveju, kaip rašoma evoliucijos teorijos pradininko Čarlzo Darvino veikale, „išlieka ne storiausi ir stipriausi, o tie, kurie geba prisitaikyti“. Švietimo paradigmos galbūt turėtų būti susitarimo reikalas, o mokytojų neturėtų vertinti pagal industrinius parametrus...

Neabejotina, jog žinių, vertybių priėmimą lengvina tinkamų sąlygų tam sudarymas, sektini pavyzdžiai. Vienas jų - mokymosi motyvacija, tikslas susikurti kokybišką ateitį. Bet netgi mokiniai supranta: Darbo bei kitų valdančiųjų partijų susitarimu keliamas nekvalifikuoto darbuotojo minimalus mėnesio atlygis, atrodantis tik per porą žingsnių dešiniau nuo Karlo Markso idėjų, kai kuriose mokyklose beveik pasivijo mokytojo, baigusio kelis universitetus, turinčio magistro kvalifikaciją uždarbį. Švietimo ir mokslo ministrė darbietė Audronė Pitrėnienė teigia, kad jeigu atlyginimas būtų solidus ir vyrai pamatytų, jog jie, dirbdami mokytojais, gali išlaikyti šeimą, tuomet švietimo sistemoje jų būtų daugiau. Klausimas ministrei: kas ir kada tai turėtų padaryti? Klausimas mokiniams: motyvacija gerai mokytis, matant šią iliustraciją, didėja ar mažėja?

Reziumuojant šį niuansą, galima sakyti, jog mokinys, žvelgdamas į mokytoją, toli gražu nemato jame visuomenės princo, o mūsų daiktinė aplinka, tarsi klasikos ir gatvės šokių akistata, lieka paraštėse. Pavyzdžiui, Smetoninėje Lietuvoje, viešajame sektoriuje, IV-ajame dešimtmetyje vidutinė alga buvo apie 90 litų, tuo tarpu mokytojo - apie 200.

Dabartinėje Lietuvoje mokytojų atlyginimai nebuvo keliami nuo 2009-ųjų. Nors prieš praėjusius Seimo rinkimus lijo pažadų lietus. Štai keletas akcentų iš Darbo partijos 2012 m. rinkimų programos:

- siekdami aukštos pedagogo kompetencijos, psichologinio tinkamumo bei motyvacijos, tobulinsime pedagogų rengimo sistemą. Sudarysime tinkamas darbo, buities ir kitas sąlygas mokytojams, dirbantiems kaime;

- sieksime objektyvios ir teisingos mokytojų atlyginimų mokėjimo tvarkos. Pedagogų darbo užmokestis turi priklausyti nuo jų išsilavinimo, kvalifikacijos, profesionalumo, darbo kokybės ir darbo stažo;

- sudarysime galimybę mokytojui po 7 darbo metų pasinaudoti atostogomis sveikatai stiprinti, už ilgametį ir kūrybingą darbą skirsime premijas, mažinsime darbo krūvį;

- taupydami lėšas optimizuosime įstaigų, veikiančių prie Švietimo ir mokslo ministerijos, skaičių. Sumažinsime švietimo kokybę kontroliuojančių institucijų skaičių, kurių funkcijas praplėsime konsultacinio pobūdžio paslaugų teikimu.

- atsisakysime visuotinio „mokinio krepšelio“ finansavimo principo.

Panašūs dalykai skambėjo ir kitų, šiandien valdančiojoje koalicijoje esančių partijų programose. Tad spręskime patys, ar tai yra realizuota, ar išrinkta valdžia tik parodė savo dviveidiškumą.

Prieš šiuos Naujuosius metus, spaudžiant švietimo profsąjungoms, garsiai prabilta, jog nuo šių metų sausio 1 d. visų bendrojo ugdymo pedagogų atlyginimai bus padidinti 3 proc. Tačiau ir šių pažadėtų trupinių kai kurios mokyklos iš viso negavo, o atsitiko atvirkščiai. Mokinių skaičiaus mažėjimas, kuris turi įtakos ir mokinio krepšeliui, atsiliepė ir mokytojų atlyginimams, tad dalis pedagogų šiemet gauna ne padidėjusį, bet dar labiau sumažėjusį atlygį. Pastebimi centrinės ir vietos valdžios stumiami sprendimai toliau kai kam vegetuoti, paliekant mažas mokyklas, bet nepasirūpinant deramu jų išlaikymu. Dažnai eiliniam mokytojui sudėtinga suprasti administracinės  bejėgystės aspektus. Tuo labiau, kai viešojoje erdvėje kalbama, jog mokyklos esančios pakankamai aprūpintos. Tačiau realiai jose trūksta elementarių kanceliarjos, higienos priemonių...

Kita vertus, skaitant savivaldybės tarybos posėdžių kronikas, pastebima, jog kai kurių mokyklų vadovai kaunasi už priedus sau prie priskaičiuotų tūkstantinių atlyginimų. Deja, neteko girdėti, kad kuris nors iš jų drįstų kelti eilinių mokyklos darbuotojų algų, ir, pavyzdžiui, kelionių į darbą kompensavimo klausimus.

Pastarąjį dešimtmetį pastebima aukštai iškelta mokinių įvairovės vėliava. Dalijantis patirtimis, remiantis tyrimais, galima teigti, jog vieni mokytojai daugiau dėmesio skiria turintiems mokymosi negalių vaikams, kiti - gabiesiems, treti bando paskirstyti dėmesį bei resursus visiems, kas, beje, dažnai yra neįmanoma fiziškai. Bendrojo lavinimo mokytojas iš esmės nėra ir neturi būti mokinių tramdytojas. Bet pedagogai neretai laikomi smulkiu aptarnaujančiu personalu, kurį bet kas, bet kuriuo atveju gali aprėkti.

Istorijos mokymo proceso centre eksploatuojama mokinių dominavimo pamokos metu paradigma galbūt ir yra atsakymas, kaip tobulinti ugdymo turinį. Iš kitos pusės žinoma tiesa – pats geriausias diferencijavimas yra galimybė rinktis. Galbūt ne tik mokiniui.

Dažnas pedagogas, dirbantis keliose mokyklose, pastebi skirtingus mokymo turinio, veiklos modernizavimo, moralinio kodo diegimo modelius, pasiekimų įvairovę. Vienur mokinių atostogų metu svarstomi siūlymai, susiję su mokymo aplinka, darbo sąlygomis, darbo metodų modernizavimu, kitur rengiamos savotiškos romantikos atspalviu pažymėtos edukacinės išvykos. Tačiau yra ir tokių švietimo įstaigų, kuriose tik uždedamas pliusas, kartu su aptarnaujančiu personalu išklausius gesintuvo veikimo principo instrukcijas.

Svarbu pasiekimai? Palikime klausimą, kurios iš šių mokymo įstaigų auklėtiniai dalykinėse olimpiadose šluoja nuo kelio miesto ir rajono gimnazijas, progimnazijas, laimi tarptautinėse konferencijose, o kurios rezultatai galėtų būti ir geresni, be tiesaus atsakymo...

Aštria harmonija, sudėtingais santykiais išsiskleidžiantis mokyklinis gyvenimas savo dovanas dažniausiai išdalija pabaigoje, kai mokiniai reiškinius pradeda vertinti iš tam tikros perspektyvos, naudodami lyginimo, t.y. komparatyvistikos (lot. comparativus) elementus. Tada atsiranda galimybė pasitikrinti bendravimą simpatiniais ryšiais grįstais saitais, pažinti dalį, kuri ėjo ir eina paskui tave, užimamą poziciją. Tuomet siela, tarsi išgirdus grigališkuosius choralus, gali prisiliesti prie gilesnių būčių ir dar šio to, kas primins prabėgusias akimirkas. O būti mokytoju reiškia tikėti geros ateities formule.

Arūnas MIKALAUSKAS

Pajūralio pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas

„Nu­si­mesk ane­mi­jos kilpą!“ – į tokią mažakraujystės pro­fi­lak­ti­kos akciją kvie­čia „Me­di­ci­na prac­ti­ca“ la­bo­ra­to­ri­ja. Čia iki balandžio pa­bai­gos krau­jo ty­ri­mus dėl ane­mi­jos ga­li­ma at­lik­ti pi­giau.

Jei­gu ry­tą jėgų dar užten­ka, tai va­ka­rop padidėja dir­glu­mas, ap­ima mie­guis­tu­mas ir ben­dras kūno sil­pnu­mas. Tuo, at­bun­dant gam­tai, skundžiasi daugybė žmonių. Ge­rai, jei pa­va­sa­ri­nis nuo­var­gis grei­tai išsisklaido. Tačiau to­kie simp­to­mai dažniausiai ly­di prasidedančią geležies sto­kos anemiją.

To­liau silps­tant krau­jui, žmogaus sa­vi­jau­ta vis blogėja. Išryškė­ja aiškūs mažakraujystės ženklai: blyški oda, įtrū­kę lū­pų kampučiai, trapūs na­gai, slen­kan­tys plau­kai ir kt. Su­trin­ka sko­nio po­jū­tis, pra­de­da er­zin­ti įpras­ti kva­pai, ap­ima apa­ti­ja, ir gy­ve­ni­mas ne­be­tei­kia jo­kio džiaugs­mo.

Užsitęsusi geležies sto­kos ane­mi­ja ga­li lem­ti daugybę lėtinių ligų, ku­rios trum­pi­na gyvenimą. Tiks­liai diag­nos­ti­kai rei­kia at­lik­ti bendrąjį krau­jo, geležies kie­kio krau­jy­je bei fe­ri­ti­no ty­ri­mus. Ge­riau­sia pastebėti slaptą ane­mi­jos formą. Tuo­met gy­dy­mas trun­ka trum­piau. Tačiau dar tik pardėjusias sek­ti geležies at­sar­gas ga­li at­skleis­ti vie­nin­te­lis fe­ri­ti­no ty­ri­mas. O ben­dra­sis krau­jo ty­ri­mas pa­de­da nu­sta­ty­ti tik jau įsibėgėjusią ane­mi­ją.

Krau­jas ga­li nu­silp­ti ir dėl vi­ta­mi­no B12 bei fo­lio rūgšties sto­kos. Šiai ane­mi­jai nu­sta­ty­ti at­lie­ka­mas ho­mo­cis­tei­no ty­ri­mas.

Vi­ta­mi­no B12 bei fo­lio rūgš­ties ga­li pri­stig­ti ir dėl virškinamojo trak­to, na­vi­ki­nių, au­to­imu­ni­nių bei ki­tų li­gų. Be­je, vi­ta­mi­no B12 trū­ku­mas ga­li su­kel­ti ne tik sun­kią ane­mi­ją, bet ir pa­žeis­ti cen­tri­nę ner­vų sis­te­mą.

Ak­ci­ja! Da­bar ben­drą­jį krau­jo, ge­le­žies kie­kio, fe­ri­ti­no bei ho­mo­cis­tei­no ty­ri­mus su di­de­le nuo­lai­da Jums at­liks „Me­di­ci­na prac­ti­ca“ la­bo­ra­to­ri­jo­je, Ši­la­lės li­go­ni­nė­je (Vy­tau­to Didžio­jo g. 19), tel.: (8-449) 4-67-63, (8-656) 6-79-57. Iš anks­to re­gist­ruo­tis ne­rei­kia. Ak­ci­ja vyks­ta iki ba­landžio pa­bai­gos. In­ter­ne­to sve­tai­nė: www.me­di­ci­nap­rac­ti­ca.lt.

„Daugelis lenkų pieno produktų jau yra gerai žinomi Lietuvos vartotojams, o ateityje jų eksportas į Lietuvą dar labiau didės“, - teigė Lenkijos pieno gamintojai, atvykę į Vilnių susitikti su vietos verslininkais.

„Eksportas į Lietuvą bei kitas Baltijos šalis išlieka stabilus. Pernai į jas lenkiškos pieno produkcijos buvo eksportuota už 81,06 mln. Eur, o eksportas į Lietuvą padidėjo net 7 procentais. Prognozuojama, kad ateityje pardavimai dėl didesnio pasirinkimo ir konkurencingos kainos toliau augs“, – Pieno vartojimo skatinimo fondo finansuotoje konferencijoje teigė Lenkijos ambasados Vilniuje atstovas Henrykas Szymanskis.

Lenkų pieno gamintojai kaip svarbų savo konkurencinį pranašumą akcentavo ne tik kainą, bet ir kokybę. Pasak Lenkijos pieno rūmų direktorės Agnieszkos Maliszewskos, lenkiški pieno produktai gali būti šiek tiek pigesni nei kiti produktai iš Vakarų Europos, tačiau ne kokybės sąskaita.

„Netolygų kainų pasiskirstymą prekybos vietose galima paaiškinti tuo, jog mūsų pieno produktų perdirbimo ir gamybos sąnaudos yra mažesnės, palyginti su kitomis šalimis, dėl mažesnių energijos kaštų bei pigesnės darbo jėgos. Mes turime vienus iš moderniausių ūkių Europoje, esame išsaugoję švarią, neužterštą aplinką, todėl galime pasiūlyti labai aukštos kokybės produkciją ir išlaikyti gerą kainos santykį“, – sako A.Maliszewska.

Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininko Andriejaus Stančiko nuomone, kokybės atžvilgiu lenkiškas produktas iš esmės nesiskiria nuo lietuviško. Tad jei 82 proc. riebumo tiek lenkiškas, tiek lietuviškas sviestas yra identiškas, ir skiriasi tik jo kaina, vartotojas pasirinks tą, kuris yra pigesnis.

„Pirkėjas viską skaičiuoja. Jei šiandien įvežtinių lenkiškų produktų į Lietuvą kaina būtų tik truputį didesnė nei pačioje Lenkijoje, tai niekas į Lenkiją daugiau nevažiuotų – viskas būtų perkama čia. Visgi Lenkijoje pridėtinės vertės mokestis yra 7 proc., o pas mus – 21 proc., todėl pirkti Lenkijoje yra pigiau. Tačiau jei šis mokestis taps žemas ir kainos bus beveik vienodos, žmonės nebevažiuos į Lenkiją, kadangi neapsimokės pati kelionė“, – sako A.Stančikas.

Lietuvos pirkėjai atkreipia dėmesį, kokia yra produkto kilmės šalis. Dažnai tai tampa lemiamu kriterijumi vartotojui apsispręsti. Ką žymė „pagaminta Lenkijoje“ pasako apie lenkiškus pieno produktus?

Pasak A.Maliszewskos, nepriklausomai nuo produkcijos šalies gamintojos, visi rinkoje esantys pieno produktai privalo būti saugūs bei kokybiški. Europos Sąjungoje yra taikoma bendros rinkos politika, todėl visiems bet kurioje ES valstybėje gaminamiems pieno produktams saugos reikalavimai yra vienodi.

„Pieno produktų ne tik sauga, bet ir kokybė  tiesiogiai priklauso nuo jų gamybai gaunamos pieno žaliavos. Laimi tie gamintojai, kurių nuolatiniai pieno tiekėjai turi aukštą pieno gamybos technologiją, investuoja ne tik į gamybos procesų tobulinimą, tačiau ir į aukštos kokybės pieno žaliavos gamintojų paieškas“, – sakė Lenkijos pieno rūmų vadovė.

Ligita ŠUKLIAUSKIENĖ

Viena iš buvusio mokytojų streiko oficialių priežas­čių – maži atlyginimai. Kiek pedagogai uždirba ir ką da­ry­ti, kad jie gautų daugiau?

Kodėl yra uždirbančių nedaug?

Paprastai pilnas darbo krūvis - 40 valandų per savaitę. Su mokytojais yra šiek tiek sudėtingiau: jų darbo savaitę sudaro 36 val., iš kurių maždaug 23 pamokos per savai­­tę - kontaktinės, ir tai yra laikoma gana intensyviu krūviu. Tai reiškia 5 pamokas po 45 minutes pirmadienį, trečiadienį, penktadienį bei po 4 - ant­radienį ir ketvirtadienį. Kai kurie pedagogai dar turi neformalaus ugdymo būrelius ar auklėjamąją klasę.

Žinoma, 23 kontaktinės va­­landos, kuomet mokytojas mo­ko vaikus, nėra vienin­te­lis laikas, kai jis dirba. Ski­riamos valandos pasiruošimui pamokoms, darbų taisymui bei pan.

Jei dauguma dirbančiųjų tu­ri 28 dienas apmokamų atostogų per metus, tai mokyto­jai - bent 56. Be to, dar yra 5 dienos moksleivių atostogų rudenį, 10 - per Kalėdas, dar 6 - pavasarį. Kadangi šių atostogų metu mokinių mokyk­loje nėra, pedagogams skiria­mas laikas planuoti savo veik­lą, metodiškai tobulėti, ruošti renginius, rūpintis savišvieta ir kt.

Taigi kiek mokama už šios apimties darbą? Apie 600-700 eurų į rankas. Tiksli su­ma priklauso nuo įgytos kvalifikacijos, stažo bei pan. Kai kurie pedagogai dar moko privačiai. Neoficialiais duome­ni­mis, didesniuose miestuose paklausus korepetitorius papildomai gali uždirbti 100-200 eurų per mėnesį.

Tačiau šalia šių skaičių yra ir daug nelinksmų istorijų, kai atlyginimai siekia vos 400 eurų ar netgi mažiau. Net statistinis mokytojo atlyginimo vidurkis tesudaro 500 eurų. Kodėl?

Pagal tai, kokią dalį lėšų skiriame švietimui, esame ne­toli Europos Sąjungos vidur­kio. Naujesnių duomenų apie vi­są ES nėra, bet, pavyzdžiui, 2011 m. Lietuva švietimui sky­rė 5,2 proc. viešųjų išlai­dų nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), Latvija – 5 proc., Estija – 5,2 proc., ES vidur­kis – 5,3 proc. (Šaltinis – „Eu­ro­stat“).

2016 m. Lietuvoje švietimui skirta apie 1,66 mlrd. eurų. Tai yra didesnė suma nei 2011 m., nors procentas nuo BVP ir yra mažesnis (4,5 proc.).

Bet 400 eurų atlyginimai atsiranda dėl to, jog trūksta mokinių ir pamokų. Dalis pedagogų nedirba pilnu krūviu. Moksleivių, t.y. tų žmonių, dėl kurių apskritai reikia mokytojų, sparčiai mažėja. Pedagogų – ne taip sparčiai. 2009-aisiais turėjome 435 tūkst. 809 mokinius ir 39 tūkst. 328 mokytojus. 2014 m. mokinių sumažėjo iki 334 tūkst. 785, pedagogų – iki 32 tūkst. 243. Moksleivių – trečdaliu, mokytojų – penktadaliu.

Viena vertus, galima pagalvoti, kaip išnaudoti šį didelį pedagogų skaičių. Galbūt reikia mokytojų-padėjėjų vai­kams su specialiaisiais po­reikiais. Gal reikia spe­cialių mokytojų ypač gabiems vaikams. Spren­dimų gali būti įvairių. Tačiau sutikime, kad tokių pertvarkų tikslas turėtų būti mokiniai, geresnis jų išsilavinimas bei kuo geresnių sąlygų ugdymui sudarymas (čia patenka ir pedagogų atlyginimas).

Kaip padidinti atlyginimus?

Jei norime pakelti mokytojų atlyginimus, yra du esminiai būdai.

Vienas – mažinti finansavimą kitoms biudžeto sritims ir daugiau skirti švietimui. 2016 m. biudžetas yra apie 10 mlrd. eurų (su ES lėšomis). Švietimui skirta 1,66 mlrd. eurų (16,6 proc. viso biudžeto). Sumažinus finansavimą kitoms sritims 100 mln. eurų bei padalinus juos 32 tūkst. 243 pedagogams, kiekvieno jų atlyginimas per mėnesį į rankas paaugtų apie 150 eurų. Ar tai sutvarkytų visas blogybes švietimo sistemoje ir užkirstų kelią protestams ateityje?

Kitas kelias – efektyvinti pačią sistemą. Kaip rodo Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimas, dalis švietimo lėšų tiesiog iššvaistoma neefektyviems pastatams: nuo jų šildymo iki priežiūros. Kai kuriose apie 5 tūkst. mokinių ir 500 mokytojų tu­rinčiose savivaldybėse su­tvar­kius mo­kyklų tinklą ar „ap­linkos prie­žiūrą“ (pastatų išlaikymą, pagalbinį personalą), galima sutaupyti apie 2 mln. eurų per metus. Šiuos pinigus skyrus 500 pedagogų, toje savivaldybėje atlyginimas kiek­­vienam per mėnesį padi­dė­tų po 200 eurų į rankas. Nereikėtų nei naujų mokesčių, nei skriausti kitų biudžeto sričių.

Aplinkos išlaidų sumažinimo sprendimų gali būti įvairiausių. Galbūt vienur reikės jungti mokyklas, kitur gal užteks atsisakyti giminystės ryšiais susijusių sargų bei ūkvedžių. Nes šalia 32 tūkst. mokytojų dar yra net apie 20 tūkst. aptarnaujančio personalo.

Kaip padaryti, kad nebeliktų pustuščių mokyklų, kur pastatų priežiūrai skiriama daugiau lėšų nei pačiam švietimui, – kita diskusija. Tačiau besibaiminantiems, jog pradinukai nebegalės vaikščioti į mokyklą šalia namų, pateiksiu porą skaičių. Lietuvoje yra 19 tūkst. 1-4 klasių mokinukų, kurie gyvena toliau nei 3 kilometrai iki jų lankomos mokyklos. Juos į pamokas atveža tėvai, viešasis transportas ar geltonieji autobusiukai. Per 7 tūkst. pradinukų kasdien vežiojami ne į artimiausią mokymo įstaigą. Paprastai tariant, tėvai renkasi patinkančias mokyklas, o ne tas, kurios yra arčiausiai. Ta tendencija ateityje tik didės.

Lygiai tas pats yra 9-12 klasėse. Kurią gimnaziją renkatės? Geriausią, į kurią sugebate patekti, ar tą, kuri yra arčiausiai namų? Konkurencija tarp mokyklų, kurias visi no­rėjo lankyti, egzistavo net so­vietmečiu. Absurdiška manyti, kad rinkos ekonomikoje yra ar bus kitaip.

Yra du variantai spręsti švietimo problemą. Vienas – mestelti mokytojams pinigų (ypač populiaru prieš artėjančius rinkimus). Bet kiek ilgai tai veiks? Iki kito streiko? Kitų rinkimų? Mokinių gi stebuklingai nepadaugės. Kitas būdas – sutvarkyti bei efektyvinti sistemą. Belieka pasirinkti.

Žilvinas ŠILĖNAS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

„Paimkim Lietuvą

Visi ant rankų,

Priglauskim Lietuvą

Kaip kūdikį brangų.

Grąžinkim Lietuvai

Jos ryto dangų,

Dainuokim Lietuvai:

„Lietuva brangi“...

(Aniuta Vitkauskaitė – Dukynienė)

Švęsdami 26-ąjį Laisvės pavasarį, mokykimės gyventi dabartimi.

Nustokime ruoštis visuotinėms ir asmeninėms grėsmėms ir nelaimėms. Pajuskime palaimą, mėgaudamiesi dabarties akimirka - jos trapumu bei trumpumu. Tai ir yra tikrasis gyvenimas, apie kurį taip mažai galvojame. Mokykimės gyventi, ne išgyventi. Toks mokslas nekainuoja nė cento. 

Ieškokime kitokio, tauresnio santykio su Tėvyne. Ji yra vienintelė, kaip tėvas ir motina - jų visų nesirenkame. Nesuprastinkime meilės - nustokime ieškoti, ką tokio patogaus galėtume mylėti: patogų-naudingą žmogų, patogią-turtingą šalį. Pabandykime jaustis gerai čia ir dabar, nes nuolatinė nerimo, nevilties, pykčio, nepasitenkinimo būsena užprogramuoja katastrofišką žvilgsnį į ateitį. Taip atsiduriame užburtame nevilties rate, kai nedžiugina ne tik dabartis, bet nieko bent kiek šviesaus nesimato ir ateityje. Gamtoje aušta pavasaris. Ar išauš jis ir mūsų sieloje?

Rima PETRAITIENĖ