Naują sezoną Klaipėdos dramos teatras tradiciškai pasitiko švente savo žiūrovams. Šįkart trijose šio teatro scenose susirinkusiųjų laukė pažintis su artimiausiomis sezono premjeromis ir pokalbis su teatro vadovais. Į 89-ąjį sezoną teatras žengia ir stipriai atnaujintu savo įvaizdžiu bei jį lydinčiu, visus kūrybinius metus savotiškai koduojančia tema „Įmanoma“. Scenoje, kaip jau ne kartą įrodė šiame teatre kuriami spektakliai – įmanoma viskas.

Trys premjeros

Susirinkusius trečiadienį vakare į teatrą pasitiko aktorius Karolis Maiskis – prisiėmęs šventės vedėjo rolę, jis lydėjo žmones per teatrą į scenose laukiančias artimiausių premjerų prezentacijas. Artimiausia premjera vyks jau šį mėnesį, rugsėjo 27 d., Nauberto Jasinsko režisuotas spektaklis „Sugrįžimas“ pagal to paties pavadinimo Roberto Bolaño novelę. Sezono atidarymo proga režisierius sudarė sąlygas pamatyti kaip atrodo spektaklio kūrimo procesas. R. Bolaño „Sugrįžimas“ pasakoja apie netikėtai mirusį jauną vyrą, kurio dvasia po mirties lieka šalia kūno ir lydi jį labai netikėtu ir nusistovėjusias nuostatas sukrečiančiu maršrutu. „Sugrįžimas“ siūlo radikalios transformacijos galimybę, įmanomą tik visiškai atsisakius visus ir kiekvieną varžančios socialinių taisyklių ir vertinimo sistemos.

Mažojoje salėje žiūrovų laukė žaidybinė pažintis su spalio 12 d. į premjerą pakviesiančiu spektakliu vaikams „Bildukas“. Šį spektaklį kūrė Karolis Maiskis ir Samanta Pinaitytė, du Klaipėdos dramos teatro aktoriai, ne vienerius metus dirbantys su vaikais bei vadovaujantys šiame teatre veikiančios Vaikų teatro studijos paauglių grupei. Kvatoti tiek jaunesnius, tiek vyresnius priversiantis spektaklis – teatro atsakymas į jau seniai įvairiomis formomis iš žiūrovų skambantį prašymą sukurti daugiau spektaklių jauniesiems teatro mylėtojams.

Kamerinėje salėje labai neįprastai pristatyta vasario 14 d. vyksianti latvio režisieriaus Elmaro Senkovo (Elmārs Senkovs) spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ premjera – ištrauką iš jo pamatu tapusio neįtikėtino populiarumo Latvijoje sulaukusio Andrio Kalnozolo romano tuo pačiu pavadinimu skaitė aktorius K. Maiskis ir teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas. Vidinės šviesos ir meilės žmogui kupina knyga pažįstama ir lietuvių skaitytojams, ją prieš porą metų išleido „Odilės“ leidykla.

Apibendrindamas artimiausias sezono premjeras, G. Grajauskas minėjo, jog teatras kryptingai eina nusimatytu keliu, „čia tokia nerašyta strategija – iš pradžių norėjome padirbėti su kuo įvairesniais žinomais Lietuvos ir užsienio režisieriais, mums buvo svarbu įgauti daugiau visapusiškos patirties, paūgėti. Manau, tai puikiai pavyko. Akivaizdžiai matyti, kad mūsų aktoriai ne tik patobulėję profesionaliai, bet ir įgavę daugiau pasitikėjimo savimi, jie gali imtis bet kokio vaidmens ir ant scenos jaučiasi visiškai laisvai – tai iškart paperka publiką. Kitas nusimatytas kiek tylesnis etapas buvo jaunosios kartos režisierių stebėjimas. Norime būti vieta, kur jie gauna žalią šviesa kurti. Turime tikrai gabių, įdomių, labai skirtingų ir perspektyvių režisierių – norime dirbti su jais. Tai į naudą ne tik mums, bet ir visam Lietuvos teatrui apskritai“.

Po pažinties su premjeromis su šventės dalyviais susitiko teatro vadovas Tomas Juočys ir teatro meno vadovas G. Grajauskas. Jie atsakė į gausius žiūrovų klausimus ir glaustai pristatė, kuo teatras kvėpuos 89-ąjį sezoną.

Rudens gastrolės Vilniuje

Paskutinį kartą Klaipėdos dramas teatras Vilniuje viešėjo prieš trejus metus – tuo metu į sostinę buvo nuvežtas vienas svarbiausių šio teatro repertuaro spektaklių, Oskaro Koršunovo režisuota „Mūsų klasė“ pagal Tadeusz Słobodzianek pjesę. Šįkart iš pajūrio atvyks šių metų „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje net trimis apdovanojimais įvertinta Adomo Juškos režisuota „Vakarų krantinė“ pagal Bernard-Marie Koltès pjesę ir pavasarį sukurtas Dmitrijaus Krymovo spektaklis „Requiem“.

„Tai bus pakankamai sudėtingos gastrolės, šie spektakliai yra techniškai sudėtingi, be to, Lietuvos nacionalinis dramos teatras turi savus specifinius reikalavimus, pavyzdžiui, turėjome įrodyti, kad tikrai galime suvaldyti vandenį „Vakarų krantinės“ scenoje. Puikiai juos suprantu, bet šio spektaklio scenografija įspūdinga, ne veltui apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, – apie spalio pradžioje laukiančią kelionę pasakojo T. Juočys. Įdomus sutapimas, abiejų į gastroles išvykstančių spektaklių scenografijoje svarbus vandens elementas. „Vakarų krantinėje“ aktoriai braido vandenyje, o spektaklyje „Requiem“ scenoje stovi didžiulis akvariumas, kuriame vystosi kvėpavimą priverčiantis sulaikyti spektaklio epizodas.

Nepaisant techninių sudėtingų spektaklių išvežimo ir rodymo kitame mieste iššūkių, teatro vadovas įsitikinęs – tai daryti būtina, „jau kurį laiką stebime, kad mūsų teatro žiūrovas nebėra vien tik klaipėdietis – į mūsų spektaklius atvyksta žmonės iš visos Lietuvos, pradedame sulaukti svečių ir iš užsienio. Taigi, mums svarbu ir patiems išvažiuoti, dar kartą priminti, kad verta Klaipėdoje lankytis ir dėl labai gero teatro, prisistatyti mūsų dar neatradusiai publikai. Dar kartą grįžtant prie „Vakarų krantinės“ – juk šiemet šis spektaklis apdovanotas aukščiausiu įvertinimu už režisūrą“.

G. Grajauskas antrino teatro vadovui sakydamas, kad net jei pačiam teatrui gastrolės yra nemenkas iššūkis, jos svarbios žiūrovams, „ne kiekvienas žmogus gali lengvai sau leisti atvykti iš Vilniaus, tad sudarysime sąlygas būnant Vilniuje apsilankyti Klaipėdos dramos teatre. Keliaujame pirmiausia dėl publikos, o sostinėje nebuvome jau kelis metus, tai tam tikra skriauda tenykščiam žiūrovui“.

Šį sezoną numatoma ir daugiau gastrolių: į Anykščius bei Biržus keliaus ir paskutinis Lietuvoje legendinio režisieriaus Eimunto Nekrošius pastatytas spektaklis „Kalės vaikai“ pagal Sauliaus Šaltenio romaną.

Vis augantis papildomų teatro veiklų laukas

Intensyviu kūrybiniu ritmu gyvenantis teatras kiekvienais metais plečia ir savo gretutinių, į bendruomenės sutelktį nukreiptų veiklų lauką. Spektakliai su pritaikymu, aktorių vedamos kūrybinės dirbtuvės žmonėms su įvairiomis negaliomis, išvykstamieji pjesių skaitymai, neformalūs teatru besidominčios bendruomenės ir aktorių susitikimai – visa tai telpa po praėjusį sezoną inauguruotu „Esminių mazgų“ veiklų ciklu.

89-ojo sezono „Esminių mazgų“ renginiai bus skelbiami teatro socialiniuose tinkluose bei talpinami repertuare. Šalia jau pritaikytų spektaklių, žmonėms su klausos ir regos negaliomis bus pritaikytas ir vienas naujausių spektaklių, „Vakarų krantinė“. Spalio 12 d. jis pirmą kartą bus rodomas su pritaikymu turintiems regos negalią, o spalio 13 d. su pritaikymu turintiems klausos negalią. Taip pat bus rengiamas 88-ojo sezono metu startavęs ir didžiulio pasisekimo sulaukęs aktorių vedamų kūrybinių dirbtuvių žmonėms su įvairiomis negaliomis ciklas. Reguliariai bus rengiamos ir išvykos už teatro ribų. Šiuo metu tariamasi dėl kelių spektaklių socialine tematika iš Lietuvos ir užsienio rodymo.

„Esminiai mazgai“ 89-ąjį sezoną tęsis ir didžiulio susidomėjimo sulaukusio teatro mylėtojų klubo „Teatras be uždangos“ susitikimais. Pirmasis vyks jau rugsėjo 18 d.

Teatro meno vadovas neneigė, kad visi šie gretutiniai renginiai pareikalauja nemažai papildomų pastangų, bet visa tai – būtina. „Tai – bendražmogiški dalykai, teatras nėra uždara sistema. Mes turime rūpintis kultūros ir civilizacijos puoselėjimu plačiąja prasme, stengtis bent po truputėlį keisti pasaulį į geresnę pusę. Mūsų strateginis planas dirbti tam, kad per ateinančius šimtą metų išlaikytume žmogiškumą“, – perfrazuodamas vienam iš Kinijos imperatorių priskiriamą aforizmą apibendrino G. Grajauskas.

Kaip jau nusistovėję, intensyviausiai „Esminių mazgų“ veiklos vyksta įsibėgėjus rudeniui.

Paminėjimo nusipelno ir teatre veikiančios Vaikų teatro studija, šiais metais burianti dvi 1–6 klasių mokinių grupes ir vieną 6–12 klasių mokinių grupę, bei ukrainiečių vaikų kūrybiškumo ugdymo studija, veikianti nuo 2022 m. Vaikų teatro studijoje su jaunaisiais teatro mylėtojais dirba net keturi teatro aktoriai, o ukrainiečių vaikų veiklas rengia ir koordinuoja jų tautietė, su šia studija esanti nuo pat jos įsteigimo.

Sezono kulminacija – „TheATRIUM“ festivalis

Baigiantis 89-ajam sezonui, jį vainikuos jau 9-asis tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“. Pernai sulaukęs didžiulio lankytojų srauto savo renginiuose, pasak teatro atstovų, ir šiemet jis bus tikrai vertas dėmesio. „Savo festivaliu jau kažką atrakinome, sunku apibūdinti, kas tiksliai įvyko ir kodėl, bet jau pajutome, kad pilnai pasitikime savimi ir tuo, ką darome, – dalinosi T. Juočys. – Ne tik mes patys pasitikime savimi, bet jaučiamės užsitarnavę ir žiūrovų pasitikėjimą – jie laukia mūsų renginių, yra smalsūs ir atvirai priima mūsų siūlomą festivalio programą. Praėjęs „TheATRIUM“ festivalis išsiskyrė rekordiniais bilietų pardavimais, be to, daug mūsų žiūrovų buvo ne iš Klaipėdos. Tai atskleidžia, kad šis renginys svarbus ne tik mūsų regionui, bet ir visai Lietuvai.“ Ateinančio festivalio programos šviesulių teatro vadovas kol kas neatskleidė, bet intrigavo, kad ji ir šįkart nepaliks abejingų, „jau turime savo favoritų sąrašą tarptautinei „TheATRIUM“ daliai, dėl kai kurių šiuo metu nuožmiai deramės – viską atskleisime po truputį, bet, kaip mums jau įprasta, eisime drąsiai“.

Gegužės mėnesį vyks Lietuvos teatro vitrinos programa, ji tradiciškai išsidėsto savaitės rėmuose ir sutraukia nemažą būrį teatro užsienio profesionalų, norinčių koncentruotai susipažinti su Lietuvos teatro veidu. Atranka į Lietuvos teatro vitriną vyksta rudenį, joje gali dalyvauti visi Lietuvos teatrai ir teatro kūrėjai.

Po vitrinos startuoja festivalio tarptautinė programa. Jos renginiai vyksta lėtesniu tempu, po jų kuriama erdvė žiūrovų ir viešinčių spektaklių kūrėjų susitikimui, apsikeitimui mintimis.

Teatro repertuaras ir bilietai: www.kdt.lt

Rugsėjo 9 d. žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius patvirtino 2024 m. susietosios pajamų paramos už pienines karves dydžius. Šiemet, palyginus su 2023-iaisiais, paramos dydžiai padidinti 6 procentais. Iš viso šiai paramai šiemet numatyta 44,9 mln. Eur ES biudžeto lėšų.

Kokią paramą gaus pieno gamintojai?

Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėt­ros 2023–2027 m. strateginiame plane­ (Strateginis planas) susietajai­ paramai­ už pienines karves numatyta skirti 227,1 mln. Eur. Tai sudaro 7,54 proc. viso tiesioginių išmokų voko – daugiau kaip 50 proc. visos susietosios paramos.

„Paramos dydžiai diferencijuojami­ pagal valdoje įregistruotų pieninių veislių karvių skaičių pagal keturias pakopas, kaip numatyta Strateginiame plane, – sako Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Tvarios žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento Maisto pramonės ir kokybės skyriaus vyriausioji specialistė Neringa Mi­chai­lovaitė. – Lėšos suplanuotos kiekvieniems metams, tad paramos vokas kasmet skirtingas ir didėjantis. Be abejo, paramos dydžių augimui įtakos turi ir mažėjantis karvių skaičius.“ 

Kaip pažymi ŽŪM specialistė, šiemet dalis susietosios paramos skirta paskatinti pieno gamintojus, ypač smulkiuosius, kooperuotis ir taip padidinti savo pajamas – pripažinto kooperatyvo nariams už kiekvieną karvę bus mokama po 30 Eur papildomai.

Ši išmoka bus skiriama valdos valdytojui, jeigu laikytojas buvo pripažintos žemės ūkio kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) narys nepertraukiamai nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. balandžio 30 d. ir tuo pačiu laikotarpiu šiam kooperatyvui pardavė pieną perdirbti. 

Dalyvaujantiems produktyvumo tyrimuose bus mokama papildoma 10 Eur išmoka, jei kontrolė vykdyta­ nepertraukiamai nuo 2023 m.­ gegužės 1 d. iki 2024 m. ba­landžio 30 d. 

Paramos mokėjimo tvarka

„Atskiros paraiškos nerenkamos. Kasmet deklaruojant pasėlius, paraiškoje reikia pažymėti, kad pareiškėjas pageidauja gauti ir susietąją paramą už pienines karves“, – akcentuoja N. Michailovaitė.

Parama bus mokama valdos valdy­tojams, kurie 2024 m. pateikė Na­cio­nalinei mokėjimo agentūrai paraiškas­ gauti paramą už deklaruotus plotus ir šiose paraiškose nurodė, kad prašo skirti šią paramą, jei pieninės karvės yra įregistruotos valdos valdytojo ar partnerio vardu Ūkinių gyvulių regist­re (ŪGR) ir nepertraukiamai išlaikytos valdoje bent du mėnesius – nuo 2024 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. birželio 30 d. (imtinai). Ir dar vienas visiems privalomas reikalavimas – turi būti ŪGR įregistruoti duomenys apie pieninės karvės prieauglio atvedimą arba gaišimą (negyvo prieauglio atvedimą arba išsimetimą) per paskutinius 18 mėnesių iki 2024 m. balandžio 30 d. 

Nacionalinė mokėjimo agentūra atrankos būdu atrenka ūkius pa­tikroms, o Vals­tybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atlieka patikras vietoje ir duomenis perduoda agentūrai. ­­

„Kadangi tinkamas paramai gauti pienines karves skaičiuoja VĮ Žemės ūkio duomenų centras, vadovaudamasis duomenimis iš registrų, labai svarbu, kad tiek duomenys apie pieninių veislių karves, tiek apie prieauglį būtų laiku ir tvarkingai įregistruojami. Atsivestą veršiuką svarbu užregistruoti per 7 kalendorines dienas, skaičiuojant nuo kitos dienos po įvykio“, – primena ŽŪM specialistė N. Michailovaitė.

2023 m. susietąją paramą gavo apie 17,3 tūkst. pieno gamintojų, išmokėta 44 mln. Eur. Šiemet  susietosios paramos 70 proc. avansas bus pradėtas mokėti nuo spalio 16 d., likusi suma – nuo gruodžio 1 d. 

„Niekas nevyksta, niekas neateina, niekas neišeina, baisu“, – klasikinė pjesės „Belaukiant Godo“ frazė, kuri nusako daugelio savijautą, kai kalbame apie būtinus pokyčius valstybėje. XX a. viduryje parašytos pjesės pavadinimas tapo naujadaru, reiškiančių „laukti veltui“ arba „neįprastai ilgai“. Tas pats „laukimo veltui“ jausmas apima, kai stebime mūsų visuomenės brandą. Kalbu apie visas visuomenės grupes – mūsų lyderius ir politikus, verslą, mokslo bendruomenę ir t. t.

Robertas DARGIS,

verslininkas, nekilnojamojo turto plėtros ir statybų grupės „Eika“ bendraturtis ir valdybos pirmininkas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68

Tarp lietuvių pykčiai, tarkime, dėl pėdos žemės, dėl už­­gau­tų ambicijų, „ne taip“ pa­žiūrėjimo vyksta nuo se­niau­sių laikų. Tačiau vis tik norisi tikėti, kad nesame be­vil­tiš­kai pikti, su bet kuo ir dėl bet ko linkę ginčytis žmonės, o galime susitarti. Jeigu jau ne iš draugiškumo, tai bent dėl  šventos ramybės...

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68

Rugsėjo 6 d. prasidėję Šilinių atlaidai Šiluvoje šią savaitę į ją traukia tūkstančius maldininkų ir piligrimų. Šiandien Šiluvoje, 100 metų jubiliejų mininčioje Apsireiškimo kop­lyčioje, meldžiasi ir Šilalės krašto neįgalieji bei senjorai. Tačiau nors šilališkiai ir išvyko į Šiluvą, kelionę apkartino rajono vadovų sprendimas – į neįgaliųjų bei savarankiškai į atlaidus nuvykti negalinčių senjorų prašymą skirti lėšų autobusui, jaunieji politikieriai atrėžė, jog savivaldybė „neturi tam finansinių galimybių“. Kita vertus, gal ir nieko keisto, kad savivaldybės „piniginėje“ ūbauja vėjai – po pasitaškymo 100 tūkst. ar net dar didesne suma miesto šventei visai suprantama, kad teks taupyti. Ir pasirinkta tai daryti pensininkų bei neįgaliųjų sąskaita... 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš Šiluva.lt

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68

Išsiplėtusios venos yra viena labiausiai paplitusių šian­dienos ligų, kuri ne tik gadina estetinę išvaizdą. Tai daž­niau­siai progresuojanti sveikatos problema, o negydoma varikozė gresia komplikacijomis. 

VšĮ Šilalės rajono savivaldybės sveikatos centro inform. ir nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68

Yra daugybė kelių, sugrąžinančių žmones į savo kraštą. Dažnai čia par­veda vaikystės vietų ilgesys, noras bendrauti su artimesniais ar tolimes­niais giminaičiais, bet būna ir kitokių aplinkybių, kai po daugelio metų į gimtąsias vietas grįžta prisiminimas apie kažkada iš čia išėjusius. Tokį prisiminimą apie savo senelio brolį, kunigą Stanislovą Bartkų į Upynos kraštą iš toli­mo Alpių kalnų miestelio šį rugpjūtį parvežė ūkininkė, poetė Dalia Petke­vi­čienė. 

Rugpjūčio 17 d. Italijos Montalto Ligure miestelio gyventojai minėjo 80-ąsias kun. S. Bartkaus žūties metines. 1944-ųjų va­sarą Šv. Jurgio bažnyčios kunigą, va­do­­vavusį didžiulei našlaičių prieglaudai, nukankino Italijos ir Vokietijos nacistai. Šiame krašte lietuvis prilyginamas kone šventajam, nes, paaukodamas sa­vo gyvybę, išgelbėjo kelių dešimčių tėvus praradusių vaikų gyvybes. Kun. S. Bart­kaus atminimą Montalto Ligure mies­telio gyventojai mini nuo pat Ant­rojo pasaulinio karo pabaigos, jo pavardė yra iškalta kare žuvusiems kunigams atminti skirto memorialo centre.  

Pavasarį Upynos krašte pasklido žinia, jog italai ieško kun. S. Bartkaus artimųjų. Montalto Ligure miestelio me­rijoje apie šį lietuvį buvo žinoma tik tiek, kad jis gimė Kliukių kaime ir, tikėtina, esąs lenkas. Pasak D. Petkevičienės, Lietuvoje paieškos prasidėjo tada, kai į kalnų miestelį atvyko gyventi lietuvis Lukas Baltrūnas, iškart supratęs, kokios tautybės kunigas palaidotas bend­rame kape. Surasti artimuosius, kurių paieškas italai pradėjo nuo Telšių vyskupijos kurijos, padėjo Upynos muziejuje dirbanti Regina Mickuvienė – buvusi istorijos mokytoja nusprendė, jog reikia klausinėti buvusių mokinių.

„Kai Regina paskambino ir paklausė, ar mūsų giminėje nebuvo kunigo, iškart atsiminiau močiutės skrynioje saugotą nuotrauką. Man, mėgusiai apžiūrinėti šeimos relikvijas, ji liepdavo tos nuot­raukos neliesti. Bet žinojau, jog joje bu­vo senelio Antano brolis, kurį Italijoje nušovė besimeldžiantį. Niekaip negalėdavau suprasti, kaip galima nušauti besimeldžiantį žmogų“, – vaikystės prisiminimais dalijasi Dalia. 

D. Petkevičienė sužinojo, kad tarp Var­sėdžių ir Upynos buvusiame Kliukių kaime, dabar ši vietovė vadinama Pa­iekvedžiu, kažkada stovėjo sody­ba, ku­rioje jos prosenelių šeima augi­no aštuonis vaikus. Stanislovas mokėsi Vytogalos pradinėje mokykloje, paskui išvyko į Kražių gimnaziją. Ten jį pastebėjo Kristaus karaliaus ordino misionieriai. Kartu su kitais trim jaunuoliais S. Bartkus išvyko mokytis į užsienį. Dalios giminaičiai savo šeimos albume rado  16-mečio Stanislovo nuot­rauką, iš Elburno (Vokietija) siųstą Dalios seneliui Antanui. 

D. Petkevičienės šeimą ir jos pusseserę Reginą Montalto Ligure meras pakvietė į kunigo 80-ųjų žūties metinių paminėjimo iškilmes. Nuvykusios į kalnų miestelį, kuriame gyvena apie 400 žmonių, šilališkės išgirdo, kad Antrojo pasaulinio karo metais Alpių kalnuose buvo daugybė partizanų grupuočių, o Italijos bei Vokietijos nacistai žiauriai baudė visus, kuriuos įtardavo jiems padedant. Montalto Ligure miestelio apylinkėse 1944-ųjų rugpjūtį jie nušovė kelis ūkininkus, vieną dieną pasirodė ir našlaičių prieglaudoje. 

Italai pasakojo, jog kun. S. Bartkus ir kartu su juo tarnavęs vikaras Bielinis labai stengėsi apsaugoti nuo mirties vaikus, kuriuos nacistai buvo suvarę ir uždarę Šv. Jurgio bažnyčioje. Vos 5–6 metų našlaičiai matė, kaip žiauriai buvo kankinamas jų globėjas – jį daužė šautuvo buožėmis, mušė ir spardė, o galiausiai subadė durklu ir nuritino nuo kalno. Viena šią tragediją menanti moteris dar yra gyva ir gyvena Aust­ralijoje.

Dalia stebisi, kad mažo Italijos miestelio žmonės iki šiol saugo lietuvio kunigo atminimą. Netgi yra išleista apie jį pasakojanti knyga, sukurtas filmas, netoli miestelio bažnyčios įrengtas atminimo memorialas. Į susitikimą su kunigo artimaisiais iš Lietuvos atvykę Montalto Ligure mero tėvai irgi tikino pažinoję kunigą, iki šiol saugo jo nuotrauką.

„Italai domisi galimybėmis paskelbti kun. S. Bartkų kankiniu bei palaimintuoju, nors tai yra ilga ir labai sudėtinga procedūra“, – pasakoja Dalia. 

Italijoje ant senelio brolio kapo D. Petkevičienė išbėrė pačios siūtame lininiame maišelyje atvežtos gimtosios sodybos žemių, padėjo tautine juostele perrištą rugių puokštę, o kunigo atminimą saugančio kalnų miestelio bažnyčiai padovanojo lietuviško rūpintojėlio skulptūrėlę. O pati iš kelionės grįžo su dideliu rūpesčiu – upyniškė įsipareigojo iš italų kalbos išversti ir Lietuvoje išleisti knygą apie tolimame Alpių kalnų miestelyje didvyriu tapusį savo senelio brolį...

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. pašnekovės

Kreiviai – kaimas tarp Akmenos upės ir Ringių miško, kurį geriausia pasiekti riedant senuoju Pūtvės – Pagramančio keliu. Šiemet, minint Europos kultūros paveldo dienas, Kreiviuose atnaujinta senųjų kapinaičių koplytėlė.

Prieškariu Kreiviuose (nuo 1922 m.) veikė mokyklėlė, laukai iki paskutinės ežios buvo pasidalyti tarp 28 sodybų, kuriose gyveno 127 žmonės. Vėliau Kreiviai ištuštėjo, užsida­rė mokykla, sunyko ir prie upės stūksojęs galingas vandens malūnas.

Prieš karą, nepriklausomoje Lietuvoje, buvo paprotys gegužės ir birželio vakarais rinktis į senus kaimo kapelius, prie koplyčių ar kryžių bendrai maldai. Bet šią tradiciją tuometinė valdžia ėmė drausti, nebelankomi kapai buvo apleisti, ėmė nykti medinės tvorelės, kryžiai. 

„Kreiviai buvo labai įdomus kaimas – galima sakyti, viena il­ga, maždaug pusketvirto kilomet­ro tankiai apgyvendinta gatvė. Deja, šiandien likusios gal penkios sodybos su panašiai tiek pat gyventojų“, – koplytėlės šven­tinimo ceremonijos metu sa­kė Pagramančio regioninio par­­ko kultūrologė Lina Masiulytė.

Šilalės savivaldybės kultūros paveldo apsaugos vyriausiasis specialistas Rytis Aušra pastebėjo, jog Kreivių kaimo kapinaitės yra labai senos.

„Mūsų krašto kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas rado duomenų, kad jose buvo laidojama maro metais ir kiek vėliau. Dabar kapų zona yra lygi kalvelė, kapavietės jau sunykusios, likęs tik vienas medinis kryžius. Senųjų kapinaičių vietą aiškiausiai žymi mūrinė koplytėlė. Jos pamatuose įrašyta pastatymo data – 1960 m. Anuo­met koplyčios viduje stovėjo nežinomo meistro išskaptuotos medinės Marijos Maloningosios bei Šventosios Barboros skulptūrėlės. Deja, 1976 m. jos dingo ir nebuvo surastos. Tad iki šiol koplytėlė buvo tuščia, vietos gyventojai pavogtų skulptūrų vietoje statė paveikslėlius, puošė gėlėmis ir t.t.“, – pasakojo R. Aušra.

Pagramančio regioninis parkas, kurio teritorijoje atsidūrė Kreivių kaimas, ėmėsi iniciatyvos atnaujinti dar vieną beveik išnykusio kaimo koplytėlę (pernai buvo atkurta Pūtvės koplyčia). Atgimė ne tik pati kop­lytėlė, bet sukurta ir nauja Mer­gelės Marijos Maloningosios skulptūra, kurios autorius – tau­todailininkas Nerijus Al­šaus­kas iš Gudlaukio. 

O rugsėjo 7-ąją į Kreivius suėję apylinkių gyventojai tarsi pratęsė senąją kaimo tradiciją – bendrai maldai susirinkusiuosius pakvietė Pagramančio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas kan. Vytautas Petrauskas. 

Senoji koplytėlė naujumu nu­švito ir Šilalės kaimiškosios seniūnijos pastangomis – seniūnijos lėšomis buvo pakeistas stogas, langai, vidaus bei išorės apdaila, atnaujintas ir vienintelis kapinaičių kryžius.

„Įtraukiau Kreivių kapinių at­naujinimo darbų kaštus į biu­džetą. Deja, lėšų nebuvo skirta, bet pažadą įvykdėme. Dar planuojame kapinaites aptverti – reikės apie 70 metrų tvoros. Tikiuosi, jog kitų metų biudže­te tam pinigų bus surasta“, – sakė Ši­la­lės kaimiškosios seniūnijos seniūnas Aloy­zas Vaičiulis.

Savivaldybės tarybos narė Rai­mundė Gečienė prisiminė vaikystę ir tai, kaip Kreivių kapinaitės sovietmečiu sunyko. 

„Kapinės – sakrali vieta. Negalima leisti, kad ji būtų neaptverta. Nesvarbu, jog nebeišliko šeimų kapaviečių, kryžių, vis tiek senieji Kreivių gyventojai tebesiilsi čia, po mūsų kojomis. Be to, dar yra gyvų žmonių, kurie čia laidojo savo vaikus“, – kalbėjo buvusi Kreivių gyventoja.

Iš šios vietovės kilęs ir „Bočių“ choro vadovas Stasys Genys, patikinęs, jog muzika jo gyvenime atsirado būtent dėl Kreivių kaimo muzikantų. 

Kreivių kaimą šiuo metu garsina legendomis apipintas piliakalnis, upė Akmena, dvejos kapinaitės, laisvės kovotojų paminklas, pakelėje rymantys kryžiai ir koplytėlė. Ir galbūt šis gražus renginys taps pirmu žingsniu, paskatinsiančiu buvusių kreiviškių palikuonis susirinkti draugėn bent kartą metuose. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pagaliau po 12 valandų trukusio skrydžio iš Stambulo lėktuvo ratai dunksteli Pekino oro uoste, Kinijos sostinėje, turinčioje apie 22 mln. gy­ventojų. Pabandykim įsivaizduoti aštuonias Lietuvas, sutalpintas vie­na­me mieste. Ir tai dar nėra didžiausias Kinijos miestas. Viso labo tik trečias...

Rikšomis per Hutongą

Kol Lietuvoje artimieji sapnuoja vidurnakčio sapnus, mes jau ritamės iš lovų. Dienotvarkė numatyta intensyvi, tad pasivoliojimui laiko nėra. Dešim­ties eismo juostų gatvėmis braunamės į senąją Pekino dalį Hutongą. Vietiniai šį sostinės rajoną vadina tikruoju Pekinu. Pažintis su senamiesčiu numatyta rikšų traukiamais vežimėliais, kas man pasirodė labai atgrasu. Po patirties Indijoje, kai mus, dvi lietuviško įmitimo moteriškes traukė perkaręs žmogelis, pažadėjau, kad niekada daugiau tokia transporto priemone nesinaudosiu. Bet šie rikšos buvo kitokie, it dviračiai su priekabėlėmis...

Rikšos vežimėlis darda pro senus vienaukščius namukus su uždarais kiemais, padabintais popieriniais žibintais, pro medžių pavėsyje sėdinčius senukus, geriančius arbatą ar žaidžiančius kažkokius stalo žaidimus, pro moteris, tiesiog gatvėje gaminančias maistą ir tarsi lenktyniaujančias, kurio kvapai labiau vilioja, pro vaikus, sekančius turistų rikšas... Keistokai atrodė tarp dangoraižių Hutongas su siauromis, kreivomis gatvelėmis. Pasirodo, tokios jos ne dėl planuotojų neišmanymo, o kad piktas dvasias paklaidintų. Tačiau ateities turistai vargu ar tik­rąjį Hutongą bepamatys – jis dabar išgyvena mūsų did­miesčių senųjų kvartalų likimą, t. y., kai nebeišeina su namuko savininku susitarti, šis ima ir sudega...

Savitos Hutongo šventyklėlės. Kadaise jų čia daug būta, bet dauguma jų sunaikintos per Kultūrinę revoliuciją. Liko kompleksėliai tokie kaip XV a. Fajuano Mahajanos budistų šventykla ar Niučie mečetė... 

Tarp žemės ir dangaus

Rikšos atbogina iki Dangaus (Tiantan) šventyklos, skirtos dangaus garbinimui. Tai labai sena ir tiesiog milžiniška šventykla. Net ne šventyk-

la, o visas jos kompleksas. Ją dar 1420 m. pastatė Kinijos imperatorius Mingas III. Šventyk­los architektūra ir planavimas ilgą laiką stip­riai veikė Tolimųjų Rytų architektūros vystymąsi. Visa kompozicija ir kiek­vienas statinys atskirai ar tik atskiras jo elementas simbolizuoja ryšį tarp Žemės ir Dangaus. Be abejo, tarpininkas tarp šių dviejų pasaulių visada buvo imperatorius. Dangaus šventykla 1998 m. buvo įtraukta į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Labai įspūdinga ir pati šventyklos vieta – ji įsikūrusi didžiuliame parke, kuris šiandien prieinamas ir paprastiems mirtingiesiems. 

Dangiškosios ramybės aikštė labiau žinoma kaip Tiananmenio. Jos plotas yra 440 tūkst. kv. metrų, vienu metu joje gali tilpti milijonas žmonių. Pagal dydį ši aikštė yra trečia pasaulyje, pagal paskirtį ji yra žmonių susibūrimo vieta, apie ją yra įsikūrusios svarbios valstybinės įstaigos, net Uždraustasis miestas, kultūros rūmai, muziejai ir kt. 

Tiananmenio aikštė turi labai liūdną istoriją. 1989-aisiais joje įvyko žiaurus susidorojimas su taikiais protestuotojais. Tada mieste buvo įvesta karinė padėtis. Bet apie šį įvykį Kinijos valdžia nelinkusi net šiandien kalbėti, o tiems, kas tai primena, atšauna, kad tai – jų vidaus reikalas.

Uždraustasis miestas

Tai yra didžiausias rūmų kompleksas visame pasaulyje ir reikšmingiausias Kinijos dinastinės praeities simbolis, paprasčiau sakant, kadaise buvę imperatorių rūmai, Mingų ir Čingų dinastijų rezidencija. Apie šią vietą sakoma, jog tai yra Pekino širdis, kur susitinka Žemė ir Dangus, kur surenkami vėjai ir lietūs, kur egzistuoja in ir jang harmonija. Kadangi čia gyveno imperatorius, tai buvo tarsi viso pasaulio centras, nes juk būtent imperatoriui, tarpininkui tarp Žemės ir Dangaus, reikėjo vienyti ir valdyti tautą. Uždraustasis miestas 1987 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Kyla klausimas, kodėl Uždraustasis? Todėl, jog miestas buvo skirtas tik imperatoriaus šeimai bei jo dvariškiams, o paprastiems žmonėms net jo vardą tarti buvo uždrausta. Manoma, kad rūmuose, kuriuose galėjo būti apie 10 tūkst. kambarių, per daugiau nei penkis amžius rezidavo aukščiausia Kinijos valdžia – nuo XV a. pradžios iki pat 1912-ųjų. Per visą šį laiką Uždraustajame mieste spėjo pagyventi 24 imperatoriai su savo šeimomis ir tarnais. Tvirtovės statyba truko beveik 20 metų. Net iš atokiausių Kinijos provincijų buvo vežami didžiuliai kiekiai medžio ir kitų statybinių medžiagų. Miesto pastatus projektavo geriausi Kinijos architektai, kurie tvirtovę juosiančią raudoną sieną suprojektavo taip, kad ji plonėtų į viršų ir ją perlipti būtų praktiškai neįmanoma.

Apjuostas aukštesne nei 10 metrų siena, 50 metrų pločio vandens pilnu grioviu Uždraustasis miestas yra laikomas įspūdingiausiu Kinijos imperijos biurokratinės architektūros pavyzdžiu. Dabar čia įsikūręs Meno muziejus. Ant įėjimo į Uždraustąjį miestą vartų kabo milžiniškas šalies diktatoriaus Mao Dzedungo portretas. Visam miestui apeiti net visos dienos per maža: paviljonai, šventyk­los, bibliotekos, parkai... 

Įsivaizduojama Europa 

Yra Pekine ir bažnyčių. Bene gražiausia – Atpirkėjo katedra. Buvome bepasijuntą it Europoje, bet... Paveiksluose vaizduojami Jėzus su Marija – mongoloidai, apsirengę Kinijos imperatorių drabužiais. Įdomu tai, jog oficiali Kinijos patriotinė katalikų bažnyčia pavaldi ne Vatikanui, o valdžiai, ji negali kritikuoti abortų ar kontracepcijos, būtinų vieno vaiko politikai. Todėl, kaip išgirdome, didžioji dalis krikščionių renkasi maldą nelegaliose „namų bažnytėlėse”, kurių skaičiaus niekas nežino. Girdėjome netgi tokį spėjimą, kad neva Kinijoje sekmadieniais krikščioniškas mišias lanko daugiau žmonių, nei visoje Europos Sąjungoje.

Keista tai, kad Kinijoje vienas ir tas pats žmogus gali laikytis skirtingų apeigų: budizmo, taoizmo, konfucianizmo. Riba tarp religijos ir filosofijos dažnai ginčijama. Bet oficialiai dauguma šios šalies gyventojų yra ateistai.

Visai netyčia atsitrenkėme į Konfucijaus šventyklą. Tai ir buvęs universitetas, kuriame valstybės tarnybos siekę visų provincijų kinai imperijos laikais privalėdavo laikyti Konfucijaus raštų egzaminą.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

„Buvo truputį po devynių, ėjau su ketverių metų dukrele Olesia į parduotuvę, staiga kurtinantis sprogimas, net pritūpiau iš išgąsčio, po to griebiau dukrą ir parkritau su ja ant žemės. Tada pasigirdo antras toks pat žemę drebinantis sprogimas, mažoji persigandusi ėmė verkti, švel­niai ją užguliau, kad apsaugočiau nuo skeveldrų. Aplinkui suskambo ant žemės krentančių langų duženos, ėmė su­tar­tinai kaukti mašinų signalizacijos, o už mūrinės tvoros pasirodė juodų dūmų de­besis ir pasigirdo pagalbos šauks­mai”, – pasakojo Poltavos gyventoja Nata­li­ja Jaroš. 

Netrukus moteriai paskambino išsigandęs sutuoktinis Aleksandras, kuris atbėgęs jas drebančias parsivedė namo. Šeima kartu su merginos tėvais gyvena name, esančiame vos 30 metrų nuo mūrinės tvoros, juosiančios Poltavos karinį ryšių institutą.

Per 15 sekundžių atskridusios dvi raketos „Iskander” sukėlė vieną didžiausių tragedijų šiame kare – per sprogimą žuvo 55, sužeisti buvo 329 asmenys. Daugybė jų liko be rankų ar kojų, trisdešimties padėtis tebėra kritinė.

Kodėl Maskva savo taikiniu pasirinko 150 kilometrų nuo Rusijos sienos esantį miestą ir kodėl būtent šį institutą, žino vien Kremliaus vadovai. Kadangi žurnalistai į instituto teritoriją nebuvo įleisti, Poltavoje pasklido gandai, jog aukų yra daugiau nei pranešama, tačiau tai paneigė tiek medikai, tiek morgų atstovai. Nors įtarimų, kad dėl tragedijos iš dalies yra kalti ir vietos kariškiai, išsklaidyti nepavyko. Paaiškėjo, jog institute į paskaitas rinkosi ne tik studentai, bet ir į karą mobilizuoti vyrai, kuriems čia buvo rengiami apmokymai. Be to, prieš dvi savaites karinė miesto administracija išplatino skelbimą, kuriame miestiečius ragino tapti institute formuojamo skraidyk­lių operatorių dalinio nariais. Tai esą galėjo tapti akivaizdžiu įrodymu Kremliui, kad institutas iš dalies yra paverstas fronto karių ruošimo centru, mat po sprogimų Maskva gyrėsi, jog sunaikino Ukrainos karių bazę.

Įtariama, kad aukų skaičių padidino ir tai, jog mobilizuoti kariai tuo momentu kieme buvo sutelkti į vieną būrį rytinei rikiuotei. Taip tvirtina gar­sus ka­ro žurnalistas Jurijus Butusovas, priminęs, kad nors Rusija jau kelis kartus kitose vietose pražudė išrikiuotus karius, tačiau karininkai ir toliau daro tą pačią nusikalstamą klaidą. 

Tokį kaltinimą atsakingi vietos karininkai paneigė, tačiau Ukrainos parlamento Gynybos komiteto pirmininko pavaduotoja Maryana Bezuh­la pareiškė, jog bus tiriami įtarimai dėl galimo aplaidumo minėtame institute.

Man Poltavoje tą dieną pavyko prakalbinti du tragediją išgyvenusius vaikinus. Abu patvirtino, kad kiemas buvo nuklotas žuvusiųjų bei sužeistųjų kūnais. Mobilizuotas 25-erių Maksimas pasakojo, kad trečią savaitę buvo apmokymuose institute, o pasigirdus oro pavojaus sirenai, laiptais leidosi iš penkto aukšto į slėptuvę rūsyje. Tačiau nespėjo, nes vienas po kito nugriaudėjo du sprogimai. Oro bangą jį bloškė į sieną ir parvertė ant laiptų. Nuo dūmų ir dulkių esą buvo taip tamsu, jog nieko nesimatė net įjungus žibintuvėlį. Aplink girdėjosi dejonės ir pagalbos šauksmai, tačiau vėl pasigirdus oro pavojaus sirenai, vadas sušuko bėgti į lauką, nes baiminosi, kad atskridus raketai, pastatas sugrius.

„Žuvo nemažai ir viduje, nes įgriuvę perdengimai sutraiškė dalį buvusiųjų rūsyje, tačiau tai, ką pamačiau lauke, buvo siaubinga. Aplink pilna negyvų, mėtosi kūnų dalys, aidi pagalbos šauksmai. Priklaupiau prie kelių arčiausiai buvusių žmonių, tačiau neužčiuopiau pulso ir suvokiau, jog padėti negaliu. Netrukus vėl pasigirdo oro pavojaus sirena, buvo liepta bėgti kuo toliau”, – pasakojo Maksimas.

Vaikiną labai prislėgė vaizdas, kai sužeisti kariai buvo tiesiog kraunami į sunkvežimius, nes trūko greitosios pagalbos automobilių. Maksimas sakė nemanęs, kad su žuvusiai kariais taip nepagarbiai elgiamasi, ir pagalvojo, kad ir jį į morgą būtų taip išgrūdę...

„Iš mano grupės, atrodo, niekas nežuvo, bet iš kitų daug. Ir tų, kuriuos neblogai pažinojau. Žmona netikėjo, jog aš pats atsi­pirkau tik smulkiomis skeveld­romis į ranką bei dešinės ausies apkurtimu, prašė, kad atsiųsčiau nuotrauką, kurioje stoviu visu ūgiu. Ji ketvirtas mėnuo laukiasi, bijau, kad stresas neatsilieptų kūdikiui. Į frontą mobilizuoja nuo 26 metų, dar galėjau neiti, bet nusprendžiau keršyti už Bachmute žuvusius brolį bei krikštatėvį. Mamai nesakysiu, kad buvau šiandien čia, jai ir taip sunku, serga vėžiu“, – kalbėjo vaikinas.

Maksimas sėdėjo ant šaligat­vio borte­lio ir nepertraukiamai rūkė. Kalbėjo lėtai, sakė, jog vis dar jaučia galvos svaigimą ir nedide­lį pykinimą, bet dėl galimos kon­tūzijos į medikus nesikreipė, nes norėjo, kad šie užsiimtų sunkiau sužeistais. Vaikinas tvirtino, jog tragedijos išvakarėse virš instituto kabojo žvalgybinė rusų skraidyklė, į kurią ukrainiečiams niekaip nepavyko pataikyti, ji vėliau nuskrido. 

31-erių Sviatoslavui buvo praskelta gal­va, kai sprogimo bangos pargriautas krito ant laiptų. Jis prašė pokalbio neįrašinėti ir turėjau pažadėti, kad jo pasakojimo neskelbsiu, nors šis buvo panašus į Maksimo.

Poltavoje gedulas tęsėsi tris dienas, visas jas prie septynių ligoninių girdėjosi maldos žmonių, kurie rinkosi, laukdami žinių apie sužeistųjų būklę. Dalis jų tebėra neatgavę sąmonės, tad nėra žinomos net jų pavardės. 

Dar didesnės raudos liejosi ties morgu, prie kurio aukų atpažinimui rinkosi giminaičiai.

„Mūsų pagalbos labiau prireikė ne sužeistiesiems, bet jų bei žuvusiųjų artimiesiems“, – sakė Gelbėjimo tarnybos psichologė Lena Dydyk. 

Prie instituto vartų pavyko įamžinti skausmingai prieštaringą akimirką: vienoje pusėje žmona bučiuoja vyrą ir džiaugiasi, kad jis netapo sprogimo auka, kitoje apsiverkusi moteris skaito ką tik gautą raštą, jog sutuoktinis žuvo. Džiaugsmas ir neviltis – neišskiriami palydovai kare.

Ne pagal amžių didelius išgyvenimus tenka patirti ir vaikams. Trys prie instituto tvoros užkalbinti paaugliai prisipažino, jog gyvena gretimuose namuose, yra labai persigandę bei maldauja tėvų išvežti juos kuo toliau nuo instituto.

Buvęs Poltavos karinis ryšių institutas buvo įkurtas 1968 m., du kartus buvo pripažintas geriausiu šioje srityje visoje Sovietų sąjungoje. Ne­priklauso­mo­je Ukrainoje jame įvyko pert­var­ky­mai, kelis kartus keitėsi pavadinimas ir pavaldumas. Nuo 2013 m. oficialiai tai – Karinis telekomunikacijų ir informacijos institutas, tačiau ir toliau vadinamas Kariniu ryšių institutu. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.