Sekmadienį Naujajame Obelyne susirinko kelis kartus daugiau žmo­nių, nei čia jų gyvena – paragauti geriausių krašto šeimininkių iškepto kugelio smalsuoliai suvažiavo ne tik iš mūsų rajono seniūnijų, bet net iš Tauragės, nes kitos tokios šventės Lietuvoje nėra. 

Kad tradiciškai sekmadieniais ar per šventes kepamas kugelis gali garsinti visą Upynos kraštą, mintis kilo Vlado Statkevičiaus muziejaus Upynos amatų muziejui vadovaujančiai Reginai Mic­kuvienei. Iš Senojo Obelyno kaimo kilusi jos mama Joana Bielskienė yra pasakojusi, jog iki pirmosios okupacijos 1940 m. sekmadieniais, grįždami po Mišių iš Ši­lalės, o paskui ir Vaitimėnų bažnyčios, kaimynai rinkdavosi į kurio nors ūkį valgyti kugelio. Jis būdavo kepamas iš švie­žių bulvių, valgytojų laukdavo net žolynais ar gėlėmis papuoštos skar­dos – šeimininkės rungtyniaudavo, ku­ri gražiau patieks savo kugelį. O prie jo būtinai turėdavo pagaminti „pamirkalą“ su spirgučiais. Pavalgius jaunimas žaisdavo įvairiausius žaidimus, vyresnieji aptardavo naujienas, pasidžiaugdavo derliumi, o pašėrus gyvulius, kurioje nors troboje vykdavo va­karuška.

Pernai Obelyne surengtos pirmosios „Kugelinės“ buvo ir sočios, ir smagios – šventės krikštamote jau vadinama R. Mickuvienė pasidžiaugė, kad šeimininkės namo išsivežė švarias skardas.

Šiemet sumanymą Kugelines paversti tradicine ir visą kraštą­ garsinančia­ švente parėmė­ Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės savivaldybė, o Upynos kultūros namų kolektyvas su­­laukė būrio pa­galbininkų:­ prie šventės prisi­dėjo Upynos seniūnija, Vla­do­ Statkevičiaus muziejus, Ši­lalės savivaldybės viešoji­ bib­lioteka, Obelyno daugiafunk­cis centras bei kaimo bendruomenė. Vertinti kuge­lio skonio ir atitikimo kulinarinėms tradicijoms buvo pakviesta R. Mickuvienė, žemaitiško maisto ir kulinarijos ekspertė, įmonės „Romo šaldyti gaminiai“ atstovė Alma Racienė, „Žaliasis ūkis“ vadovas Jokūbas Račkauskas bei gargždiškis Aurimas Kund­ro­tas, o vadovauti komisijai­ ėmėsi Upynos kultūros na­mų darbuotoja,­ ne tik poe­tė ir dainininkė, bet ir tradicijų žinovė Renata Gužauskienė. Iš Naujojo Obe­lyno bendruomenės­ centro pirmininkės Silvijanos Tri­jo­naitienės gavę po medinį šaukštą, komisijos nariai ėmėsi atsakingo darbo.

Kepti kugelį ir dalyvauti varžytuvėse panoro 13 komandų. Kai jos atidengė garuojančius puodus ir papuoštas skardas, oras prisipildė gardžiausių kvapų, o stalus akimirksniu apspito žiūrovai, stengęsi paragauti jei ne visų trylikos, tai bent kelių rūšių kugelio ir palyginti jų skonį. Nors ir labai skubėjo komisija visas komandas aplankyti, ne visur suspėjo, todėl kai kur tik skardas beliko pagramdyti...

Pagyrų nusipelnė kiekvienos šeimininkės kugelis: puošniausio etno kugelio nominacija suteikta Varsėdžių bend­ruomenei, „šilkinį“ kugelį iškepti geriausiai pavyko Vytogalos, o riebiausią – Iždonų bendruomenėms. Petrikų daržo gėrybių komandai suteikta pikantiškiausio kugelio nominacija, traškiau­sios plutelės apdovanojimą atsiėmė Upynos „Bočių“ kepėjos, išradingiausiai­ kugelį iškepė Upynos miestelio bend­ruomenė, o sočiausiu pripažintas Vai­timėnų bendruomenės „Šilas“ kugelis. 

Pagrindinis prizas – „Ponas kugelinis“ atiteko Pajūrio bendruomenei, o žiūrovų simpatijų prizą pelnė net 33 pagarbos šaukštelius surinkusi Obelyno bend­ruomenė. Komisijos pirmininkė R. Gužauskienė tikino, kad „Kugelinių“ komisija yra dosni, išmintinga ir supratinga, žino, kaip nelengva sekmadienio rytą keltis prieš saulės tekėjimą, skusti ir tarkuoti bulves, kepti kugelį 3-4 valandas, jį karštą atvežti į šventę ir taip išdalinti, kad neliktų net komisijai paragauti, todėl nutarė skirti papildomų­ prizų bei apdovanojimų. Pirmiausia – šventės naujokams Laukuvos mieste­lio bendruomenei ir Tauragės rajono­ moterų klubui „Raktas“ bei Bijotų ir Girdiškės bendruomenių kolektyvinei komandai „Kugelio džiazas“. O pačios komisijos simpatijas pelnė gražiai pasipuošusi ir ne tik kugeliu, bet ir keptais obuoliais bei vasaros gėrybių kompotu šventės svečius vaišinusi komanda „Bartkikių patrovai“.

Paskutinis šventės akcentas – kugelio­ valgymo čempio­na­tas, kai prie lėkščių stojo net­­ de­vyni vyrai. Nors jų ūgis ir stotas smarkiai skyrėsi, laimėjo aukščiausias bei laibiausias Tomas Armonas.

Skirstantis šven­tės daly­viams,­ jau­ buvo girdėti­ šnekant, jog ir kitais metais „Ku­gelinės“ įvyks. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Jei kas būtų iš anksto pasakęs, kokie pasiruošimo darbai laukia prieš kelionę į Kiniją, veikiausiai būčiau rimtai suabejojusi, ar verta leis­tis į šią šalį, kuri, pagal turistams keliamus reikalavimus, kasdien darosi vis panašesnė į Šiaurės Korėją. Kelionėse nesu naujokė, visada atsa­kingai atlieku „namų darbus“, nes nuo to priklauso ne tik ką pamatysi, bet ir kaip tai priimsi. Tačiau pažįstami, keliavę po Kiniją prieš keletą metų, sakė, kad nieko panašaus anksčiau nebuvę...

Renka duomenis

Kad gautume Kinijos vizą, pirmiausia turėjome atsakyti į devynias galybes klausimų, ničnieko bendro neturinčio su kelione. Kinams, be įprastinių klausimų vizoms gauti, rūpėjo vaikų, sutuoktinių gimimo metai, jų darbovietės, pareigos, tikslūs namų bei darboviečių adresai, jų telefonų numeriai ir net tai, kiek jie uždirba... Reikalaujama tikslios informacijos ir apie tėvus, taip pat nurodyti, kokio dydžio pensiją gaunu, kur dirbau bei kiek uždirbau prieš išeidama į pensiją. Teko net į „Sodrą“ kreiptis, kad į tą klausimą būtų galima atsakyti. Jau dešimt metų praėjo, atsimink žmogus, jei gudrus, tuo labiau, kad atlyginimas tada buvo honorarinis, t.y. kas mėnesį kintantis. O dar reikalavo nurodyti tikslius buvusios darbovietės bei jos vadovų kontaktus. Negana to, reikėjo atskleisti, kokiose užsienio šalyse lankėmės per paskutinius penkerius metus.

Ar tarnavote armijoje? Jei taip, kokioje? Ar priklausėte, prisidėjote ar dirbote profesinėse, socialinėse ar labdaros organizacijose? Jei taip, įvardinkite tiksliau.

Paaukoti pinigai akcijų metu Ukrainai jiems taip pat rūpėjo: kiek ir konkrečiai kam? Dar buvo klausimų apie ligas, kitų šalių vizas ir t.t., ir pan.

Parodyk ausis

Kai gavau reikalavimus elektroninei nuotraukai, pasidarė silpna: nuotrauka turi būti tarp 354 pikselių (plotis), 472 pikselių (aukštis) ir 420 pikselių (plotis), 560 pikselių (aukštis), JPG formatu, dydžio tarp 40 KB ir 120 KB. Fonas – baltas.

„Veido vaizdas iš priekio, be galvos apdangalo, be akinių, be jokių kaklo papuošalų ir auskarų. Veido išraiška turi būti neutrali, akys atmerktos, burna užčiaupta, matomos ausys. Jokio makiažo“, – skelbė nurodymai.

Dar buvo akcentuota, kad labai svarbi veido proporcija: nuotraukoje nuo viršaus iki viršugalvio turi būti 10–85 pikseliai, atstumas tarp skruostų – 191 – 251 pikseliai... Ir nors buvo pridėtas pavyzdys, kaip ta nuotrauka turi atrodyti, supratau, kad savo jėgomis su tuo nesusidorosiu, tad teko kreiptis į profesionalų fotografą, kuris atidžiai skaičiavo visus pikselius. Deja, nuotrauka netiko. Sakė, akys per mažai ryškios. Tarsi fotografas būtų kaltas, kad mano akys nuo senatvės kažkiek prigesusios. Darėm nuotrauką iš naujo. Toji jau tiko. Nors pati savęs joje nepažinau, nes niekada nešukuoju plaukų, kad būtų plika kakta ir nekišu jų už ausų, kad šios išryškėtų...

Su nuotraukų variacijomis susidūrė­ dažnas iš grupės. Štai mano kolegės fotografija netiko, nes kažkaip nelabai aiškiai matėsi ausys.

Kol namiškiams guodžiausi dėl šių nesąmoningų reikalavimų, marti atsiuntė keletą nuorodų, kaip kinės grimuojasi, kokias silikonines kaukes prie veido klijuoja. Supratau, kad išties toji šalis geba keisti išvaizdą, todėl ir mus tuo įtarinėja...

Antspaudai

Kad gautume Kinijos vizą, privalėjome atvykti į Kinijos ambasadą tiksliai nurodytu laiku ir palikti jiems ne tik pasus, atsakymus į klausimyną bei elekt­roninę nuotrauką, bet ir visų dešimties pirštų antspaudus. Iš pradžių nuskenavo abiejų rankų po keturis pirštus, paskui nykščius. Ačiūdie, bent pirštų niekuo nenutepė, o tai žmonės būtų bėgę šalin it nuo kokių kriminalinių nusikaltėlių. Nors būtent taip patys ir jautėmės.

Nuginklavo

Pagaliau gavome nurodymus dėl bagažo reikalavimų. Jie vėlgi bu­vo iki šiol nematyti. „Vietiniuose skrydžiuose ir traukiniuose draudžiama vežtis peilius (bet kokio dydžio), žirklutes, nagų dildes, žnyplu­tes­ nagams, pincetukus, žieb­tu­vėlius“, – skelbė taisyklės. 

Prie Kinijos nacionalinio saugumo priskiriamos ir adatos. Nors šiaip jau visame normaliame pasaulyje tokias priemones gali vežtis rankiniame bagaže. Jei peiliuko geležtė ne ilgesnė nei 6 centimetrai, net rankoje gali jį neštis. Nė viename tarptautiniame oro uoste­ nėra buvę kitaip. Tik ne Kinijoje. Nors esu buvusi tikrai ne pačiose demokratiškiausiose šalyse, tokiose kaip Iranas, Eritrėja, Indonezija, Kambodža, Salvadoras, Hondūras ir pan. 

Dar buvo nurodyta, kad draudžia­ma vežtis mobilųjį telefoną Galaxy Note 7, kad negalima turėti išorinių baterijų su USB jungtimi. Perspėjo, jog nebus galima daug ko fotografuoti... Kiek žinau, be atskiro­ leidimo negalima fotografuoti tik Šiaurės Korėjoje. Pasirodo, tokia pat ir Kinija. Matyt, teisingai sako tautos išmintis, kad komunistas ir Afrikoje yra komunistas. Kartu ir neramu, nes būtent tos šalies komunistinis režimas svajoja tapti galingiausia pasaulyje imperija.

Dar buvome įspėti patikros punktuose elgtis labai kukliai, gal net nusižeminančiai. Jokių šypsenų, juokelių, prie kurių mes esame įpratę. Rimtis ir nuolankumas didesnis nei bažnyčioje prieš išpažintį po didelių nuodėmių. Klausant tokių nurodymų, darėsi juokinga, o kartu neramu, kaip reikės atlaikyti nevyptelėjus. Bet čia pat prisiminiau dar ne tokius senus laikus, kol dar nebuvo Šengeno erdvės ir tekdavo stovėti muitinėse. Bus šioks toks grįžimas į praeitį, į sovietinių reikalavimų laikus. Kartu apėmė geras jausmas, kad mes iš to durnių slėnio jau esame pabėgę. Dievas duos, gal niekada ir niekam ten nebeteks sugrįžti.

Be ryšio

Kelionės išvakarėse sužinojom, kad Kinijoje negalėsime naudotis ryšio paslaugomis, nebent atsisiųstume pačių kinų programėlę. Kur dėsies, baloj sėdėdamas – parsisiunčiau. Ir telefonas pradėjo „kraustytis“ iš proto: nebeveikė so­cialiniai tinklai, bendravimo programėlės (facebook, messenger, viber, google), užsiblokavo elektroninis paštas, net prisiskambinti normaliai nebegalėjau. Pasirodo, ši programėlė, tinkanti naudotis tik Kinijos teritorijoje, blokuoja viską, kas yra telefone. Ir nors ją greitai ištryniau, telefonas dar ilgai „kvailiojo“. Tik keletą kartų jį perkrovus, atsistatė. Dievaži, tokio dalyko, kad nebūtų ryšio su pasauliu, dar nė vienoje šalyje nesutikau. Net pas papuasus ryšys buvo. Ne visada sklandus, ne visur, bet buvo. 

Tiesa, ir šiuo atveju išeitį pavyko rasti: susiradau stalčiuose trūnijantį nebenaudojamą telefoną ir atsisiunčiau tą vienintelę programėlę. Štai taip pasiryžusi palaikyti ryšį su pasauliu išvykau į legendinę kelionę Laukiniai Vakarai Kinijoje: Šilko keliu palei Didžiąją kinų sieną, budistinius urvus bei Avataro ir Vaivorykštinius kalnus iki Tian­šanio kalnų. Per

Gobio ir Taklamakano dykumas, Ledo slėnį be ledo, per dainuojančias smėlio kopas ir Dangaus ežerą bei daug kitų įspūdingų dalykų. Jų laukiant ir visos kinų nesąmonės nebeatrodė tokios ašt­rios. Nors vis tiek kirbėjo mintis, kokiame pasaulyje gyvena šalis, kuri girdi tik komunistinę propagandą?

O dabar reportažų cikle visus įspūdžius pamėginsiu perteikti ir „Šilalės artojo“ skaitytojams.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Negalima sakyti, kad praėjusią savaitę paminėtos 85-osios Molotovo–Ribbentropo pakto metinės ir istorinio Baltijos kelio 35-metis buvo masinis ir išsiskyrė džiugiu patosu. Stalino ir Hitlerio susitarimas virto Rytų Europos tautų tragedija. Tačiau Vilniaus Katedros aikštėje vykęs solidus koncertas „650 km laisvės“ stebino ne tik dalyvių gausa, puikiu trijų šalių muzikos skambesiu, bet ir begale jaunimo, sostinės svečių. 

Atrodė, jog tai tie patys vaikai ir paaug­liai, kurie anuomet šalia savo tėvų ir senelių stovėjo gyvai susikibę rankomis 2 mln. žmonių grandinėje nuo Vilniaus iki Talino...

Bet čia iškart noriu tą patosą nustelbti. Tuo pačiu metu, kai estai, latviai ir lietuviai muzikos garsais prisiminė šias datas, kitapus Gedimino prospekto, Lukiškių aikštėje, buvo surengtas neva paryžietiška dvasia dvelkiantis beskonis „Baltosios vakarienės“ šou. Renginio organizatoriai kitoje tragišką Lietuvos istoriją menančioje aikštėje pabandė kopijuoti 1988 m. Paryžiuje surengtą „Le Dîner en Blanc“ – su balta apranga, plačiomis damų dekoltė, padžiūvusiais sumuštiniais, voniomis „selfiukams“ ir trankiomis dainuškomis. Mirtingųjų į aikštę neleido, nes neužsiregistravęs ir nesusimokėjęs galėjai stebėti tik iš tolo. Klausimas vienas: pramoga yra pramoga, bet ar šio kičo rengėjai negalėjo pasirinkti kitos dienos ir kitos vietos? O gal jis buvo specialiai taikytas kaip atsvara tautos šventei? Bet juk tokius leidimus išduoda Vilniaus savivaldybė. Ar ji sugeba tik K. Škirpos atminimą naikinti? 

Nori nenori ši priešprieša perša mintį, išsakytą per praėjusius Prezidento rinkimus: gal iš tiesų egzistuoja dvi Lietuvos? Viena – menanti pagrindinius mūsų istorijos puslapius ir branginanti laisvę bei nepriklausomybę, kita – nepaisanti ir net niekinanti tai, kas daugumai piliečių yra sava ir brangu. Nesu krioštantis bambeklis, tačiau, kaip sakoma, viskam yra savas laikas ir vieta. 

Gegužę įvykę Prezidento rinkimai dar kartą parodė, kad yra dvi skirtingos Lietuvos, o kai kurie apžvalgininkai rašė, jog egzistuoja net trys: Vilnius, likusi Lietuva ir Eduardo Vaitkaus, kuris pirmavo Šalčininkų bei Visagino savivaldybėse ir kai kuriose kitose apylinkėse. Lietuviškuoju W. Tomaszewskio pakaitalu laikomas E. Vaitkus parodė, kad vis dar gyva ir trečioji Lietuva, gyvenanti nostalgija sovietiniam „rojui“ ir smarkiai paveikta Kremliaus propagandos.

Tuo labai apsidžiaugė ne tik koks Paleckis, Švenčionienė ar kitas anų laikų šlovintojas, bet ir kai kuri lietuviškoji žiniasklaida, paskubėjusi išstumti šventines naujienas iš pirmųjų puslapių ir jas pakeitusi užsakytomis žiniomis apie Bunkės verslą, Siegel automobilį, prie Sodaičio limpančias moteris ir neišpasakytus Landsbergių turtus... 

Nebe reikalo Baltijos kelio dalyvis, signataras Zigmas Vaišvila priekaištauja, kodėl Žolinė paskelbta valstybine švente, o Baltijos kelias – ne. Juk net UNESCO 2009 m. gyvąją Baltijos kelio grandinę įtraukė į „Pasaulio atminties“ sąrašą, o pernai liepą Vilniuje viešėjęs JAV prezidentas Joe Bidenas pabrėžė, jog „būtent Baltijos kelias, o ne Berlyno siena tapo Europos ateities simboliu“. Tik kirba vienas klausimas: ar visa tai priminęs aktyvus Sąjūdžio ir Baltijos kelio dalyvis Z. Vaišvila derina savo poziciją su rinkimų komandos bosu E. Vaitkumi? Ši komanda ruošiasi Seimo rinkimams, tad iki jų išgirsime dar daug ką... 

Koncerto Katedros aikštėje pabaigoje kartu su tikruoju Baltijos kelio himnu „Bunda jau Baltija“ iškeltomis rankomis skanduodamas vienybę ir susitelkimą, nejučia pagalvojau, kad visas pasaulis skaldosi į priešingas stovyklas. Štai Amerikoje, likus iki prezidento rinkimų vos daugiau kaip dviem mėnesiams, ryškėja dar negirdėtas susipriešinimas tarp dviejų partinių stovyklų ir jų lyderių. Galbūt jis neprives prie XIX a. antroje pusėje vykusio pilietinio karo tarp šiaurės ir pietų, tačiau nuožmi kova tarp energingosios Kamalos Harris ir nenuspėjamojo Donaldo Trumpo JAV pavertė liepsnojančiu nesantaikos katilu.

Putinas tuo džiaugiasi, nes būtent jis, pradėjęs nuožmų karą Ukrainoje, kalbėdamas apie daugiapolį pasaulį, nori dvipolio pasaulio lyderystę paveržti iš Amerikos. Jeigu bus silpna Amerika, visas globalias sąlygas ims diktuoti Rusija su Kinija, Šiaurės Korėja, Iranu ar kokia nors HAMAS. 

Štai kur mes riedame – vėl į susiskaldymą, dviejų sistemų priešpriešą, į Šaltąjį karą, kurio žiauriausią virsmą į „karštąjį“ vykdo Putinas. Kur tas galios centras, kuris vienytų pasaulio tautas taikai, agresoriaus tramdymui, bendram klestėjimui? Nei Jungtinės Tautos, nei kita dirbtinė organizacija nepajėgi susidoroti su žemiausiais žmonijos instinktais – naikinti, grobti, žudyti savo artimą.

Ar įmanoma, kaip Baltijos kely, susikibti rankomis aplink visą Žemę? Nesvaik, sako man realistiškas kolega, ir nuleidę galvas išeiname iš Katedros aikštės...

Česlovas IŠKAUSKAS 

Tauragės regiono plėtros taryba vienija keturias Tauragės savivaldybes, bandan­čias kartu spręsti vi­­­sai apskričiai bendras prob­lemas. Praėjusiu fi­nansinės paramos laikotarpiu Tau­ragės regionas gavo beveik 50 mln. eurų Eu­ro­pos­ Sąjungos pa­ra­mos, o iki 2029 m. sa­vi­val­dybės galės įgy­vendinti pro­jektų net už 108 mln. Eur. Apie tai, kaip kaip jos planuo­ja in­vestuoti šias lėšas, kalbėjomės su Tauragės regiono plėtros tarybos admi­nistracijos direktore Jurgita Choromanskyte. 

– Koks vaidmuo patikėtas Re­gionų plėtros taryboms ir kaip jos prisideda, kuriant ge­­rovės valstybę? 

– Regiono plėtros tarybos koordinuoja nacionalinės regioninės politikos įgyvendinimą regionuose, o svarbiausia – rengia Regiono plėtros planą. Visi kalba apie gerovės valstybės kūrimą, nors mano nuomone, tai čia tiesiog toks folk­loras, į kurį, suprantama, įeina­ ES ir Lietuvos bendri tikslai. Tauragės regiono plėtros taryba padeda suderinti savivaldybių tikslus su nacionaline regionine politika, o tuo pačiu ir užtikrinti ES strateginių tikslų bei prioritetų įgyvendinimą. 

Esame lyg tarpininkas tarp­ Europos Komisijos, Vy­riau­sy­bės ir savivaldybių. Iš vienos­ pusės, padedame įgyvendinti­ dalį jų poreikių, o iš kitos – pasiekti europinius ir valsty­bės tikslus. Esmė ta, kad visi žiūrime iš skirtingų pusių. Gy­ventojai, o ir vietos valdžia, nori žemiškų, paprastų ir dažnai greitai įgyvendinamų sprendimų – asfaltuotos gatvės, viešojo tualeto, renovuotos mokyk­los. O Europos ir valstybės politikai kelia aukštesnius tikslus, nustato įvairias sąlygas. Nėra lengva pasiekti sutarimo, ypatingai, kai yra būtina prisitaikyti prie kitų nustatytų reikalavimų. Savivaldybės biudžeto lėšomis vietos valdžia dažniau gali daryti tai, ką nori ar ko reikia. Europa pinigus duoda ne tam, kad tiesiog išsiasfaltuotume gatvę, o tam, jog būtų suda­rytos sąlygos gyventojams lengviau pasiekti darbo vietas, pas­­laugas ir pan. arba kad tos darbo vietos ir paslaugos būtų sukurtos. Todėl, išasfaltavus gat­vę, tikrintojams būtina įrodyti ne tik tai, jog asfaltas tinkamai ir vietoje paklotas, bet ir tai, kad ir pažanga yra – darbo vietos sukurtos, paslaugos įsteigtos ir pan. Ir čia jau kaip diskotekoje, kai tenka šokti pagal kitų užsakytą muziką, nors mums ji nepatinka. Nė vienas euras nenukrenta iš dangaus. Todėl Europos paramos planavimas yra sudėtingas procesas. 

– Politikai daug kalba­ apie investicijas į regiono­ so­cialinę­ bei ekonominę plėt­rą, tačiau kiek investicijų įsisavinta nuo 2020-ųjų, kai buvo pasirašytas „Tauragė+“ susitarimas, ir kiek kuriai savivaldybei planuojama skirti šiuo ES finansinės paramos laikotarpiu, gyventojams nepasakoma.

– „Tauragė+“ ar kitaip vadinamas funkcinės zonos projektas yra tik vienas iš beveik 90-ies, kurie buvo įgyvendinti 2014–2020 m. paramos laikotarpiu. Per jį Šilalės rajone buvo įgyvendinti 22 projektai, kurių bendra finansavi­mo suma siekė 5 mln. 341 tūkst. Eur. Lygiai tiek pat projektų­ įgyvendinta ir Jurbarko savivaldybėje, jiems panaudota 5 mln. 560 tūkst. Eur, Pagėgių savivaldybė sulaukė 2 mln. 633 tūkst. Eur investicijų, o Tauragės – 15 mln. 704 tūkst. Eur. Jurbarkui ir Šilalei teko po 11 proc., Pagėgiams – 5 proc., Tauragei – 32 proc. regionui skirto finansavimo. 

Daugiausiai – per 20 mln. Eur (41 proc.) buvo skirta keturiems bendriems projektams. Iš jų didžiausias „Tauragė+“, į regioną pritraukęs 17 mln. Eur paramos, du kitus vykdė Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras.

Kiekvienam finansavimo laikotarpiui Lietuva su ES parengia bendrą investicijų programą, kurioje susideri dėl prioritetų. Lietuvos vyriausybei patvirtinus šią programą, prasideda darbas ministerijose, regionuose ir savivaldybėse. Iki šiol investicijų programa buvo rengiama už ministerijų durų. Valstybės kontrolė šį procesą sukritikavo ir liepė į jį įtraukti regionus bei savivaldybes. 

Tarp praėjusio ir šio, 2021–2027 m., finansavimo laikotarpio yra keli milžiniški skirtumai. Praėjusiame laikotarpyje savivaldybės buvo suvaržytos – ką ministerijos nurodė, tą jos darė, kiek ministerija kam suplanavo pinigų, tiek joms ir buvo skirta. Davė 1 mln. Eur švietimui visam regionui, savivaldybės turėjo suktis, kaip išmanė. Naujajame finansavimo laikotarpyje Lietuva pasirinko liberalesnį lėšų skirstymo regionams kelią.

Įvertinusi įvairiausius rodik­lius, parengusi probleminių sričių „šviesoforus“ bei nustačiusi problemų mastą, Tauragės regionui valstybė skyrė 108 mln. Eur bei leido juos panaudoti įgyvendinant veiklas iš 14 skirtingų sričių: nuo visos dienos mokyklos paslaugų iki žaliosios infrastruktūros plėtros, nuo darnaus judumo skatinimo iki paslaugų negalią turintiems asmenims, nuo užterštų teritorijų tvarkymo iki nuotekų tinklų plėtros ir pan. 

Savivaldybės yra laisvos (ar­ba laisvesnės nei praeityje)­ rinktis, kurią veiklą norėtų­ įgyvendinti ir kokiu mastu. Re­giono plėtros taryba turėjo atlikti išsamią bei detalią regiono situacijos analizę, įvardinti pagrindines problemas savivaldybėse iš ministerijų pateikto finansuojamų sričių sąrašo. Kitaip sakant, kadangi šiame periode ES mus mokė nebekelti naujų tikslų, o koncentruotis į problemų sprendimą, padėjome savivaldybėms­ identifikuoti prob­lemas ir suplanuoti, kaip jas išspręsti. Teoriškai – kuo didesnė prob­lema, tuo daugiau pinigų galėjome skirti. 

2021–2027 m. finansinės paramos laikotarpiu Šilalės savivaldybę turėtų­ pasiekti net 24 mln. 903 tūkst. Eur, šios lėšos padės įgyvendinti 19 projektų. Jurbarko rajono savivaldybė suplanavo veik­lų už 30 mln. 373 tūkst. Eur, Pagėgių – už beveik 8 mln. 427 tūkst. Eur, Tau­ra­gės rajoną pasiekti turėtų 44 mln. 426 tūkst. Eur paramos. 

– Neseniai savi­valdybės­ pritarė strategijos pa­kei­­ti­mams,­ kuriais pa­tvirtin­ti ir turizmo­ srities projektai. Ar projektams, į kuriuos ketinama investuoti 4 mln. Eur ir daugiau, kalba­me apie bokštus ir tiltus, nereikia­ jokių ekonominių pag­­rindimų?­ Šila­lėje vy­rauja nuo­­monė, kad trinkelių takais­ netrukus nebus kam ­vaikščioti, nes visuomenė sens­ta, o jaunimas išvyksta. 

– Tai yra funkcinės zonos strategija, kurią galima įvardinti kaip mūsų politikų suvokimą, kad turime bendrų prob­lemų ir esame ne atskiros nepriklausomos salos, o vienas su kitu susiję, vienas nuo kito priklausomi. Antra, tai – sutarimas, jog problemas būtina spręsti kartu, nes atskirai rezultato nepasieksime, o išnaudosime keturis kartus daugiau išteklių. 

Funkcinis bendradarbiavimas yra ypatingai skatinamas ES. Taip sprendžiama finansinių, žmogiškųjų išteklių ir pan. prob­lemos. Prabanga yra mažose finansinėmis galimybėmis nepasižyminčiose savival­dybėse vykdyti tuos pačius darbus, atlikti tas pačias funkcijas atskirai. Tai protingiau daryti kartu, kooperuojant ribotus ištek­lius. Pavyzdžiui, Tau­ragės regio­ne visos 4 savival­dy­bės turi atskirus Turizmo informacijos cent­rus. Įvertinus nuolatinį pinigų trūkumą, turistų srautus ir nedidelį atstumą tarp objektų, būtų racionalu turėti vieną tokią įstaigą visam regionui. Bū­tent tokiu tikslu buvo sukurta VšĮ „Žaliasis regionas“, kurios viena iš funkcijų yra koordinuoti turizmą regione. ES labai aiškiai mato regionų stiprinimo kryptį, per kelis dešimtmečius savivaldybėms teks ją atrasti. Politikai turės keisti savo įsitikinimus ir suprasti, kad bend­ras veikimas nėra atėmimas, o bendradarbiavimas dėl bend­rų tikslų, kad būtų galima pasiekti daugiau. 

Turistinių objektų, pritaikytų lankymui stoka, yra bendra regiono problema – esame turtingas gamtos bei kultūros paminklais, bet menkai lankomas regionas. Deja, turistai dažniau pas mus užsuka pravažiuodami, ilgesniam laikui čia nelieka. Priežasčių tam yra įvairių, bet iš dalies tai priklauso nuo turizmui pritaikytų vietų trūkumo. Turizmas turi didelį potencialą, bet kai turistas neatvažiuoja, nesikuria ir darbo vietos, žmonės negauna pajamų. Todėl planuojant bendras regionines veiklas, gamtos ir kultūros objektų pritaikymui lankyti – turizmui – skyrėme prioritetą. Taip savivaldybės tikisi ne tik pritraukti didesnius turistų srautus, bet ir sudaryti sąlygas kurtis verslams, naujoms darbo vietoms – tai duos naudą gyventojams. 

Kiekviena idėja, kuriai siekiama finansavimo, turės būti ekonomiškai pagrįsta. Pro akylas agentūrų, kurios vertina projektus, darbuotojų akis nepralenda nė viena smulkmena. O mažėjantis gyventojų skaičius kelia problemų būtent šiam pagrįstumui. Nors nepalankūs demografiniai pokyčiai­ nesvetimi beveik visoms Eu­ropos šalims. Kaip ir dabartinė geopolitinė situacija, kelianti nerimą ir sėjanti abejonę dėl didelių investicijų. 

Gyventojų mažėjimo tendencijos rodo, kad jeigu nieko nekeisime, po 100 metų tokios Europos, kokia ji yra šiandien, galime ir nebeturėti. Bet tai nereiškia, jog visus reikia palikti likimo valiai ar, kaip esu girdėjusi sakant, užrakinti savivaldybių duris, o teritoriją „aparti ir užakėti“. 

Regioninio planavimo tikslas – sudaryti sąlygas oriai gyventi kiekvienam žmogui Šilalėje, Tauragėje, Jurbarke ar Pagėgiuose. Tai nereiškia, kad mums nereikia žaidimų aikštelių, treniruoklių ar baseinų.­ Kai nuvažiuojame į Vilnių, sakome, kaip ten gerai, gražu, bet kai kažką tokio daro pas mus, pykstame ir politikuojame. Provincijoje gyvenančiam žmogui reikia visko, ką turi did­miesčių gyventojai. Jei savo regionus įdomiai įveiklinsime, sukursime tokių pat pramogų, paslaugų, kokių yra „vilniuose ir londonuose“, gal vienas kitas grįš gyventi ir į provinciją.

– Šilalėje nuolat verkšlenama, kad didžiąją dalį lėšų pasiima Tauragė ir Jurbarkas. Kuriant „Tauragė+“ plėtros strategiją, buvo įvardijama,­ kad savivaldybės investuos 18 mln. Eur. Šilalė įgyvendino vieną projektą – sutvarkė gatvę, kuri vadinama „Šarūnkalnio“ pramonės zona. Bijotų projekto atsisakyta, pinigai perskirstyti. Ar buvo daugiau projektų ir kokios ekonominės naudos iš jų tikėtasi? 

– „Šarūnkalnis“ ir Bijotai yra jau įgyvendinto funkcinės zonos projekto dalis. Bijotų bu­vo atsisakyta dėl ekonominio­ pagrįstumo stokos, bet iš dalies tie tikslai, kurie buvo keliami anksčiau, įgyvendinti bus­ šio finansavimo laikotarpio projektu, tad Bijotai savo investicijų sulauks. 

„Tauragė+“ funkcinės zonos projektas buvo bandomasis. Juo sukurta regioninė viešojo transporto sistema su vieningu elekt­roniniu bilietu, bendrai planuojamais maršrutais, ekologiš­kais autobusais yra unikali

Lietuvoje. Ją giria ir visoje Europoje. Kai kalbama apie funkcinius regionų ryšius tarp Švedijos ir Danijos, Aust­rijos ir Slovakijos, minima ir „Tauragė+“ funkcinės zonos strategija bei mūsų regiono viešojo transporto sistema. Kiti Lietuvos regionai šiek tiek pavydi mums, nes būtent kitų savivaldybių sąskaita, kai jos laiku nesugebėjo suplanuoti savo projektų, atsirado papildomų lėšų šiam projektui. Galima sakyti, jog lai­mėjome aukso puodą, kartu ir Šilalė. 

Šio projekto dėka Šilalės savivaldybėje kursuoja trys elekt­riniai autobusai. „Žaliasis regionas“ išsprendė bendro bilieto problemas, koordinuoja­ visą sistemą. Nuo savivaldybių­ pečių nukrito šiek tiek darbo. Bet ne merams – jiems reikia susitarti ir valdyti bendrą įstaigą. Tikiu, jog regioninis bendradarbiavimas kelia politinę kultūrą. Tauragės regiono plėt­ros tarybos kolegijoje, kurią sudaro vienuolika savivaldybių deleguotų tarybų narių, priimdami sprendimus visi ieško sutarimo, į šalį atideda asmeninius ar vietos savivaldybių poreikius, žiūri bendro tikslo. Rietenų, o ir bergždžio politikavimo nėra. 

Kalbant apie naujus „Taura­gė+“ veiksmus, būtina paminė­ti unikalų ir vieną didžiausių regioninių projektų Lietuvo­je – nuotekų dumblo tvarkymo projektą, kurį įgyvendins UAB „Tauragės vandenys“ su regio­no įmonėmis. Jo tikslas labai žemiškas ir buitinis – iš mūsų tualetų, kriauklių ir skalbyklių išteka nuotekos, kurios tampa nuotekų dumblu. Jį būtina tvarkyti, o tinkamai to nedarant gresia ne tik didelės aplinkosauginės baudos, bet ir prisidedame prie klimato kaitos keliamų problemų, kad ir prie tų audrų, kurios neseniai praūžė Lietuvoje ir pridarė daugybę nuostolių. Nuotekų dumblo tvarkymas yra labai brangus procesas. Praktiškai kiek­viena savivaldybė turėtų statyti dešimtis milijonų eurų kainuojančius dumblo džiovinimo bei tvarkymo įrenginius. Buvo pasirinktas kelias išplėsti „Tauragės vandenų“ nuotekų valymo įrenginių pajėgumus, kad juose būtų tvarkomas viso regiono savivaldybių nuotekų dumblas. 

Mano galva, kiekviena savivaldybė, įskaitant Šilalę, dėl tokio sprendimo laimėjo tris kartus: sutaupė kokius 10 mln. Eur, nes nereikės patiems įrengti nuotekų dumblo valyk­los, išveš savo dumblą į ki­tą savivaldybę, kartu ir galimai nema­lo­nius kvapus, o trečia – už juos visą sunkųjį darbą padarys „Tau­ra­gės vandenų“ darbuotojai. Be to, Šilalės vandenų įmonė projekto lėšomis įsigys transporto priemonę, sausinimo presą ir pasistatys sausinimo priestatą.

Jei yra sakančių, kad Šila­lė kažką pralošė ar neteko pi­nigų,­ juos paėmė kitos savi­valdybės,­ tai tėra visų ap­gau­­dinėji­mas. Europos pinigai ste­­buklingai­ neįkrito nė į vie­nos savivaldybės biudžetą. Nei Šilalė, nei kuri kita savivaldybė dėl bend­rų projektų neprarado nė euro. Atvirkščiai – laimėjo. Tikiu, jog nuotekų dumblo projektas­ taps dar vienu savivaldybių bend­radarbiavimo pavyzdžiu, nes bendras didelio masto ir brangias problemas spręsti kartu yra racionaliau. Ne lengviau, bet­ racionaliau. 

– Kokiais principais Tauragės regiono taryboje skirstomos investicijos – pagal gyventojų skaičių, teritorijos dydį ar kt.? 

– Kaip ir minėjau, dabartiniu laikotarpiu pinigai skirstomi pagal problemos mastą. Nors skirstymas yra liberalesnis, nei anksčiau, 108 mln. Eur paskirstyti buvo nemažai sąlygų, o pirmiausiai reikėjo įrodyti, kad problema yra, kad jos sprendimas padės pasiekti strateginius ES ir Lietuvos tikslus. Neužteko merams labai norėti.

Jeigu buvo galima laisviau spręsti, kiek kuriai sričiai skirti, tai tos sritys buvo visiškai „nuleistos“ iš viršaus ir nedisku­tuotinos. Visi verkėm, ne tik me­rai, jog kai kurios pažangos priemonės mums neaktualios, o daugelio sričių finansavimo trūksta. Pavyzdžiui,

mūsų regione didelė problema yra bloga kelių būklė, turime daug žvyrkelių. Pasigedome regioninių priemonių ir kultūrai. Bet šios problemos sprendžiamos labiau per valstybės projektus nei regionų. O tuo atveju užsakymas eina iš viršaus, ne apačios. 

Šis liberalesnis regioninio planavimo būdas lėšas skirstant pagal problemos mastą jau sukėlė savotišką sąmyšį ministe­rijose. Jo pasekmių mes dar laukiame. Pavyzdžiui,

planuodamos investicijas į švietimo įstaigas, jas pritaikant integruotam ugdymui, plečiant visos dienos veikloms skirtas patal­pas, savivaldybės nusprendė­ investuoti kur kas daugiau, negu šiai sričiai buvo suplanavusi ir į bendrą regio­nų katilą įmetusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. 

Iš kur paimti trūkstamas lėšas? Susisiekimo ministerija buvo suplanavusi, kad savivaldybės įsigys kur kas daugiau netaršių transporto priemonių, tačiau jos pasirinko spręsti švietimo problemas. Mūsų regione taip pat planuojame mažiau įsigyti netaršių transporto priemonių, nes daug jų nupirkome jau praėjusio laikotarpio projekto lėšomis. 

Tiesą sakant, suprantu savivaldybes. Jei aš planuočiau, irgi būčiau pusę pinigų paskyrusi švietimui, kitą pusę – funkcinei zonai. Nes be kokybiško švietimo ir modernių mokyklų nebus ateities regionuose, negrįš žmonės ir tada tikrai galėsim „aparti ir užakėti“, kaip kažkas sakė.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija savo pažangos priemonę apraizgė labai daug sąlygų ir išimčių. Savivaldybės skatinamos investuoti į socialinio būsto plėtrą, bet tik tikslinėms grupėms: daugiavaikėms šeimoms, fizinę bei protinę negalią turintiems gyventojams. Logiška, nes šie žmonės ilgiausiai laukia būsto. Daugiavaikėms šeimoms reikia didžiausių butų, o juos sunku nupirkti. Fizinę negalią turintiems žmonėms reikia specialiai pritaikytų būstų, dažniausiai pirmuose namų aukštuose. O protinę negalią turinčių žmonių kaimynystės daugelis nenori, mūsų visuomenė vis dar tebesivadovauja stereotipais. 

Kai investicijų reikia ir švietimo, ir socialinei sričiai, ir vandentvarkai, ir atliekų tvarkymui, ir turizmui, merams sunku pasirinkti, o aš dar reikalauju skaičiuoti, pagrįsti ir balansuoti. Daugiau nei du metus planavome, nuolat diskutavome su savivaldybėmis, aiškindamiesi jų poreikius, norus ir svajones. Nors mūsų užduotis yra padėti savivaldybėms pasiekti savo tikslų, tuo pačiu mūsų darbas yra užtik­rinti, kad visi regioniniai savivaldybių projektai tiktų ir ES, ir Vyriausybei, ir ministerijoms. 

Ar Šilalė galėjo gauti daugiau ES paramos lėšų? Gal ir galėjo, bet įtariu, jog nebūtų pajėgusi daugiau projektų aprėpti. Regioniniai projektai nėra vieninteliai, kuriuos savivaldybės įgyvendina. Dar yra valstybės planavimo bei konkursiniai projektai, iš savivaldybių biudžetų finansuojamos veik­los. Šilalę iki 2030 m. pasieks penkis kartus didesnė ES parama, negu praėjusį laikotarpį. Pinigų yra kaip šieno ir paskutiniu metu jau buvo sudėtinga net sugalvoti, kur ir ką daryti. Turiu pasakyti, jog iš lavinos projektų, idėjų, norų, kuriuos teikė Šilalės savivaldybė per praėjusią ir šią kadenciją, viskas yra įtraukta į regiono plėt­ros planą.

– Kokią matote Tauragės regiono pakraščiuose esančių savivaldybių ekonominę ateitį? Iki šiol jose buvo sukuriama mažiausia šalies BVP dalis, o Statistikos departamento duomenys rodo, kad gyventojai gauna mažiausius atlyginimus. 

– Girdėjau, kad būtent pradė­jus kurti „Lietuva 2050“ strategiją, kalbant apie mažiausias savivaldybes, ir nuskambėjo ta nelemta frazė „užarti ir už­akė­ti“. Tokią Lietuvos ateitį gal norėtų matyti ir vienas toks mūsų kaimynas. Bet tikiu, jog gyvenimas turi gerėti. Mes tuo keliu jau einame. Nes po daugiau nei 30 Nepriklauso­mybės metų galime drąsiai teigti, kad geriau nei dabar niekada negyvenome.

Turime pripažinti, jog ir regionai tapo gražesni. Iki tobulumo dar toli, bet mažai pasaulyje yra sričių, kur viskas yra tobula. 

Kad tik savivaldybių darbuotojams pakaktų pa­jė­gumų ir gebėjimų administ­ruoti tiek daug projektų. Tai nėra leng­va: projektų įgyven­dinimas tęsiasi metų metus, kaupiasi­ krūvos ataskaitų, do­kumentų,­ vyksta daugybė derinimų ir tik­ po kelių metų pamatai, kas iš viso to gimsta. Visi mes laukiame 2029-ųjų, kai galėsime džiaugtis pasiektais rezultatais.

Daiva BARTKIENĖ

Be klasikinio mokyklinių reikmenų krepšelio, vaikams šiandien vis dažniau prireikia išmaniųjų įrenginių. Mobiliojo tinklo operatorius „Tele2“ parengė specialius pasiūlymus mokslo metų pradžiai pasiruošti. Tarp jų – telefonai iki 250 eurų, kompiuteriai ir kiti modernūs įrenginiai už patrauklią kainą.

Palaikykite ryšį su vaiku, kad ir kur jis bebūtų – pasinaudokite „Tele2“ pasiūlymais ir įsigydami norimus išmaniuosius įrenginius, sulaukite staigmenų. Daugiau apie šiuos pasiūlymus galite sužinoti www.tele2.lt.

Telefonas vaikui: praktiški pasirinkimai

Išmanieji telefonai leidžia tėvams būti ramiems, žinant, kad vaikas gali bet kada susisiekti, pasidalinti dienos įspūdžiais ar paprašyti pagalbos. Natūralus noras rūpintis savo vaiku dažnai paskatina tėvus padovanoti pirmąjį išmanųjį įrenginį.

Ieškantiems nebrangaus telefono su „Android“ operacine sistema, mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ siūlo rinktis „Samsung Galaxy A“ seriją. Pavyzdžiui, „Samsung Galaxy A15 4G“ su 128 GB atmintimi galite įsigyti už 194,25 Eur (vienkartinis laikmenos mokestis jau įskaičiuotas). Net iki dviejų dienų veikianti baterija ir itin greitas įkrovimas leis jūsų vaikui nuolatos būti pasiekiamam.

Panaši alternatyva, palaikanti 5G ryšį, „Samsung Galaxy A15 5G“ su 24 mėn. sutartimi ir neriboto interneto planu kainuoja tik 34,98 Eur per mėnesį (ankstesnė paketo kaina – 49,18 Eur/mėn.). Įrenginiui papildomai taikomas vienkartinis laikmenos mokestis 5,25 Eur. Su juo pradinė įmoka šiam telefonui yra 6,25 Eur.

Puikiu kainos ir kokybės santykiu taip pat pasižymi „Xiaomi Redmi“ telefonai. Artėjančių mokslo metų proga, „Xiaomi Redmi 13C 5G“ su 128 GB atmintimi net be sutarties kainuoja tik 159 Eur (ankstesnė kaina – 199 Eur). Šis telefonas taip pat palaiko naujos kartos 5G ryšį, pasižymi ilgai veikiančia baterija, dideliu ekranu ir galingu procesoriumi kasdieniam naudojimui.

Dėl savo patvarumo ir atsparumo „Xiaomi Redmi“ serijos įrenginiai, kuriuos galite įsigyti „Tele2“ internetiniame puslapyje, tinka telefonus įbrėžti ar išmesti mėgstantiems vaikams. Be to, „Xiaomi“ reguliariai atnaujina savo telefonų programinę įrangą, užtikrindama, kad jie ilgai išliktų saugūs ir funkcionalūs.

Išmanusis laikrodis – puikus pasirinkimas palaikyti saugų ryšį su vaiku, jei manote, kad telefonu naudotis atžalai dar per anksti. Su išmaniuoju laikrodžiu „Gudručiu Super-G Active Pro“ galima skambinti ir gauti skambučius, siųsti žinutes, o tėveliams – stebėti savo vaiką su integruota GPS sistema. Laikrodį prieš naujus mokslo metus galite įsigyti tik už 109 Eur (ankstesnė kaina – 159 Eur).

Spartus 5G namų internetas ir kompiuteriai mokslui

Tam, kad mokytis būtų galima be trukdžių, namuose būtinas modernus 5G internetas. Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ kviečia atkreipti dėmesį į patrauklius pasiūlymus, kai kartu su moderniausiu interneto ryšiu galite įsigyti ir kompiuterį.

Nešiojamasis kompiuteris yra neatsiejamas mokymosi palydovas. Jei renkate vaikui pirmąjį kompiuterį, puikiu pasirinkimu gali tapti „Lenovo  V15 G3 IAP“ (16 GB + 512 GB). Tai greitas ir patikimas įrenginys, kurio bateriją iki 80 proc. įkrausite vos per 1 valandą. Jo kaina be sutarties – 399 Eur, o su 500 GB namų interneto planu ir 24 mėn. sutartimi įrenginys kainuos 35,48 Eur per mėnesį. Pradinė įmoka – 1 Eur.

Kitas neįtikėtinas pasiūlymas – universalus ir patikimas 17,3 colių ekrano „HP Laptop 17-cp2011ny“ (8 GB + 512 GB). Šio įrenginio baterija veikia net iki 12,5 val., o stereo garsiakalbiai užtikrina kokybišką garsą nuotolinio darbo, konferencijų, paskaitų ar pamokų metu. Pilna kompiuterio kaina – 589 Eur, o su 24 mėnesių sutartimi ir nešiojamuoju 50 GB internetu – tik 10,49 Eur mėnesiui. Pradinė įmoka už kompiuterį – 1 Eur (ankstesnė kompiuterio kaina su 50 GB interneto sutartimi – 19,91 Eur/mėn.).

Jei jūsų vaikas mėgsta tyrinėti ir mokytis žaisdamas, metalinio korpuso planšetė „Samsung Galaxy Tab A9+ 5G" su 64 GB atmintimi – puikus pasirinkimas. Didelis ekranas ir edukacinės programėlės padės ugdyti kūrybiškumą. Pilna įrenginio kaina be plano yra 254,25 Eur. Įsigyjant minėtą planšetę ir sudarant sutartį dvejiems metams su namų interneto planu 500 GB už 18,9 Eur, planšetė iš viso kainuoja tik 19,90 Eur per mėnesį (ankstesnė paketo kaina – 30 Eur/mėn.). Planšetei taip pat taikomas 5,25 Eur vienkartinis laikmenos mokestis. Su šiuo mokesčiu pradinė įmoka už planšetę – 6,25 Eur.

Mokyklinis apibrėžimas byloja, kad Baltijos kelias – 1989 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos­ persitvarkymo Sąjūdžio ir Lat­vijos bei Estijos Liaudies frontų surengta akcija Ribentropo-Molotovo paktui pasmerkti. Skaičių kalba buvo 650 kilometrų: gyva apie 2 mln. susikibusių žmonių grandinė, sujungusi Rygą, Vilnių ir Taliną – masinis trijų tautų protestas prieš Maskvos valdžią, demonstruojantis pasauliui, kad Baltijos šalys per 50 me­tų prisitaikė, bet niekada nesusitaikė su sovietų okupacija.

Tuometiniam sovietų sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui bandant sujungti socializmą su demokratija, pučiant vadinamosios perestroikos vėjams, laisvėjant spaudai, žmonės pamatė, kad sovietinė praeitis – baisi ir nebenorėjo gyventi „pagerintoje“ imperijoje.

Vadinamoji X (gimusieji 1964-1983 m.) ir ankstesnės kartos galbūt dar mena socialinio gyvenimo dieno­raštį – korteles, pagal kurias suaugęs asmuo per mėnesį galėjo įsigyti ne daugiau kaip 2 kilogramus cukraus, daugelio maisto produktų ir bui­tinių bei kitų prekių defici­tą, jų skirstymo sistemą... 

Lietuva, kaip ir ankstesnių kataklizmų metais, siekė vakarietiško  raidos kelio, pirmoji­ iš SSRS paskelbdama Neprik­lausomybę, vėliau buvo metas, kada rusai solidarizavosi­ su mumis dėl nuo sovietinės­ kariuomenės nukentėjusių žmonių. 1991 m. sausio 13 d. rytą Maskvoje, prie Lietuvos atsto­vybės, stovėjo moteris su maža­ mergaite ir plakatu ,,Litva, prosti nas“ („Lietuva, atleisk mums“). Pučo metu komunistams bandant įvykdyti perversmą Mask­voje, merginos, avinčios aukštakulniais, lipo per barikadas ginti Rusijos parlamento ir prezidento Boriso Jelcino. Šauksmai Maskvos gatvėse ,,Rusija,­ Jelcinas, laisvė“ reiškė, kad SSRS praktiškai nebėra. Demokratinis pasaulis lengviau atsikvė­pė – su sovietinės  imperijos žlugimu buvo siejama šaltojo karo pabaiga, o Rusijos Federa­cijos prezidentas B. Jelcinas bu­vo paskelbęs, jog Rusijos raketos nebėra nutaikytos į Vakarų Europos miestus. 

Naudodamasi situacija, pasiekusi tarptautinį pripažinimą, Lietuvos Respublika ėjo sa­vo pasirinktu keliu, siekė eko­nominio, politinio saugumo ga­rantijų. 1994 m. mūsų šalies Prezidentas Algirdas Brazauskas išsiuntė laišką NATO generaliniam sekretoriui dėl stojimo į šią gynybinę sąjungą, netrukus prasidėjo derybos dėl narystės Europos Sąjungoje. Praėjo dešimtmetis, kol JAV Prezidentas Džordžas Bušas Vilniuje miestui ir pasauliui ištarė istorinius žodžius: ,,Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų  priešu“...

Nuo tų pačių 2004-ųjų, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, prasideda finansinės „injekcijos“, sparti įvairių mūsų šalies ūkio šakų modernizacija, legali darbo rinka Vakarų Europoje. Kartu su modernizacija Europos Sąjungoje vyksta ne tik įrenginių, technologijų, bet ir mentaliteto keitimas, užkirstas kelias narių valstybių karams, atvertos galimybės įvairiapusiam bendradarbiavimui...

Per 35 metus simbolinis Baltijos kelias, tarsi tiltas tarp seno ir naujo pasaulio, atvedė Lietuvos piliečius į šiandieninį, modernų gyvenimą su didžiulėmis ekonominėmis, socialinėmis, laisvalaikio pasirinkimo galimybėmis.

Iš kitos pusės – vis dar turime iššūkį pakeisti dalies visuomenės požiūrį į savo šalį, bendruomenę, o nerimą kelia kardinaliai kitoks politinis peizažas kaimyninėse Rytų valsty­bėse.

Arūnas MIKALAUSKAS, 

istorikas

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Lietuvai minint Baltijos kelio 35-metį, šiandien visoje šalyje vyks­ta renginiai, sostinės širdyje rengiamas koncertas „650 km laisvės“. Būtent tokio ilgio grandinė nusitiesė 1989 m. rugpjūčio 23-iąją, rankomis tarsi nepajudinamai sienai susikibus lietu­viams, latviams ir estams, pasiryžusiems visomis priemonėmis kovoti už savo valstybių laisvę. Tuo pačiu autobusu, kuris prieš 35 metus vežė šilališkius į Baltijos kelią, šią savaitę į kelionę nuo Talino per Rygą į Vilnių bendraminčius vežė mūsų rajono ūkininkas Jonas Baublys. 

Surengti istorinių automobilių žygį „Baltijos kelias-35” pakvietė senovinių automobilių klubas „Klasika”, siekiantis priminti visuomenei vieną reikšmingiausių įvykių, atkuriant Baltijos šalių nepriklausomybę. Dalyvauti istoriniame žygyje buvo kviečiami visi senovinių automobilių entuziastai, galintys važiuoti iki 1989 m. pagamintomis ir senesnėmis transporto priemonėmis – pasak organizatorių, kad visų trijų Baltijos šalių gyventojai pamatytų, kokiais automobiliais buvo važinėjama 1939-aisiais, kai buvo sudarytas Molotovo – Ribentropo paktas, ir kokiais žmonės vyko į Baltijos kelią po 50 metų, 1989-aisiais.

Žygis Baltijos kelio 35-osioms meti­nėms paminėti rengiamas­ rugpjūčio 20-24 d., automobi­liai­ iš Talino per Rygą pajudėjo į Vilnių. 

Autobusas „LAZ 699R“, kuriuo šilališkiai važiavo į Baltijos kelią 1989-aisias, buvo dar visai naujas, pagamintas vos prieš metus. Jį buvo įsigijęs tuometis Padievaičio tarybinis ūkis. Tokie autobusai buvo pritaikyti atlaikyti ilgas keliones, todėl naudoti tarpmiestiniam susisiekimui arba ekskursijoms vežioti. Lvovo autobusų gamykloje 1978 m. pradėti gaminti „Lazai“ buvo gaminami iki 2002 m.

„Nupirkom autobusą, kad ne­­parduotų į metalo laužą. Ži­no­jom, jog juo buvo vežami šilališkiai į Baltijos kelią, tai išsaugojom dalį savo krašto istorijos“,– tikina ūkininkas, jau ne kartą šiuo autobusu rengęs ekskursijas ir pats keliavęs su šeima. Jis juokauja, kad didžiuliame, 43 sėdimų vietų autobuse, galėtų tilpti beveik visi Sauslaukio kaimo gyventojai.

Pasak J. Baublio, važiavimas senuoju „Lazu“ yra kitoks, nei dabartiniais autobusais. Nors komfortu jis nedaug nusileidžia šiuolaikiniams autobusams, juo nepaskubėsi.

„Savotiškas jausmas, sugrįžta jaunystės sentimentai“, – juokiasi ūkininkas, kaip pats sako, užsikrėtęs senovinių automobilių liga. 

J. Baublio mechaninėse dirbtuvėse atnaujinta ne tik visa autobuso techninė dalis, bet ir salonas: naujai pertrauktos sėdynės, pasiūtos užuolaidėlės, takas ištiestas nauja kilimine danga. Ūkininkas neabejoja, jog toks atnaujintas autobusas atlaikys pusant­ro tūkstančio kilometrų kelionę nuo Sauslaukio iki Talino ir atgal per Rygą į Vilnių.

Taip pat prieš išvykstant jis pasirūpino Baltijos kelią primenančiais plakatais, o autobuso saloną papuošė istorinėmis Baltijos kelio nuotraukomis. Jose J. Baublys tikėjosi rasti ir savo „Lazą“, tačiau neatskyrė – per tiek metų ne kartą pasikeitė ne tik autobuso valstybiniai numeriai, bet ir jo spalva. 

Įdomiausia, kad ši „senolio“ autobuso kelionė į Baltijos kelią yra jau trečia. Be to, pasak ūkininko, jis buvo naudojamas ir Vievyje filmuojant dokumentinį filmą apie Baltijos kelią.

J. Baublys apgailestauja, kad prieš 35 metus pats Baltijos kelyje nestovėjo. Ką tik buvo vedęs, rūpinosi kuo greičiau įsikurti.

„Bet dabar tokios progos nepraleidau. Ką gali žinoti, gal daugiau tokio žygio nebus“, – svarsto sauslaukiškis, prieš Žolinę entuziastingai rinkęs kelionei kompaniją. 

Autobusas „LAZ 699R“ kol kas neturi istorinio automobilio statuso,­ nors ir yra pagamintas daugiau nei prieš 30 metų. Pasak jo­ savininko, tam trūksta nedaug, tik keleto originalių de­talių, bet kelionei Laisvės keliu tai jokios įtakos neturės. 

J. Baublio kolekcijoje – per tris dešimtis senovinių­ automobilių. Mu­zie­jumi jau galinčio tapti sandėlio priekyje – amerikietiškas „Cadilac“ ir rusiška vyriausybinė „Čaika“, greta – toks pat, tik kuklesnis apsaugos automobilis. Nei vienos, nei kitos paskirties „čaikos“ anuomet sovietų sąjungo­je eiliniam tarybiniam piliečiui nusipirkti nebuvo galima.­ Apsaugininkų automobilių bu­vo pagaminta 28 tūkst. vienetų, o vyriausybinių – vos 1100, todėl net ir kolekcijose tokių senovinių automobilių nėra daug.

Taip pat J. Baublio senųjų­ automobilių garaže surikiuota­ ir daugybė įvairių modelių „žiguliukų“, „moskvičiukų“, o kiek yra skirtingos paskirties „gaziukų“ – sunku ir suskaičiuoti. Rodo jis ir rusiškų karinių mašinų, paliktų iš Lietuvos pasitraukus rusų armijos dali­niams, ir visų kartų jaunimo svajone prieš daugiau nei 30 metų laikytą motociklą „Java“. Eidamas pro savo istorinius automobilius, ūkininkas meiliai juos glosto žvilgsniu ir nepamiršta paminėti, iš kur gautas, kas juo važiavo, kam buvo naudojamas. Nemažai automobilių į Sauslaukio kaimą pateko iš gretimų kolūkių, buvo nupirkti ar gauti iš buvusių Šilalės įstaigų, perpirkti iš galėjusių juos privatizuoti asmenų. Tarp jų pagarbiai stovi ir paruoštas važiuoti Jono pirmasis automobilis – ant­ram gyvenimui prikeltas buvęs labai madingas „septintukas“ („VAZ 2107“).

Visi automobiliai, pasak J. Baublio, yra važiuojantys, turi valstybinius numerius, pažy­mė­tus specialiais ženk­lais. To­kie numeriai suteikia senovinio automobilio statusą ir įpareigoja savininką jį naudoti tik savo malonumui, paro­dose ar šventėse,­ bet jokiu būdu ne komerciniuose ren­giniuose.

J. Baublio mechaninėse dirbtu­vėse atnaujinimo­ laukia ar jau yra pradėti remon­tuo­ti dar bene dešimt istoriniais galinčių tapti automobilių. Štai baigiamas tvarkyti 1962 m. pagamintas sunk­vežimis „GAZ-53“, remontuojamos dvi senu­tėlės „Pobedos“, autobusas „PAZ“, o „kubane“ – autobusiuku „KAVZ“, kurio durys buvo atidaromos specialia­  štanga, jau būtų galima leistis į kelią. Jei „paziukai“ iki pat šio šimt­mečio pradžios buvo klasikinis vietinio susisiekimo transportas, tai 22 vietų „kubanė“ dažniausiai į mokyk­lą vežiodavo nuošaliausiuose kaimuose gyvenančius vaikus ir fermų darbininkus.

J. Baublys neslepia daug kartų girdėjęs raginimą kurti senųjų automobilių muziejų, tačiau ūkininką vis sulaiko mintis, jog Sauslaukis yra toli nuo pagrindinių kelių ir kažin, ar atsirastų­ norinčiųjų taip toli važiuoti į juos­ pažiūrėti. Visgi jis neabejoja, kad istoriniai automobiliai niekada nepasens, ir kuo daugiau metų praeis nuo jų pagaminimo, tuo įdomesni jie atrodys būsimoms kartoms. 

Daiva BARTKIENĖ  

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ar kada pastebėjote, kad, būdami prastos psichologinės būsenos, neretai jaučiate fizinius kūno skausmus ir simptomus? Taip yra dėl to, kad emocinę ir fizinę sveikatą sieja tiesioginis ryšys – smegenys perduoda signalus į kūną, todėl prasta psichologinė būklė turi didžiulę įtaką žmogaus fizinei sveikatai.

Apie tai, kodėl dažniausiai pa­sitaikantys liekamieji on­ko­loginių ligų reiškiniai yra psichoemociniai ir kodėl svarbus­ holistinis požiūris, kalbamės su gydytoja onko­loge-chemoterapeute doc. dr. Sigita Liut­kauskiene ir psi­chiatru Leonu Kačinsku. Jų teigimu, stabili emocinė būklė gali pakeisti ligos eigą.

Neužsiimkite savidiagnostika

Bet kuris pacientas, lyginant su kitu asmeniu, turinčiu identišką diag­nozę, serga skirtingai. Kiek­vie­nam iš jų būdinga individuali ligos eiga, skirtingi šalutiniai gydymo reiškiniai, kurie priklauso nuo gy­dymo rūšies ir paciento individualių savybių.

„Bendras silpnumas, grei­tas nuovargis, energijos trūkumas, nepaaiškinamas išsekimas, prakaitavimas ir svorio kitimas yra signalai apie organizme vykstančius pavojingus procesus. Tai yra visiems lėtiniams susirgimams būdingi fiziniai simptomai, bet remiantis vien jais nustatyti ligos neįmanoma.

Tai noriu pabrėžti būtent dėl to, kad atsiradus bet kokiam simptomui, žmonės priežasties ieško internete ir remiasi ten rasta informacija, užsiima savidiagnostika be išsamių tyrimų. Tiksliai simptomų atsiradimo priežasčiai nustatyti būtina pirmiausia šeimos gydytojo, o vėliau galbūt ir kito specialisto konsultacija“, – kalbėjo gydytoja onkologė-chemoterapeutė S. Liut­kauskienė.

Slepia turimą diagnozę

Nuo kasdienybėje jaučiamos įtampos gali pakilti kraujospūdis, suprastėti miego kokybė ar net atsirasti nemiga. Pasitaiko atvejų, kai dėl jaučiamo streso sutrinka žarnyno veikla.

Psichiatras L. Kačinskas yra įsitikinęs: psichologiškai stip­rūs žmonės gali lengviau žengti ligos keliu. Dėl šios priežasties psichologinės sveikatos nustumti į antrą planą nevertėtų.

Gydytojo nuomone, žmogus, kuris geba laikytis tinkamu fizinės ir emocinės sveikatos balansu grįstos dienotvarkės, šių problemų dažniausiai neturi. Nesant šitos tvarkos, nebus ir teisingos kūno reakcijos į aplinką.

Pasak psichiatro, tai yra gebėjimas tvarkytis su savimi, tokiu atveju savos emocijos padeda išlikti sveikesniam.

„Būna, kad išsityrę žmonės sužino, jog serga. Kartais jie to nesako savo namiškiams, nes nenori jų išgąsdinti ir nuliūdinti. Taip žmonės siekia kaip įmanoma labiau nutolinti fakto pripažinimą pačiam sau.

Diagnozės žinojimas reiškia, kad pavyko rasti bėdą ir pritaikyti efektyviausius jos sprendimo būdus“, – kreiptis pagalbos ragino L. Kačinskas.

Jis dalijosi ne tik profesinėmis žiniomis, bet ir asmenine­ patirtimi, įrodančia, kokia svarbi yra psichologinė sveikata. Prieš daugiau nei šešerius metus L. Kačinskui buvo diagnozuota onkologinė liga ir paskirtas atitinkamas gydymo metodas. Žinojimas, kad jo sveikatos problemos yra rastos ir sprendžiamos profesionalų, psichiatrui suteikia pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis.

Svarbus teisingas požiūris

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, vėžys yra antra didžiausia mirties priežastis visame pasaulyje. 2022-aisiais pasaulyje buvo nustatyta apytiksliai 20 mln. naujų vėžio atvejų, mirė 9,7 mln. žmonių. 

Nepaisant to, L. Kačinskas pastebi visuomenėje vyraujantį įsitikinimą, jog onkologinės ligos yra išskirtinės. Anot specia­listo, apie jas suformuota stig­ma yra neteisinga.

„Sloga taip pat gali būti mirtina liga. Išsivystęs sinusitas gali komplikuotis į sepsį ir žmogus gali mirti. Svarbu, koks yra asmens požiūris į gyvenimą“, – dėstė pašnekovas.

Psichiatras tikino: būtina formuoti žmogaus gebėjimą suvokti situaciją teisingai.

„Neretai užuot džiaugęsis, kad pavyko paskirti gydymą, žmogus išsigąsta dėl rytojaus ir įsitikina, kad jam liko gyventi labai mažai laiko“, – sakė psichiatras.

Dėl šios priežasties dažniausiai pasitaikantys liekamieji­ onkologinių ligų reiškiniai ir yra psichoemociniai. Tai gali būti nerimas dėl savo ateities, kuris pasireiškia pakartotinio susirgimo baime, nerimas dėl vaikų bei kitų artimųjų ateities. Visa tai gali sukelti rimtesnių psichosomatinių būklės sutrikimų, pavyzdžiui, nemigą, dep­resiją, panikos atakas ar kt.

Fizinis simptomas nėra ligos diagnozė

Didžiausias fizinės ir emocinės sveikatos, jėgų nuokrytis jaučiamas organizme išplitus piktybiniam navikui. Tačiau S. Liutkauskienė užtikrino – nėra nė vieno fizinio simptomo, kuriuo remiantis būtų galima tiksliai diagnozuoti piktybinį onkologinį susirgimą be išsamių tyrimų.

„Psichoemocinis atsistatymas ir fizinė ligos reabilitacija bus neefektyvi, jeigu pats pacientas nenorės pasveikti. Praktikoje pasitaiko nematomų ar nežinomų fizinės ir psichinės sveikatos dirgiklių, kurie neleidžia pacientui iki galo atsitiesti po persirgtos ligos“, – akcentavo S. Liutkauskienė.

Po onkologinės ligos gydymo proceso būdingas greitas nuovargis, koncentracijos stoka, atminties sutrikimai, dantų būk­lės pablogėjimas, galūnių tirpimas ar kiti vėlyvieji gydymo šalutiniai reiškiniai.

Pasak onkologės, pasveikusio­ nuo onkologinės ligos paciento fizinis aktyvumas neturėtų­ skirtis nuo nesirgusio asmens, nebent yra pažeistos tam tik­ros organizmo sistemos. At­sižvelgdamas į gyvybinius parametrus, fizinio pasirengimo specialistas turėtų parinkti tinkamus pratimus.

„Onkologiniams pacientams būtinas intensyvus atsistatymas, pasitelkiant fizinį krūvį, kineziterapijos ar masažo procedūras. Bendrinis fizinis atsistatymas yra neįmanomas be psichoemocinio atsistatymo“, – psichologinės sveikatos svarbą akcentavo chemoterapeutė.

Pamirštame gyventi šia diena

Anot psichiatro L. Kačinsko, stabili psichologinė būklė gali pakeisti ligos eigą ir tai neprik­lauso nuo asmens amžiaus. Svarbiausia, kad žmogus turėtų suvokimą apie jam reikalingą kompleksinę pagalbą ir holistinį požiūrį.

„Žmogaus valioje yra mėgautis šia diena. Džiaugtis pamačius šviečiančią saulę, mėgautis pokalbiais su artimais ir nepažįstamais žmonėmis, skaniu maistu ir kokybišku poilsiu. Mes nemokame džiaugtis smulkmenomis, o staiga viena smulkmena apverčia mūsų gyvenimą aukštyn kojomis. Neleiskite tam įvykti“, – sakė jau trisdešimt aštuonerių metų patirtį turintis psichiatras.

Jo nuomone, žmonės gyvena turėdami neįtikėtinų­ lūkesčių nugyventi 100 me­tų ir pamiršta gyventi šia diena, tarsi rytojus neegzistuotų.

„Dažniausiai fizinės sveikatos sutrikimai būna laikini. Būtina išlikti aktyviems, užsiimti sau malonia veik­la ir mėgautis gyvenimu, nes jis tęsiasi“, – pridūrė S. Liut­kauskienė.

Sergantys onkologinėmis­ ligomis kviečiami kreiptis į Pagalbos onkologiniams ligoniams asociaciją (POLA), o jaučiant nerimą keliančius simptomus – konsultuotis su šeimos gydytoju.

Kūtymų kaime, netoli už Jucaičių, rugpjūčio pradžioje sužydo saulėgrąžų labirintas. Net 3 hektarų plote išraizgyti takai kelių metrų aukščio saulėgrąžų lauke kviečia mėgautis vėsa, žiedų grožiu ir kvapu, įsiklausyti į bičių dūzgimą ir paukščių balsus. 

Sakoma, jog saulėgrąžų žydėjimas pranašauja artėjant rudenį, tačiau Kūtymuose geltonuojantys laukai vilioja nerti į pačią vasaros kaitrą. Svečius pasitinkanti Rima Kasnauskienė rodo įėjimą ir ragina nueiti iki pat centro, kur slypi savotiška paslaptis, o įveikusiems visą labirintą, įteikiamas dar ir „prizas“: galimybė pasimėgauti kraštovaizdžiu, prisėdus prie gaiva alsuojančio tvenkinio ar net surengti prie jo mažą pik­niką. Yra ir pramogų vaikams, kurie smagiai šokinėja ant batuto, laksto minkšta lyg kilimas pieva, gaudo spalvotus drugius. R. Kasnauskienė neslepia, jog naujovė yra pirmas pamėginimas, bandant ieškoti alternatyvios veiklos grūdų auginimui. Ūkininkai teturi 10 ha žemės, o tokiame mažame ūkyje javų auginimas kasmet tampa vis nuostolingesnis. Todėl vidury laukų ūkininkai iškasė tvenkinį, dabar džiuginantį ne tik jų akis ir širdį.  

„Seniai turėjau idėją padaryti labirintą, tik vyrui bijojau sakyti. Kai įsidrąsinau, nebuvo labai laimingas, bet sutiko pabandyti. Dabar tokių labirintų jau yra ne viename aplinkiniame rajone, tad nieko nesiekiame nustebinti, bet įsitikinome, kad žmonėms įdomu“, – sako R. Kasnauskienė. 

Šį pavasarį prie kelio ūkinin­kai pasėjo 1 ha dekoratyvinių­ saulėgrąžų „Henry Wild“ , o toliau laukuose geltonuoja 2 ha valgomų ir pašarinių saulėg­rąžų. Jos pradėjo žydėti anksti, todėl jau brandina sėklas –­ grožio nebėra tiek, kiek norėjosi, tuo labiau, jog didžiulis laukas smarkiai nukentėjo nuo liepos pabaigoje praūžusios audros. Visada į saulę atsigręžiantys saulėgrąžų žiedai po audros žiūri į priešingą pusę, o tokiu augalų pasirinkimu ūkininkai niekaip negali atsistebėti. 

Užtat dekoratyvinių saulėgrąžų laukas, nors ir šiek tiek audros aplaužytas, stiebiasi­ tiesiai į saulę. Pastatyta matuoklė patvirtina, kad aukščiausios saulėgrąžos jau praaugo 3 metrų ribą. Šis laukas ir vilioja norinčiuosius ne tik pasivaikščioti pavėsingais takeliais, bet ir pasigėrėti žiedų gausa bei dydžiu.

R. Kasnauskienė džiaugiasi, kad jų idėja sudomino žmones. Savaitgaliais, per šventes atvažiuoja  kauniečiai, klaipėdiečiai.­ Miestiečių šeimoms, pasak Rimos, įdomu pasivaikščioti kaime, išėjus iš labirinto, pasėdėti ant žolės. Smagiausia, jog labirintas domina ir vietinius, kuriems toks dalykas yra didelė naujiena.

Už apsilankymą vos 3 eurų­ prašantys ūkininkai neslepia,­ kad ne visi nori mokėti, kitiems­ atrodo, jog pasivaikščiojimas laukuose nieko nekainuoja. Bet ūkininkai tikisi, jog toks simbolinis mokestis bent jau padės kompensuoti žemės dirbimui, sėklai, augalų priežiūrai patirtas išlaidas. Nuo ankstyvo pavasario takeliams pjauti reikėjo pirkti benziną, o ir nušienauti visiems takams vienos dienos neužtenka.

„Darbo turime daug, bet žmonės džiaugiasi, ir mums smagu tą matyti. Jei idėja pasiteisins, sugalvosime ir kitokių pramogų“, – tvirtina R. Kasnauskienė, daugumą lankytojų išlydinti su puokšte saulėgrąžų. 

Tai, jog pramoga yra smagi ir ypač patinka vaikams, patvirtino ir saulėgrąžų lauke sutikta šeimyna – visi džiaugėsi naujais potyriais ir iki šiol nepatirtais įspūdžiais.

Iš įvairiausių želdynų sudaryti labirintai išpopuliarėjo 18–19 a. Vakarų Europos dvarų ir pilių soduose. Dvimatė ar trimatė jų struktūra su takais, takeliais ir aklitakiais gali būti tokia sudėtinga, kad žmogus lengvai pasiklysta ir gali net nerasti išėjimo.

Tačiau Kūtymų saulėgrąžų lau­ke galvą apsukti gali nebent skaisčiai geltonų žiedų aromatas. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.