Nuo pat Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pradžios buvo tvirtinama, kad mi­lijoninės investicijos į vandentvarkos ūkį nedidins geriamo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų, nes nėra skaičiuojama turto amortizacija. Tačiau pasibaigus projektų garantiniam laikotarpiui, paramos lėšomis sukurtas turtas perduodamas valdyti regioninėms vandentvarkos įmonėms, o už jo priežiūrą, remontą bei atnaujinimą turi sumokėti vartotojai.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65

Datos. Jos primena, kelia emoci­jas, priverčia piktintis arba džiaug­tis, teikia žinių, moko. Vienų gali nepaisyti, ignoruoti, kitos tarsi pririša, siūlo bendrystę, o gal ir atstumia. Kalendorinės vasaros ir rudens san­dūra (vasaros laikas prasideda bir­želio 21 d. ir baigiasi rugsėjo 23-iąją) gausi svarbių datų.

Lietuvos valstybei ypač svarbi rugpjūčio 31-oji, kai prieš 31-erius metus, visai prieš vidurnaktį, iki 12 val. nakties likus tik 14 minučių, iš mūsų šalies iškeliavo paskutinis okupanto karinis ešelonas. Daugelio nuomone būtent tada realiai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, užfiksuota 1990 m. kovo 11-ąją, beje, taip pat artėjant vidurnakčiui. Juk jeigu laisvės siekiančioje šalyje dar lieka represinis okupanto aparatas (o sovietinė kariuomenė buvo svarbiausias jo mechanizmas), apie kokią nepriklausomybę galime kalbėti?  

Dažnas turime savo patyrimą, kaip ji reiškėsi per tuos pusketvirtų metų. Dar tuomet, kai po Sausio 13-osios Lietuvą kontroliavo sovietiniai smogikai, ir iki pučo Maskvoje 222 dienas jie buvo okupavę svarbias valstybės įstaigas, mūsų šeimos „žiguliukas“ buvo sustabdytas ant kalno Kirtimuose, pakeliui į Kauną, ir šiurkščiai iškrėstas. Maniau, jog ši automatininkų kontrolė baigsis liūdniau: žinojau, kad M. Burokevičiaus Nacionalinis gelbėjimo komitetas (NGK) mane bu­vo įtraukęs į sąrašą okupantams įsipykusių propagandistų, kuriuos buvo nu­matyta „neutralizuoti“. Sąrašą sudarė NGK talkinę buvę kolegos iš radijo ir televizijos. Bet jaunas kareivėlis, dirstelėjęs į automobilio salone sėdinti išsigandusį paaugliuką sūnų, liepė važiuoti toliau...

***

Kolaborantų buvo nemažai. Bet dėl okupantų pasitraukimo labiausiai vertinu šūkį „Red army go home!“, kurį daug kas ir iš tuometinio Sąjūdžio, ir juo labiau iš A. Brazausko LKP vertino atsargiai. Esą netampykime liūto už ūsų... Užvirus diskusijai dėl Rusijos kariuomenės išvedimo, vienas iš Sąjūdžio aktyvistų, savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyr. redaktorius Algimantas Čekuolis primygtinai siūlė palikti Lietuvoje apie 30 tūkstančių kareivių – maždaug ketvirtadalį tų, kurie į Lietuvą buvo įvesti 1939 m. rudenį ir 1940-ųjų pradžioje. Pridursiu, jog derybų dėl kariuomenės išvedimo pradžioje 1992 m. Lietuvoje iš viso buvo dislokuota apie 34,6 tūkst. Rusijos karių, sakė vienas iš valstybinės derybų delegacijos narių, pulkininkas leitenantas Gintautas Surgailis.   

Lietuvoje dažnas bijojo minėto radikalaus šūkio ir kitų prieš Raudonąją armiją nukreiptų lozungų. Tik Lietuvos laisvės lyga (LLL) ir jos lyderis, garsus Lietuvos disidentas Antanas Terleckas visuose piketuose, mitinguose, eitynėse, protestuose, rengtuose net prie rusų karinių dalinių, skandavo šį reikalavimą. Beje, LLL buvo įkurta gūdžiais sovietiniais laikais, 1978 m. birželio 14 d. Sovietinių struktūrų ji pripažinta pogrindine nusikalstama organizacija. Nekompromisinis, nenuilstantis kovotojas su okupantais A. Terleckas, sakyčiau, buvo pagrindinis rusų kariuomenės pasitraukimo iš Lietuvos variklis. Niūrus simbolizmas: jo netekome pernai, būtent Vasario 16-ąją, kaip ir prieš daugiau nei dešimtmetį Justino Marcinkevičiaus... 

***

Taigi – datos. Nušurmuliavo Rugsėjo pirmoji, padovanojusi visai akademinei bendruomenei dar vieną laisvą dieną, nes sutapo su sekmadieniu. Tai kartu ir Mokslo bei žinių diena. O paklauskime vadovėlių leidėjų, mokytojų bei tėvelių: ar mokymosi knygose yra daug žinių apie rusų kariuomenės pasitraukimą iš Lietuvos? Ar daug žurnalistų, politologų, Vilniaus universiteto žurnalistikos mokslininkų tyrinėjo liudininkų prisiminimus, to metu krašto apsaugos vadovus, kariuomenės kūrėjus, kuo kvepėjo ana rugpjūčio 31-oji? Apskritai kokio lygio yra Lietuvos istorijos studijos? Ar jos siekia bent tą, kokį šių eilučių autorius liudija 1971–1976 m. patyręs iš puikių istorijos dėstytojų Vilniaus universitete Jono Dobrovolskio ar Alfredo Kazlausko (dėl tikslių vardų galiu klysti)? Per paskaitas ir seminarus jie taip giliai bei su tokia išmone nuklysdavo į Lietuvos istorijos gilumas, jog daugelis mano bendrakursių su pasigėrėjimu juos prisimena iki šiol. Galvodavome, kaip jie nebijo. Ir iš tikrųjų, atrodo, dėl to jie ir nukentėjo...

Šiandien, prabėgus beveik šešiems dešimtmečiams nuo mokyklos baigimo, reiktų pašlovinti ir savo mokytojus. Ne vėl kritikuoti švietimo sistemą, prastus atlyginimus, didelį darbo krūvį, o prisiminti, gal šiek tiek su nostalgijos šešėliu, savo miestelio mokyklos mokytojus, kurių dauguma tikrai atidavė visą sielą, kad mes sukauptume daugiau žinių, nepasimestume gyvenimo verpetuose, rastume sa­vo doros kelią. Iš viso būrio pedagogų vis dėl to išskirčiau mokytoją bei jaunesniųjų klasių auklėtoją, tremtinę, partizanų ryšininkę Danutę Akelaitienę, kuri rūpinosi ne tik mūsų ugdymu, bet ir kasdieniais šeimų, bendruomenės, bažnyčios reikalais...

Šlovė Mokytojui!

Česlovas IŠKAUSKAS 

Vakar šalyje naujus mokslo metus pradėjo beveik 362 tūkst. mokinių. Tarp jų – 2626 vaikai pravėrė Šilalės rajono ugdymo įstaigų klasių duris. Nors Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, bendras mokinių skaičius šiemet yra didesnis – praėjusiais mokslo metais Lietuvoje mokėsi 357,8 tūkst. vaikų, mūsų rajone jų sumažėjo daugiau nei 200. Tačiau, nepaisant to ir kitų pedagogus, mokinius bei jų tėvus kamuojančių problemų, nauji mokslo metai visose mokyklose pasitikti optimistiškai, o Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje jie prasidėjo nuo ypatingų apdovanojimų – mokyklos direktoriui Stasiui Norbutui įteiktas „Auksinės gilės“ ženklas. Gimnazijos vadovas įvertintas už pelnytą aplinkinių pagarbą, bendruomenės būrimą, gimnazijos prestižo kūrimą, mokinių pasiekimus, jaunimo skatinimą dalyvauti pilietinėse iniciatyvose ir pan.

„Šilalės artojo“ inform.

Gimdos mioma – labiausiai paplitęs gerybinis moterų reprodukcinės sistemos navikas, diagnozuojamas apie 30 proc. moterų. Jos gali sukelti įvairius simptomus, kurių dažniausi – gausios ir ilgesnės menstruacijos, tarpmenstruacinis kraujavimas, dubens skausmas ir spaudimo jausmas.

Naujas žingsnis gydyme

Kartais gimdos miomos gali  nulemti ir vaisingumo problemas. Tradiciškai Lietuvoje miomas siūloma gydyti keliais būdais: miomektomija (pašalinimas), histerektomija (gimdos pašalinimas) ir medikamentais. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau pasitelkiama moters sveikatą tausojanti ir Valstybinių ligonių kasų (VLK) kompensuojama gimdos miomų gydymo procedūra – gimdos arterijų embolizacija (GAE).

Pasak respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjo, gydytojo radiologo Andrejaus Afanasjevo, embolizacija – tai medicininė procedūra, kurios metu, siekiant sustabdyti kraujotaką į tam tikras kūno arba organų dalis, užblokuojamos kraujagyslės. Ši procedūra pasitelkiama daugelio sveikatos problemų, tokių kaip kraujavimai iš skrandžio, dvylikapirštės žarnos, plaučių, šlapimo pūslės, gimdos ir kt., sprendimui, taip pat įvairių organų navikų, galvos smegenų aneurizmų ir kitų kraujagyslinių sutrikimų gydymui. Embolizacija, siekiant palengvinti simptomus, gali būti taikoma ir esant prostatos hiperplazijai (išvešėjimui). Ši minimaliai invazyvi procedūra dažniausiai atliekama gydytojo intervencinio radiologo. Šis gydymo metodas gali būti pasitelkiamas daugelio gimdos miomų gydymui, išskyrus, kai jos yra labai didelės ar itin plačiai išplitusios.

„Procedūra įprastai atliekama taikant vietinę nejautrą. Iš pradžių per mažą (2–3 mm) pjūvį kirkšnyje į kraujagyslę įvedamas kateteris. Tuomet, naudojant specialią kontrastinę medžiagą ir rentgeno spindulius, nustatoma, kurias gimdos arterijų šakas, maitinančias miomas, reikia užblokuoti. Kateteriu į tikslines kraujagysles įvedamos mažos dalelės (mikrosferos, ištirpstančios dalelės ir/ar blokuojančios mikrospiralės), kurios sustabdo kraujo tekėjimą į miomas. Užblokavus kraujotaką, miomos netenka maitinimosi šaltinio ir iškart ima mažėti“, – aiškina A. Afanasjevas.

Kelias valandas po procedūros pacientės būklė stebima specialioje palatoje, vėliau ji perkeliama į skyriaus palatą, kurioje praleidžia iki dviejų dienų. GAE gali būti  atliekama ir dienos stacionaro sąlygomis – tokiu atveju pacientė gali grįžti namo tą pačią dieną. Kelias dienas rekomenduojamas poilsio režimas, vengiant sunkių fizinių veiklų. Esant poreikiui, gydytojas gali paskirti skausmą malšinančių ir priešuždegiminių vaistų.

A. Afanasjevas sako, jog miomų embolizacija atliekama per itin mažą pjūvį kirkšnyje, todėl, lyginant su atviromis operacijomis, moters kūnas daug mažiau traumuojamas. Kadangi tai yra minimaliai invazyvi procedūra, kur kas mažesnė yra ir įvairių infekcijų, kraujavimo ar kitų chirurginių komplikacijų rizika. Be to, tokia procedūra užtikrina ir greitesnį atsigavimą – grįžti prie kasdienių veiklų galima praėjus vos kelioms dienoms po gydymo, kai tuo tarpu po chirurginių operacijų – ne anksčiau kaip po kelių savaičių. Skirtingai nuo histerektomijos, embolizacija leidžia išsaugoti gimdą, o tai yra labai svarbu ateityje vaikų turėti planuojančioms arba dėl kitų priežasčių gimdos pašalinimo išvengti norinčioms moterims.

„Procedūra efektyviai mažina miomų dydį, stabdo jų augimą ir tokius su liga susijusius simptomus kaip gausus kraujavimas menstruacijų ciklo metu, mažakraujystė, spaudimo ar prisipildymo jausmas dubenyje, dažnas šlapinimasis ir kt. Svarbu ir tai, kad varginančius simptomus padedanti pamiršti procedūra yra nemokama – privalomuoju sveikatos draudimu apsidraudusioms pacientėms ją kompensuoja VLK“, –  atkreipia dėmesį gydytojas.

Kaip įtarti miomą ir kada kreiptis į gydytoją

A. Afanasjevas sako, kad simptomai priklauso nuo miomų dydžio, vietos bei skaičiaus, bet  neretai jos būna ir besimptomės, aptinkamos tik profilaktinės ginekologinės patikros metu atliekant ultragarso tyrimą.

„Kreiptis į akušerį ginekologą ar intervencinį radiologą reikėtų varginant gausioms ar ilgiau trunkančioms menstruacijoms, stipriems menstruacijų skausmams, patiriant nuolatinį dubens skausmą, šlapinimosi ar tuštinimosi sutrikimus arba pastebėjus kitus nerimą keliančius simptomus. Tačiau net ir nejausdama jokių simptomų, savo sveikata besirūpinanti moteris bent kartą per metus turėtų atvykti profilaktinei ginekologinei patikrai“, – pataria A. Afanasjevas.

Anot mediko, daugiau informacijos apie inovatyvų gimdos miomų gydymo būdą moterys gali rasti svetainėje miomosembolizacija.lt. Ji buvo sukurta siekiant padėti moterims priimti pagrįstus sprendimus dėl savo sveikatos ir gyvenimo kokybės. Svetainėje pateikiami ir duomenys apie gydymo įstaigas bei klinikas, kuriose atliekama GAEgimdos arterijų embolizacija, taip pat joje galima atlikti miomų simptomų savikontrolės testą.

Mitai: kas tiesa, o kas ne iš profesionalo lūpų

Pasak A. Afanasjevo, apie gimdos miomas sklando daug įvairiausių mitų. Dauguma jų pagrįsti pasenusia medicinine informacija arba iš lūpų į lūpas plintančiais klaidingais įsitikinimais. Gydytojas dalinasi populiariausiais mitais ir komentuoja, kaip yra iš tiesų.

MITAS Nr. 1: Mioma yra piktybinis darinys ir gali sukelti gimdos vėžį.

Atsakymas yra – ne. Dauguma miomų yra gerybinės ir supiktybėja tik labai retais atvejais. Šie dariniai nesusiję ir su gimdos vėžiu. Miomos gali sukelti varginančius simptomus, turinčius neigiamos įtakos moters gyvenimo kokybei, tačiau gyvybei jie paprastai nekelia jokio pavojaus.

MITAS Nr. 2: Histerektomija yra vienintelis veiksmingas gimdos miomų gydymo būdas.

Anksčiau histerektomija (gimdos pašalinimas) dažnai buvo vienintelė gydymo galimybė gimdos miomų turinčioms moterims. Sparčiai tobulėjant medicinai, šiuo metu siūlomos inovatyvios minimaliai invazinės histerektomijos alternatyvos. Viena jų – GAE.

MITAS Nr. 3: Miomos trukdo pastoti ir sėkmingai išnešioti kūdikį.

Įtakos vaisingumui turi toli gražu ne visos miomos. Tikimybė pastoti ir išnešioti kūdikį priklauso nuo daugelio veiksnių. Moterys, turinčios besimptomių miomų, paprastai nepatiria jokių vaisingumo problemų ir lengvai pastoja. Visgi, kai kuriais atvejais miomos gali apsunkinti pastojimą ar vaisiaus išnešiojimą. Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad tam tikrais atvejais miomų gydymas gali padėti sėkmingai išspręsti pasikartojančių persileidimų ar nevaisingumo problemą.

MITAS Nr. 4: Gimdos miomos diagnozuojamos tik 30–40 metų moterims.

Nors gimdos miomų rizika sumažėja po menopauzės, sumažėjus estrogenų kiekiui, su šia problema gan dažnai susiduria ir vyresnės moterys. Klinikinių tyrimų duomenimis, menopauzės metu gimdos miomos diagnozuojamos septynioms iš dešimties moterų.

MITAS Nr. 5: Pašalinus miomą, ji nebeatsinaujina.

Nors atliekant miomų embolizaciją daugeliu atvejų miomos pašalinamos visam laikui, kartais jos gali vėl formuotis ir sukelti simptomus, reikalaujančius papildomo gydymo.Todėl rekomenduojama po miomų pašalinimo reguliariai lankytis pas gydytoją ir stebėti savo būklę.

MITAS Nr. 6: Gausios ir skausmingos mėnesinės – pagrindinis miomų požymis.

Gausios ar skausmingos mėnesinės – dažni gimdos miomų simptomai. Tačiau juos patiria ne visos moterys, kurioms diagnozuotos miomos. Kiti dažni simptomai – vidurių užkietėjimas, šlapimo pūslės disfunkcija, nugaros skausmai, skausmingi lytiniai santykiai. Nedidelės miomos gali nesukelti jokių simptomų, todėl vienintelis būdas, padėsiantis diagnozuoti miomas – reguliarūs profilaktiniai apsilankymai pas gydytoją.

MITAS Nr. 7:  Negydomos miomos toliau auga.

Miomos gali išaugti pakankamai didelės ir net sukelti pilvo išsipūtimą, tačiau ne visos miomos, laikui bėgant, didėja. Daugelis moterų turi mažas miomas, kurios neauga ir nesukelia jokių simptomų. Kai miomos tampa itin didelės, jos spaudžia šlapimo pūslę ar žarnyną, todėl ima varginti dažnas šlapinimasis arba užkietėję viduriai. Nors ir retai, bet pasitaiko atvejų, kai mioma plyšta ir prireikia skubios medicininės pagalbos. Nuspėti, ar mioma augs, yra sudėtinga, todėl turint mažų besimptomių miomų, gydymas neretai atidedamas, skiriant kontrolinius vizitus ir stebint miomų būklę.

MITAS Nr. 8: Miomas būtina pašalinti.

Miomas rekomenduojama pašalinti, jeigu jos sukelia stiprų kraujavimą, skausmą, kitus gyvenimo kokybę bloginančius simptomus, vaisingumo sutrikimus. Jeigu jos yra besimptomės gydymas gali būti atidedamas.

MITAS Nr. 9: Miomos gali išnykti vartojant vaistus.

Medikamentinis miomų gydymas kartais įmanomas. Progesterono pagrindu pagamintos tabletės ar injekcijos gali sumažinti gausų kraujavimą bei kitus simptomus. Kai kurie vaistai gali padėti sumažinti miomas, tačiau svarbu žinoti, kad jie veikia tik tol, kol juos vartojate. Medikamentinis gydymas yra gana brangus ir nėra kompensuojamas. Nustojus vartoti vaistus, simptomai gali atsinaujinti, o miomos toliau augti. Kai kurios moterys taip pat patiria nemalonų šalutinį vaistų poveikį. Tuo tarpu šiuolaikinės mažai invazinės procedūros yra kur kas patikimesnis ir ilgalaikis sprendimas.

MITAS Nr. 10: Miomos išnyksta po menopauzės.

Miomos – gerybiniai lygiųjų gimdos raumenų navikai, kurių augimą reguliuoja lytiniai hormonai. Jos ne visada išnyksta po menopauzės. Jeigu moteriai taikoma pakaitinė hormonų terapija, tai gali paskatinti naujų miomų atsiradimą ir gali prireikti jų gydymo.

Loreta MASEVIČIENĖ

Taip ir praėjo vasara: su ankstyvais saulėtekiais, sraunaus upelio almėjimu, 

žydinčiomis lelijomis ežere, uogų kraitelėmis... 

Kalendorinis ruduo prasideda naujaisiais mokslo metais – Mokslo ir žinių diena. 

Nepaisant daugybės neatsakytų klausimų ir problemų, kurios kamuoja šiandieninę 

švietimiečių bendruomenę, mokslo metų pradžios diena visada ypatinga, 

apgaubta nenusakomo malonaus jaudulio, svajonių, susitikimų. 

Tai – ilgo ir sunkaus kelio, kuriuo einantieji tyrinės, atras, išmoks, pradžia. 

Laimingi tie, kurie supranta to kelio prasmę ir yra pasiruošę lavinti pasaulio pažinimo gebėjimus, 

matymą, mąstymą, girdėjimą ir suvokimą.

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kraštiečiai Benjaminas ir Augenijus Bendikai nepailsdami garsina, kaip patys sako, „savo Tūbines“ ir nuolat kviečia buvusius tūbiniškius sugrįžti į gimtinę, prisiminti čia praleistus metus, puoselėti jos istoriją. Šįkart B. Bendikas su kraštiečiais dalijasi dar viena džiugia žinia: pavyko pagaminti (tiksliau – atgaminti) vieną iš dviejų Tūbinių bažnyčioje buvusių apeiginių būgnų, kuris sekmadienį, per atlaidus, jau turėtų būti pašventintas.

„Mums pavyko – trys rimti Šiaulių meistrai pagamino, o aš jau pristačiau būg­ną zakristijonui Vladui Montrimui į Tūbi­nes. Rugsėjo 1-ąją, sek­madienį, Tūbinėse vyks atlaidai. Matyt, tada apeiginis būgnas ir bus pašventintas“, – džiaugsmo neslepia B. Bendikas. 

Pasak jo, istorijos archyvuose ir leidinu­ke „Tūbinių parapija“ 1938 m. pateikti tuo laiku dirbusio kunigo Domininko Masiulio liudijimai, kad bažnyčiai istorinę relikviją padovanojo Tūbinių dvaro savininkai Jacevičiai. Būgnas buvo puoštas ornamentais, inkrustuotas kalto metalo elementais ir dvigalvio erelio atvaizdais. Specialioje plokštelėje, užtvirtintoje ant jo šono, buvęs įspaustas Jacevičių giminės herbas, Anup­ro Jacevičius šeimos vardų inicialai ir metai –1826-ieji. 

„Daugybę metų šis būgnas buvo neatsie­jama Tūbinėse vyku­sių Velykų švenčių da­lis ir auštant žadindavo kaimo gyventojus į rytines pamaldas. Garsas, tai stiprėjantis, tai vėl nuslopstantis, užpildęs šventorių, pasklisdavo po apylinkę, suteikdamas šioms šventėms nepakartojamo džiugesio“, – rašoma Tūbinių istorijoje.

Pasak B. Bendiko, idėja atgaminti būgną gimė neeiline proga – šiemet Dievo Apvaizdos bažnyčia mini savo 200 metų jubiliejų.

„Todėl ta intencija ir nusprendėme prikelti senąją istorinę ver­tybę. Į pagalbą atėjo šiauliškiai tauto­dai­lininkai: apeiginio būg­no korpusą pagal išlikusias nuotraukas pagamino kalvis Antanas Baniulis, odą išdirbo ir ja būgną aptraukė nagingasis Albertas Martinaitis, o simbolius išgraviravo Vidas Anučauskis“, – sako kraštietis.

Tūbinių bažnyčios inventoriniuose aprašymuose minima, kad apeigose buvo naudotas ir dar vienas būgnas, jam 2016-aisiais sukako 190 metų, jis kaip Tūbinių bažnyčios isto­rinio paveldo objektas 1993 m. gegužės 7 d. buvo pripažintas vietinės reikšmės dailės paminklu, vėliau įtrauktas į LR Kultūros vertybių registrą.

Tūbinių bažnyčios XIX a. dokumentuose minima, jog šventovėje, kaip buvo įprasta, būta dviejų ,,vario būgnų arba litaurų, iš kurių telikęs vienas“. 

„Veikiausiai Anupras ir Rožė Jacevičiai paaukojo abu instrumentus. Nežinoma, ar litaurai buvo pagaminti vietos dvare, ar didesniame amatų centre Šilalėje ar Telšiuose, kur 1823 m. ir 1826 m. buvo pakrikštyti A. ir R. Jacevičių sūnūs. Bet kuriuo atveju išlikęs būgnas vertingas ne tik kaip senas, būdingas ir datuotas nykstančios rūšies procesijų reikmuo, bet ir kaip Lietuvos istorijai reikšmin­gus asmenis įamžinantis objektas. Šis instrumentas tiksliau nenustatytu laiku, veikiausiai XX a., ne kartą taisytas“, – skelbiama LR istorijos ir kultūros paminklų sąrašo aprašyme apie atgimusią Tūbinių relikviją.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

B. BENDIKO nuotr.

Baigėsi invazija ir operacija vadintas karinių veiksmų teatras, vyksta tikras karas: Ukraina daužo Rusijos karines bazes, naftos terminalus, karui skirtus krovinius, įskaitant vis sunkiau pristatomą amuniciją nuo Krymo iki Voronežo. Anądien Maskvos miesto meras Sobianinas rėkė, jog Rusijos sostinę atakavo net 10 ukrainiečių dronų ir kažkuris nukrito priemiestyje, sukeldamas gaisrą. Liepsnoja žemė Kursko, Briansko, Belgorodo srityse, objektai Rostovo prie Dono ir Voronežo regionuose. 

Kyjivas nutarė nebelaukti, kiek Vakarai leis ukrainiečiams panaudoti ginklų, kaip atakuoti ir kada sustoti. Kartu su part­neriais rengti (kontr)puolimai būdavo panašūs į spektak­lius, kuomet demonstratyviai į Ukrainą būdavo atgabenami seno modelio tankai ir artilerija, tuomet visi paruošia kameras, žiūrovai susėda į areną ir laukia, kada prasidės nelygiavertės kautynės. Kai didieji pasaulio kanalai skelbia apie planuojamą puolimą, negali būti nė kalbos apie jo sėkmę. Kursko srities išlaisvinimo operacija pavyko būtent todėl, jog nebuvo derinta su Vašingtonu ir Briuseliu. Bent jau politiniu lyg­meniu. Rusiją pirmosiomis dienomis ištiko šokas, tačiau šiuo metu Kremlius atsipeikėjo ir stengiasi iš savo nesėkmių išpešti kuo daugiau naudos.

Pirmiausia – didinamas spau­dimas Donecko srityje. Ten dris­kiai puola aktyviai kaip niekada ir, deja, prognozuojamas labai svarbaus Donecko srities logistinio mazgo Pokrovsko kri­timas. 60 tūkst. gyventojų turėjęs pramoninis, geležinkelio transporto mazgas šiandien yra Kremliaus taikinys numeris vienas. Tad jei kas nors ir tikėjosi, jog Maskva permes savo elitinius dalinius iš fronto Rytuose – to ne­įvyko. Į Kursko sritį metami šauktiniai, rezervo daliniai, Kadyrovo „tiktokeriai“ ir kiti nevykėliai, kuriuos ukrainiečiai ima į nelaisvę ir keičia į saviškius.

Ir Putinas, ir užsienio teroro reikalų ministras Lavrovas pa­reiškė, kad Kursko operacija nepastūmės Maskvos derybų link. Priešingai – Rusija pradės žiaurią keršto akciją. Klausimas kuo?

Tad teigiamai vertindami Kursko operaciją ir degdami euforija Ukrainos vėliavoms, plazdančioms driskyno miestuose bei miesteliuose, turime žvelgti į priekį ir prognozuoti, kokia bus šios euforijos kaina. Kremliaus veiksmai ant žemės rodo, jog rusai iki rudens žliugės stengsis užimti kuo daugiau teritorijų Ukrainos rytuose. Net ne­abejojame, jog Putinas, sukvietęs savo generolus, pareiškė, kad niekas jokių dalinių į Kursko sritį nepermetinės, nes tuomet sustos puolimas Donecko srityje. O jei ukrainiečiams pavyks sulaikyti rusų puolimą, tai reikš Putino chuntos pralaimėjimą. Griūtį. Kartuves. Susidorojimą.

Tad Kremlius, nebodamas situacijos Kursko srityje, nutarė rėplioti toliau. Tikslas, kurį Putinas perdavė per savo atstovus Jungtinėse tautose ir Europos Sąjungoje lieka tas pats – okupuotų sričių atidavimas Rusijai, Ukrainos demilitarizacija, neblokinis statusas. Ir tik tada Kremlius sės derėtis...

Tačiau Kremliui toli gražu ne viskas sekasi. Tiek Putinas, tiek naujasis gynybos ministras Belousovas, tiek ir juo buvęs Šoigu, galima sakyti, yra civiliokai. Jie moka skaičiuoti, atvežti, sutaisyti, tačiau planuoti karinių operacijų – ne. Štai čia ir pasireiškia, kad ir mėsininku vadinamo Ukrainos kariuomenės vado Oleksandro Syrskio pranašumas. Generolas ne tik puikiai suplanavo Kursko operaciją, bet tęsia ir Charkivo srities valymą nuo okupantų. Teigiama, jog ruošiamas kontrpuolimas ir Limano srityje. Kad ir kiek rusai besigirtų savo laimėjimais Donecko srityje, ukrainiečiai gali di­džiuotis kur kas didesniais Ru­sijoje ir kitose Ukrainos žemėse. O šis faktorius ukrainiečių kovinei dvasiai turi nepaprastai didelę reikšmę.

Ir nors Ukrainos Aukščiausio­sios Rados nacionalinio saugumo, gynybos ir žvalgybos komi­teto vadovo pavaduotoja Mary­jana Bezuglaja viešai klausia, ko­dėl Ukrainos kariai traukiasi ir atiduoda rusams Donecko sritį, neskubėkime daryti išvadų. Ilgas pleištas viename fronto ruože – dar ne pergalė. Toli į gylį įsiveržusiems daliniams reikia ilgų logistinių alkūnių, kurias organizuoti nepaprastai sudėtinga. O apsupti ir sunaikinti giliai įsiveržusį priešą – paprasta. 

Būtent tai kodiniu „Kursko operacijos“ pavadinimu Vakarams ir nori pasakyti Kyjivas. Vašingtonui ir Briuseliui bedama pirštu į Rusijos išsekimą, negebėjimą mobilizuotis ir į Antrojo pasaulinio karo lygio armiją, kuri gali tik pulti „liuboj cenoi“ (bet kokia kaina) į priekį. Ukraina demonstruoja, jog, turėdama ne keliolika, o kelis šimtus pažangių naikintuvų, toliašaudės artilerijos sistemų, radijo žvalgybos ir kitų priemonių, galėtų nesunkiai sutriuškinti elitinius Rusijos dalinius.

Tačiau Kremlius, matydamas šią grėsmę, suskubo veikti. Vašingtone ir Briuselyje pro paradines ir galines duris pas įtakingiausius politikus ėmė lankytis vadinamieji „opozicionieriai“, įti­kinėdami, kad dėl karo kaltas tik vienas Putinas, o ne visa Rusija, todėl metas panaikinti sankcijas. Deja, masines žudynes ir galvų pjaustymą Ukrainoje vykdo ne vienas, o šimtai tūkstančių putinų. Ir su dideliu pasimėgavimu.

Žinute, jog „Putinas kaltas – tauta nekalta“ siekiama panaikinti atsakomybę dėl karo nusikaltimų visam Rusijos elitui, sustabdyti Ukrainos kariuomenės puolimą, nutraukti gink­lų tiekimą (apie jų srautų sumažinimą jau prabilta Vokietijoje).

Sėkmingą Ukrainos veržimąsi Kursko srityje galima paversti baubu, rodant Vakarams, jog, įveikus Maskvą, Rusija subyrės į dešimtis branduolinių kunigaikštysčių, o tai reiškia naktinę trydą daugeliui pasaulio politikierių. Tad turime pripažinti, kad tiek Vakarų lyderiai, tiek Rusijos politinis elitas Kremliuje ir tremtyje sutaria vienu klausi­mu – Rusija negali subyrėti. Taip, dėl Rusijos imperijos raidos bei karo eigos yra nesutarimų pačiose FSB, SVR, GRU struktūrose, tačiau pagrindinė idėja ta pati – stipri, nedaloma Rusijos imperija.

Išvada – Rusijos specialiosiose tarny­bose dirba psichologinių operacijų meist­rai, gebantys netikėtais ėjimais ir nestandartinėmis priemonėmis praplauti smegenis Vakarų, taip pat ir Lietuvos, politikos lyderiams.

„The Wall Street Journal“ paskelbė, jog Vašingtonas baiminasi, kad nepajėgs vienu metu susidoroti su visomis pasaulyje veikiančioms diktatūrinėmis valstybėms. Siūloma ir viena iš galimų išeičių: Vašingtono susitarimas su Mask­va dėl sąjungos su Pekinu nutraukimo, Ukrainos ir Europos sąskaita.

„Vienas iš dalykų, kuriuos Amerika turi padaryti, žvelgiant grynai amerikietišku strateginiu požiūriu, yra rasti būdą, kaip sudaryti didįjį sandėrį su Rusija. Ar tai padarysime, yra sudėtingas klausimas – priklauso nuo to, kur yra Rusijos raudonosios linijos. Tačiau iš esmės tai reikštų naują saugumo architektūrą Europoje“, – sakė respublikonams artimo Amerikos idėjų instituto tyrimų direktorė Sumantra Maitra.

Mes pridurtume, jog tai reikštų naują Ribbentropo–Molotovo lygio paktą ir naują pasaulio padalijimo epochą. Visa tai, ką skelbia JAV politologai – klasika. Šios žinutės apie Europos ir Ukrainos dovanojimą ar padalinimą yra nusikalstamai pavojingos, tačiau jos į viešumą įmetamos ne šiaip sau – jos susišaukia su Rusijos ultimatumu NATO ir JAV pasitraukti iš Europos ir grįžti į 1997 m. geopolitinių susitarimų lygmenį.

Nereikia su visa blogio ašimi kariauti vienu metu. Galima sunaikinti atskirtas grandinės dalis. Pirmiausia – Rusiją.

Aurimas NAVYS, 

Mindaugas SĖJŪNAS

Visuomenės informacinio saugumo agentūros ekspertai

Sekmadienį Naujajame Obelyne susirinko kelis kartus daugiau žmo­nių, nei čia jų gyvena – paragauti geriausių krašto šeimininkių iškepto kugelio smalsuoliai suvažiavo ne tik iš mūsų rajono seniūnijų, bet net iš Tauragės, nes kitos tokios šventės Lietuvoje nėra. 

Kad tradiciškai sekmadieniais ar per šventes kepamas kugelis gali garsinti visą Upynos kraštą, mintis kilo Vlado Statkevičiaus muziejaus Upynos amatų muziejui vadovaujančiai Reginai Mic­kuvienei. Iš Senojo Obelyno kaimo kilusi jos mama Joana Bielskienė yra pasakojusi, jog iki pirmosios okupacijos 1940 m. sekmadieniais, grįždami po Mišių iš Ši­lalės, o paskui ir Vaitimėnų bažnyčios, kaimynai rinkdavosi į kurio nors ūkį valgyti kugelio. Jis būdavo kepamas iš švie­žių bulvių, valgytojų laukdavo net žolynais ar gėlėmis papuoštos skar­dos – šeimininkės rungtyniaudavo, ku­ri gražiau patieks savo kugelį. O prie jo būtinai turėdavo pagaminti „pamirkalą“ su spirgučiais. Pavalgius jaunimas žaisdavo įvairiausius žaidimus, vyresnieji aptardavo naujienas, pasidžiaugdavo derliumi, o pašėrus gyvulius, kurioje nors troboje vykdavo va­karuška.

Pernai Obelyne surengtos pirmosios „Kugelinės“ buvo ir sočios, ir smagios – šventės krikštamote jau vadinama R. Mickuvienė pasidžiaugė, kad šeimininkės namo išsivežė švarias skardas.

Šiemet sumanymą Kugelines paversti tradicine ir visą kraštą­ garsinančia­ švente parėmė­ Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės savivaldybė, o Upynos kultūros namų kolektyvas su­­laukė būrio pa­galbininkų:­ prie šventės prisi­dėjo Upynos seniūnija, Vla­do­ Statkevičiaus muziejus, Ši­lalės savivaldybės viešoji­ bib­lioteka, Obelyno daugiafunk­cis centras bei kaimo bendruomenė. Vertinti kuge­lio skonio ir atitikimo kulinarinėms tradicijoms buvo pakviesta R. Mickuvienė, žemaitiško maisto ir kulinarijos ekspertė, įmonės „Romo šaldyti gaminiai“ atstovė Alma Racienė, „Žaliasis ūkis“ vadovas Jokūbas Račkauskas bei gargždiškis Aurimas Kund­ro­tas, o vadovauti komisijai­ ėmėsi Upynos kultūros na­mų darbuotoja,­ ne tik poe­tė ir dainininkė, bet ir tradicijų žinovė Renata Gužauskienė. Iš Naujojo Obe­lyno bendruomenės­ centro pirmininkės Silvijanos Tri­jo­naitienės gavę po medinį šaukštą, komisijos nariai ėmėsi atsakingo darbo.

Kepti kugelį ir dalyvauti varžytuvėse panoro 13 komandų. Kai jos atidengė garuojančius puodus ir papuoštas skardas, oras prisipildė gardžiausių kvapų, o stalus akimirksniu apspito žiūrovai, stengęsi paragauti jei ne visų trylikos, tai bent kelių rūšių kugelio ir palyginti jų skonį. Nors ir labai skubėjo komisija visas komandas aplankyti, ne visur suspėjo, todėl kai kur tik skardas beliko pagramdyti...

Pagyrų nusipelnė kiekvienos šeimininkės kugelis: puošniausio etno kugelio nominacija suteikta Varsėdžių bend­ruomenei, „šilkinį“ kugelį iškepti geriausiai pavyko Vytogalos, o riebiausią – Iždonų bendruomenėms. Petrikų daržo gėrybių komandai suteikta pikantiškiausio kugelio nominacija, traškiau­sios plutelės apdovanojimą atsiėmė Upynos „Bočių“ kepėjos, išradingiausiai­ kugelį iškepė Upynos miestelio bend­ruomenė, o sočiausiu pripažintas Vai­timėnų bendruomenės „Šilas“ kugelis. 

Pagrindinis prizas – „Ponas kugelinis“ atiteko Pajūrio bendruomenei, o žiūrovų simpatijų prizą pelnė net 33 pagarbos šaukštelius surinkusi Obelyno bend­ruomenė. Komisijos pirmininkė R. Gužauskienė tikino, kad „Kugelinių“ komisija yra dosni, išmintinga ir supratinga, žino, kaip nelengva sekmadienio rytą keltis prieš saulės tekėjimą, skusti ir tarkuoti bulves, kepti kugelį 3-4 valandas, jį karštą atvežti į šventę ir taip išdalinti, kad neliktų net komisijai paragauti, todėl nutarė skirti papildomų­ prizų bei apdovanojimų. Pirmiausia – šventės naujokams Laukuvos mieste­lio bendruomenei ir Tauragės rajono­ moterų klubui „Raktas“ bei Bijotų ir Girdiškės bendruomenių kolektyvinei komandai „Kugelio džiazas“. O pačios komisijos simpatijas pelnė gražiai pasipuošusi ir ne tik kugeliu, bet ir keptais obuoliais bei vasaros gėrybių kompotu šventės svečius vaišinusi komanda „Bartkikių patrovai“.

Paskutinis šventės akcentas – kugelio­ valgymo čempio­na­tas, kai prie lėkščių stojo net­­ de­vyni vyrai. Nors jų ūgis ir stotas smarkiai skyrėsi, laimėjo aukščiausias bei laibiausias Tomas Armonas.

Skirstantis šven­tės daly­viams,­ jau­ buvo girdėti­ šnekant, jog ir kitais metais „Ku­gelinės“ įvyks. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Jei kas būtų iš anksto pasakęs, kokie pasiruošimo darbai laukia prieš kelionę į Kiniją, veikiausiai būčiau rimtai suabejojusi, ar verta leis­tis į šią šalį, kuri, pagal turistams keliamus reikalavimus, kasdien darosi vis panašesnė į Šiaurės Korėją. Kelionėse nesu naujokė, visada atsa­kingai atlieku „namų darbus“, nes nuo to priklauso ne tik ką pamatysi, bet ir kaip tai priimsi. Tačiau pažįstami, keliavę po Kiniją prieš keletą metų, sakė, kad nieko panašaus anksčiau nebuvę...

Renka duomenis

Kad gautume Kinijos vizą, pirmiausia turėjome atsakyti į devynias galybes klausimų, ničnieko bendro neturinčio su kelione. Kinams, be įprastinių klausimų vizoms gauti, rūpėjo vaikų, sutuoktinių gimimo metai, jų darbovietės, pareigos, tikslūs namų bei darboviečių adresai, jų telefonų numeriai ir net tai, kiek jie uždirba... Reikalaujama tikslios informacijos ir apie tėvus, taip pat nurodyti, kokio dydžio pensiją gaunu, kur dirbau bei kiek uždirbau prieš išeidama į pensiją. Teko net į „Sodrą“ kreiptis, kad į tą klausimą būtų galima atsakyti. Jau dešimt metų praėjo, atsimink žmogus, jei gudrus, tuo labiau, kad atlyginimas tada buvo honorarinis, t.y. kas mėnesį kintantis. O dar reikalavo nurodyti tikslius buvusios darbovietės bei jos vadovų kontaktus. Negana to, reikėjo atskleisti, kokiose užsienio šalyse lankėmės per paskutinius penkerius metus.

Ar tarnavote armijoje? Jei taip, kokioje? Ar priklausėte, prisidėjote ar dirbote profesinėse, socialinėse ar labdaros organizacijose? Jei taip, įvardinkite tiksliau.

Paaukoti pinigai akcijų metu Ukrainai jiems taip pat rūpėjo: kiek ir konkrečiai kam? Dar buvo klausimų apie ligas, kitų šalių vizas ir t.t., ir pan.

Parodyk ausis

Kai gavau reikalavimus elektroninei nuotraukai, pasidarė silpna: nuotrauka turi būti tarp 354 pikselių (plotis), 472 pikselių (aukštis) ir 420 pikselių (plotis), 560 pikselių (aukštis), JPG formatu, dydžio tarp 40 KB ir 120 KB. Fonas – baltas.

„Veido vaizdas iš priekio, be galvos apdangalo, be akinių, be jokių kaklo papuošalų ir auskarų. Veido išraiška turi būti neutrali, akys atmerktos, burna užčiaupta, matomos ausys. Jokio makiažo“, – skelbė nurodymai.

Dar buvo akcentuota, kad labai svarbi veido proporcija: nuotraukoje nuo viršaus iki viršugalvio turi būti 10–85 pikseliai, atstumas tarp skruostų – 191 – 251 pikseliai... Ir nors buvo pridėtas pavyzdys, kaip ta nuotrauka turi atrodyti, supratau, kad savo jėgomis su tuo nesusidorosiu, tad teko kreiptis į profesionalų fotografą, kuris atidžiai skaičiavo visus pikselius. Deja, nuotrauka netiko. Sakė, akys per mažai ryškios. Tarsi fotografas būtų kaltas, kad mano akys nuo senatvės kažkiek prigesusios. Darėm nuotrauką iš naujo. Toji jau tiko. Nors pati savęs joje nepažinau, nes niekada nešukuoju plaukų, kad būtų plika kakta ir nekišu jų už ausų, kad šios išryškėtų...

Su nuotraukų variacijomis susidūrė­ dažnas iš grupės. Štai mano kolegės fotografija netiko, nes kažkaip nelabai aiškiai matėsi ausys.

Kol namiškiams guodžiausi dėl šių nesąmoningų reikalavimų, marti atsiuntė keletą nuorodų, kaip kinės grimuojasi, kokias silikonines kaukes prie veido klijuoja. Supratau, kad išties toji šalis geba keisti išvaizdą, todėl ir mus tuo įtarinėja...

Antspaudai

Kad gautume Kinijos vizą, privalėjome atvykti į Kinijos ambasadą tiksliai nurodytu laiku ir palikti jiems ne tik pasus, atsakymus į klausimyną bei elekt­roninę nuotrauką, bet ir visų dešimties pirštų antspaudus. Iš pradžių nuskenavo abiejų rankų po keturis pirštus, paskui nykščius. Ačiūdie, bent pirštų niekuo nenutepė, o tai žmonės būtų bėgę šalin it nuo kokių kriminalinių nusikaltėlių. Nors būtent taip patys ir jautėmės.

Nuginklavo

Pagaliau gavome nurodymus dėl bagažo reikalavimų. Jie vėlgi bu­vo iki šiol nematyti. „Vietiniuose skrydžiuose ir traukiniuose draudžiama vežtis peilius (bet kokio dydžio), žirklutes, nagų dildes, žnyplu­tes­ nagams, pincetukus, žieb­tu­vėlius“, – skelbė taisyklės. 

Prie Kinijos nacionalinio saugumo priskiriamos ir adatos. Nors šiaip jau visame normaliame pasaulyje tokias priemones gali vežtis rankiniame bagaže. Jei peiliuko geležtė ne ilgesnė nei 6 centimetrai, net rankoje gali jį neštis. Nė viename tarptautiniame oro uoste­ nėra buvę kitaip. Tik ne Kinijoje. Nors esu buvusi tikrai ne pačiose demokratiškiausiose šalyse, tokiose kaip Iranas, Eritrėja, Indonezija, Kambodža, Salvadoras, Hondūras ir pan. 

Dar buvo nurodyta, kad draudžia­ma vežtis mobilųjį telefoną Galaxy Note 7, kad negalima turėti išorinių baterijų su USB jungtimi. Perspėjo, jog nebus galima daug ko fotografuoti... Kiek žinau, be atskiro­ leidimo negalima fotografuoti tik Šiaurės Korėjoje. Pasirodo, tokia pat ir Kinija. Matyt, teisingai sako tautos išmintis, kad komunistas ir Afrikoje yra komunistas. Kartu ir neramu, nes būtent tos šalies komunistinis režimas svajoja tapti galingiausia pasaulyje imperija.

Dar buvome įspėti patikros punktuose elgtis labai kukliai, gal net nusižeminančiai. Jokių šypsenų, juokelių, prie kurių mes esame įpratę. Rimtis ir nuolankumas didesnis nei bažnyčioje prieš išpažintį po didelių nuodėmių. Klausant tokių nurodymų, darėsi juokinga, o kartu neramu, kaip reikės atlaikyti nevyptelėjus. Bet čia pat prisiminiau dar ne tokius senus laikus, kol dar nebuvo Šengeno erdvės ir tekdavo stovėti muitinėse. Bus šioks toks grįžimas į praeitį, į sovietinių reikalavimų laikus. Kartu apėmė geras jausmas, kad mes iš to durnių slėnio jau esame pabėgę. Dievas duos, gal niekada ir niekam ten nebeteks sugrįžti.

Be ryšio

Kelionės išvakarėse sužinojom, kad Kinijoje negalėsime naudotis ryšio paslaugomis, nebent atsisiųstume pačių kinų programėlę. Kur dėsies, baloj sėdėdamas – parsisiunčiau. Ir telefonas pradėjo „kraustytis“ iš proto: nebeveikė so­cialiniai tinklai, bendravimo programėlės (facebook, messenger, viber, google), užsiblokavo elektroninis paštas, net prisiskambinti normaliai nebegalėjau. Pasirodo, ši programėlė, tinkanti naudotis tik Kinijos teritorijoje, blokuoja viską, kas yra telefone. Ir nors ją greitai ištryniau, telefonas dar ilgai „kvailiojo“. Tik keletą kartų jį perkrovus, atsistatė. Dievaži, tokio dalyko, kad nebūtų ryšio su pasauliu, dar nė vienoje šalyje nesutikau. Net pas papuasus ryšys buvo. Ne visada sklandus, ne visur, bet buvo. 

Tiesa, ir šiuo atveju išeitį pavyko rasti: susiradau stalčiuose trūnijantį nebenaudojamą telefoną ir atsisiunčiau tą vienintelę programėlę. Štai taip pasiryžusi palaikyti ryšį su pasauliu išvykau į legendinę kelionę Laukiniai Vakarai Kinijoje: Šilko keliu palei Didžiąją kinų sieną, budistinius urvus bei Avataro ir Vaivorykštinius kalnus iki Tian­šanio kalnų. Per

Gobio ir Taklamakano dykumas, Ledo slėnį be ledo, per dainuojančias smėlio kopas ir Dangaus ežerą bei daug kitų įspūdingų dalykų. Jų laukiant ir visos kinų nesąmonės nebeatrodė tokios ašt­rios. Nors vis tiek kirbėjo mintis, kokiame pasaulyje gyvena šalis, kuri girdi tik komunistinę propagandą?

O dabar reportažų cikle visus įspūdžius pamėginsiu perteikti ir „Šilalės artojo“ skaitytojams.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.