„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Pasaulyje pripažintas Šventojo Rašto žinovas užaugo mūsų krašte

1941 metų birželio 14-ąją iš Lietuvos į Si­birą iškeliavo pirmieji ešelonai su tremtiniais. Tarp jų daugiausiai buvo politinio, karinio ir ūkinio Lietuvos elito atstovų. Nuo tų skaudžių okupantų nusikaltimų mūsų tautai prabėgo 75-eri metai. Šiandien stabtelėkime bei prisiminkime tuos, kurie įvairiais būdais kovojo su okupacine valdžia. Vienas iš jų – Antanas Leonardas Rubšys, Popiežiaus rūmų prelatas, visame pasaulyje pripažintas Šventojo Rašto vertėjas.

1939-aisiais į Lietuvą buvo įvedami Sovietų sąjungos daliniai, 1940 m. šalis okupuota. Tuo laiku Šilalės apylinkėse intensyviai steigėsi su pogrindine veikla susiję būreliai. 1940-1941 m. Šilalės gimnazijoje buvo pastebimos antitarybinės nuotaikos, miestelyje ant telefono ir elektros stulpų pasirodydavo ranka rašytų proklamacijų. Tai, jog prie šito aktyviai prisidėjo ir A.Rubšys, patvirtina ir mokytojas Kazimieras Šetkus. Pasak jo, maždaug apie 1940 m. ar 1941 m. gimnazistai A.Rubšys bei Stasys Žilys paprašė jo iš sėtinio išdrožti nedideles raides, ku­rias padažius rašalu, buvo galima spausdinti tekstą. Ką jaunuoliai spausdino, jis nežinojęs – gimnazistai nieko nepasakoję. Tačiau enkave­distai greitai išsiaiškino šių proklamacijų autorius. 1941-ųjų pavasarį grupė Ši­la­lės gimnazistų, tarp jų - ir A.Rubšys, buvo areštuoti bei įkalinti vadinamoje „šuberti­nėje“, Tauragės saugume. Ir tik laimingo atsitiktinumo dė­ka Antanui pavyko iš ten ištrūkti gyvam.

Apie savo pogrindinę veik­lą jis pasakojo: ,,Besimokant teko išgyventi net dvi okupa­cijas – rusų ir vo­kiečių. Ir prieš abi kovojome, t.y. veikė pogrindinės gimnazistų or­ganizacijos, ku­rių branduolį daž­nai sudary­da­vo apie tris moksleivius. Mes platindavome spaudą, rašydavome atsišaukimus, būdavome partizanų ryšininkai“. 

Po kelių dešimtmečių jis rašė: „Tada mokykloje buvome svetimųjų gundomi palikti savo tautinę bei religinę praeitį kaip atgyveną ir kurti naują ateitį su naujo žmogaus tipu“.

1943-iaisiais A.Rubšys, baigęs gimnaziją, įstojo į Telšių kunigų seminariją. Toks jo sprendimas artimuosius labai nustebino, nes Antanas buvo pasaulietiškas, bend­raujantis, mėgo pasilinksmin­ti, tiesa, alkoholio nevartojo. Ir nors visa šeima buvo nustebinta šitokiu sprendimu, tėvai džiaugėsi, jog sūnus no­ri tapti kunigu.

Antano sesuo Teresė Rub­šytė-Ūksienė yra sakiusi, kad gamta Antaną apdovanojo ne­eiliniais gabumais. Jis ypač domėjosi egzotiškomis Ar­ti­­mųjų Rytų šalimis bei svajojo kada nors jas pamatyti, be atvangos žaidė krepšinį, mokėjo net penkias užsienio kalbas.

Studijuodamas Telšių kuni­gų seminarijoje, Antanas pra­dėjo gilintis į Šv. Raštą: „Šven­tasis Raštas mane masino, o juo besidomintys profesoriai mane domino“.

Vasaros atostogų metu jaunasis klierikas tapdavo vaikų traukos centru: padėdavo jiems pasiruošti Pirmajai komunijai, mokydavo poterių ir katekizmo. Būdamas gabus studentas, A.Rubšys stengėsi ir kaimo vaikams perduoti savo žinias, supažindinti juos su tikėjimo tiesomis. 

1944 m. Žemaitijoje vis dar vyko mūšiai tarp sovietų ir vokiečių armijų. Rudenį, karo frontui artėjant prie Du­bysos, tėvas išvežė Antaną į Telšių kunigų seminariją tęsti mokslų. Po vasaros atostogų sugrįžus į Telšius, artėjant frontui, klierikams buvo pasiūly­ta per­­sikelti į Vo­kietiją, į Ei­chs­tato aukštąją teolo­gijos-fi­lo­sofijos mo­kyklą. A.Rub­­šiui te­ko pėsčiomis žings­niuoti iki Kre­­tingos, iš ten traukiniu ant platformos keliauti iki Ka­ra­­liaučiaus.

Elena Zi­vi­­čiū­tė-Dar­gie­nė, A.Rub­­šio draugė, pasa­kojo, kad 1944-ųjų rugsėjo pabaigoje, prieš keliantis per Ne­muną, jį kankino abejonės. Tada Antanas, pasak jos, atvertęs Bibliją ir pirštu dūręs į ją. Ten buvo parašyta: „Eik toliau pasirinktu keliu“. Tuo viskas ir pasakyta. A.Rubšio kelionė į Vokietiją truko dvi savaites...

Kaip itin gabus studentas, 1945 m. jis buvo pasiųs­tas į Romos popiežiškąjį Griga­­liaus universitetą gilintis į bib­lines studijas. 1948-ųjų gruodžio 18 d. Romoje A.Rubšys įšventintas kunigu. 

Pokario Roma mažai ką ga­lėjo pasiūlyti jaunam moks­lininkui, todėl 1951 m. rudenį Antanas išplaukė į Ame­riką. San Diego Nekaltojo Pra­si­dė­­­­jimo kunigų seminarijoje kun. A.Rubšys metus dėstė Šv. Raš­tą. 1958-aisiais jis buvo pakviestas į Manhattano kolegiją Niujorke, kur dirbo net 30 metų.

Nepamiršo prelatas A.Rub­šys ir Lietuvos. Bičiulio arkivyskupo Audrio Juozo Bač­kio kvietimu, 1994–2002 m. Šv. Rašto disciplinas jis dėstė Vil­niaus, Telšių kunigų semi­narijose, Vytauto Di­džiojo uni­versitete Kaune.

1994-aisiais popiežius Jo­nas Paulius II kun. A.Rubšiui su­teikė Popiežiaus rūmų pre­lato titulą, o 1995 m. už Se­nojo Testamento vertimą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų bei knygas „Raktas į Se­nąjį Testamentą“ ir „Rak­tas į Naująjį Testamentą“, „Šven­tojo Rašto kraštuose“ jis tapo Lietuvos valstybinės premijos laureatu.

Remiantis dr. Aldonos Vasi­liauskienės surinktais faktais, per beveik 79 savo gyvenimo metus A.Rubšys akademinėms studijoms paskyrė 15 metų, pedagoginiam ir moksliniam darbui – 44 metus. Mirė jis 2002 m. rugpjūčio 27 d. Niujorke. Prelato pa­laikai atvežti į Lietuvą bei palaidoti Laukuvos Šv. Kry­žiaus Atradimo bažnyčios šven­­­toriuje. Jo asmeninis archyvas, vykdant testamente išreikštą valią, perduotas Vy­tauto Didžiojo universiteto Ka­talikų teologijos fakultetui. 

Monika RUPŠYTĖ

Nuotr. iš A.Rubšio sesers T.Ūksienės archyvo

 

Atnaujinta Antradienis, 21 birželio 2016 09:21