Lalibela, arba Etiopijos Jeruzalė

(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17)

Etiopijos šiaurėje esanti Lalibela yra laiko­ma Etiopijos krikščionių ortodoksų cent­ru ir svarbiausia piligrimystės vieta. Dar XIII am­žiuje buvo nuspręsta Lalibelą padaryti naująja Jeruzale kaip atsaką į musulmonų užgrobtą šven­tąjį miestą. 

Seniausios pasaulyje

Lalibela visame pasaulyje garsėja vulkaninės kilmės uolose iškaltomis monolitinėmis bažnyčiomis. Tai – kažkas iš fantastikos srities, juolab, kad bažnyčios iškaltos dar XII–XIII a., kai net šiandien jų darbo įrankiai yra labiau negu primityvūs. Vienos bažnyčios iškaltos kieto granito uolose, kitos – tufo. Vienos pasislėpusios labai giliuose tarpekliuose, kitos kabo aukštai ant uolų, į kurias užkopti be pasirengimo neįmanoma, o dar kitos ir atvirose vietose – iš viso jų yra 13.  Tačiau visos, nors ir gana atokiai viena nuo kitos išsidėsčiusios, yra tarpusavyje sujungtos siaurais koridoriais, vos pralendamais požeminiais tuneliais, klaidžiais labirintais. Visos La­li­be­los bažnyčios – skirtingos, net jų stiliai skiriasi. Jas vienija tik vientisa uola, kurioje jos yra iškaltos, priešingai nei kitur pasaulyje – žemyn į žemę. Bažnyčios iš­puoštos ornamentais, fresko­mis, raiži­niais. Viena jų – Bete Med­ha­me Alem – yra laikoma pa­čia didžiausia monolitine baž­nyčia pasaulyje.  

Dar 1978 m. 11 Lalibelos bažnyčių buvo pripažintos architektūros šedevru ir įrašy­tos į UNESCO Pasaulio pavel­do sąrašą, o kryžiaus formos Šv. Jurgio bažnyčia, iškalta iš tu­fo, laikoma aštuntuoju pasaulio stebuklu ir įtraukta į jų sąrašą. Ši bažnyčia primena graikišką šventyklą. Ma­no­ma, jog ji yra kopija garsiosios Aksumo bažnyčios, kurioje saugoma San­doros skrynia su Dešimt Dievo įsakymų. Kai kurių manymu, ši bažnyčia primena ir Nojaus arką.

Be abejo, šis stebuklas turi ir jo vertų legendų. Viena jų pasakoja, jog sunkiais krikščionims laikais, kai juos persekiojo musulmonai, imperatoriui Lalibelai prisisapnavo Dievas, kuris nurodė, kur ir kokias bažnyčias iškalti. O kad darbas eitų sklandžiai, į pagalbą buvo atsiųsti angelai. Ir tuo patikėti, kai visa tai matai, nėra sunku, nes tai – tikrai kažkas antgamtiško.

Atokiau už miesto, aukštai kalnuose, yra vienuolynas, kurį pasiekti nėra lengva. Bet labai įdomu.

Atitrūko nuo ištakų

Kad Lalibela buvo pastatyta kaip alternatyva musulmonų užgrobtai Jeruzalei, rodo ne tik bažnyčios, bet ir vietovardžiai, gatvės, turintys tokius pat pavadinimus kaip Pažadėtoje Že­mėje. Net Jordano upė per La­libelą teka, pro bažnyčias pravingiuojantis upeliukas taip pat vadinamas Jordanu.

Krikščionybė Etiopiją pasiekė iš Sirijos ir Palestinos maždaug tuo pačiu metu, kaip ir Romos imperiją. Bet čia ji plėtojosi gana izoliuotoje aplinkoje, tad XIX a. mokslininkai, atvykę į Etiopiją, buvo nustebinti vietos krikščionybės atotrūkio nuo pagrindinių jos atšakų.

Čia ir laikas skaičiuojamas kitaip – nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Kadangi šalis yra prie pat pusiaujo, ten dienos ir nakties metas yra vienodo ilgumo. Saulė teka 6 val. ryto ir leidžiasi 6 val. vakaro. Tad jei etiopas sakys, jog dabar yra trečia valanda dienos, iš tikrųjų bus devinta ryto. Ir mėnesių jie turi 13. 12 mėnesių turi po 30 dienų, o kas virš jų – priklauso 13-ajam. Tryliktasis mėnuo yra labai trumputis.

Kalėdos

Mūsų kelionė buvo organizuota taip, kad galėtume dalyvauti jų Kalėdų šventėje, kuri švenčiama sausio 7-ąją, pagal senąjį kalendorių. Nors į Lalibelą vykome porą dienų anksčiau, tačiau buvome pakerėti žmonių jūromis, traukiančiomis į šį miestą. Moterys, vyrai, vaikai, visiški seniokai ir net invalidai. Visi apsigobę baltomis marškomis, varini asiliukais, avytėmis, ožkelėmis, įsitvėrę lazdų, jie lėtai žirgliavo savo šventojo miesto link. Pasijutau tarsi biblijiniuose laikuose, tarsi kas būtų laiko mašiną atsukęs ir būčiau atsidūrusi Kristaus gimimo metuose. 

Lalibela – apie 15 tūkst. gyventojų turintis miestukas, bet Ka­lėdų metą čia sugūra šimtai tūkstančių „biblijinių gyventojų“. Jie įsikuria tiesiog po atviru dangumi. Kas spėja, kas telpa, apsigyvena bažnyčiose. Tik kunigams ir vienuoliams yra keletas namukus primenančių pašiūrių. Tikintieji atkeliauja gerokai iš anksto, kad, neduokdie, nepavėluotų į svarbiausią šventę. Juk maža kas kelyje gali nutikti. 

Šventinis Kalėdų rytas prasideda su pirmais saulės spinduliais. Šimtai kunigų su mums neregėtomis, todėl keistomis kepurėmis, skirtingais apsiaustais bei puošniais skėčiais pradeda eiti uolos kraštu. Kratydami sistras (delno dydžio muzikos instrumentas iš Senojo testamento laikų), giedodami ir linguodami, kunigai įveda į keistą būseną visus, stebinčius ceremoniją. Pasigirsta būgnai ir ragų gausmas, o maldininkai prisideda savo giesmėmis. Žmonių – tokia galybė, jog prasibrauti atrodė neįmanoma. Žmonės net į medžius sulipę. Tačiau, pamatę mus, jie skyrėsi ir darė mums taką. Tai labai sujaudino. Vienas maldininkų man ištiesė savo rankoje turėtą degančią šv. Lalibelos žvakelę, kuri nė iš tolo nepanaši į mūsiškas žvakes, su dagtimi abiejuose galuose. ​Taigi ir mes dalyvaujame pamaldose, stovėdami gal ant 10 metrų skardžio virš bažnyčios.

Kalėdų pamaldose dalyvavo netgi tie, kurie jau nebepa­ėjo, buvo visiškai išsekę, kiti atrodė labai seni. Jie tiesiog gulėjo ant plikos žemės, susisupę į savo baltas marškas. Gidas sakė, jog kai kurie žmonės ateina čia numirti. Mat mirusieji Lalibeloje įgyja teisę čia būti palaidoti. O tai laikoma didele laime.

Knietėjo sužinoti, kodėl jie keliauja su savo gyvuliukais. Asiliukai bent nešulius neša ar pajoti ant jų gali, bet avys ir ožkos? Pasirodo, tai – maldininkų maistas. Jie į kelią išsiruošia prieš keletą savaičių ir anksčiau, reikia keliauti pėsčiomis. Tad pakeliui pasiskerdžia gyvuliuką, čia pat, pasirinkę žabų, išsikepa ir keliauja toliau. Be abejo, vietos gyventojai tomis dienomis iš kailio neriasi, kaip maldininkus pamaitinti ar dar kokią paslaugą jiems atlikti. Bet pirmiausia tie žmonės yra labai neturtingi, o ant­ra – ne tokiam mažam miestukui šitokią minią aprūpinti.

Tik basomis

Visas bažnyčias mes aplankėme dar prieššventinę dieną. Prasibrauti į jas nebuvo lengva, nes jau plūdo maldininkai. Bet vietinis gidas Teklu šiaip taip mus pravesdavo. Į bažnyčias galima įeiti tik basomis, batus būtina palikti už durų. Pamatėme kalnus batų ant skardžių ir supratome, jog išėję jų neberasime, nes žmonės, braudamiesi siauručiais pra­ėjimais, juos tiesiog nuspardo į tarpeklius. Laimei, mūsų gidas Teklu pasirūpino, kad mums nereikėtų grįžti basomis. Už keletą dolerių jis pasamdė „batininką“ – tas vaikinas prie bažnyčios durų sudėdavo mūsų batus į atskirą maišą ir laikydavo rankose, kol išeisime.

Bažnyčių vidus nė iš tolo neprimena mūsiškių. Jos yra tamsios, daug kur teko eiti apgraibomis. Grindys išklotos įvairiausiais kilimais, takais, to­dėl nuo kojų prakaito oras bu­vo sunkus. Bažnyčiose nėra ir mums įprasto altoriaus. Pati švenčiausia vieta uždengta užuolaidomis, už kurių yra Šven­tosios Sandoros skrynios kopija. Tai visų šventenybių šventenybė, kuri tik kartą per metus parodoma tikintiesiems. Pati Sandoros skrynia su Dievo įsakymais yra Aksume. Žydai sako, kad etio­pai ją iš Jeruzalės pavogė, o šie teigia, jog pats išminčius Saliamonas ją atidavęs savo sūnui, kurio buvo susilaukęs su Sabos karaliene Mi­kalda, Etiopijos valdove.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)