„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Etiopijos sostinė Adis Abeba ir kiti miestai

(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25, 29)

Etiopijos miestai nebuvo mūsų kelionės prioritetas, tačiau važiuodami per juos, visada sustodavome ir ap­lankydavome charakteringiausias jų vietas. Afrikoje tokios vietos pirmiausia yra turgūs.

Pas propropro...

Pažintį su Etiopijos miestais pra­dedame nuo jos sostinės Adis Abebos, kurioje nusileido mus lėktuvas. Adis Abeba mūsiškai reiškia „naujoji gėlė“. Sostinė yra plynaukštėse, beveik pustrečio kilometro virš jūros lygio ir yra viena iš aukščiausiai įsikūrusių pasaulio sostinių (po Bolivijos La Paso ir Ekvadoro Kito). Tai – didelių kont­rastų miestas, kuriame persipina ir skurdas, ir šviesesnis gyvenimas. Miestas gana judrus, jame be priežiūros vaikšto karvės, ožkos, avys, asilai, paukščiai. Oras dvokiantis, o žmonių – kaip skruzdėlyne. Čia viskas parduodama gatvėje: vaisiai, sultys, mėsa, vanduo, kava, visokiausias maistas, spauda, knygos, malkos ir t.t. Prekeiviai sėdi ant žemės, čia pat ant nešvaraus skuduro išdėliotos prekės. Gatvėje remontuojamos mašinos, mėtosi sudilusios padangos, iš kurių čia pat gaminamos basutės, stovi surūdijusi technika. Miega benamis, užsiklojęs apdriskusiu nešvariu skuduru, šalia vyras atsistojęs nesigėdindamas šlapinasi... Pačiame miesto centre šalia visai puikių pastatų glaudžiasi beviltiš­kos lūšnos, gatvelės primena bekeles, kuriose bėgioja basi ir nuskurę vaikai.

Adis Abeba – labai žalias miestas, gausiai apželdintas eukaliptais. Iš lankyti­nų objektų pirmiausia užsukame į Etio­pijos nacionalinį muziejų, kuriame mūsų „lau­kia“ propropro...močiutė Liusi, t.y. Liu­si fosilija. Mokslininkai sako, kad jai daugiau nei 3,2 mln. metų ir kad tai yra seniausias iki šiol žemėje rastas mūsų protėvis, turintis daugiausiai sąsajų su homo sapiens genu. Kitos muziejaus ekspozicijos pristato šalies istoriją, kultūrą, papročius ir t.t. Adis Abebos universite­te (įkurtame 1950 m.) aplankome Etno­lo­­gi­jos muziejų. O ir po patį universitetą labai įdomu pasižvalgyti. Tik gavosi at­virkščiai: studentai bei dėstytojai kur kas labiau spoksojo į mus, „blyškiaveidžius“...

Pravažiuojame Afrikos vienybės organizacijos, JTO Afrikos ekonomikos ko­misijos būstines. Dėl jų Adis Abeba dar vadinama visos Afrikos sostine. Su­sto­­jame prie aštuonkampės Šv. Jur­gio krikščionių koptų katedros, pastaty­tos 1896 m., taip pat prie moderniosios Af­rikos halės su vitražo langais, Me­ne­liko II rūmų. Grožimės pano­raminiu vaizdu nuo En­tono kalno, kurio aukštis – 3200 metrų. Jaučiame už­gulusias ausis, keistą svaigulį – lygumų žmogaus „liga“. Apžiūrime imperatoriaus Meneliko II buvusią rezidenciją, suręstą iš molio, Šv. Marijos bažnyčią, kur imperatorius buvo karū­nuotas karaliumi, taip pat Šv. Jurgio mu­ziejų. Užsukame ir į Raudonojo teroro muziejų. Pažįstamas „vaizdelis“: komunistas ir Afrikoje yra komunistas.

Apie Adis Abebos Merkatų turgų sakoma, kad tai yra miestas mieste. Tai didžiausias turgus po atviru dangumi visoje Afrikoje. Milžiniška teritorija, kurioje ne tik perkama, parduodama, bet ir atliekamos įvairiausios paslaugos: perrinkinėjamos kavos pupe­lės, rūšiuojamas metalas, gydoma užkalbėjimais, iš molio ir sviesto mišinio daromos šukuosenos ir kt. Čia po atviru dangumi dūzgia siuvimo mašinos, kaukši plaktukai, galvijams lupamos odos...

Bahir Dara

Tankiausiai apgyvendintos yra vande­nų pakrantės. Netgi tų vandenų, kurie per sausras išdžiūsta. Vienas tokių – Bahir Daros miestas prie Tanos ežero, įsikūręs 1800 m aukštyje. Lietuvaičiai šį ežerą turėjo įsidėmėti, nes būtent jį ekologijos žygio „Vanduo – tai gyvybė“ metu 2013-ųjų sausio 15–16 d. perplaukė Vidmantas Ur­bo­nas. Tana yra vienas didžiausių aukštikalnių ežerų pasaulyje: 84 km ilgio, 66 km pločio, o didžiausias gylis – 15 m. Be to, čia prasideda ir Mėlynojo  Nilo ištakos, vėliau jis įsilies į didžiausią Afrikos Nilo upę. Maž­daug už 30 km nuo miesto centro yra Mėlynojo Nilo kriokliai, vietinių vadinami Tis Abay, mūsiškai – „rūkstantis vanduo”. Vanduo krinta iš 45 m aukščio keturiomis srovėmis ir at­rodo labai įspūdingai. Nilo plotis virš krioklio – apie 400 m. Didžiulis vandens srautas, besiveržiantis per sta­čius slenksčius ir krintantis žemyn iš didelio aukščio, iš toli primena rūko užuolaidas. Mėlynasis Ni­las, padaręs didžiulį lanką Etiopijos kal­nynu, vėliau susilieja su Baltuoju Ni­lu, ištekėjusiu iš Vik­to­rijos ežero. Taip iš didžiųjų Af­ri­kos ežerų prasideda ilgiausia pasaulio upė Ni­las. 

Atvykome į miestą, o pasakoju apie ežerą... Tiesą sakant, būtent jis palieka didžiausią įspūdį, nes miestas vėlgi pasirodė labai nevalyvas ir skurdus. Tuo tarpu ežere suskaičiuojamos 38 salos, kurių pačiose atokiausiose stūkso 20 vienuolynų ir bažnyčių. Dėl izoliacijos nuo aplinkinio pasaulio į šiuos vienuolynus saugojimui buvo suvežta labai daug meno kūrinių iš įvairių šventovių. Ne visi vienuolynai ir bažnyčios yra lankomos, ne į visus įleidžiamos moterys, tačiau keletą jų pavyko aplankyti. Bene didžiausią įspūdį paliko Ura Zidane Mihiret vienuolyno bažnyčia su unikalia XVI–XVII a. ikonų kolekcija. Beveik visi vienuolynai bei jų bažnyčios puošti tradicine tapyba religine tematika. Dar įspūdingai atrodė varpai – virvėmis perrišti plokšti akmenys.

Šventasis Aksumas

Tigre provincijos kalnuose, kurių viršūnės siekia iki 4 km, dunkso Aksumas, koptų religinis centras, kuris iki X a. bu­vo galingos Aksumitų imperijos sostinė, kur buvo karūnuojami Etiopijos karaliai. Deja, XVI a. miestas buvo sugriautas musulmonų.

Etiopai šventai tiki, kad būtent Ak­su­mo mieste dar gerokai prieš Kristų gyveno Sabos karalienė Mikalda, kad būtent čia buvo atgabenta ir iki šiol tebesaugoma Sandoros skrynia, kurios niekam nelemta pamatyti, išskyrus vieną šventiką. 

Beveik tūkstantį metų iki Kristaus Ak­sumas buvo judrus miestas kelių tarp Afrikos ir Azijos sankryžoje. Deja, ne tiek jau daug Aksumo didybės belikę. Ap­žiū­rime monolitinio granito obeliską su sim­bolinėmis graviūromis. Dik­tatoriaus Mu­solinio laikais stelos buvo išvežtos į Romą ir tik 2005 m. grąžintos etiopams. Nenusakomas jausmas api­ma žvelgiant į Šv. Mergelės Marijos Sio­no bažnyčią, kurios koplyčioje saugoma Sandoros skrynia. Aplankome lobyną, kuriame eksponuojamos Etiopijos karalių karūnos ir kitos brangenybės.  Ap­žiū­rime uoloje išskaptuotą Liūto stelą. Įdomūs granito karjerai, kuriuose rankiniu būdu buvo gaminami obeliskai – gera proga susipažinti su archajiš­ka obeliskų gamybos technika. Dera nusilenkti ir Karališkajam nekropoliui, esan­čiam Likano kalno papėdėje.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)

Daugiau šioje kategorijoje: « Gyvenimo pynė Gatvės muzikos diena »