Etiopijos sostinė Adis Abeba ir kiti miestai
(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25, 29)
Etiopijos miestai nebuvo mūsų kelionės prioritetas, tačiau važiuodami per juos, visada sustodavome ir aplankydavome charakteringiausias jų vietas. Afrikoje tokios vietos pirmiausia yra turgūs.
Pas propropro...
Pažintį su Etiopijos miestais pradedame nuo jos sostinės Adis Abebos, kurioje nusileido mus lėktuvas. Adis Abeba mūsiškai reiškia „naujoji gėlė“. Sostinė yra plynaukštėse, beveik pustrečio kilometro virš jūros lygio ir yra viena iš aukščiausiai įsikūrusių pasaulio sostinių (po Bolivijos La Paso ir Ekvadoro Kito). Tai – didelių kontrastų miestas, kuriame persipina ir skurdas, ir šviesesnis gyvenimas. Miestas gana judrus, jame be priežiūros vaikšto karvės, ožkos, avys, asilai, paukščiai. Oras dvokiantis, o žmonių – kaip skruzdėlyne. Čia viskas parduodama gatvėje: vaisiai, sultys, mėsa, vanduo, kava, visokiausias maistas, spauda, knygos, malkos ir t.t. Prekeiviai sėdi ant žemės, čia pat ant nešvaraus skuduro išdėliotos prekės. Gatvėje remontuojamos mašinos, mėtosi sudilusios padangos, iš kurių čia pat gaminamos basutės, stovi surūdijusi technika. Miega benamis, užsiklojęs apdriskusiu nešvariu skuduru, šalia vyras atsistojęs nesigėdindamas šlapinasi... Pačiame miesto centre šalia visai puikių pastatų glaudžiasi beviltiškos lūšnos, gatvelės primena bekeles, kuriose bėgioja basi ir nuskurę vaikai.
Adis Abeba – labai žalias miestas, gausiai apželdintas eukaliptais. Iš lankytinų objektų pirmiausia užsukame į Etiopijos nacionalinį muziejų, kuriame mūsų „laukia“ propropro...močiutė Liusi, t.y. Liusi fosilija. Mokslininkai sako, kad jai daugiau nei 3,2 mln. metų ir kad tai yra seniausias iki šiol žemėje rastas mūsų protėvis, turintis daugiausiai sąsajų su homo sapiens genu. Kitos muziejaus ekspozicijos pristato šalies istoriją, kultūrą, papročius ir t.t. Adis Abebos universitete (įkurtame 1950 m.) aplankome Etnologijos muziejų. O ir po patį universitetą labai įdomu pasižvalgyti. Tik gavosi atvirkščiai: studentai bei dėstytojai kur kas labiau spoksojo į mus, „blyškiaveidžius“...
Pravažiuojame Afrikos vienybės organizacijos, JTO Afrikos ekonomikos komisijos būstines. Dėl jų Adis Abeba dar vadinama visos Afrikos sostine. Sustojame prie aštuonkampės Šv. Jurgio krikščionių koptų katedros, pastatytos 1896 m., taip pat prie moderniosios Afrikos halės su vitražo langais, Meneliko II rūmų. Grožimės panoraminiu vaizdu nuo Entono kalno, kurio aukštis – 3200 metrų. Jaučiame užgulusias ausis, keistą svaigulį – lygumų žmogaus „liga“. Apžiūrime imperatoriaus Meneliko II buvusią rezidenciją, suręstą iš molio, Šv. Marijos bažnyčią, kur imperatorius buvo karūnuotas karaliumi, taip pat Šv. Jurgio muziejų. Užsukame ir į Raudonojo teroro muziejų. Pažįstamas „vaizdelis“: komunistas ir Afrikoje yra komunistas.
Apie Adis Abebos Merkatų turgų sakoma, kad tai yra miestas mieste. Tai didžiausias turgus po atviru dangumi visoje Afrikoje. Milžiniška teritorija, kurioje ne tik perkama, parduodama, bet ir atliekamos įvairiausios paslaugos: perrinkinėjamos kavos pupelės, rūšiuojamas metalas, gydoma užkalbėjimais, iš molio ir sviesto mišinio daromos šukuosenos ir kt. Čia po atviru dangumi dūzgia siuvimo mašinos, kaukši plaktukai, galvijams lupamos odos...
Bahir Dara
Tankiausiai apgyvendintos yra vandenų pakrantės. Netgi tų vandenų, kurie per sausras išdžiūsta. Vienas tokių – Bahir Daros miestas prie Tanos ežero, įsikūręs 1800 m aukštyje. Lietuvaičiai šį ežerą turėjo įsidėmėti, nes būtent jį ekologijos žygio „Vanduo – tai gyvybė“ metu 2013-ųjų sausio 15–16 d. perplaukė Vidmantas Urbonas. Tana yra vienas didžiausių aukštikalnių ežerų pasaulyje: 84 km ilgio, 66 km pločio, o didžiausias gylis – 15 m. Be to, čia prasideda ir Mėlynojo Nilo ištakos, vėliau jis įsilies į didžiausią Afrikos Nilo upę. Maždaug už 30 km nuo miesto centro yra Mėlynojo Nilo kriokliai, vietinių vadinami Tis Abay, mūsiškai – „rūkstantis vanduo”. Vanduo krinta iš 45 m aukščio keturiomis srovėmis ir atrodo labai įspūdingai. Nilo plotis virš krioklio – apie 400 m. Didžiulis vandens srautas, besiveržiantis per stačius slenksčius ir krintantis žemyn iš didelio aukščio, iš toli primena rūko užuolaidas. Mėlynasis Nilas, padaręs didžiulį lanką Etiopijos kalnynu, vėliau susilieja su Baltuoju Nilu, ištekėjusiu iš Viktorijos ežero. Taip iš didžiųjų Afrikos ežerų prasideda ilgiausia pasaulio upė Nilas.
Atvykome į miestą, o pasakoju apie ežerą... Tiesą sakant, būtent jis palieka didžiausią įspūdį, nes miestas vėlgi pasirodė labai nevalyvas ir skurdus. Tuo tarpu ežere suskaičiuojamos 38 salos, kurių pačiose atokiausiose stūkso 20 vienuolynų ir bažnyčių. Dėl izoliacijos nuo aplinkinio pasaulio į šiuos vienuolynus saugojimui buvo suvežta labai daug meno kūrinių iš įvairių šventovių. Ne visi vienuolynai ir bažnyčios yra lankomos, ne į visus įleidžiamos moterys, tačiau keletą jų pavyko aplankyti. Bene didžiausią įspūdį paliko Ura Zidane Mihiret vienuolyno bažnyčia su unikalia XVI–XVII a. ikonų kolekcija. Beveik visi vienuolynai bei jų bažnyčios puošti tradicine tapyba religine tematika. Dar įspūdingai atrodė varpai – virvėmis perrišti plokšti akmenys.
Šventasis Aksumas
Tigre provincijos kalnuose, kurių viršūnės siekia iki 4 km, dunkso Aksumas, koptų religinis centras, kuris iki X a. buvo galingos Aksumitų imperijos sostinė, kur buvo karūnuojami Etiopijos karaliai. Deja, XVI a. miestas buvo sugriautas musulmonų.
Etiopai šventai tiki, kad būtent Aksumo mieste dar gerokai prieš Kristų gyveno Sabos karalienė Mikalda, kad būtent čia buvo atgabenta ir iki šiol tebesaugoma Sandoros skrynia, kurios niekam nelemta pamatyti, išskyrus vieną šventiką.
Beveik tūkstantį metų iki Kristaus Aksumas buvo judrus miestas kelių tarp Afrikos ir Azijos sankryžoje. Deja, ne tiek jau daug Aksumo didybės belikę. Apžiūrime monolitinio granito obeliską su simbolinėmis graviūromis. Diktatoriaus Musolinio laikais stelos buvo išvežtos į Romą ir tik 2005 m. grąžintos etiopams. Nenusakomas jausmas apima žvelgiant į Šv. Mergelės Marijos Siono bažnyčią, kurios koplyčioje saugoma Sandoros skrynia. Aplankome lobyną, kuriame eksponuojamos Etiopijos karalių karūnos ir kitos brangenybės. Apžiūrime uoloje išskaptuotą Liūto stelą. Įdomūs granito karjerai, kuriuose rankiniu būdu buvo gaminami obeliskai – gera proga susipažinti su archajiška obeliskų gamybos technika. Dera nusilenkti ir Karališkajam nekropoliui, esančiam Likano kalno papėdėje.
Nijolė PETROŠIŪTĖ
AUTORĖS nuotr.
(Bus daugiau)