Mano jaunystės ir mokslo metų prisiminimai

1950-ųjų pavasa­rį sovietų valdžia pradėjo jaunuolių šaukimą į armiją. Šau­kimus gavo ir mano vyresnieji broliai – 1928 ir 1929 m. gimimo Mečius ir Alfonsas. Sunkiai buvo sprendžiama skaudi dilema – eiti pas miško brolius ar į okupacinę kariuomenę. Tuo laiku partizaninis pasipriešinimas jau buvo nusilpęs, išs­ivaduoti be užsienio pagalbos Lietuvai galimybių nebeliko. Pažįstami par­ti­za­nai patarė apsispręsti patiems. Šeimoje nutarėme, kad reikia tarnauti kariuomenėje, tad 1950 m. balandžio 21 d. išlydėjome Mečių, o 27 d. – Al­­fon­są. Vieną ir kitą tėvukas nu­vežė vežimu į Rietavą. Tuo metu dar priklausėme Rietavo apskričiai, kur buvo karinis komisariatas. 

Su nerimu laukėme žinių. Ga­vę laiškus sužinojome, kad Me­čius pateko į karinį dalinį, kuris statė aerodromus Li­pec­ko srityje, o Alfonsas tar­navo Lvove. Sąlygos buvo neleng­vos, maistas – prastokas. Siųsdavome jiems siuntinius su dešromis, kumpiais, lašiniais bei kito­mis kaimo gėrybėmis. Tuo metu tar­nybos laikas buvo treji metai. Mečius grįžo 1953-iųjų lap­kritį, išmokęs geodezininko ir statybininko specialybių. Įsidarbino Kau­ne, durpių pra­­monės valdyboje meistru. Vė­liau baigė Kauno politechnikumą. Alfonsas dėl sveikatos iš armijos buvo paleistas 1952-ųjų vasarį. Įgijęs traktorininko teises dirbo Kvėdarnos mašinų traktorių stotyje (MTS) briga­dininku ir daug padėjo šeimai, nes už darbadienį tuomet atseikėdavo po kelis šimtus gramų piktžolėtų javų. Trak­to­rininkai dalį atlyginimo gaudavo grūdais. Pri­simenu, kaip tėvas už visų me­tų darbą kolūkyje parsivežė tris nedidelius maišus dirsėtų rugių. 

Betvarkė ir pareigūnų nesą­žiningumas skatino žmones iš kolūkio vogti ar kitaip „kom­binuoti“, kad turėtų duonos. Iš savo žemėje išaugintų ru­gių slapta prisiblokšdavo­me grūdų. Juos slėpdavome po šie­nu dideliame lovyje. Už to­kį „nusikaltimą“ grėsė sunkios bausmės. Mū­sų pus­seserės Pu­lei­ky­tės vyras Ru­­dys iš Kal­niš­kių kaimo (prie Te­­­ne­nių) už pus­maišį pasisa­vin­tų grūdų bu­vo nuteistas 10 me­tų pataisos darbų lagerio. Ap­suk­resni ūkininkai nemažai der­liaus užsiaugindavo 60 arų sody­bi­niuo­se sklypuose. Juo­se žieminius rugius sėti buvo drau­džiama. Tokių sklypų dydis priklausė nuo matavimo komisijos ge­ranoriš­ku­mo. Gerai pavaišinus, „ma­ti­nin­­kai“ skirdavo didesnį. 

1950 m. buvo panaikintos aps­kritys ir įkurtos sritys. Kvė­dar­na, Šilalė ir kiti aplinki­niai miesteliai buvo priskirti Klaipėdos sričiai. Klaipėdoje įvyko srities moksleivių spartakiada, ku­rio­je ir man teko dalyvauti. Spar­takiados dalyviai galėjo būti ne vyresni kaip 18 metų, o man tada buvo daugiau. Todėl mane užrašė, berods, Romano Pet­ro­šiaus pavarde. Dalyvavau ieties ir granatos metimo varžybose. Nors treniruotis beveik neteko, nes ieties mokyk­la neturėjo, bet netikėtai tapau ieties metimo čempionu. Granatos me­time prizinę vietą užėmė mūsų mokyklos mokinys Ed­­mundas Rim­­kus,

kuris varžėsi ir trum­pų nuotolių bėgimo rungty­se. Iš Kvė­­dar­nos dar dalyva­vo K. Vai­čiu­lis, A. Kers­­naus­kas, Z. Sta­ne­vi­čius bei k­t. 

Vyko ir krepšinio varžybos. Telšių moksleivių rinktinėje veržlumu, staigiais metimais žavėjo atletiškas šviesiaplaukis vaikinas. Tai buvo Sta­sys Stonkus, vėliau – žymus Lie­tuvos krepšininkas, kūno kultūros ir spor­to darbuotojas, knygų autorius. 

Kvėdarnos mokykla toliau plėtėsi, gražėjo ir 1950 m. rudenį mus sutiko beveik visa suremontuota. Pra­dėjau mokytis aštuntoje klasėje, atsirado naujų mokinių, kurie atėjo iš kitų septynmečių. 

Laikai dar buvo neramūs, pasipriešinimas okupacijai nebuvo palaužtas. Tremtyje atsidūrė ne vieno moksleivio šeima. Sunkiai sekėsi mokykloje suburti komjaunimo organizaciją. Ne kartą buvau kviečiamas agitatorių iš apskrities ir rajono komjaunimo komitetų, kurie įvairiais būdais spaudė stoti, bet aš griežtai atsisakydavau, motyvuodamas, jog gyvenu šalia miško. Be to, neseniai buvo nušautas mokinys, komjaunuolis Lisauskis (ar Li­sauskas). Tai daugelį išgąsdino ir sulaikė nuo komjaunimo. Vyresnėse klasėse įstojo daugiau, nes buvo gąsdinama, kad ne komjaunuoliai nebus pri­imami į aukštąsias mokyklas. 

1951-aisiais vyresniems atėjo laikas tarnauti sovietinėje armijoje. Sausio pabaigoje, spiginant 25 laipsnių šalčiui, teko rogėmis važiuoti į Skaudvilės komisariatą prisistatyti komi­sijai. Tų pačių metų rudenį būtų tekę išeiti į armiją, bet ma­­ne laikinai paliko kaip vienintelį šeimos maitintoją, nes pa­gal dokumentus tėvai buvo pen­sininkai, du broliai tarna­vo ar­mijoje, o jauniausiam – tik 13 metų. Tąkart į armiją buvo paimtas ma­no vaikystės draugas Aloy­­zas Jakas, kai kurie kiti mū­sų mokyklos mokiniai. Tas pats iškilo ir 1952-ųjų rudenį. Vy­riau­siasis brolis Alfonsas jau buvo grįžęs, todėl man teko „susirgti tuberkulioze“. O 1953 m. rudenį komisariate pasižadė­jau baigęs vidurinę stoti į karo mokyklą. Pasisekė išvengti tarnybos, nors studijuojant Že­mės ūkio akademijos Miš­kų fakultete ragavau karinių mokslų ir gavau karininko laips­nį. 

Antanas LINGIS

Vilnius

(Bus daugiau)