Požerės istorijos

Vyresnioji karta išeina, nusinešdama su savimi nuos­tabiausias istorijas, dainas, amatų paslaptis ir valgių receptus. Ar negalėtume išsaugoti bent dalį žūvančių lobių? Požerės kaimo bendruomenės pirmininkė Dalia Petrošienė rado neblogą būdą - ji ėmėsi videokameros ir kartu su aktyviais jaunaisiais kaimo bendruomenės nariais patraukė pas vyresnius kaimo žmones.

Močiutės Elenos kastinis

Grietinė, sviestas, drus­ka, česnakai - tai viskas, kas reikalinga kastiniui sukti. Ir dar indelis virtų neluptų bulvių. Bulvės vėliau, kai bus gatavas kastinis. Bulvės su kastiniu - štai skanumėlis!

- Grietinė turi būti šilta, tokia drungna, - aiškina močiutė Elena. - Kitaip neištirps sviestas.

Elena Mikavičienė - seniausia, o gal ir vienintelė kastinio sukėja visame Požerės kaime. Dabar ji kaimo vaikams aiškins, kaip sukti kastinį, vaikai viską darys patys, o kaimo bendruomenės pirmininkė filmuos. Taip atminčiai liks dar vienas žemaičių kultūros perlas.

Tai kaip su tuo kastiniu?

Šarūnė senolės nurodymu pila grietinę į molinį ąsotį, ąsotį stato į kitą puodą su šiltu vandeniu. Kodėl šiltu? Todėl, kad neatvėstų grietinė. Tik šiltoje grietinėje sviestas tirps.

- Dabar dėk sviestą ir suk, - sako močiutė.

Orestas ima sukti mediniu šaukštu. Suka ir suka. Kiek reikės sukti? Ar užteks valandos?

- Kaip kada, - aiškina senolė. - Jeigu peršildai arba peršaldai, reikia ilgiau...

Žodžiu, svarbu nutaikyti temperatūrą, tada darbas eis greitai. Pagaliau sviestas šiltoje grietinėje ištirpsta, pasidaro vientisa masė.

- Dabar reikia išimti iš šilto vandens, - moko močiutė.

Baigiama sukti jau vėsesnę masę. Ištirpęs sviestas virsta  tiršta koše. Sakytumei - sviestas, bet po jo lieka pasukos. O čia - jokių pasukų. Viskas - ir sviestas, ir grietinė, ir pasukos - tapo vientisu kastiniu. Dabar jau laikas berti druskos, česnako, įsidėti į lėkštę ir valgyti su šilta bulve. Tikrai skanu!

Trumpas D. Petrošienės filmukas apie kastinio sukimą - tai tik dalis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamo projekto „Muna gimtini Žemaitija“. Kitos istorijos - irgi apie Požerės kraštą.

Žuvies užteko ir kiaulėms

Albinas Litvinas iš Dar­gių kaimo pasakoja apie žvejybą Paršežeryje ir Sietuvos upėje:

- Tada tai buvo žuvies! Ypač lydekų, ešerių. Užspeisdavę keturis venterius, mes, pacanai, prikratydavome jos pilną krestį. O tada perkiš­ame pagalį ir parnešame jį namo. Ir rūkydavom, ir pasūdę laikėm. Juk nei elekt­ros, nei šaldytuvų tais laikais nebuvo. Mama sakydavo: „Tą didžiąją žuvį išskroskit, išvirsim kiaulėms. Tik kad ašakų nebūtų!“ Lydekos, ešeriai būdavo po tris kilogramus!

O kai melioracija čia pra­ėjo, ūkis pasiuto trąšas sėti, purkšti javus, tada žuvys ėmė dvėsti, nebegalėjai nė maudytis. Nuo tada mažai žuvies beliko. Nė ark­lių išmaudyti nebebuvo kur - tiek negyvos žuvies atsirado. Toks Jucius buvo stambus vyras, plaukti gerai mokėjo, bet nė jis nepaplaukdavo - šitiek plū­duriavo užtroškusių žuvų. Mat purškė laukus, o per melioracijos kanalus viskas subėgo į ežerą. Dabar žuvies tiek nebėra.

Jonas rusus pasitiko su duonos kepalu

Pasakoja Jonas Litvinas iš Dargių kaimo:

- Karo metu rusų armiją pasitikau su duonos kepalu... Taip atsitiko. Frontui artinantis, tėvas iškasė duobę, užgrindė pagaliais, uždėjo šiaudų, žemės užvertė. Mes ten nak­vojom, kai frontas ėjo. Mama buvo duoną iškepusi, ją sunešėme į apkasą. Ryt­metį, kai atsikėlėm, parėjom į trobą, o ten - nieko valgomo. Buvo kiaulėms išvirtų mažų bulbi­kių - ir tų nelikę. Rusas tą naktį užėjo ir suvalgė viską, kas tik buvo valgoma.

Reikia duonos parnešti iš apkaso. O buvo įsakyta niekam neiti į lauką. Mat šaudys. Kad suaugę negali eiti į lauką, tai tėvas pasiuntė mane. Sako: „Tavęs nešaudys“. O aš jau buvau vyras kokių šešių metų, duonos kepalą panešti galėjau. Taigi, sakė, paimk kepalą ir parnešk.

Aš nubėgau, paėmiau. O per kiemą pro šalį ir važiuoja, ir pėsčiomis traukia rusų kolonos. Taip buvo, kai rusas ginė vokietį. Žiūriu, važiuoja ark­liais, jaučiais, ir dar kupranugaris su kupranugariuku. Aš, vaikas, nematęs tokio gyvulio, atsistojau su tuo duonos kepalu glėbyje ir žiūriu...

Stoviu prie trobos, spoksau į kup­ranugariuką. Vienas kareivis atsiskyrė nuo rikiuotės, paėmė duonos kepalą, tapšnoja man per petį, kažką sako. Šnekėjo, šnekėjo, galvą glostė, tik aš nieko nesupratau. Paskui dar šnekėjo tėvui pro langą, bet jis irgi rusiškai nesuprato.

Parėjau į trobą, tėvas ir sako: „O ko stovėjai?“ „Tai kad toks gražus tas gyvuliukas!“ - sakau. Tėvas liepia: „Eik, ant­rą kepalą parnešk. Tik nežiūrėk nė į ką!“

Antrą kepalą parnešiau. Dabar kai pagalvoju, tai tas rusas tada pamislijo, kad aš juos išėjau sutikti su duona. Jei suaugę negalėjo rodytis kieme, tai pasiuntė vaiką su duonos kepalu. Ko gero, taip tas kareivis pamanė.

Čia maudėsi milžinai

Pelkėje tarp Paršežerio ir Lūks­to ežerų yra tokia akis, kuri vietinių žmonių nuo seno vadinama Milžinų mau­dyk­la. Ji buvusi labai gili, grįsta ąžuolų rąstais. Milžinai ne tik maudyklą įsirengė, jie ir kūlgrindas per tuos pelkynus nutiesė. O kas daugiau? Negi kelius per šitokius gilius pelkynus būtų kūliais (akmenimis) išgrindę paprasti žmonės?

Žinoma, istorijos apie milžinus - tai tik legendos. Bet negi rąstais grįsta maudykla - irgi legenda? J. Litvinas iš Dargių tvirtina, jog tokia maudykla - tikras dalykas.

- Dabar ten yra dumblynas ir duobė, o mano vaikystės laikais buvo švarus, permatomas vanduo, - D. Petrošienės susuktame filmuke pasakoja J. Lit­vinas. - Atsigulę ant ledo, matydavom rąstų grindinį dugne. O gylis - kokie pen­ki - šeši metrai. Mes, vaikai, radom nupjautą ilgą pagalį, norėjome pasiekti dug­ną, bet nepasiekėm. Kam tas grindinys buvo, niekas nežino. Tik praminta, kad tai milžinų maudykla. Kad tokia gili, didelė, tai juk milžinų. Tada aplinkui buvo šienaujama pieva, o dabar yra miškas. Viskas ten uždumblėjo. Mes, vaikai, ant ledo su pačiūžom čiužinėdavome.

O ką J. Litvinas žino apie kūlgrindą, kuri eina skersai Sietuvos upelio ir pelkės?

- Kai paveldėjau Bronislavos žemę, gavau smetoninius nuosavybės dokumen­tus. Ten yra pažymėtas kelias Tverai - Kaltinėnai. Jis eina per upę. Aš esu ir važiavęs, ir raitas jojęs tuo keliu. Bruke, būdavo, ratai tarška. O vežėčios apsemtos. Tik lentikę pasidėjęs galėjai sausas išvažiuoti.

O kaip dabar? Ar galima būtų nueiti ir pažiūrėti tą milžinų maudyklą? J. Litvinas nesveikavo, tai mums su D. Pet­rošiene kelią sutiko parodyti jo anūkas Ovidijus Kazlauskas.

- Ir apie tą Milžinų maudyk­lą, ir apie kūlgrindą iš senelio buvau girdėjęs, tačiau nekreipiau į tai dėmesio, - pasakoja Ovidijus. - Ko tik žmonės neprišneka! Bet kai pas mus į Požerės mokyklą atvažiavo specialistai iš Varnių regioninio parko ir dar sykį papasakojo apie tą maudyklą bei kūlgrindas, supratau, kad čia - rimtas reikalas. Su draugais nubėgome, susiradome tas kūlgrindas ir išbandėme. Tada apie jas dar nedaug kas žinojo, jos nebuvo išgarsintos ant visos Lietuvos.

Dabar per Sietuvos pelkę eina lentomis grįstas pažintinis takas. Ovidijus juo nuvedė mus iki Milžinų maudyklos. Ta maudykla - didžiulis juodo vandens akivaras. Vadinasi, čia ant ledo Ovidijaus senelis atsigulęs žiūrėdavo į dugną ir matydavo rąstus. Dabar viskas taip pridumblėję, jog nematytumei nieko.

O kūlgrinda per Sietuvą ir tada buvo po dumblu. Juk kūlgrinda - slaptas kelias, pašaliniai jo neturi matyti. Tik dabar jis šiek tiek pravalytas, ir visiems matyti žymė. Todėl tai - ne tik vietiniam jaunimui, bet ir turistams puikiausia atrakcija!

- Jeigu ta kūlgrinda sugalvosite bristi į Apvaršuvos kaimą, pasirinkite karštą vasaros dieną, - pataria Ovidijus. - Čia vieni šaltiniai, dumb­las labai šaltas, o bristi kai kur reikės iki juosmens. Užtat įdomus jausmas, kai eini per dumblyną, o po kojomis jauti tuos akmenis... Ir kai pagalvoji apie istoriją, apie tai, kada jie buvo padėti... Iš tiesų kūlgrindos yra trys. Žmonės sako, jog viena eina dar ir per Lūksto ežerą, bet tai, aišku, legendos, - netiki Ovidijus.

Petras DARGIS 

AUTORIAUS nuotr. ir kad­rai iš Požerės kaimo bend­ruomenės filmuko