„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Redakcija

Sava mokykla – visada brangi ir miela

Penktadienį Simono Gaudėšiaus gimnazija minėjo 100 metų jubi­lie­jų. Į šventę „Buvom – esam – būsim“ plūdo svečiai: buvę mokiniai ir mokytojai, gimnazijos bendruomenės nariai, pasveikinti atvyko ger­biami kraštiečiai bei rajono vadovai. 

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija šiemet išleis 80-ąją abiturientų laidą. Per šimtą metų šią mokyk­lą baigė keli tūkstančiai mokinių, todėl su jos istorija yra susijusi didelė dalis rajono gyventojų. Paminėti gimnazijos jubiliejų atvyko buvę direktoriai Danutė Jurkšaitienė, Eugenija Norvilienė, Liudo Liutiko sūnus Ro­mas Liutikas. Gimnazijos bendruo­me­nė džiaugėsi sulaukusi pir­mųjų laidų mokinių Halinos Ra­čins­­kaitės, Jono Biržiškio, Albino Bag­do­no, Al­vydo Želpio bei kitų visuomenėje žinomų žmonių, taip pat atvyko 8 iš 13 buvusių mokinių prezidentų.  

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija šiai šventei ruošėsi, ne vieną dieną repetuodama bendrą, pagrindiniu jubiliejaus akcentu tapusį šokį – gimnazijos kieme kartu sukosi per 400 žmonių. Smagiai nuteikė mokinių, mokytojų ir tėvų koncertas, pradžiugino skambus Dariaus ir Girėno progimnazijos  mokinių sveikinimas. 

Didžiulį įspūdį visiems paliko gimnazijoje veikusios ekspozicijos „Vakar ir visados“, „Senoji Šilalė“, „Didžioji gim­nazijos laidų knyga“, „Gimnazijos istorijos liudininkai“, „Kad ir kur be­ei­tum, vis tiek esi čia“ bei paroda „Mo­kyk­­la – tai AŠ“. Rengiant ekspozicijas, ieškant senų dokumentų, nuotraukų, atkuriant pamirštus istorijos faktus, daugiausiai darbo įdėjo gimnazijos muziejui vadovaujanti Aušra Baub­lienė. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Gatvės muzikos diena

Praėjusį šeštadienį Šilalės gatvėse jau 11 kartą muzikavo mūsų rajono grie­žėjai, dainorėliai, sulaukėme ir svečių. Renginio organizatorė, Šilalės kultūros centro instrumentalistė Regina Mockutė sako, kad šventė pavyko.

R. Mockutė primena, jog Gatvės mu­zikos diena šalyje vyksta 13 metų ir tik porą metų jos nebuvo dėl pandemijos apribojimų. 

„Pir­mai­siais metais renginyje dalyvavo tik pen­ki šalies didmiesčiai ir Šilalė – esame pirmasis miestas mažųjų kategorijoje, įsijungęs į renginį. Esu dėkinga visiems, kas mus palaiko, o ypač muzikantams, iš kurių Visdžiaugų kapela nėra praleidusi nė vienos Gatvės muzikos dienos. Ypatingo publikos susižavėjimo sulaukė senjorų kolektyvas „Bočiai“, – vardijo renginio organizatorė.

Ačiū instrumentalistė taria ir Šilalės baike­riams, padėkos verti svečius prie Kultūros centro pasitikę pu­čiamųjų or­kestro muzikantai su šo­­kėjo­mis, Lai­­mos Petkuvienės parengti solis­tai bei pačios R. Mockutės vadovaujamos dvi gitaristų „Gaida“ grupės. Pa­­šne­ko­vė pasidžiaugė ir grupės „Moxia“ iš Tau­ragės pasirodymu. 

„Ne visi muzikantai šįkart galėjo dalyvauti, nes kaip tik tuo pačiu metu Tau­ragėje vyko pasirengimas apskrities dainų šventei. Tikimės, kad kitąkart mūsų gatvėse muzika skambės dar gausiau“, – sakė renginio organizatorė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Moldova baiminasi, kad Rusija puls ir ją

Odesoje ir toliau labai bijoma, jog Maskva puls – miestą lengva apsupti, todėl gyventojams nebūtų galimybės pasprukti. Iš vienos pusės Odesą skalauja jūra, sausumoje pavojus kyla tiek iš dešinės, tiek iš kairės: vienoje pusėje už šimto kilometrų, ties Mykolajivo miestu, yra priartėjusi fronto linija, o kitoje už tokio pat atstumo prasideda Moldovos teritorijoje susikūrusi taip vadinama Padniestrės Moldovos respublika (PMR). Ir nors ji neturi sienos su Rusija, pasiskelbė įeinanti į jos sudėtį. 

Jei PMR armija, kuriai vadovauja Mask­vos kariškiai, nuspręstų įsijungti į karą, Odesa taptų visiškai apsupta ir patektų į mūšių katilą. Tad nusprendžiau nuvykti pasižvalgyti po PMR, nors nebuvau įsitikinęs, ar būsiu įleistas. Juolab, kad pas­tarąsias kelias savaites PMR vyko keistos provokacijos, dėl kurių Maskva įtarinėjo Mol­do­vą, o ši – Maskvą.

Vykdamas iki Moldovos sienos įsitiki­nau, kokia trapi yra Odesos situacija. Pa­aiškėjo, jog, norint patekti į Moldovą, reikia kirsti Dniestro upę, o tiltas tik vienas. Susprogdinus tiltą prie Palancų pasienio punkto, odesiečiai į Moldovą galėtų persikelti nebent valtimis, nes upė yra srauni ir kelių šimtų metrų pločio. Kitas tiltas – už 100 km, tačiau juo į Moldovą patekti galima, tik pervažiavus Maskvai pavaldžią PMR teritoriją.

Moldovos sostinę pasiekėme vėlų vakarą, mat mane vežęs vyriškis mašinoje turėjo svarbesnę keleivę – pabėgėlę iš Odesos, kurią reikėjo skubiai nugabenti į Rumunijos Jašio mieste esantį aerouostą, kad galėtų išskristi į Vokietiją pas susirgusią dukrelę. Ten moteris savo mamą bei tris vaikus buvo išgabenusi prieš du mėnesius, o pati grįžo vadovauti humanitarinės pagalbos centrui.

Dėl pigesnių bilietų odesiečiai keliauti labiau mėgsta ne iš Kišiniovo, bet iš už 150 km tolėliau esančio Jašio. Kirtus Moldovos ir Rumunijos sieną, laukė dide­lis nustebimas, mat stendai pakelėse skelbė, kad iš Moldovos atvykome... į Mol­do­vą.

Paaiškėjo, jog tiek šis Rumunijos regio­nas, tiek dabartinės Moldovos respub­li­kos teritorija prieš 600 metų buvo vieninga Moldovos karalystė. Ji prie Juo­do­sios jūros ribojosi su Lietuvos Didžiosios Ku­ni­gaikštystės žemėmis, jos sostinė bu­vo Ja­ši miestas, kuris dabar yra vadinamas

kultūrine Rumunijos sostine. Jaši turi sąsajų ir su Lietuva – 1646 m. cerkvėje susituokė Lietuvos didysis etmonas Janušas Radvila ir Mol­davijos kunigaikštytė Marija Lupu. Vė­liau jiedu apsigyveno Kėdainiuose.

Rumunija XlX a. susikūrė Moldovos karalystei apsijungus su Valakija ir Tran­­silvanija. 1812 m. rytinę karalystės dalį užėmusi Rusija teritoriją pavadino Besarabija, o jos sostine paskelbė Kišiniovą. 1920 m. Kišiniovas vėl tapo Rumunijos dalimi, tačiau 1940 m. Maskva dar kartą atplėšė Rytinę Mol­dovą, kurią pavadino Moldovos respub­lika ir nurodė naudoti kirilicą.

„Moldavų kalba yra visiškas Maskvos išmislas – įvedus rusiškus rašmenis, norėta dirbtinai atskirti nuo rumunų kalbos ir Rumunijos”, – paaiškino 54-erių Sergiu Durleshteanas. Šis Kišiniovo vers­lininkas gerai išmano Rumunijos istoriją, nes ją studijavo.

Jis papasakojo, jog nuo Rumunijos 1940 m. atplėšusi dalį Moldovos, Mask­va ištrėmė į Sibiro gulagus virš 100 tūkst. piliečių. Į visus vadovaujančius postus ministerijose bei įmonėse buvo atsiųsti funkcionieriai iš Rusijos, o rusifikacija čia buvo agresyvesnė, nei Lie­tu­voje, todėl miestuose ėmė dominuoti rusų kalba. Bijodami represijų, S. Dur­lesh­teano tėvai vaikus irgi leido į rusišką mokyklą, tačiau 1991 m. šaliai atgavus nepriklausomybę, verslininkas ne tik ėmė mokytis protėvių kalbos, bet ir priėmė Rumunijos pilietybę. Kadangi Moldovoje yra leidžiama dviguba pilietybė, daugybė gyventojų, be Moldovos paso, turi ir rumunišką, nes ši šalis yra Europos Sąjungos narė ir su tokiu pasu lengviau keliauti po pasaulį. 

„Rumunišką pasą daug kas išsiėmė dėl baimės, kad Rusija vėl gali okupuoti Moldovą. O su tokiu pasu būtų galima pabėgti į Vakarus”, – sakė S. Dur­leshteanas. Verslininkas prisipažino, jog Maskvai vasario 24-ąją užpuolus Uk­rainą, jis susidėjo svarbiausius daiktus, kad, rusams įsiveržus, galėtų emigruoti į Rumuniją.

S. Durleshteano nuomone, tokiam pabėgimui yra pasiruošę nemažai Kiši­nio­vo gyventojų. Baimę žmonėms labiausiai kelia tai, jog Moldovos teritorijoje įsikūrusi Maskvai pavaldi PMR, kurioje dabar vyksta keistos provokacijos. 

Kišiniove užkalbinta buvusi universiteto dėstytoja, matematikė Liuda Cibuk patvirtino, kad žmonės planuoja bėgti į Rumuniją, o iš ten – į kitas šalis. Du moters sūnūs visiems šeimos nariams išėmė Rumunijos pasus, taip apsidrausdami nuo galimos okupantų savivalės. Neoficialiais duomenimis, rumuniškus pasus jau turi pusė milijono iš šalyje gyvenančių 2,6 mln. Moldovos gyventojų, o prašymus dėl to yra padavę dar 40 tūkst. asmenų. Rumunija pasus išduoda tiems, kurie turi įrodymų, kad jų tėvai ar seneliai gyveno į Rumunijos teritoriją įėjusioje Moldovoje.

Atvykus į Kišiniovą, apima keistas įspūdis. Pagal oficialią statistiką, Mol­do­va yra pati neturtingiausia Euro­pos šalis, kurios trečdalis gyventojų darbo ieškoti yra išvykę į užsienį. Tačiau vaikštant po sostinės centrą, vargingumas visiškai nesijaučia – zuja naujos ar apynaujės mašinos, keliai ir šaligat­viai tvarkingi, namai išpuoselėti. Visgi pabendravus su gyventojais paaiškėjo, jog sostinės centro vaizdas yra apgaulingas, o provincijoje su darbu labai striuka. Istorijos muziejaus apsaugi­nin­kas Dorinas pasakojo, kad jo gimtajame kaime, esančiame 50 km nuo sostinės, net 62 proc. žmonių yra išvykę į užsienį. Dorinas sakė tiksliai žinantis skaičius, nes yra kaimo seniūno pavaduotojas.

Kišiniovas nustebino ir tuo, kad jo gyventojai noriai bendrauja, tačiau atsisako fotografuotis ir pasakyti savo pavardes. Teisinasi paprastai – čia gyvena nemažai rusų bei ukrainiečių, todėl esą savo nuomonę geriau nutylėti. Klau­siami apie politiką, atvirauti irgi nenori, bet pripažįsta, jog pas juos valdžios keičiasi labai dažnai, todėl pažiūrų geriau neviešinti.

Apie nenorą atvirauti užsiminė ir verslininko S. Durleshteano dukra. Vy­no eksporto firmai vadovaujanti mergina kartu su tėvu buvo įkūrusi pagalbos Uk­rainos pabėgėliams centrą, bet daugiau pasakoti sakė nenorinti. Šeima pabėgė­lius apgyvendino ne tik savo name, bet ir dviejose turimose sporto salėse. Vers­lininkai priglobė net dešimtadalį iš 400 tūkst. į Moldovą atvykusių ukrainiečių, tačiau to nereklamuoja, mat nors dalis merginos užsienio partnerių ir bičiulių tokią jos veiklą gyrė ir net rėmė, buvo ir tokių, kurie nustojo bendrauti.

S. Durleshteanas yra laikomas skvošo pradininku Moldovoje, šią sporto šaką prieš 20 metų išpopuliarinęs Ukrainoje ir Baltarusijoje. Prasidėjus karui, jis pasisiūlė padėti keliems seniems skvošo bičiuliams, o su šiais paramos prašytis ėmė tūkstančiai.

„Negaila nei laiko, nei lėšų – tik kenčiančių pabėgėlių, ypač matant, kai, išgirdę greitosios pagalbos mašinos sireną, ukrainiečiai puldavo slėptis po lovomis ir stalais“, – tvirtino Julia Dur­lesh­tean.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Kviečia apskrities dainų šventė

515-ąjį gimtadienį Tauragė mi­nės iškilmingai – į renginių, parodų, sporto var­žybų programą įsilies ir visos ap­skrities dainų šventė, vyksianti bir­želio 3 d., kuriai suteiktas praeitį bei dabartį jun­giantis pavadinimas „Kar­šu­vos že­mės vaikai“.

Po 13 metų į mūsų kraštą vėl grįžta Tau­­ragės apskrities dainų šventė – reikš­minga, ilgametę istoriją turin­ti tautos tradicija, kurianti vienybės ir artumo jausmą. Birželio 3-iąją vyksianti Tau­ra­gės apskrities dainų šventė „Kar­šuvos že­­mės vaikai“ suburs šiuolaikinio ir liau­dies šokio šokėjus, folkloro kolektyvus, pučiamųjų instrumentų orkest­rus, cho­rus ir vokalinius ansamblius. Dainų šven­tė bus vienas didžiausių bei ryškiausių Tau­ragės miesto gimtadienio renginių. 

Mes mokame saugoti savo praeitį, semiamės išminties iš protėvių, sekame jų pavyzdžiu ir drąsiai galime sakyti, jog esame verti jų priesakų ir tęsiame krašto istoriją. O išsaugotais bei puoselėjamais liaudies kultūros lobynais didžiuojamės ir norime jais dalintis. Tad įvairių žanrų atlikėjai papildys vienas kitą – į bendrą, vieningą visumą susipins šokiai, muzika ir daina. Šventėje dalyvaus Tauragės, Jurbarko, Pagėgių ir Šilalės rajono atlikėjai – iš viso apie 2700.

Tauragės miesto šventės renginiai startuos birželio 3-iąją, 18 val., linijinių šokių programa Pilies aikštėje. Po to iškilminga eisena pajudės į Vasaros estradą, kur 19 val. prasidės apskrities dainų šventė, o 21.30 val. vakarą vainikuos Lie­tuvos akrobatinių skrydžių grupės ANBO pasirodymas.

Prieš pasitinkant šventę, Tauragės kultūros centras kvietė tęsti laiko patikrintas tradicijas ir šventės proga sukurti alėją „Tauro ragas 2022“. Tad Pilies aikštė pasipuoš įstaigų, organizacijų, bend­ruomenių, šeimų ar pavienių gyventojų sukurtais Tauro ragais – mūsų krašto istoriniu simboliu.

Šimtmečius gyvuojantis mėgėjiškas teatras ir šiandien mus moko mylė­ti darbą, laikytis doros, puoselėti tautiš­kumą. Ant šių kertinių akmenų stovi Karšuva – istorinė lietuvių žemė tarp Nemuno ir Šešuvies upių. Tauragės apskrities jaunimo ir suaugusiųjų mėgėjų teatrai birželio 4 d. susirinks į Tauragę – džiazo improvizacijomis, poezija ir netradi­ci­nėmis formomis skambanti Teatro die­na kvies atverti širdis sodriam, pamokančiam, aštriam mėgėjų teatrui.

Bir­že­lio 4-ąją Pilies kiemelyje, Kar­tų parke, Kultūros rūmuose dominuos teat­ras, skambės džiazo muzika: tęsiantis apskrities dainų šventei „Kar­šuvos žemės vaikai“, vyks teatro dienos „Teatras – Kar­šuvos žemei“ pasirodymai, kur Tau­­ra­gės, Jurbarko, Šila­lės savivaldybių mėgėjų teatrai, džiazo grupės, orkestrai pristatys spektaklius, pasakas, literatūrines-muzikines kompozicijas, muzikos kūrinius.

Tad laukiame šioje šventėje visų – Tau­ragės Vasaros estradoje bei kitose erd­vėse birželio 3–4 d. linksmins muzikantai, dainininkai, šokėjai, teatralai iš visos apskrities, tarp kurių – ir gausus būrys šilališkių.

Tauragės kultūros centro inform.

Kodėl svarbu paženklinti ir užregistruoti gyvūną augintinį?

Šilalės rajone iki gegužės 1 d. paženklinti ir užregistruoti 1565 gyvūnai augintiniai. Nespėjusieji iki šio Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu numatyto termino mikroschema paženklinti pasiutligei imlių gyvūnų – šunų, kačių ir šeškų, nors ir vėliau tai privalo atlikti. Primename, kodėl tai padaryti ne tik reikalinga, bet ir naudinga. 

Atsakingo šeimininko pareiga

Iki gegužės 1 d. iš viso Lietuvoje paženklinti 287 762 gyvūnai: daugiau nei 94 tūkst. kačių, beveik 200 tūkst. šunų ir daugiau nei 400 šeškų. Registruota ir per 300 iš Ukrainos įvežtų gyvūnų.

Skaičiuojant procentais, daugiausiai gyvūnų augintinių paženklino bei užregistravo Utenos rajono (42,64 proc.), Kalvarijos (37,84 proc.), Kelmės rajono (36,67 proc.) ir Kauno rajono savivaldybių (36,64 proc.) gyventojai.

„Ženklinimas bei registravimas Lietu­vo­je įsibėgėjo. Tikime gyventojų sąmoningumu. Nors tam numatytas laikas jau praėjo, kviečiame paskubėti atlikti atsakingo šeimininko pareigą. Ženklinimas ir registravimas – tai pirmiausia atsakomybė ir rūpestis savo augintiniu”, – sako žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas.

Tikslas – ne bausti, o apsaugoti gyvūną

Remiantis Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis bei kita augintinių statistika, Lie­tuvoje iš viso galėtų būti apie 550 tūkst. šunų ir apie 600 tūkst. kačių.

Ženklinti bei registruoti savo augintinius gyventojai visus metus buvo raginami įvairiausiomis priemonėmis, tačiau dažnas jų suskubo tai padaryti tik pas­kutinėmis balandžio dienomis.

Nors įstatyme už šios prievolės nevykdymą yra numatytos baudos, tikslo organizuoti baudžiamųjų akcijų nėra. Svarbu, kad gyvūnų savininkai augintinių ženklinimu pasirūpintų aiškiai suprasdami, jog tai ne tik būtina, bet ir svarbu apsaugant gyvūną bei aplinkinius.

Kodėl reikia ženklinti ir registruoti?

Augintiniai mikroschemomis ženklinami bei registruojami beveik visoje Eu­ropos Sąjungoje dėl daugelio priežasčių.

  • Viena svarbiausių – gyvūno atsekamumas, kuris svarbus dėl užkrečiamųjų ligų stebėsenos, kontrolės ir lik­vi­davimo. Viena iš gyvūnams ir žmonėms pavojingiausių užkrečiamųjų ligų –pasiutligė, tad jos stebėsenai skiriamas ypatingas dėmesys. Kadangi liga pavojinga gyvūnams ir nuo jų gali užsikrėsti žmonės, yra prievolė, kad gyvūnas būtų nuolat vakcinuojamas nuo šios ligos, o vakcinavimo duomenys užregistruoti Gyvūnų augintinių registre (GAR). Tokiu būdu sudaryta galimybė GAR nustatyti augintinių laikymo vietą, identifikuoti jų savininkus ir, esant būtinybei, imtis priemonių, leidžiančių užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui.
  •  Gyvūnui pasiklydus, jį skubiai sugrąžinti savininkui. Pasiklydusį gyvūną sugavęs žmogus gali kreiptis į privačius veterinarijos gydytojus, taip pat į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, gyvūnų globėjus, gyvūnų augintinių ženklinimo paslaugas teikiančius asmenis, savivaldybių administracijas dėl sugauto gyvūno mikroschemos nuskaitymo ir, jeigu gyvūnas registruotas, pagal GAR duomenis galima operatyviai sužinoti gyvūno savininką bei jo kontaktus. Be to, jeigu ir užsienyje (pavyzdžiui, kelionės, atostogų metu) pasimestų Lietuvoje GAR registruotas gyvūnas, jo savininką surasti nebūtų sudėtinga, nes GAR keičiasi duomenimis su Europos šalių gyvūnų augintinių registrų duomenų tinklu (EuroPetNet).
  •  Gyvūnai augintiniai ženklinami ir registruojami dėl efektyvesnės viešosios tvarkos kontrolės, siekiant paskatinti gyvūnų laikytojus atsakingiau juos globoti, nepalikti likimo valiai, kad jie nesukeltų žalos kitiems asmenims, tinkamai jais rūpintųsi.
  •  Augintinių ženklinimas bei registravimas labai svarbus dėl galimybės keliauti su gyvūnu po kitas šalis. Pa­ženk­lintas gyvūnas turi individualų numerį, todėl jam išduodami kelionės dokumentai ir jis gali laisvai keliauti su savo šeimininku.
  •  Gyvūnų augintinių ženklinimo informacija privaloma veisėjams. Viešinant skelbimus dėl augintinių pardavimo ar dovanojimo, reikia nurodyti gyvūno mik­roschemos numerį, jo kilmės šalį.
  •  Svarbu ir dėl gyvūnų augintinių apskaitos bei statistikos – tik užregistravus visus gyvūnus augintinius, sužinosime, kiek jų yra Lietuvoje.

Daugiau informacijos ir artimiausių ženklinimo paslaugas teikiančių specialistų kontaktus rasite interneto svetainėje www.pazenklinkmane.lt.

Kas yra augintinio ženklinimas ir registravimas?

Ženklinimas – tai paprasta ir greita procedūra, kai gyvūnui po oda ties ketera įvedama unikalų numerį turinti ryžio grūdo dydžio mikroschema. Ją galima nuskaityti skaitmeniniu skaitytuvu, kurį turi dauguma veterinarijos klinikų ir gyvūnų prieglaudų. 

Registravimas – tai gyvūno numerio ir jo savininko kontaktinių duomenų įrašymas į valstybinį Gyvūnų augintinių registrą.  

Abi paslaugos atliekamos vienu metu. 

Žemės ūkio ministerijos informacija

(Užs. Nr. 85)

Šilališkės triumfas

Zarasų profesinėje mokykloje vyko Lietuvos mokinių technologijų olimpiada, kurioje parodyti savo gebėjimus susirinko mokiniai iš visos Lietuvos. Kiekvienas dalyvis pristatė namuose atliktą užduotį, o per skirtas 4 valandas turėjo pagaminti darbą pagal pateiktą temą.

Olimpiadoje dalyvavo 116 mo­kinių. Aštuntokė Guoda Bal­dauskaitė iš Šilalės Dariaus ir Gi­rėno progimnazijos (mokyt. Dan­guolė Mikutavičienė) su dar­bu „Mergina saulėgrąžų lauke“ užėmė pirmąją vietą savo amžiaus grupėje. Gaminyje pavaizduota mergina su mėlynų neužmirštuolių ir saulėgrąžų vai­niku. 

Guoda savo darbuose vaizdavo Lietuvos ir Ukrainos ryšį, taip išreikšdama paramą karo niokojamai šaliai.

Šis technologijų olimpiados laimėjimas mitybos grupėje – pir­masis Šilalės rajone.

Danguolė MIKUTAVIČIENĖ

Guoda BALDAUSKAITĖ 

D. MIKUTAVIČIENĖS nuotr.

Susitikimo akimirkos

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje svečiavosi „Erasmus+“ projekto „Passport to the future“ dalyviai iš Italijos, Lenkijos ir Portugalijos. Turėjome daug smagių pasi­rodymų, nuotykių bei nepakartojamų akimirkų.

Buvo pristatytos mokinių pre­zentacijos: „Naujos technologijos medicinoje“, „Įvairios mokslo šakos“, „Matematika gam­toje ir demografijoje“, „3D Prin­terio galimybės“. Vyko piešimo-origami pamokos, orientacinių veiklų metu ieškojome matematinių simbolių. Taip pat lankėmės Tauragės „Steam laboratorijoje“ ir išbandėme dvi edukacines veiklas.

Aplankėme įžymesnes rajo­no vietas: Girdiškės bažnyčią, Bi­lionių ir Medvėgalio pilia­kal­nius, Aukštagirės apžvalgos bokštą. Vykome į Nidą, kur pamatėme Raganų kalną, „Mi­rusias kopas“, paplūdimį. At­si­sveikinimo vakarą surengėme restorane „Meldai“, etnogra­fi­nis būrelis supažindino su lietuvių liau­dies šokiais, dainomis bei žai­di­mais. 

Svečiai išvyko sužavėti mūsų mokykla, mokytojais, bendraamžiais. Tikėkimės, jog dar susitiksime...

Dominyka ČYVAITĖ,

Gabija RAUDYTĖ, 

Meda PETRAUSKAITĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos mokinės

Nuotr. iš albumo

Apie istoriją – įdomiai

Šilalės viešojoje bibliotekoje žinomas televizijos laidų vedėjas, protmūšių organizatorius, sporto rungtynių komentatorius, istorikas ir rašytojas Robertas Petrauskas pristatė naujausią savo knygą „Poltava“. Tai – jau ketvirtas vos per dešimtmetį pasirodęs šio autoriaus leidinys: 2010 m. jis išleido „Trečiojo reicho triumfas“, 2013 m. – „Lemtingi sprendimai“, 2018 m. – „Barbarosa“.

Knygos „Poltava“ pristatymas Šilalės viešojoje bibliotekoje sulaukė skaitytojų dėmesio ir susidomėjimo, o jos autorius apie ją kalbėjo subtiliai, neišsiplėsdamas ir palikdamas intrigos tiems, kurie ją skaitys. „Poltava“ – istorinis leidinys, nukeliantis į XVIII a. pradžią. Kny­gos kulminacija – 1709-aisiais įvykęs Pol­tavos mūšis. Autorius pasakoja ne tik apie didelį mūšį, bet ir supažindina su pirmąja Didžiojo Šiaurės karo puse ir su Europa. Leidinio puslapiuose sutiksime ne tik Rusijos carą Petrą I, bet ir Švedijos karalių Karolį XII, Lenkijos karalių Augustą II bei kt. Knyga apima ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, taip pat ir Ukrainos istorijas, kurios galbūt bent šiek tiek padės suvokti dabartinio Rusijos karo prieš šią šalį priežastis.

Pasak R. Petrausko, skyrius apie Uk­rainą jis iki paskutinės minutės norėjo iš knygos išimti, tačiau sako buvęs nuo tokio sprendimo atkalbėtas. Dabar gi, Rusijos karo šioje šalyje akivaizdoje, autorius tikina tuo besidžiaugiantis ir sako, jog būtent nuo šio skyriaus vertėtų pradėti skaityti „Poltavą“. 

Leidinio pristatymas buvo kitoks, nei įprastai tai vyksta – apie turinį kalbėta nedaug, tačiau klausytojai džiaugėsi galė­ję sudalyvauti savotiškoje istorijos pamokoje. Pastarąją R. Pet­­rauskas pradėjo nuo IX a. vikin­gų laikų ir tęsė iki pat šių dienų, kuomet bene aktualiausias visiems klausimas, kodėl Rusija užpuolė Uk­rainą.

„Tu negali pabėgti iš kalėjimo, jei net negali suprasti, kad jame esi“, – apie šių dienų Rusiją sakė rašytojas.

Į biblioteką susirinkę klausytojai galėjo įsigyti naująjį leidinį su autoriaus autografu, su juo nusifotografuoti ir pabendrauti.

Emilija ANDRIUŠAITĖ

Šilalės viešosios bibliotekos praktikantė

AUTORĖS nuotr. 

Kelias į nepriklausomybę grįstas laisvu žodžiu

Penktasis sekmadienis po Velykų daugeliui šilališkių tapo įsimintina švente – Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje pa­minėtas Lietuvos Ka­talikų Bažnyčios kronikos 50-metis, o Šv. Mi­šias šia intencija aukojo kar­dinolas Sigitas Tamkevičius. Vėliau jis pasidalijo prisiminimais apie so­vietines realijas, privertusias pogrindyje leisti slaptą leidinį, jį platinti pa­dėjusius žmones ir tiesos žodžio poveikį laisvėjančiai visuomenei.  Dau­gybė žmonių susidomėjo bažnyčioje veikusia paroda apie Kronikos lei­dybą ir platinimą, o pirkę naujausią kardinolo S. Tam­­kevičiaus knygą „Pries­paudos, kovos ir nelaisvės metai 1968–1988“, atminimui gavo jo au­tografą. 

Diskriminavo tikinčiuosius

Kardinolas S. Tamkevičius – išskirtinė asmenybė, tapusi tiesos ir gėrio pavyzdžiu Lietuvos katalikų bažnyčios bendruomenei, tad susitikimas su Jo Eminencija tapo istoriniu įvykiu. Todėl ir jo pamokslo apie išskirtinį krikščionių bruožą – meilę prisikėlusiam Jėzui ir vienas kitam, dabar reiškiamą pagalba Ukrainos karo pabėgėliams – šilališkiai sutiko itin jaut­riai. Su dideliu apgailestavimu kardinolas prisiminė, jog ne taip seniai savo tikėjimą buvome priversti slėpti, nes viešai jį išpažinti reikėjo drąsos, o tai darę žmonės negalėjo tikėtis užimti svarbesnes pareigas ar kilti karjeros laiptais. 

„Šiais metais minint Katalikų Baž­nyčios kronikos 50-metį, daug kalbama, kaip ji buvo leidžiama ir apie ką rašė. Kronika rašė apie tikinčių žmonių diskriminaciją ir sunkumus išpažinti tikėjimą. Da­bar dėl tikėjimo niekas neniekina, tačiau visuomenėje laikomasi nuostatos neviešinti savo įsitikinimų. Bet kai pasiduodama tokiam gyvenimo stiliui, rizikuojama, jog tikėjimas gali sunykti“, – įspėjo ši­la­liškius kardinolas S. Tamkevičius.

Pasirinko gyventi pagal sąžinę

Sovietmečio draudimus ypač jautė kunigai, anuomet dar seminarijoje turėję pasirinkti sąžinę ar kolaboravimą.

„Mano kunigystės kelias buvo papras­tas ir natūralus. Baigęs vidurinę, atvažiavau į Kauno kunigų seminariją. Kelis metus pasimokius, sovietų valdžia nutarė klierikus imti į kariuomenę, todėl trejus metus praleidau statybos batalio­ne. Grįžus KGB pareigūnai bandė užverbuoti kolaborantu – tada buvo kunigams ir klierikams toks išbandymas, nes KGB siekė turėti savo šnipų, kurie teiktų informaciją, kas vyksta bažnyčioje. Kunigai turėjo pasirinkti, aklai klausyti sovietinės valdžios įsakymų ir gyventi ramiai, ar elgtis pagal sąžinę, bet rizikuoti laisve“, – prisiminė kardinolas S. Tamkevičius.

Sovietmečiu buvo draudžiama mokyti vaikus katekizmo, o egzaminuoti Pirmajai komunijai leista tik po vieną. Užkluptiems su 3–4 vaikais grėsė vieneri metai lagerio. Už vaikų katekizaciją lageryje sėdėjo ir Šilalės bažnyčioje tarnavęs kunigas Antanas Šeš­kevičius. S. Tamkevičius pasakojo, jog, nepaisydami pavojų, aktyvesni kunigai svarstydavo, ką reikėtų daryti, kad sovietų valdžia nebaustų už tokius tikėjimo dalykus, kaip vaikų mokymas. Kardinolas prisiminė, jog 1968 m. iš Telšių vyskupijos atvažiavęs kun. Al­fonsas Pridotkas papasakojo, kad ke­li kunigai yra sutarę siųsti į Maskvą raštą, prašant daugiau laisvės tikėjimui, ir pasiūlė Vilkaviškio vyskupijos kunigams padaryti kažką panašaus. 

„Paruošėme dokumentą, ku­riame prašėme, kad valdžia netrukdytų priimti į Ku­nigų seminariją stojančių kan­didatų. Tuo metu leisdavo įstoti tik penkiems klieri­kams, o mirdavo per metus apie 30 kunigų. Sovietinės valdžios pareigūnai mąstė paprastai: seminarija turi išleisti kuo mažiau kunigų, kai vyresnieji išmirs, galės greičiau statyti komuniz­mą“, – pasakojo kardinolas. 

Išsiuntus dokumentą, kunigai S. Tam­­kevičius ir Juozas Zdebskis buvo nušalinti nuo pareigų ir įdarbinti metalo gamykloje, paskui – Prienų melioracijoje. Pasak kardinolo, tokia bausmė išėjo į naudą: negalėdami dirbti parapijoje, turėjo laisvus savaitgalius, galėjo važinėti po Lietuvą, vesti rekolekcijas, taip susipažino su pog­rindyje gyvenusiais vienuoliais, Kau­no bei Vilniaus inteligentais. Taip gimė idėja kažkokiu būdu perduoti žinias apie tikinčiųjų diskriminavimą Eu­ropos valstybėms ir Ame­rikai – tikėtasi, jog laisvajam pasauliui pradėjus apie tai kalbėti, sovietų valdžia taps atsargesnė ir nespaus kunigų.  

Vienuolikos metų darbas

Pirmasis Kronikos numeris išėjo 1972 m. kovo 19 d. Tai buvo kukli rašomąja mašinėle atspausdinta knygelė, aprašiusi trijų katalikų kunigų teismo procesus bei paviešinusi vieną kitą faktą apie tikinčiųjų persekiojimą.

„Aš tada buvau jaunas kunigas, dar nesėdėjęs lageryje, nebuvau koks drąsuolis, tačiau kažkam reikėjo imtis ini­ciatyvos. Pa­ruoš­tą Kronikos numerį nufotografavau, fotojuostą vežėme į Mask­vą, nes ten turėjome draugų disiden­tų – And­rejų Sacha­rovą, Sergejų Ko­­va­­liovą ir kitus. Jie bendravo su užsienio žurnalistais, todėl prašėme perduoti jiems mūsų atvežtą juostą, kad šie nugaben­tų Čikagoje leidžiamo lietuviško laik­raščio „Drau­gas“ redakcijai. 

Pra­ėjus maždaug dviem mėnesiams, 1972-ųjų gegužę, „Ame­rikos balsas“ pranešė, jog gavo Lie­tu­vos Kata­li­kų Baž­nyčios kronikos pirmąjį numerį. Tai buvo didžiulis džiaugsmas, nes supratome, kad sumanymas pavyko, o apie Lietuvą sužinos laisvasis pasaulis“, – sakė kardinolas S. Tamkevičius. 

Surinkti informaciją pogrindyje leidžiamai Kronikai nebuvo lengva – niekas nežinojo, jog leidinio redakcija įsikūrusi Simno klebonijoje, o redaktorius yra parapijos vikaras. Medžiagą teko rinkti per patikimus kunigus, vienuoles, aktyvius pasauliečius. Iš Žemaitijos labai daug medžiagos atveždavo sesuo Teklė Steponavičiūtė. Kronika išeidavo kas du–trys mėnesiai. Kai prisirinkdavo pakankamai informacijos, kun. S. Tamkevičius kviesdavo žmones, galinčius suredaguoti tekstus, atspausdintą naują numerį fotografuodavo ir veždavo į Maskvą, o iš ten žinia apie tai, kas vyksta sovietų okupuotoje Lie­tuvoje, keliaudavo į Vakarus. 

„Kai išgirsdavome „Amerikos balsą“ skaitant naują Kronikos numerį, būdavo ramu – žinodavome, jog KGB jo nelikviduos. „Amerikos radijui“ paskelbus apie pirmąjį leidinio numerį, Lietuvoje KGB iškėlė baudžiamąją bylą, Kronikos leidėjams grėsė 10 metų lagerio. Tada svajojome bent trejus metus leisti Kro­niką, kad pasaulis žinotų, kas vyksta. Ačiū Dievui, kuris laimino man prie Kronikos vairo būti vienuolika metų, po to ji dar ėjo šešerius iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“, – džiaugėsi kardinolas S. Tamkevičius. 

Reikalavo viešai meluoti

Pasak kardinolo, pareigūnai vieną po kito suimdavo žmones, kurie daugindavo leidinį rašomosiomis mašinėlėmis. Pirmasis aštuoneriems metams lagerio buvo nuteistas didžiausias tal­kininkas Petras Plumpa, dauginęs Kro­niką dauginimo aparatu „Era“, tada šešeriems – Nijolė Sadūnaitė. Bet kad ir kaip stengėsi saugumiečiai, per 17 metų iki redakcijos jiems prisikasti taip ir nepavyko. Ir tai buvo kone stebuklas, nes sovietinis KGB anuomet turėjo tūkstančius etatinių darbuotojų, o šnipų buvo net ir tarp kunigų.

Mirus Brežnevui ir generalinio sekretoriaus pareigas perėmus Andropovui, prieš tai vadovavusiam sovietų sąjungos saugumo tarnybai, prasidėjo areštai Maskvoje, tad Kronikos leidėjai nujautė, kad netrukus ateis eilė ir jiems.  

„Su kun. Alfonsu Svarinsku ir dar keliais kunigais buvome įkūrę Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti, siuntėme dokumentus į Vilnių ir Maskvą, aprašydavome, kaip Bažnyčia yra engiama, bei pasirašydavome visi penki Katalikų komiteto nariai. Sovietiniam saugumui tie dokumentai buvo pakankami įkalčiai areštui. 

Pirmąjį 1983 m. areštavo kun. A. Sva­rinską, o per jo teismą suėmė ir mane. Tardymai truko pusę metų, jų buvo be galo daug, apie 60, tardydavo po 5–7 valandas, stengdamiesi išgauti kuo daugiau informacijos. Bet buvau nusistatęs nepasakyti nieko naudingo, tik pripažinau, jog pasirašiau Katalikų komiteto dokumentus, nes jei būčiau išsigynęs, būtų labai apsidžiaugę – visam pasauliui paskelbę, kad tie dokumentai suklastoti. Į kitus klausimus atsakydavau, jog negaliu kalbėti“, – pasakojo kardinolas. 

Aukščiausias teismas jo „nusikaltimus“ nagrinėjo tris dienas, skyrė 10 metų laisvės atėmimo: šešerius – griežto režimo lageryje ir keturis – tremtyje. Kalėti kun. S. Tamkevičių išvežė į Uralą, kur buvo trys iš keturių politinių kalinių lageriai. 

„Galėjau teismo išvengti, jei būčiau sutikęs televizijoje pasakyti, kad gailiuosi kariavęs prieš tarybų valdžią. Bet atsakiau, jog meluoti nemoku ir per televiziją nekalbėsiu. Lageryje kelis kartus įkalbinėjo, kad rašyčiau malonės prašymą, net vežė į Vilnių, žadėjo, jog, sutikus su jų sąlygomis, atgal nereikės grįžti. Supratau, kad tas malonės prašymas būtų didelio mūsų padaryto darbo išdavystė“, – tvirtino kardinolas.  

1988 m. kun. S. Tamkevičius ištremtas į Sibirą,  tačiau po pusmečio paleistas – Lietuvoje jau veikė Sąjūdis, ir „perestroiką“ pradėjusi sovietinė valdžia norėjo atsikratyti politiniais kaliniais. Lapkričio pradžioje milicininkai įsodino jį į Vilniaus traukinį, ir kai šis sustojo sostinės geležinkelio stoties perone, kunigą pasitiko Trispalvių jūra – Lietuva jau ėjo nepriklausomybės atkūrimo keliu. 

Laisvę reikia branginti

Areštavus S. Tamkevičių, Kroniką redagavo jo palikti žmonės, tarp jų buvo ir vėliau Telšių vyskupu tapęs Jonas Boruta, jam talkino Kybartuose tarnavusios seserys vienuolės. Pasak kardinolo, Kronika ne tik informavo laisvąjį pasaulį apie tai, kas vyksta sovietų Lietuvoje, bet ir drąsino žmones. Ją skaitydavo Vatikano radijas, kurio klausėsi beveik visa Lietuva, o girdėdami drąsų žodį, žmonės irgi drąsėjo, todėl ir pasakojimų apie sovietų nusikaltimus tikėjimui Kronika gaudavo labai daug.

Dėkodamas kardinolui S. Tam­ke­vi­čiui už vertingas istorines įžvalgas, Sei­mo narys Jonas Gudauskas priminė, jog 1986 m. Kronika rašė apie šilališ­kių mylėtą kun. Antaną Ivanauską, jo­je buvo skelbiamos žinios iš Tūbinių, Kal­tinėnų, Kvėdarnos, Upynos, kur tarnavo vikaru Vytautas Skiparis, tiesiai šviesiai rėždavęs apie tų laikų santvarką.

„Per Kronikos leidimo metus sutikau daug mielų bei pasišventusių žmonių. Kiekvienas, kuris bent kiek prisidėjo prie Kronikos leidimo, žinojo, kad rizikuoja laisve, bet nugalėdavo baimę ir darė tai, ką reikėjo daryti. Laisvę reikėjo branginti ne tik sovietiniais laikais – ją reikia branginti ir šiandien. Deja, laisvoje Lietuvoje yra daug nelaisvų žmonių, turinčių įvairiausių priklausomybių. Tegul Dievas padeda kiekvienam išsaugoti asmeninę laisvę, rodyti pavyzdį jauniems žmonėms, kurie nelabai žino Lietuvos praeities, būti tais, kurie atvers jiems savo šak­nis“, – linkėjo šilališkiams kardinolas S. Tamkevičius.  

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą