„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384
Redakcija

Redakcija

Kodėl ateities karta gyvens geriau nei mes?

Pastaruosius dešimtmečius gyvenome geriau nei patys turtingiausieji ir galingiausieji gyveno praeityje. Mūsų automobiliai ir lėktuvai yra greitesni nei karalių žirgai bei karietos, butai šiltesni nei jų pilys, žinios spartesnės, vaistai veiksmingesni, gatvės saugesnės. Net pačių vargingiausiųjų skurdas sumažėjo perpus. Nors prieš kelis šimtmečius gyvenę ekonomistai ateities kartoms prog­nozavo badą ir išnykimą, istorija parodė, kad gyvenimo kokybė tik gerėjo. Nepaisant to, niūrios ateities pranašų netrūksta ir šiandien.

Marija VYŠNIAUSKAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto

Švietimo centro vadovė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.48

Keliams tvarkyti reikia ne tik pinigų

Įsibėgėjus vasarai, Šilalės kaimų ir miestelių gatvėse pagaliau pasirodė duobes lopantys kelininkai, šen bei ten po kartą ar kelis pasisukiojo greideriai. Žiemą neprižiūrėtiems žvyrkeliams bent iš dalies atstatyti reikia pinigų, bet vien jų neužtenka. Ir nors atrodytų, kad noro padėti žmonėms seniūnams netrūksta, tačiau faktai rodo, jog kai kuriose seniūnijose iki gegužės 1 d. buvo nugreideriuota tik menka dalis žvyrkelių. Tokią delsimo „praktiką“ tarybos nariai vadina skandalu. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.48

 

 

 

Padievaičio piliakalnis – neatrasta Šilalės krašto įžymybė

Pasitvirtina taisyklė, kad apie svetimus kraštus mes dažnai žinome daugiau nei apie savo gimtinę. Ko gero, tikrai ne kiekvienas šilališkis galėtų pasakyti, kur stūkso iki XIV a. Europoje žinotas žemaičių Pa­die­vaičio piliakalnis, nors visai neseniai paaiškėjo, kad gyvename neatrastų lobių krašte.

„Šilalės artojas“ apie šį pavasarį startavusius darbus Kvė­darnos (Padievaičio) piliakal­nio zonoje jau rašė. Iki šių metų pabaigos ketinama užbaigti šio piliakalnio su priešpiliu ir gyvenviete tvarkomuosius paveldosaugos bei statybos darbus. O kol jie neįsibėgėjo, savivaldybės paveldo­sau­gos specialistė Jurgita Vir­šilienė nusprendė patikrinti, kokių lobių čia galima aptikti.

„Teko girdėti, jog radiniai guli žemės paviršiuje, pajudinus žemę, jie patys išlenda, nereikia jokių išsamesnių kasinėjimų. Taip yra dėl nuolat griūvančio Padievaičio piliakalnio šlaito – didžiąją jo dalį jau nuardė ir nusinešė Jūros upė. Tai yra opiausia problema, todėl, stengiantis sustabdyti kranto griuvimą, tvirtinama Jūros krantinė, formuojamos bunos. Kai šie darbai bus padaryti, kasinėti nebebus jokių galimybių. Todėl dabar kviečiame į pagalbą su mumis jau seniai bendradarbiaujantį archeologą Gintautą Zabielą bei jo pagalbininkus – asociaciją „Metalo ieškiklių naudotojų klubą“ (MINK)“, – paieškas piliakalnio zonoje pristatė J. Viršilienė.

Praėjusį sekmadienį prie Pa­­dievaičio zujo be­ne dvi de­šimtys MINK narių iš visos Lie­tuvos. Archeologas G. Zabiela prieš prasidedant paieškoms sakė, kad metalo detektorių pagalba galima surasti tik metalinius artefaktus ir tik glūdinčius viršutiniame sluoksnyje (iki 20 cm). J. Vir­­šilienė priminė, jog piliakalnio zonoje yra kasami šurfai (vertikalūs požeminiai kasinėjimai). Šiuo metu jie kasami ten, kur planuojama infrastruktūra (takai, pažintiniai stendai ir t.t.).

„Šurfų kasinėjimai gali nulemti, kad suplanuotą infrast­ruktūros planą teks keisti, o dabartinės mūsų su MINK pa­ieškos gali koreguoti ir pačių šurfų kasimo vietą“, – visokeriopą žvalgybos naudą paaiškino kultūros paveldo apsaugos specialistė. 

Prie Padievaičio piliakalnio sutikti kvėdarniškiai pasakojo dar atsimenantys, jog prieš 50 metų šis gamtovaizdis buvo visiškai kitoks.

„Jūros vaga ėjo piliakalnio pakraščiu, o pats piliakalnis buvo gerokai platesnis ir galėjo lygintis su Rambynu. Ant piliakalnio vykdavo šokiai, įvairiausi renginiai. Deja, tuomet dar neįsivaizdavome, kokios svarbos turi šis kalnas, nors tai, kad jis yra mistiškas ir ypatingas, numanėme. Pamenu, viršukalnėje būdavo tarsi skylė. Vis mesdavome į ją kokią monetą ir klausydavomės, kaip ji nugarmėdavo, nuskambėdavo kažkur gilyn“, – dalijosi atsiminimais garbaus amžiaus kvėdarniškiai.

Nuo mistinio piliakalnio pri­statymo pradėjo ir G. Za­bie­la.

„Lietuvos istorijoje tai turbūt pirmas atvejis, kad Romos laikų monetą iškėlė kurmis“, – nusijuokė Klaipėdos universiteto profesorius.

Pasak jo, nežinia, kiek šioje istorijoje būta tiesos, bet tai, jog Padievaičio pilis buvo svarbus objektas – nepaneigiama tiesa.

„Šis piliakalnis buvo svarbus tiek ankstyvuoju Lietuvos Di­džiosios Kunigaikštystės lai­ko­tarpiu, tiek vėlyvuoju. Be to, manoma, kad būtent ši pi­lis ir buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pilis, valdant Vyteniui“, – sakė G. Za­bie­la.  

Mokslininkas priminė, jog ši galima Gedimino pilis buvo sunaikinta panašiu laiku kaip ir Medvėgalio. Ją 1305 m. žiemą puolė kryžiuočiai. 1317 m. birželio 24 d. ir 1324 m. gegužės 22 d. jie sudegino pilies papilį, o 1329 m. kryžiuočiai sunaikino ir pačią pilį.

Be to, anot J. Viršilienės, piliakalnio prieigose yra ir Vel­nio sostu vadinamas akmuo, prie kurio, manoma, melsdavosi pats Gediminas. Tačiau šįkart numatyta išžvalgyti tik tą piliakalnio teritorijos dalį, kurioje vyks projekte numatyti darbai.

MINK klubo pirmininkas Emi­lijus Petukauskas „Šilalės artojui“ sakė, jog klubui priklauso 32 asmenys, iš kurių daugiau nei pusė atvyko į Kvė­darną.

„Tai – mūsų pomėgis, jokio atlygio už tai negauname. Veiklą pradėjome 2014 m., o šis objektas – Padievaičio piliakalnis – mums bus jau 110-asis. Kadangi dirbame kartu su archeologais, būta daug įsimintinų ir visai Lietuvos istorijai svarbių objektų. Vien Žalgirio mūšio teritorijoje dirbome tris kartus, teko ieškoti tikslios Saulės mūšio vietos, dirbome ir Lenkijoje (Leg­nicos mūšio vietoje)“, – pristatydamas klubo MINK veiklą, kalbėjo jo vadovas. 

J. Viršilienės teigimu, paprastai per vieną dieną, jeigu vietovė ypatinga, aptinkama apie 50–60 radinių. Prieš prasidedant Padievaičio žvalgytuvėms, niekas negalėjo nuspėti, ar pavyks ką rasti ir kiek tų radinių galėtų būti. Pirmasis aptiktas metalinis daiktas buvo šių dienų laikrodis, už poros žingsnių kitas sučirpęs metalo detektorius atrado idealios būklės XVII a. žalvario žiedą, dar kiti pranešė apie aptiktas įvairių laikmečių metalinių daiktų nuolaužas. Visi radiniai buvo surinkti ir įvertinti.

J. Viršilienė suskaičiavo, kad velėnoje ir povelėniniame žemės sluoksnyje birželio 14 d. buvo rasti 128 įvairūs archeologiniai radiniai iš įvairių laikotarpių: pradedant pirmaisiais amžiais po Kristaus ir baigiant XX a. pradžioje pamestomis monetomis. 

„Radiniai iliustruoja pagrindinius piliakalnio raidos etapus. Keturios surastos Romos monetos nurodo jo galimą įkūrimo laiką. I tūkstantmečio viduriui priklausanti lankinė segė patvirtina, kad piliakalnis galėjo būti naudotas ir tuo laiku. Gausus ir įvairus yra II tūkstantmečio pradžios – XIV a. palikimas. Pirmiausia tai įvairūs žalvariniai papuošalai bei jų dalys: pasaginės segės, smeigtukai, apyrankės, žiedai ir kt. Taip pat rasta ir geležinių darbo įrankių dalių, matyt, susijusių su medžio apdirbimu. Keli arbaletinių strėlių antgaliai mena kovų su kryžiuočiais laikotarpį, epizodiškai žinomą iš rašytinių šaltinių. Aptikta ir retai pasitaikančių dirbinių: sidabrinio ilgojo dalių, žalvarinis cilindrinės spynos raktas, keturkampė geležies žaliava – kritė. Visa tai rodo XIII–XIV a. šioje vietoje buvus neeilinį centrą, iš kurio liko visas archeologinių paminklų komp­leksas. Jam sunykus, vieta neužmiršta, lankyta tiek XVII a., tiek ir nuo XIX a., ką liudija šio laikotarpio monetos. Šie minimaliai invaziniai archeologinio tyrimo darbai gerokai papildė mūsų žinias apie visą Padievaičio archeologinį komp­leksą, kuris naujai atsiskleisti turi šių metų pabaigoje, užbaigus tvarkymo darbus“, – apie vienos dienos žvalgybos rezultatus piliakalnio teritorijoje pasakojo Šilalės krašto kultūros paveldo specialistė.  

J. Viršilienės teigimu, radi­niai – dažniausiai buvusių mū­sų protėvių nešioti ir pamesti daiktai. Išžvalgyta vietovė nėra kapinynas. Čia, manoma, yra buvusi gyvenvietė, kurioje greičiausiai yra veikęs ir amatų centras, mat aptikta nemažai metalo lydinių. Mokslininkas G. Zabiela, kuris tiesiogine pras­me gyvena piliakalnių istorija, buvo patenkintas rezultatais, nes jie patvirtino ankstesnes istorikų spė­liones. Mat Padievaitis iki šiol tebuvo mažai tyrinėtas ir netvarkomas, o dabar jau žinoma, kad ši vietovė mena didžius Žemaitijai gyvavimo me­tus.

Kvėdarnos (Padievaičio) pi­lia­­kalnis stovi kairiajame Jū­ros krante, santakoje su Vė­žos (Druskio) upeliu. Da­bar­ti­nė piliakalnio aikštelė yra tik 12 metrų pločio, nors 1948 m. nurodoma ją buvus 35 m. Jau anksčiau šio piliakalnio teritorijoje rasta kalavijo dalių, du ietigaliai, dvi žalvarinės antkaklės, kryžinis smeigtukas. Gy­venvietė buvusi kairiajame Vėžos (Drus­kio) krante ir užėmusi dviejų hektarų teritoriją. Ten pat, į pietryčius nuo piliakalnio, kairiajame Druskio krante, slėnyje, yra ir Velnio sostu vadinamas akmuo (tyrinėtas 1971 m.), ir senasis net VI–XIV a. menantis kapinynas.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ešelonais vežė...

Birželio 14-oji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena. O tokios dienos juk galėjo ir nebūti. Tačiau graudžių dienų kažkam labai reikėjo. O tas kažkas – komunistinis okupacinis režimas ir jo pakalikai. 1941 m. birželio 14 d. enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Iš Šilalės krašto taip pat išvežtą ir ištremta daugybė žmonių. Deja, didžioji jų dalis negrįžo, taip ir liko svetimuose kraštuose, daugiau neišvydę gimtinės laukų, medžių žalumos ir brangių artimųjų... 

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Ši­lalės filialo nariai jautriai rea­guoja, prisimindami likimo brolių ir sesių patirtus išgyvenimus, jų netektis. Kol gyvos pačių širdys, jie neleidžia nusėsti istorijos užmaršties dulkėms. Filialo pirmininkė Teresė Ūksienė, jos pavaduotojas Antanas Rašinskas ir kiti nariai nepailstamai rūpinasi istorinės atminties įamžinimu. Jų iniciatyva statomi paminklai žuvusiems ir negrįžusiems, rašomi atsiminimai, leidžiamos knygos. Su begaline meile prisimenami dar gyvi esantys tremtiniai, jų šeimų nariai. Jie aplankomi ir pasveikinami bene visų svarbesnių švenčių progomis, nepamirštami jų jubiliejai, prisimenami jie ir kasdienybėje. O palikusieji šį pasaulį pagarbiai palydimi į amžinojo poilsio vietą su gedulo juostele paženklinta Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių vėliava.

Šiemet paminėjome 79-ąsias sovietų vykdytų masinių trėmimų pradžios metines. Šila­lėje šiai skaudžiai sukakčiai bu­vo skirtos ir aukojamos

šv. Mi­šios, po jų, dalyvaujant šauliams, eisena su vėliavomis pajudėjo į Šilalės miesto kapines, prie paminklo žuvusiems už Tėvynės laisvę. Jo papėdėje LPKTS Šilalės filialo nariai padėjo trispalvę atspindinčią gėlių puokštę ir žvakių kompoziciją. Nuskambėjo Lietuvos himnas, tylos minute buvo pagerbti negrįžusieji iš tremties bei įkalinimo vietų.

Šiame paminėjime dalyva­vo nemažas būrys žmonių, kuriems svarbu, ką mes išgyvenome, kokių kančių patyrė mūsų tauta ir kas esame. Nevengti liūdnos praeities prisiminimų, bet juos kaskart priminti ateities kartoms savo šiltoje kalboje ragino Šilalės parapijos dekanas, klebonas kun. Saulius Katkus, rajono meras Algirdas Meiženis, liūd­ną kraupios mūsų krašto istorijos tarpsnį susirinkusiesiems priminė LPKTS Šilalės filialo tarybos narė Loreta Kal­nikaitė. A. Rašinskas su minėjimo dalyviais pasidalijo savo patirtais išgyvenimais ir nuoskaudomis, prisiminė, jog ne kartą yra tekę atsidurti tarp biurokratijos girnų, norint atlikti prasmingus darbus.

Prie paminklo skambėjusios tremtinių dainos, kurias atliko Šilalės kultūros centro moterų ansamblis „Kuplė“ (vadovė Laima Saročkienė), sugraudino ne vieną ten buvusįjį.

Liūdnu, ramiu ir taikiu žvilgsniu visą šį renginį stebėjo LPKTS Šilalės filialo pirmininkė T. Ūksienė. Toks ypatingas sutapimas – birželio 14-oji yra ir jos gimimo diena. Tai tarsi likimo išrašytas liudijimas, kad ir jai teks paragauti okupacijos režimo kirčių, o kiekvieno gimtadienio proga vėl ir vėl prisiminti skaudžią praeitį. Susirinkusieji nuošir­džiais palinkėjimais apibėrė po­etę, iškilią asmenybę gražios sukakties proga. O LPKTS Ši­lalės filialo tarybos narė Rai­mundė Gečienė, žinodama, kad Teresėlė, kaip ją vadina bičiuliai ir bendražygiai, yra be galo kukli, padėkojo jai už prasmingą būtį šiame gyvenimo kelyje, už kilnius darbus ir kūrybą, už dar vieną neseniai išleistą poezijos knygelę „Esi vienintelė“. Buvo perskaitytas ir T. Ūksienės eilėraštis, sukurtas 2005 m. paminklo „Žuvusiems už Tėvynės laisvę tremtyse ir kalėjimuose“ atidengimo proga.

***

Ešelonais vežė

iš Tėvynės, 

o sugrįžome 

tik vienas kitas.

Kūnų stirtas 

plukdė vandenynas...

Dieve, 

ašaros dar šiandien

ritas.

Jums, negrįžusiems, 

kalbės granitas 

mūsų lūpom.

Čia padėsim gėlę.

Vėlinių žvakutė 

čia budės per naktį.

Čia sugrįš 

tremty klajoję 

vėlės.

Iš kančių, iš troškulio,

iš bado

Jūs nupynėt 

Lietuvai vainiką.

Jūs sugrįžot, 

Lietuva Jus rado!

Šis paminklas 

tėviške Jums liko. 

Kodėl, kai kalbame apie Lie­tuvą, jaučiame graudulį? Ko­dėl, grįžus iš svečių šalių, taip norisi pabučiuoti Tėviškės že­mę? Kodėl širdis suvirpa, kai išgirsti miške kukuojant gegutę?

Atsakymas glūdi kiekvieno iš mūsų mūsų širdyje....

Raimundė GEČIENĖ 

LPKTS Šilalės filialo tarybos narė

AUTORĖS nuotr.

Piliakalnis tvirtinamas paminklais

Kai artimojo atminimui statome paminklą, paprastai tikimės, kad jis stovės šimtmečius. Ir, ko gero, niekam nė į galvą neateina mintis, jog kada nors jis bus panaudotas kaip statybinė medžiaga.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.47

 

Pradėta nagrinėti tarybos nario baudžiamoji byla

Po įvykio, kurio metu savivaldybės tarybos narys „tvarkietis“ Arvydas Petkus kaltinamas girtas apgadinęs kitą automobilį praėjus beveik devyniems mėnesiams, birželio 11 d. Šilalės teismo rūmuose pagaliau atversta jo baudžiamoji byla.

Į pirmąjį posėdį atvykę liudytojai kone vienbalsiai tvirtino ir įrodinėjo, kad užfiksuotų įvykių išvakarėse gimtadienį šventęs A. Petkus buvo girtas, tačiau pats už vairo nesėdėjo – neva jį tądien visur vežiojo jo įmonės darbuotojas.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.47

Savivaldybė „praturtės“ skolomis

Nuotoliniu būdu posėdžiavusi taryba leido savivaldybės administ­racijai iki šių metų pabaigos pasiskolinti 1,5 mln. eurų ir imti iš banko 613 tūkst. Eur ilgalaikę paskolą projektams įgyvendinti. Abejonių, ar tiek pinigų tikrai reikia, kilo ir valdantiesiems, ir juos kritikuojančiai opozicijai. Pasikliauta „garbės žodžiu“ – valdžios pažadu neimti paskolos, jei pinigų biudžete netrūks. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.47

Prisidengę kova prieš rasizmą

Nušniokštė nugriaudėjo protestų banga Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), virtusi prievarta ir smurtu. Ji lyg gūdus aidas nusirito per visą pasaulį, neaplenkdama net Vilniaus. Po to atsirado kiti mitingai ir eisenos – ginančios policiją bei jos veiksmus, raginančios nemažinti jai finansavimo. Laikinai užmiršęs pandemiją, pasaulis šurmuliuoja.

Žmogiškai viskas suprantama: per neatsargumą Mi­ne­a­polio policininkas nutrau­kė neginkluoto juodaodžio Geor­ge’o Floydo gyvybės siū­lą. Jis ir kartu dirbusi bei pasyviai viską stebėjusi komanda jau nubausti. Re­for­muo­jama visa JAV federalinė policija, kai kuriose valstijose jos valdymą perima gubernatoriai. Prezidentas Donaldas Trumpas pagrasino smurtą pažaboti jėga, tačiau kariuo­menės panaudoti nesiryžo: mat lapkritį vyks nauji Pre­zi­dento rinkimai...

Tačiau grandininė reakcija prasidėjo: minios juoda­odžių ir šiaip daugiausiai jaunų žmonių pakilo į kovą prieš ra­sizmą. Per susidūrimus nukentėjo amžiais stovėję paminklai, ypač tie, kurie pas­tatyti vadinamiems kolonizatoriams. Bostone nupjauta galva ir Amerikos atradėjo Kristupo Kolumbo statulai. Jis yra laikomas žmogumi, paskatinusiu ilgus metus trukusį genocidą prieš abiejų Amerikų vietos gyventojus. (Beje, esame rašę apie tariamą Kolumbo lietuvišką kilmę, tad kai kurie internautai juokavo, jog taip Amerika įžeidžia Lietuvą.)

Iš pirmo žvilgsnio, kova prieš rasizmą yra realios demokratijos išraiška. Bet dabartiniai įvykiai JAV nė kiek neprimena Martino Liuterio Kin­go laikų, kai šis amerikie­čių juodaodis dvasininkas bu­vo nužudytas 1968 m. balan­džio 4 d. už afroamerikiečių pilietinių teisių gynimą. Ke­liaudamas po Ameriką, jis sa­kė kalbas, skatinančias be smur­to ir jėgos protestuoti prieš nelygybę amerikiečių vi­suo­menėje. Šio antirasinio pa­ki­limo rezultatas – didžiulis smū­gis šimtmečius kerojusiam ra­sizmui JAV. 

Dabar gi kilusį smurtą po juodaodžio nužudymo apžval­gininkai vadina neadekvačiu. Dar daugiau: juo pasinaudoja tokios organizacijos, kurias D. Trumpas tiesiai vadi­na teroristais, smurtininkais, o Di­džiosios Britanijos ministras Borisas Johnsonas – ekstremistais. Jis ypač pasipiktino garsios Winstono Churchillio statulos subjaurojimu.

Birželio 7-ąją, penktadienį, Vil­niuje irgi buvo organizuota eisena, palaikanti protestus JAV ir siūlanti atkreipti dėmesį į rasizmo problemas pasaulyje. Apie tūkstantį jaunuolių žygiavo Vilniaus gatvėmis iki JAV ambasados Akmenų gatvėje, reikalaudami teisingumo. Tuo pat metu prie šios ambasados vyko Pre­zidentą D. Trumpą palaikan­tis protestas pavadinimu „NE Antifos ir Sorošo riaušių organizavimams“. Neapsieita be smurto: vienas akciją remiančio „Black lives matter“ judėjimo dalyvis, kaip vėliau paaiškėjo, lietuvės ir kari­bie­čio sūnus, Lietuvos pilietis, puo­lė kumščiais auklėti opo­nentą, taip provokuodamas rimtesnį susidūrimą. Pra­dė­tas ikiteisminis tyrimas. 

Kas gi ta „Antifa“, kuri ir organizuoja panašius protestus? Apžvalgininkas Vidas Rach­levičius tvirtina, jog tai JAV teroristine laikoma radikali kairiųjų organizacija, kurios herbe puikuojasi raudonos vėliavos, kūjai ir pjautuvai.

„Raudonasis gaivalas sugrįžo“, – taip savo straipsnį pavadino šis Londone gyvenantis žurnalistas. Tai, kad jos skelbimas surengti mitingą pasi­rodė būtent birželio 3 d., kai prieš 32-ejus metus buvo įkurtas Sąjūdis, jis vadina švent­vagyste. Prisidengdami kova su rasizmu, šie naujųjų amžių raudonieji ragina pakeisti Va­karų santvarką bolševikine, įteisinti smurtą bei anarchiją. 

Chaoso organizatorių atsirado ir Lietuvoje.

„Protestavęs jaunimėlis – tai jau po Nepriklausomybės gimusi karta, todėl jam skirti labai konkretūs ir tiksliniai smegenų plovimo įrankiai. Pastebėjote – Katedros aikštėje nebuvo vyresnio amžiaus žmonių, kurie dar prisimena Sąjūdžio mitingus ir jų dvasią“, – rašo V. Rachlevičius.

Keista, kad eitynėse dalyvavo ir keli Seimo nariai konservatoriai, dažnai šaukiantys apie grėsmę iš Rusijos. Bet juk ši vadinamo „antifašizmo“ banga atplūdo iš Vakarų...

Negaliu nepastebėti, jog šis komunistinis gaivalas atsirito iki Vilniaus prieš kitas atmintinas metines: birželio 14-ąją paminėjome Gedulo ir vilties dieną, kai prieš 79 metus vien iš Lietuvos tądien buvo deportuota 17500 žmonių, o iš viso – apie 130 tūkst. Lietuvoje atsakomybė už operacijos sėk­mę buvo priskirta Antano Snieč­kaus vadovaujamam LKP (b) centro komitetui. Tai jis su Justu Paleckiu tvirtindavo trem­tinių sąrašus. Negi dabartinius protestus apsisukę Vakaruose rengia jų palikuonys?

Česlovas IŠKAUSKAS

Dūstančiam verslui valdžia rankos netiesia

Metams įpusėjus, savivaldybės biudžetas negavo bemaž 2 mln. eurų planuotų pajamų. Tai signalas, kad verslas dūsta, tačiau rajono vadovai kol kas ne tik nesiima jokių priemonių mokesčių mokėtojų daliai palengvinti, bet ir priešiškai reaguoja į tokias politikų iniciatyvas. 

O neramius laikus išgyvenantys Šilalės rajono verslininkai neneigia, jog ypač sunkiai ant kojų stojasi smulkusis verslas.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.47

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą