Lietuvoje nuo sausio 1 d. įsigalioja nauja tvarka – atsiranda reikalavimas registruoti naujas išankstinio mokėjimo SIM korteles. Įstatymai numato, kad nuo Naujųjų metų įsigijus ar nusprendus aktyvuoti naują išankstinio mokėjimo kortelę, paslaugos vartotojui bus teikiamos tik po to, kai klientas patvirtins savo tapatybę. Tokia prievolė galios visiems mobiliojo ryšio operatoriams. Taip valstybė siekia apriboti telefoninių sukčių veiklą. 

„Pasirūpinome, kad naujų „Pildyk“ kortelių registracija būtų paprasta, greita ir patogi. Ją atlikti bus galima vos per kelias minutes. Pats paprasčiausias ir visiškai nemokamas būdas – registruoti SIM kortelę internetu. Prireikus, padėti bus pasiruošę mūsų klientų aptarnavimo centro specialistai“, – paaiškina Agnė Saylik, išankstinio mokėjimo paslaugos „Pildyk“ produkto vadovė.

Kur galima registruoti naują išankstinio mokėjimo SIM kortelę? Patogiausias ir paprasčiausias būdas „Pildyk“ klientams SIM kortelę bus registruoti internetu. Papildoma alternatyva – atvykti į „Tele2“ saloną  ar kitas fizines vietas visoje Lietuvoje. Prekybos vietų, kuriose bus vykdoma registracija, sąrašas bus skelbiamas tinklapyje www.pildyk.lt/registracija.

Kaip korteles registruoti internetu?

Registruoti telefono numerį bus galima tinklapyje pildyk.lt arba per „Pildyk“ programėlę. Tam padaryti užteks trijų žingsnių:

1. Įvesti naujos išankstinio mokėjimo SIM kortelės telefono numerį.

2. Telefono numerį patvirtinti vienu iš pasirinktų būdų: suvesti PUK kodą, paskutinius SIM kortelės skaičius arba įvesti telefono ekrane gautą trumpąjį kodą.

3. Patvirtinti asmens tapatybę. Tai bus galima padaryti su internetinio banko prisijungimais, „Mobile ID“, „Smart ID“ arba nufotografavus asmens dokumentą bei pateikus savo asmenukę.

Identifikavimo sistema tarptautinė, tad išankstinio mokėjimo korteles įsigyti Lietuvoje ir savo tapatybę patvirtinti galės ir kitų šalių piliečiai.

Jau turite „Pildyk“ kortelę?

Esamiems klientams nieko daryti nereikės – pokyčiai jų nepalies. Žmonės ir toliau naudosis anksčiau įsigytais ir aktyvuotais numeriais kaip įprastai. Tapatybę patvirtinti bus privalu tik tiems, kurie naujomis išankstinio mokėjimo SIM kortelėmis norės pradėti naudotis nuo 2025 m. sausio 1 d.

Kas padės užsiregistruoti?

Tinklapyje www.pildyk.lt/registracija vartotojai ras vaizdo instrukciją, kaip užsiregistruoti internetu. Ten pat bus pateikiami dažniausiai užduodami klausimai ir atsakymai į juos. 

Jei registruojantis internetu kiltų klausimų, visą parą bus prieinamas pokalbių robotas. O norintys patarimą gauti gyvai, galės kreiptis į klientų centro aptarnavimo specialistus.

Pagalba telefonu bus teikiama kasdien nuo 7 val. iki 23 val. darbo ir švenčių dienomis. „Pildyk“ klientų aptarnavimo specialistus galima bus pasiekti trumpuoju telefonu 1577 arba +370 684 00077.

Kalėdos – jau už kampo. Prekybos centrai, pagrindinės miestų ir miestelių aikštės pripildytos švieselių, šurmulio ir minių. Daugeliui tai – laukiamiausias metų laikas, tačiau yra žmonių, kuriems šis laikotarpis sukelia iššūkių. Šviesoms, garsams ir šurmuliui jautresniems žmonėms jis gali būti tikras išbandymas.

//VAIZDO PASAKOJIMAS//

1 iš 100 žmonių turi autizmo spektro sutrikimą. Tai yra kitokios galvos smegenų struktūros nulemta būklė, pasireiškianti bendravimo, elgesio ir pasaulio suvokimo kitoniškumu. „Autizmo spektras – labai platus, autizmo požymiai, jų sunkumas, raidos ir funkcionavimo sutrikimai gali būti labai įvairūs, todėl autistiški vaikai ir suaugusieji nėra vienodi, jie turi labai skirtingas gyvenimo patirtis ir pasiekimus“, – Kauno klinikų pranešime aiškina doc. dr. Indrė Bakanienė.

Po susibūrimų reikia laiko tyloje

Bendra.lt kalbinti autistiški žmonės atvirai kalba apie tai, kaip jaučiasi per didžiąsias metų šventes. Patirtys skirtingos – vieniems trikdžiu tampa mirguliuojančios girliandos ar pernelyg didelis šurmulys, kitiems svarbiausia, kad pabuvimas su šeima turėtų struktūrą, pavyzdžiui, kad artimieji susėstų tam tikrose vietose ir jų nekeistų. Pašnekovai kalba apie tai, jog Kalėdos gali būti įvairios ir svarbu tai priimti. Ekspertė Bendra.lt pabrėžė, kad nepadėti žmogui išgyventi metų švenčių savaip, neleisti, kad jos būtų pritaikytos kitam, o žmogus galėtų tiesiog būti savimi, yra elementari nepagarba jo orumui ir priešingybė įtraukčiai.

Rusnė Šidlauskaitė prieš daugiau nei metus kreipėsi į medikus įtardama, kad galbūt turi dėmesio hiperaktyvumo sutrikimą – ADHD, bet atlikus tyrimą sužinojo, kad yra autistiška. Rusnei tai buvo žinia kaip iš giedro dangaus, nes iki tol niekada apie autizmą nė nesusimąstydavo, stengėsi būti kiek įmanoma veikli ir sociali. Vis dėlto išgirdusi šią diagnozę suprato, kad prisiversti būti ypač stimuliuojančiose aplinkose nėra geriausias pasirinkimas, po šių patirčių prireikia laiko atsigauti. Nuo aštuonerių šokanti mergina sunkiau atlaiko didelių susibūrimų šurmulį, tačiau, kai viskas nutyla, ji prigesina namuose šviesas ir kurį laiką leidžia būti sau tyloje.

„Po šokių dienos pasirodymo iš tikrųjų nelabai ką galiu daryti, tiesiog sėdžiu ant sofos, nes jaučiuosi kaip išgręžtas skuduras. Žiūriu kažką, kas man malonu. Mano žaliuzės dažniausiai užtrauktos“, – atvirauja Rusnė, šokanti klasikinius indiškus šokius. Panašiai ji jaučiasi ir dėl šventinio šurmulio.

„Šeštadienį reikėjo dirbti kalėdinėje mugėje, kuri vyko Rotušėje. Aš stovėjau su ausų kamštukais, bet kadangi man reikėjo girdėti žmones ir jiems atsakinėti, galėjau turėti kamštuką tik vienoje ausyje, kita turėjau išgirsti. Po visko jaučiausi tiesiog išsekusi. Jei kas yra buvęs kalėdinėje mugėje, žino, kad tai chaotiškiausia aplinka, kokia tik gali būti. Save galiu pavadinti ambiverte, kuri mėgsta bendravimą, jai jo reikia, bet tada turiu nuo jo stipriai pailsėti“, – teigia Rusnė.

Netraukia jos ir į Kalėdų eglės įžiebimą – galynėtis su „katastrofiškai didele minia“ jai malonumo nekelia, kaip ir didieji prekybos centrai.

„Norisi užsidengti akis, kad praeičiau pro tai, kas labai mirksi. Namuose kalėdinių lempučių turiu, bet jos nemirksi. Taip pat stengiuosi neiti ten, kur vyksta vakarėlis už visą tautą. Dažniausiai, jei kur nors vaikštau, įsikišu ausų kištukus ir galvoju apie kažką arba meldžiuosi, nes esu tikintis žmogus“, – sako Rusnė.

Tad šįmet, kad nereikėtų ieškoti dovanų triukšminguose prekybos centruose, mergina nusprendė savo šeimai pagaminti rankų darbo dovaną – puodelių padėkliukus. Vilnos ji nuvyko į tekstilės parduotuvę, kurioje kur kas ramiau.

„Čia neatrodo, kad susirinko pusė Vilniaus, daug ramiau. Čia mano pasaulis, nes mėgstu puoštis. Tam įtakos padarė šokiai, jiems čia vaikystėje dažnai apsipirkinėjau“, – pasakoja mergina.

Kalėdos Rusnei svarbios, norisi pabūti su šeima, tačiau ilgos valandos prie stalo šnekučiuojantis su didesniu būriu žmonių tampa iššūkiu, todėl ji paprastai pabūna kelias valandas ir tuomet tyli arba nueina kur nuošaliau pabūti vienumoje.

Svarbu būti pakviestam

„Jei žmogus nori pabūti vienas, nereikia to akcentuoti“, – pataria Daiva Staniulė, autistiško sūnaus Povilo mama, verslininkė.

34-erių Povilas autizmo diagnozę išgirdo būdamas 16-os. Daiva labai norėtų, kad Povilas pagaliau rastų savo draugų grupę. Jis vis aktyviau įsitraukia į draugišką autizmui bendruomenę.

„Gyvenome iki 16 metų be jokių žinių, pagalbos, internete nieko nebuvo, o kai Povilui buvo 16 metų, nuėjome į Vaiko raidos centrą, kur mums džiugiai pasakė, kad jis autistiškas. Mums siūlė ieškotis panašių į save“, – pamena moteris.

Jai antrindamas sūnus prisipažįsta, kad tuomečiame amžiuje dėl to protestavo. Anot jo, atrodė, kad jis vienas toks unikalus, jam nereikia kitų, panašių į jį.

„Reikia užaugti iki tol, kol pradedi ieškoti“, – konstatuoja Povilas.

Tačiau šiandien jam svarbu ne tik būti tarp panašių į save, bet ir tai, jog artimieji pakviestų būti kartu – pavyzdžiui, per šventes.

„Nepaprastai džiaugiuosi, kad mano pusbroliai antri metai iš eilės pakviečia į Helovyno vakarėlį. Man tiesiog atrodo toks paprastas dalykas, bet visada reikėjo tų pakvietimų, kad nepamirštų, nes patys nesiprašome, geriau, kad žmogus pasakytų, jog nori, kad būtum kartu ir prisijungtum“, – teigia Povilas.

Jam antrina ir mama, pastebėdama, jog autistiškus žmones dažnai reikia pakviesti asmeniškai – jie nedrįsta įsitraukti į šeimos veiklą, į bendruomenę, bet be galo laukia pakvietimų tai padaryti.

Anot Daivos, svarbu, kad jų šeima tolerantiška ir dėl to, pavyzdžiui, tokios šventės kaip Kalėdos Povilui nesukeldavo didelių iššūkių.

„Kol Povilas buvo mažas, pas jį būdavo daug siūbavimo, netipinio elgesio, šeimoje niekas nesakydavo, kad tu nesiūbuok, nekartok ar kažko nedaryk. Šeimoje nebuvo įprasta drausminti, jei tai netrukdo kitiems“, – sako ji.

Povilas teigia laukdavęs Kalėdų. Jam patikdavo, kad vaikai turi ritualą paruošti eilėraštuką ar dainelę Kalėdų Seneliui. Vienintelis didesnis sensorinis iššūkis jam – netikėti žmonių prisilietimai.

„Nemėgstu netikėtų prisilietimų – nukrečia kaip elektra, tam tikrų garsų nemėgstu: džergždžiančių, cypimo, zirzimo... Nejautrus šalčiui esu, man reikia pasižiūrėti, kiek laipsnių, nes nepajausiu, kad šalta. Mažas labai bijojau garsų. Ne visi tai parodo: tyliai bus šventėje, kentės, kol galiausiai nesuprasite, kodėl išėjo į kitą kambarį“, – teigia Povilas.

Klausydama sūnaus atviravimo ir pati Daiva prisipažįsta, kad ėmusi tyrinėti autizmą, nemažai Povilo bruožų atpažino ir savyje, be to, suprato, kad ir jos mama jų turėjusi. Tiesa, nė viena iš moterų neturi ir neturėjo oficialios diagnozės. Vis dėlto tai, kad Daiva turi autistiškų bruožų, ji pastebi per socialinius santykius – nors noriai bendrauja ir mėgsta kalendorių pripildyti veiklomis, išlaikyti draugystes tampa iššūkiu: „Man labai sunku skambinti, rašyti daug lengviau“.

Iššūkių jai kėlė ir darbas bare, kurį pati įkūrė namuose, kad galėtų daugiau laiko praleisti su sūnumi. O Povilas mano, jog darbas mamos bare buvo viena iš pamokų, leidusių tapti kur kas lankstesniam ir socialesniam nei anksčiau.

Svarbu, kaip svečiai susės

Ilonos Plavskos sūnus Aleksandras lanko darželį ir baseiną, jam – šešeri. Berniukas gerai jaučiasi prekybos centruose, šiemet pirmą kartą vyko susitikti su Kalėdų Seneliu ir jam ši patirtis labai patiko. Jo neblaško ryškios šviesos ar garsai, todėl Ilona pastebi, kad iš tikrųjų skirtingi autistiški žmonės turi labai skirtingus poreikius ir komforto zoną. 

Filmavimo metu Aleksandrui buvo labai svarbu nuspręsti, kur kas sėdės, ir tos vietos nekeisti. Jis mėgsta svečius ir norėjo, jog vaizdo pasakojimą filmavusi Elena su juo kartu skaičiuotų, atspėtų raides, grotų metalafonu ir valgytų sausainius.

„Jam labai svarbu, kad visi sėdėtume ten, kur jis įsivaizduoja. Jūs neprivalote taikytis prie jo, bet būčiau dėkinga, kad tai padarytumėte, jei būtumėte su mano vaiku. Dėl šito vengiame važiuoti pas giminaičius, nes sulauki komentarų:„ką jūs čia diagnozes pripaišote, normalus vaikas, neturime šokti pagal jo taisykles, ką jūs sau išsigalvojat, tokių įvairių dalykų“, – vardija Ilona.

Moteris teigia besidžiaugianti, kad turi būtent tokį vaiką, leidusį suprasti, jog nebūtina gyventi pagal standartą – kaip visi.

„Labai svarbu su tokiais vaikais nuolat dirbti, nes Aleksandras tik neseniai, būdamas šešerių su puse, išmoko pirštais skaičiuoti. Rodyti vienas, du trys. Neurotipiniams išeina anksčiau ir be didesnių pastangų. Reikia daug daugiau pastangų, kad jis ko nors išmoktų“, – teigia pašnekovė.

Ekspertė – apie tai, kas nusodina sensorinę bateriją

Barbora Suisse kartu su medicinos psichologe ir muzikos terapeute Jurgita Žalgiryte-Skurdeniene šįmet parašė ir išleido knygą „Autizmas – dalis manęs. Autistiški suaugusieji savo pačių žodžiais ir specialistų akimis“. Kalbėdama apie autistiškus žmones ir jų iššūkius per didžiąsias metų šventes, ji pabrėžė, kad kiekvieno žmogaus sensorinis žemėlapis yra skirtingas.

„Muzika, triukšmas, blizgučiai, mirksinčios lemputės sensoriškai žmones dirgina. Maisto gaminimo kvapai, kurie netipiški, taip pat. Visi šie dalykai žmogaus sensorinę bateriją nusodina, tad turime perkrovą, kuri pasireiškia skirtingai – irzlumu, nuovargiu, galvos skausmu, silpnumu“, – pasakoja B. Suisse.

Jos teigimu, autistiškiems žmonėms itin svarbi rutina, tampanti priešnuodžiu nerimui, kuris yra neretas autizmo diagnozės palydovas.

„Žmogus kasdien išeina į darbą, į mokyklą, yra pastovūs žmonės, programa. Viskas kaip ir aišku: savaitė po savaitės. Staiga, kai ištinka šventės, rutina sugriūna. Neaišku, kada pirmadienis, kada – penktadienis. Matome naujus žmones, einame į svečius, vyksta šventės, vakarėliai. Tai labai vargina, todėl autistiški žmonės stengiasi atsitraukti, pabūti ramiau tuo laikotarpiu. Jie saugo save sąmoningai ir atsitraukia, jei kalbame apie suaugusįjį, o vaikams reikia jų supratimo“, – paaiškina pašnekovė.

Pasak jos, autistiškus žmones sutrikdyti gali ir staigmenos.

„Spontaniški veiksmai, planai, užgriūnantys svečiai, netikėtos dovanos, maistas. Tai, ko nebuvo tavo plane ir tam nepasiruošei iš anksto, labai išmuša iš vėžių autistiškus žmones. Vaikas išvynioja dovaną, kurios nesitikėjo, susierzina, pradeda verkti, giminaičiai pasipiktina, kad rinkome, o neįvertino“, – teigia pašnekovė.

Ji pati turi autistišką sūnų ir šiandien suvokia, kad gražus kalėdinis vakaras gali būti ir namuose, kepant skanėstus ar žiūrint filmą. Nors anksčiau ir pati pripažįsta jautusi spaudimą, kaip šventės turėtų atrodyti.

„Mano vaikui beveik 12, bet ir aš jaučiau tą spaudimą per šventes. Juk per televiziją rodo, kaip turi atrodyti idealios šventės, nuomonės formuotojai demonstruoja vaizdelius nuo idealios eglutės iki šeimos, susėdusios prie stalo, ir nėra šiame paveikslėlyje žmonių su negalia, vaiko, kuris negali išsėdėti prie stalo, užsidengusio ausis, nes trikdo garsai“, – sako B. Suisse.

Kalbėdama apie tai, kad į svečius atvykę giminaičiai kartais tarsi nenori pripažinti, pavyzdžiui, vaiko diagnozės, kad jis yra autistiškas, tuo nesistebi. Visų pirma turime dešimtmečių šleifą – stigmą.

„Kitokie, turintys nematomą negalią, buvo izoliuojami nuo visuomenės. Tokia diagnozė buvo laikoma kaip dalykas, kurį šeima slėpdavo. Mes kalbame apie sovietinės okupacijos metus, tuomet psichiatrinės ligoninės buvo kažkas, kuo gąsdindavo mažus vaikus. Turime išlikusį požiūrį, kad bet kokia diagnozė yra pabaiga, blogis, nuosprendis, sugriausiantis gyvenimą, karjerą, ateitį“, – pastebi B. Suisse.

Be to, suaugusiųjų autizmo diagnozė Lietuvoje įteisinta tik 2015 m. Tad, pasak pašnekovės, natūralu, jog visuomenei kyla daug klausimų. Anot jos, tai lemia ir žmonių, ypač vyresnio amžiaus, nežinojimas. 

„Apskritai į nematomas negalias žiūrima kaip į kažkokį išlepimą, kad jos atsiranda iš gero gyvenimo. Jei sergi depresija, eik pakasti griovių ir ji praeis. Toks požiūris yra ir į autistiškumą. Tinginystė, išlepinimas, tėvų nesugebėjimas išauklėti pripaišomi“, – sako pašnekovė.

Tačiau neleidimas turėti žmogui šios diagnozės, kitaip tariant, neleidimas jam būti savimi, neištiesta pagalbos ranka, kad tas žmogus šventes išgyventų savaip, pasak jos, yra elementari nepagarba jo orumui, priešingybė įtraukčiai.

„Pavyzdžiui, žmogus alergiškas baltajai mišrainei, o jam teigiama, jog privalo valgyti, jog netiki alergijomis, kad tai – išlepimas. Sako: „Mes visą gyvenimą valgėm ir visi sveiki, sulaukėme 80 metų.“ Tai yra nenoras suprasti, kad gali būti kitaip ir tas kitaip nebūtinai smerktinas. Tiesiog yra kitaip, juk nesame sukurti pagal vieną kurpalį“, – akcentuoja B. Suisse.

Elena REIMERYTĖ,

Kristina ARŽUOLAITIENĖ

Šis darbas parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo finansuojamą projektą „Bendros jungtys: pasitikėjimo ir dialogo platforma“.

Pirmą kartą Lietuvoje sudarytas skolų žemėlapis rodo, kad įsiskolinimo lygis atskirose savivaldybėse skiriasi kelis kartus: mažiausiai pradelstų skolų turi tankiausiai apgyvendintos šalies vietovės ir kurortai, daugiausiai įsiskolinę yra gyvenantieji periferijos regionuose.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 95

Šie metai Editai ir Dariui Navardauskams ypatingi: senoji Bilionių sodyba antrą kartą pripažinta viena gražiausių Lietuvoje etnografinių sodybų, vasarą joje buvo sukurtas apie generolą Povilą Plechavičių pasakojantis dokumentinis filmas „Tautos karvedys“, o praėjusią savaitę Šilalės rajono meras Padėkos vakare verslininkams už ypatingus nuopelnus įteikė „Auksinę gilę“. Prieš penkerius metus atgaivinti nuošalią sodybą šalia Švedkalnio pasiryžę Edita ir Darius tikina, kad sėkmės recepto neturi, o pirmyn ve­da galimybė dirbti, džiaugtis rezultatais ir dalintis tuo su žmonėmis.

Darbas leido įsižeminti  

Ypatingi Bilionių etnografinei sodybai bus ir ateinantys merai. Tvarkydami vieną iš pastatų, iš molio ir šiaudų nudrėbtoje sienoje Edita ir Darius rado įrašytus 1925 m., patvirtinančius, kad pastatai pastatyti prieš 100 metų. Tai, jog medinė XIX a. pabaigos ūkininko troba išliko ir gyvena nežinia kelintą gyvenimą, pasak Editos, yra stebuklas. Kai 2019 m., prasidėjus koronaviruso pandemijai, šeima perėmė sodybą iš Dariaus tėvo Stasio Navardausko, jis pagal paveldosaugininkų nurodymus jau buvo pakeitęs sukiužusius stogus, sudėjęs išvirtusias duris ir naujus langus, bet Edita įsitikinusi, kad svarbiausia, jog jis ryžosi nupirkti tuos griūvančius, socialinių būstų nuomininkų nugyventus pastatus – gražioje vietoje, su gera aura ir vaizdu į išskirtinį piliakalnį. 

„Vis pagalvodavome, ką ten galėtume daryti. Keliaudami po Prancūziją, atsitiktinai užklydome į atokų senovinį kaimelį, kur iš akmenų suręstoje sodyboje vyko vestuvių pobūvis. Sužavėjo autentiško senovinio paveldo ir šiuolaikiškumo dermė, ta mintis nepaleido visus metus“, – pripažįsta E. Navardauskienė. 

Pasak jos, gąsdino tik nemažas atstumas nuo Kauno, kur jiedu gyvena, iki Šilalės, laiko trūkumas ir supratimas, jog svajonėms įgyvendinti reikės nemažai išlaidų. Draugai ir pažįstami tada stebėjosi, kam jiems tas vargas, netikėjo, jog pavyks senus pastatus prikelti naujam gyvenimui, tikino, jog jiedu esą „ne iš to molio drėbti“, kad imtųsi juodo darbo. O ir tėvai, atsargiai stebėdami, prasitardavo, kad gal neverta tiek vargti.

Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąraše suregistruota viskas, kas yra hektarą užimančioje sodyboje nuo rubežiaus iki rubežiaus: ne tik pastatai ir kiemo įrenginiai, tokie kaip senas šulinys, bet ir sodas su senomis obelimis. Per karantiną daugiau laisvo laiko turėjusi šeima ir pradėjo nuo obelų. Išgenėjus jas, išvalius kiemą, viskas prašviesėjo. Tada atėjo eilė klėčiai, paskui – pirčiai.

Pasikeitė ne tik sodyba, bet ir Editos bei Dariaus gyvenimas. Pasak Editos, abu išlaisvėjo, ėmė į viską žiūrėti paprasčiau. Miesto šurmulys, nuolatinis skubėjimas išderina, išvargina darbas, namų rūpesčiai, o sodyboje jautėsi laisvi kaip vėjas. 

„Gėlių sodinimas, žolės pjovimas, atrodo, paprasti dalykai. Daug žmonių tokie darbai gąsdina, o mums malonu buvo įsižeminti. Esu kažkur skaičiusi, kad žmogus nesijaučia laimingas tik dėl to, jog jam trūksta supratimo, kad nieko netrūksta. Džiaugiamės tuo, ką darome“, – tikina E. Navardauskienė. 

Laukiamas kiekvienas užsukantis

Minčių, kad sutvarkę sodybą atvers ją visuomenei, tuomet nebuvo, nekūrė ir jokių verslo planų. Nedidukę jaukią klėtelę abu matė kaip vietą vasaros poilsiui. Tuo labiau, jog per pandemiją apie tai svajojo daugelis. O tas laikotarpis nemažai pasitarnavo, tvarkant sodybą. Vien dėl to, kad nereikėjo važinėti į Kauną, darbai vyko palyginti sparčiai. 

Vasarą daug žmonių keliavo po Lietuvą, kopdavo į piliakalnį, o pamatę sodyboje dirbančius žmones, užsukdavo pakalbinti. Drąsino ir nuo senų laikų užkabinta lentelė, kad tai yra etnografinė sodyba. Vienas lankytojas užklausė, ar sodyba nuomojama, kitas pasiprašė kelių dienų sveikatingumo kursams organizuoti. 

„Labai nustebome, išgirdę, jog stovyklautojams apsistoti tiks ir nebaigta tvarkyti sodyba, nes geru oru veikla organizuojama lauke. Tie žmonės grįžo čia dar kelis kartus. Visi, kas ilsėjosi, atostogavo, kūrė, šventė, buvo girdėję, kad tai ypatinga vieta – žinia apie sodybą šalia piliakalnio ėjo iš lūpų į lūpas, tai buvo geriausia reklama. Labai susidraugavome su Camino Lituano piligrimais, kurie ateina nuo Varnių ir apsistoja nakvynei. Nuėję vieną sunkesnių atkarpų, jie pernak­voja ir, radę progą, grįžta su šeima švęsti arba ilsėtis“, – pasakoja Edita. 

Išėję anksti rytą iš Varnių, piligrimai sodybą pasiekia vėlų vakarą, po 30 kilometrų žygio pavargę, skaudančiomis kojomis, tenori tik pailsėti. Edita juos sutinka kaip laukiamus svečius. Net jei pati nebūna sodyboje, pasiūlo pasiskinti žolelių arbatai, prie kiaušinių padeda raštelį su pakvietimu vaišintis.  

„Mieste gali būti užsidaręs nuo svetimų akių, o čia turi žinoti, kas yra už tvoros. Su Bilionių bendruomene labai susibičiuliavome, nors jie iš pradžių gal į mus ir atsargiai žiūrėjo. Dabar sodyba prie piliakalnio yra Bilionių veidas, pasididžiavimas, kraštą garsinanti vieta, o mes džiaugiamės, kad esame reikalingi“, – tikina Edita. 

Atsakymų vis dar ieško

Bene ilgiausiai šeima galvojo, kaip pavadinti sodybą, kad ji atspindėtų vietą, kurioje yra, ir turėtų žemaitišką akcentą. Pradėjusi domėtis, kaip anksčiau žemaičiai vadino savo sodybas, Edita sužinojo, kad žmonės sakydavo „mano gyvenims, tavo gyvenims“. 

„Žiūrint iš dabartinės perspek­tyvos, čia vyko labai daug gyvenimų, todėl tas gīvenėms ir turi toliau virti“, – įsitikinusi sodybos šeimininkė, iki šiol tebeieškanti šios vietos šaknų, kad išlikusių autentiškų pastatų istorija neliktų visiškai nežinoma. 

Bet aiškus tik vienas tikslus faktas: XIX a. pabaigoje sodyboje gyveno ūkininkas Jonas Rupš­laukis su žmona Paulina. Savo vaikų jie neturėjo, užaugino giminaičių atžalas. Pernai į sodybą su būreliu vyresnių žmonių užėjęs vyras prisipažino čia užaugęs. Tokių prisipažinimų Edita buvo girdėjusi dešimtis, nes kol kūrėsi Bilionių gyvenvietė, sodyboje yra gyvenę daugybė žmonių. Bet tai ir buvo tas Petras, kurį užaugino Paulina su Jonu.

„Ilgai kalbėjomės, apėjome vi­sas trobas. Petras stebėjosi, kaip viskas sumažėjo, sulindo žemėn – kai buvo vaikas, sody­ba atrodė didelė. Išklausinėjom, kur kas buvo, kaip gyveno Rupšlaukiai. Žmogus prisipažino, kad labai seniai norėjo atvažiuoti, bet buvo nedrąsu, svarstė, ar įsileis. Džiaugiausi, kad žmona jį įkalbėjo ryžtis. Išeidamas stipriai apkabino mane ir pasakė, kad dabar jau galės ramiai numirti“, – pasakoja Edita. 

Šią vasarą vienos didelės giminės susitikime dalyvavo 92-ejų svečias, kuris, pasirodo, dažnai  būdavo pas Rupšlaukius. Aplankiusi tą žmogų Klaipėdoje, Edita sužinojo, kad jis buvo Paulinos giminaitis, Paulina norėjo pasiimti jį auginti, tačiau vaikas nesutiko – bijojo, jog svetimoje vietoje neturės draugų. Pasak jo, Rupšlaukiai nebuvo stambūs ūkininkai, kaip ir visi kaimo žmonės, dirbo žemę, turėjo gyvulių. Ir jiems priklausė piliakalnis – yra išlikęs J. Rupš­laukio prašymas padidinti jo žemės sklypą, prijungiant Švedkalnį.

Tačiau į patį svarbiausią klausimą, kas statė sodybą, atsakymo iki šiol nėra. Viena moteris yra pasakojusi, kad jos baba gyveno netoliese, ji buvo sakiusi, jog dar iki Rupšlaukių sodyboje gyvenę pasiturintys ūkininkai, kurie užsiėmė ir verslu, važinėdavo į Lenkiją. Bet kol vyro nebuvo, jo žmona esą pardavė visą turtą Lietuvos žydui. 

„Nežinau, tikėti tuo ar ne. Archyvuose jokių duomenų nėra. Gyveno žmonės sa­vo gyvenimus, dirbo, o istorikams jų gyvenimai nebuvo įdomūs. Susidomėjimą kėlė tik piliakalnis, bet kas vyko už tvoros, niekas nežiūrėjo“, – apgailestauja Edita. 

Nežino žodžio „nepavyks“

Darius – verslininkas, baigęs vadybos mokslus, Edita vienoje Kauno mokykloje 27 metus dirbo anglų kalbos mokytoja. 2019-ieji jos gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Nors darbas patiko, vis tik pagaudavo save galvojant apie sodybos reikalus, vakarais nelikdavo laiko taip atsakingai, kaip anksčiau, pasiruošti rytdienos pamokoms. Pasvėrę visus už ir prieš, abu nusprendė, kad reikia susikoncentruoti į vieną veiklą. Uždaryti mokyklos duris buvo gaila, neslepia Edita, be to, nebuvo aišku, ką veiks su sodyba, kai ją sutvarkys. Bet ramino save, kad jei nepavyks, į mokyk­lą visada galės sugrįžti.

„Tačiau žodžio „nepavyks“ mes su vyru nežinom – jei ką nusprendžiam, darom tol, kol pavyksta. Ir vaikus taip auklėjam: jeigu pradėjai, turi padaryti geriausiai, nes pats susigalvojai, niekas nesakė, kad bus lengva. Mes ir juos bandėme įtraukti į sodybos reikalus, bet išgirdom, kad mūsų gyvenimų jie negyvens – jei mums įdomu, patys ir turime daryti“, – sako E. Navardauskienė.  

Su Dariumi jie gera komanda: Edita generuoja idėjas (iš vakaro pamąsčiusi, ko reikėtų, rytą jau žino, kaip padaryti), o Darius jas įgyvendina. Kai ką nors nusprendžia, pasiskirsto darbais ir daro tai, ką geriausiai moka. 

„Esame kaip žemaitukai – stiprūs ir kantrūs. Neįtikėtina, kiek daug galime padaryti patys. Mums tai buvo didžiausias atradimas. Būna sunkių dienų, ašarų ir keiksmų, ypač, kai supranti, kad taip, kaip sugalvojai, įgyvendinti nepavyks. Tada keiti požiūrį ir galų gale pamatai, kad gal net ir geriau išėjo, nei tikėjaisi. Tačiau kad ir kas beatsitiktų, vienas kitą pastūmėdami, palaikydami judame pirmyn“, – tikina sodybos šeimininkė. 

Editos ir Dariaus atkaklumo dėka Bilionių „Gīvenėms“ įsisuko į dar vieną spalvų ir įvykių kupiną gyvenimą. 

Daiva BARTKIENĖ

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.

Skaičiuojame paskutines die­nas iki didžiausių metų švenčių. Susi­rinkę prie Kūčių stalo, dalinsimės meilę, bendrystę ir atleidimą sim­bo­lizuojančiu ka­lėdaičiu, apkabinsime pačius brangiausius žmones. Pranciškonų vienuolis brolis Asti­jus tvirtina, kad svarbiausia, jog švęsdami jaustume prasmę ir suprastume gavę pačią tikriausią do­vaną, nes tai yra Dievo sūnaus, gy­venimo ir vilties atėjimas į mūsų šei­­mą.

Daiva BARTKIENĖ

Jolantos DOMARKIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 95

Brangiausia ir labiausiai širdį jaudinanti die­na metuose yra Kūčios, šv. Kalėdų išvakarės. Tai bendrystės, atminties ir padėkos vakaras. Kiekviena šeima turi savus Kūčių ritualus. Man Kūčios – tai Amžinybės pamokos, kai pagarba praeičiai, dabarties rūpesčiai ir ateities viltys susėda prie vieno stalo. Būtent tą vakarą ypatingai jaučiu, kad mano šaknys giliai praeityje ir jos ne varžo, o stiprina, drąsina ir suteikia gyveni­mui skonio. Tradicija nėra užsisklendimas praei­tyje – tai atvirumas savo šaknims ir puikybės, kad esi gudresnis už kitus, tirpdymas.

Mūsų valstybei, susiskaldžiusiai į tarpusavyje kovojančias grupeles, su didmiesčių ir regionų, su tarpstančių ir vos galą su galu suduriančių, veržlių, nusivylusių ir palūžusių kontrastais, labai reikalingas gydantis Kūčių stalas. Kad pamatytume vienas kitą tikrus, o ne vien įvaizdžius, kurie patogūs kovojant.

Kiek bedidintume lėšas valstybės gynybai nuo išorės priešų (jei nemaitini savo kariuomenės, teks maitinti okupacinę), tikrai stiprūs nebūsime, kol nedaugės darnos ir santalkos valstybės viduje bei kiekviename iš mūsų. Naivu reikalauti, kad visi staiga taptume vienas kitu pasitikinčiais bičiuliais, pradėtume dėl visko sutarti. Tačiau būtina mūsų širdyse atgaivinti  Respubliką. Šio žodžio tiesioginė reikšmė – „bendras reikalas”. Mes tikrai turime bendrų reikalų ir bendrą misiją – puoselėti savo valstybę kaip skydą, garantą, tai, kas leidžia pabirusius „aš” sujungti į stiprų „mes”.

Viena didžiausių kliūčių – tai, kad tapome itin aršūs politinių grupių aistruoliai. Kalbu ne apie partiškumą, ne apie tai, jog priklausome ar simpatizuojame, linkime sėkmės vienai ar kitai politinei bendrijai. Ir nors tikrai neraginu tapti „drungnais”, vis tik labai dažnai, kai tampame aršiais aistruoliais, pradedame kovoti ten, kur tikrai nederėtų, į kitus imame žvelgti kaip į klastingus priešus. Bet juk galime turėti skirtingas politines simpatijas, palaikyti skirtingas politines reformas ir nebūti priešais, nekovoti tarpusavyje. Ypatingai absurdiška, kai aršiausiai kovoja tie, kurie tiesiogiai nedalyvauja politinių sprendimų priėmime, o viską stebi televizoriaus ar kompiuterio ekrane. 

Labai nesunku ir Kūčių stalą paversti ne mylinčios bendrystės, bet tarpusavio kovos arena. Nereikia daug proto, norint atrasti kokią smulkmeną, kuri mus skiria. Tačiau ar tokia „teisybės” paieška, skaudinant kitus, iš tiesų yra žygdarbis?

Kai galvojame apie santalkos, darnos auginimą valstybėje, esame įpratę dairytis į tuos, kurie užima įtakingas politines pozicijas. Neabejoju, jog daugumą piktina rietenų atmosfera Seime. Tačiau tai pavojinga iliuzija ir beviltiška misija – vien tik reikalauti pavyzdžio iš tų, kurių įtaka, populiarumas priklauso nuo įvaizdžio vadybos. Ir ne nuo Seimo, o būtent nuo Kūčių stalo turi prasidėti esminiai pokyčiai. Nepasakytas piktas žodis, atsiprašymas, šypsena, apsikabinimas. Ir svarbiausia – pamėginimas išmokti padėkoti. Mūsų širdys labiausiai surambėja ir pasiruošia kovai, kai kaupiame kiekvieną nesėkmę, nuoskaudą, kai abejingai praeiname pro nelaimėlį, kai pamirštame viską, kas nutinka gražaus. Kai tampame suirzę ir iš pasaulio tikimės tik kokios nors klastos, kai tesugebame skleisti pykčio kvapą, kuris turi savybę vis stiprėti. 

Dėkingą širdį ugdyti nėra lengvas darbas, tačiau nepaprastai svarbus. Ir Kūčių stalas gali būti itin svarbi stiprybės mokykla.

Semtis stiprybės, o ne nuoskaudų reiktų iš praeities, o dabarties rūpesčius priimti kaip švitrinį popierių, kuris padeda nusivalyti tai, kas nėra svarbu. Ateitis tebūnie vilties, neišskleistų galimybių, o ne baimių šaltinis. Mums nereikia būti visagaliais, tad neapsigaukime – kai blaškomės, skubame, bandome pamokyti ir paauklėti kitus, dažniausiai ir patys jaučiame, kokios bergdžios mūsų pastangos. Bet vis tiek tai darome. 

Tikroji drąsa ir stiprybė – ieškoti to, kas mus jungia, nepaisant daugybės skirtumų, kartais net priešingų įsitikinimų. Tai sudėtingas, bet labai svarbus ir vaisingas kelias. Tai dovana, kurią galima padovanoti tik sau pačiam.

Visi mokame gražiai ir abstrakčiai postringauti apie gerumą, rūpestį, vertybes, tačiau nepamirškime, kad Kūrėjas (nesvarbu, kaip Jį įsivaizduojame) kasdien mums siunčia žmones, kurie suteikia progos išskleisti savo vidinius turtus, pabūti dosniais, padėti, atjausti, paguosti. Gyvenimas yra ne teorija, bet kasdienė praktika. Būtent dėl to tikrieji pokyčiai prasideda nuo kiek­vieno iš mūsų apsisprendimo, o ne nuo politinių dek­laracijų, programų ar painių kaltinimų, kodėl negyvename geriau, paieškų.

Ir jei tikrai norime pamatyti žmogų, kuris turi didžiausią įtaką mūsų gyvenime – pažiūrėkime į veid­rodį.

Andrius NAVICKAS

89-asis sezonas koduoja priminimą apie viltį. „Įmanoma į tą pačią upę įbristi du kartus“, „Įmanoma viską pradėti iš naujo“ – tai tik pora Klaipėdos dramos teatro nešamų teiginių. Teatras visais savo kūriniais primena, kad gyvenime įmanoma daugiau, nei drįstama tikėtis. Menas suteikia drąsos ir vilties, o keldamas kartais nepatogius ar provokuojančius klausimus kviečia kvestionuoti nusistovėjusias normas, stereotipus. 89-ojo sezono premjeros vaizdžiai iliustruoja pasirinktą šūkį – „Sugrįžimas“ demonstravo sudėtingą vidinio pokyčio kelią, o vasario 14 d. laukiantis „Mane vadina Kalendorium“ atskleis stebuklo šaknis, sudygstančias eilinių žmonių sielose.

Antrasis 89-ojo sezono pusmetis teatre pasitinkamas šventinėmis nuolaidomis bilietams ir teatro atributikai, jį žymi ir vis intensyviau vykstantys pasiruošimo darbai būsimoms premjeroms bei sezoną vainikuojančiam tarptautinio teatro festivaliui „TheATRIUM“. Praeinančių ir tik ateinančių metų darbais dalinosi teatro vadovas Tomas Juočys.

„Noriu pradėti apibendrindamas besibaigiančius metus, gal bus keista, bet grįšiu prie „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų – kiek turėjome nominacijų ir kokie įvertinimai. Mums tai buvo liudijimas, kad teatras yra matomas bei vertinamas, taip pat tai viešas priminimas, kad dirbame ne veltui“, – proga platesniu žvilgsniu apimti metus pasinaudojo teatro vadovas. Jo minimuose apdovanojimuose Adomo Juškos režisuotas spektaklis „Vakarų krantinė“ buvo įvertintas net trimis „Auksiniais scenos kryžiais“ – režisūros, scenografijos (scenografė Lauryną Liepaitė) bei technologijų dizaino (šviesų dailininkas Julius Kuršis) kategorijose. 2024 m. pavasarį ženklino ir spektaklio „Requiem“ kūrimo darbai – abipus Atlanto pripažinto režisieriaus Dmitry Krymov kūrinys scenoje suveria kvapą gniaužiančių istorijų vėrinį, kuriam papasakoti kai kurie aktoriai turėjo įgyti net ir specialių įgūdžių. Tuo tarpu 89-asis sezonas rudenį prasidėjo su Nauberto Jasinsko, jauno ir labai savitą braižą turinčio režisieriaus, kūriniu pagal Roberto Bolano novelę „Sugrįžimas“. Šį, kol kas naujausią 89-ojo sezono spektaklį tespėta parodyti kelis kartus, tad nespėję su juo susipažinti galės tą padaryti sausį ir vėliau antrojo sezono pusės eigoje.

Darbas su skirtingą darbo braižą turinčiais režisieriais lemia margą repertuarą, pasak T. Juočio, tai ir yra teatro siekiamybė – ne įtikti patogiu, savyje iššūkio žiūrinčiajam neturinčiu turiniu, bet žadinti diskusijas ir kviesti pamatyti pasaulio įvairiapusiškumą.

Tuo tarpu metų sandūra, gruodis Klaipėdos dramos teatre smelkiamas šventinės nuotaikos. 12, 13, 14, 15 ir 17 dienomis tankiu grafiku vyko aktorių inicijuoto ir didelio jaunosios auditorijos entuziazmo sulaukusio spektaklio-žaidimo vaikams „Kalėdinė žaislų misija: išgyvenimas“ seansai. Mėnesio viduryje žiūrovams pristatyta ir viena svarbiausių šventinio laikotarpio naujienų teatro žiūrovams – dovanų kuponas. „Visada ieškome paties geriausio varianto žiūrovui, keitėme bilietų platinimo sistemą ir jos dėka atsirado papildomos galimybės, pavyzdžiui, ilgai lauktas dovanų kuponas, – naujo produkto atsiradimo aplinkybes paaiškino T. Juočys. – Džiaugiamės, kad kuponas puikiai perkamas ir visai tuo nesistebime, apsilankymas teatre yra dovana su užtaisu.“

Tradiciškai antrasis sezono pusmetis pasitinkamas šventine nuolaida į repertuarinius spektaklius. Šįkart nuo gruodžio 18 iki sausio 5 d. perkantys bilietus į repertuarinius sezono antrosios pusės spektaklius galės juos įsigyti su 30 procentų nuolaida. Nuo sausio iki pat vasaros pradžios teatro repertuare numatoma rodyti septyniolikos pavadinimų spektaklius. Tarp jų tiek publikos pamėgti bestseleriai, sulaukiantys pilnų salių jau eilę metų, tiek patys naujausi kūriniai, tiek didelio formato, daug aktorių ir sudėtingas scenografijas apimantys spektakliai, tiek nedideli kameriniai pastatymai. Bilietai į kai kuriuos spektaklius pavasarį pilnai išpirkti jau ir dabar.

Teatro vadovas atkreipė dėmesį į itin intensyviai spektaklių rodymais prisodrintą sausio mėnesį, „sausis įprastai būna ramesnis, bet iškart po švenčių rodysime daug spektaklių, jų bus net šešiolika, be to, sausį vyksime gastrolių į Vilnių su spektakliu „Requiem“, jį rodysime net trimis seansais. Žinome, kad esame laukiami, žiūrovai jau dabar perka bilietus į jį. Šį įspūdingą spektaklį vilniečiams norėjome parodyti jau kurį laiką. Apskritai norėtume išvykti kuo dažniau, išvežti parodymui ne vieną spektaklį, bet nevaldome jokių aikštelių Vilniuje, tad turime suderinti daug detalių su mus galinčiais priimti tenykščiais teatrais“. „Requiem“ bus rodomas Valstybiniame jaunimo teatre sausio 18–19 dienomis. Rudenį itin pasisekusios, pilnai išparduotos spektaklio „Vakarų krantinė“ gastrolės į sostinę patvirtino, kad Klaipėdos dramos teatras savo kuriamais spektakliais jau yra užsidirbęs solidų vardą ne tik savo mieste, bet ir už jo ribų.

Vasario mėnuo repertuare atrodo tuštesnis, bet tik dėl to, kad visas dėmesys teatre tuo metu bus nukreiptas į pirmosios 89-ojo sezono antrojo pusmečio premjeros finalinio etapo repeticijas. „Vasario 14 d. kviesime į visiems puikiai žinomo latvių režisieriaus Elmārs Seņkovs kuriamo spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ premjerą. Šis režisierius Lietuvoje kol kas dirbo tik su mūsų teatru ir pas mus tai bus jau trečiasis jo spektaklis. Žiūrovai mūsų vis teiraujasi, ar gana tamsiame šiandienio teatro kuriamame turinyje galima tikėtis šviesesnių kūrinių – manau, kad šis spektaklis bus atsakymas“, – intrigavo T. Juočys. E. Seņkovs spektaklį kuria pagal Latvijoje kultinio populiarumo sulaukusią Andris Kalnozols knygą tuo pačiu pavadinimu. Ji, beje, patraukė nemažą skaitytojų dėmesį, išversta ir į lietuvių kalbą, tad sceninė šio šviesaus kūrinio adaptacija, tikimasi, taip pat turės savo žiūrovą.

Pavasarį, balandį, laukia dar viena premjera – šįkart jauniesiems teatro mylėtojams. Būsimo spektaklio koncepciją plėtoja šiame teatre dirbantys aktoriai Samanta Pinaitytė ir Karolis Maiskis, režisierių pozicija jiems ne naujiena – šių metų rudenį pristatytas jų kūrinys „Bildukas“, jie ir šventinio spektaklio-žaidimo iniciatoriai. Nematomi žiūrovui lieka ir kiti kūrybiniai procesai teatre – visą 89-ojo sezono antrąjį pusmetį bus repetuojami ne tik šį pusmetį pristatomi spektakliai, tuo pat metu vyks pasiruošimo darbai spektakliams, kurių premjeros laukia tik 90-ajame sezone.

Gegužės mėnesį prasidės ir Klaipėdos dramos teatre subrandintas bei išaugęs tarptautinis festivalis „TheATRIUM“ – jis skaičiuos jau devintuosius savo gyvavimo metus. „Paskutinysis „TheATRIUM“ buvo tikrai įspūdingas, ne tik programa, bet ir tuo, kad tikrai pajutome, jog jį pilnai atrado žiūrovai. Nors ne visi spektakliai vykta jiems patogiu laiku, pavyzdžiui, rodomi Lietuvos teatro vitrinoje, vis tik turėjome rekordinius bilietų pardavimus“, – džiaugėsi T. Juočys. Anot jo, didžiulis žmonių susidomėjimas net ir sudėtingo turinio spektakliais buvo pats didžiausias įvertinimas festivalio organizatoriams. Būsimojo festivalio programa vis dar derinama, bet artimiausiu metu planuojama pradėti su ja pažindinti žiūrovus.

89-ojo sezono antrojo pusmečio repertuaras www.kdt.lt

Kai prieš didžiąsias metų šventes apima visuotinis dovanų pirkimo vajus, tikriausiai ne vienas suka galvą, kuo nudžiuginti artimą žmogų, kad dovana būtų ir prasminga, ir naudinga. Pačios nuoširdžiausios kalėdinės dovanos, kurių prekybos centre nenusipirksi, yra rankomis pagaminti dalykai ir jų galima įsigyti tik pas tuos, kurie dirba ir kuria iš širdies.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Mums mažai rūpi, kas dedasi Si­ri­joje, Pietų Korėjoje ar Sakart­ve­le. Gal tik tiek, kiek padėtis šiose ša­ly­se susijusi su Rusija, kuri savo ruož­tu kelia grėsmę ir mums. Tai na­­tūralu. Todėl vargu, ar galime rei­ka­lauti iš tolimesnių regionų, kad jų žmo­nės giliau domėtųsi procesais mū­sų kraštuose. 

Tiesą sakant, džiūgaujame, jog agresorė Rusija gavo per nagus Sirijoje. Galbūt per anksti, nes Maskva visokiais būdais mėgina savo įtaką šiame Viduržemio jūros regione ir net Afrikoje išlaikyti. Tačiau jos geopolitiniai nuostoliai čia akivaizdūs, o meilė Assadui staiga virto tik dar vieno nelaimingo tirono bėglio globa. 

Šiandien Assado pabėgimo detalės glumina. Jam nesiruošė nei Damaskas, nei Maskva, kuri gal ir prognozavo tokį diktatoriaus likimą, jam tarsi ir ruošėsi, nes nepakėlė savo naikintuvų prieš sukilėlius kaip prieš 9 metus. Matyt, Putinas priėmė sprendimą nekomplikuoti savo padėties regione, o po to geriau tartis su opozicija. 

Taigi, Sirijos prezidentas Assadas lapkričio 28 d. dar aplankė Maskvą ir paragino Putiną padėti duoti atkirtį sukilėliams. Tačiau šis nieko nežadėjo, o tik prasitarė, kad Assado nepaliks nelaimėje. Gruodžio 7 d. opozicijos jėgos įžengė į Damaską, nesutikdamos beveik jokio pasipriešinimo. Kai jos visiškai priartėjo prie prezidento rūmų, Assadas rūmų budėtojui pranešė, jog vyksta namo, tačiau automobilio vairuotojui įsakė pasukti į oro uostą. Reuters praneša, kad jis dar paskambino savo atstovei ryšiams su žiniasklaida ir paprašė atvykti į jo namus ruošti eilinė kalbą. Ta atvyko, bet Assado namuose nebuvo...

Apie savo planus Assadas nepranešė net artimiesiems, nors šeima – žmona ir trys vaikai – jau anksčiau dėl visa ko buvo išsiųsta į Rusiją. Jo broliai buvo Damaske, ten ir liko, o vienas žuvo susišaudymo metu. Premjeras Mohammedas Jalalis su prezidentu kalbėjosi šeštadienį 22.30 val., pastarasis žadėjo viską

nuspręsti sekmadienį. Bet ryte Assadas sėdo į lėktuvą, kuris su išjungtu transponderiu (atsakik­liu – radijo ryšiu) pakilo į orą, paskui staiga pakeitė kryptį ir dingo iš radarų. Pasklido žinia, jog lėktuvas galėjo sudužti, bet tai buvo apgaulingas manevras. Jungtiniai Arabų Emyratai atsisakė lėktuvą priimti. 

Tuo metu Rusijos užsienio reikalų ministras Lavrovas derėjosi su sukilėliais ir jų grupuotės vadovais dėl garantijų, kad lėktuvo nenumuštų ar neperimtų. Taip Assadas nusileido Chmeimimo rusų karinėje bazėje, o iš ten išskrido į Maskvą. Sukilėliai, po to patekę į prezidento šeimos rūmus, sakė, jog šis pabėgo labai skubėdamas: asmeniniai daiktai buvo išmėtyti, darbo stalas sujauktas, maistas virtuvėje nepaliestas...

Toks štai gėdingas likimas žmogaus – tirono, kuris vargšę šalį valdė beveik 25 metus, o kartu su tėvu Hafezu al-Assadu – daugiau kaip pusę amžiaus. Tai, ką sukilėliai rado apleistoje prezidento rezidencijoje, kaip rašė „The Washington Post“, galima pavadinti „tyli prabanga“. „Assadas gyveno prabangoje, kai sirai badavo“, – pastebi laikraštis. 

Rūmai ant Mezzeh kalno bemat buvo išgrobstyti: žmonės nešė „Luis Vuitton“ rankines, „Dior“, „Hermes“, „Cartier“ drabužius, o garažas buvo prigrūstas elitinių automobilių, brolio bunkeryje rastas auksinis Koranas. Paties Assado šeima šios prabangos nedemonstruodavo... 

Visa tai primena garsiojo Ukrainos bėglio Viktoro Janukovyčiaus likimą. Į Rusiją 2014 m. pradžioje nuo Maidano pasprukęs Putino statytinis mėgavosi tokia pat prabanga. Kaip liudijo po kelerių metų į jo rūmus užsukęs žinomas keliautojas Orijus Gasanovas, ne be reikalo jį ir šiandien vadina sukčiumi, aferistu ir vagimi, o jo rezidenciją Mežigorijoje – „ufonautų laivu“: retų automobilių muziejus, auksu tviskantis interjeras, persiški kilimai, o visame 140 hektarų užimančiame plote – asmeninis parkas, fontanai, baseinai, teniso aikštelė, SPA centras, jachtų prieplauka, jojimo klubas, šaudykla, golfo laukas, aikštelė nusileisti sraigtasparniams, daugybė dirbtinių ežerų, stručių ferma ir net asmeninė cerkvė...

Gal kada nors paaiškės, kokia prabanga tviskėjo Putino rūmai, esantys Gelendžike, Krasnoda­ro krašte, ant Juodosios jūros kranto. Apie juos Aleksėjaus Navalno komanda 2021 m. yra sukūrusi tyrimų filmą „Putino dvaras“, kurio statybos kainavo apie 956 mln. JAV dolerių. Gal kada nors prisiminsime ir kitų diktatorių mėgstamą prabangą, pomėgius... 

O kol kas jie vieni pas kitus svečiuojasi, maudosi žmonių suneštuose turtuose, vartosi lyg inkstai taukuose ir lemia milijonų likimus, kai tie milijonai kenčia skurdą ir nepriteklių. Gi apie pačių tironų likimus galima tik numanyti, todėl drąsiai sakau: nepavydėkime jiems. Nes jų likimas – mūsų rankose. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Praėjusį penktadienį Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Šilalės biuro darbuotojai sulaukė svečių – susitikti su Šilalės ūkininkais ir konsultantais užsuko naujajam žemės ūkio ministrui Ignui Hofmanui pareigas perdavęs Kazys Starkevičius.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94