Sakoma, kad nieko nėra amžino, o viskas, kas laikina, trunka ilgiausiai. Bū­tent taip atsitiko su Upy­nos etnografijos muziejaus remontu. Nors stogas už­dengtas ir muziejus šiemet jau pradėjo priimti lankytojus, darbai sunkiai juda pirmyn, o antras pastato aukštas ir visiškai negyvas. Tuo tarpu Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorius Antanas Ivinskis, raginamas paskubėti su darbais, teisinasi, kad viskam neužtenka nei laiko, nei pinigų.

Daiva BARTKIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Lietuvoje nerasime savivaldybės, kuri nesidžiaugtų ir neįvertintų savo kraštiečių pasiekimų, neparemtų ir nepadrąsintų jaunų žmonių siekti užsibrėžtų tikslų, nepadėtų įsitvirtinti grįžtantiems gyventi ir dirbti į tėviškę. Kiek jaunų žmonių, norinčių ateitį kurti tėvų krašte, sulauks Šilalė, parodys laikas, bet gabiausiems mokinams ir studentams įteikiamos Šilalės savivaldybės premijos rodo, jog jaunimas čia sutinkamas išskėstomis rankomis.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Kai skamba varpas, Bijotų žmonės žino, kad vyksta kaž­kas nepaprasto. Šeštadienio vakarą Bijotų varpas kvietė gyventojus ir kaimo svečius melstis prie Švč. Mergelės Marijos lurdo, kur kažkada stovėjo Paškevičių – Dioni­zo Poškos ir jo brolio Norberto Paškevičiaus – dvaro kop­lyčia. Per visą parką nusitęsęs šviesos kelias vedė prie spindinčios kalėdinės eglės ir džiugesiu pripildė su­sirin­kusių žmonių širdis.

Daiva BARTKIENĖ

Jolantos DOMARKIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Skaičiuojant paskutiniąsias me­tų savaites, Šilalės muzikinis teatras kviečia į muzikinį spektaklį „Linksmoji našlė“, Palangos orkest­ras – į jaukų, dėkingumo, bend­rystės ir tikros muzikos kupiną kon­­certą, o kultūros įstaigos ir organizacijos menininkams skelbia ga­limybes nau­jiems metams.

Nuo premjeros Vienoje 1905 m., F. Le­haro operetė „Linksmoji našlė“ tapo viena sėkmingiausių ir dažniausiai statomų visų laikų operečių. Neabejojama, jog populiarumo sulauks ir Šilalės muzikinio teatro pastatymas. Tad pirmieji spektakliai jau prasideda, o po jų šilališkiai spektaklio statytojai ir artistai nekantriai lauks žiūrovų atsiliepimų. 

Artėjant Kalėdoms, Palangos orkest­ras, profesionalus pučiamųjų instrumentų kolektyvas ir vienas seniausių Palangos miesto kultūrinio identiteto kūrėjų, kviečia į koncertus „Kalėdinės mu­zikos valanda“. Kaune ir Vilniuje kon­certai įvyko jau praėjusį savaitgalį, o gruodžio 26 d., antrąją Šv. Kalėdų dieną, iškart po vidurdienio Šv. Mišių, Palangos orkestras surengs koncertą Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Koncertai „Kalėdinės muzikos valanda“ – nemokami.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatais 2024 m. tapo choreografė Birūta Komskienė-Letukaitė, tapytojas Arvydas Šaltenis, režisierė, scenaristė Marija Kavtaradzė, menininkė, menotyrininkė, meno kritikė Laimutė Kreivytė, poetas, prozininkas Alvydas Šlepikas, menininkas Darius Žiūra. Visuomenė iš viso buvo pasiūliusi 37 menininkus šiai premijai gauti. Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai kaip ilgametis kūrėjo kūrybinis indėlis į kultūrą ir meną. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų diplomai ir ženklai bei Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija ir ženklas bus įteikti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.

Festivalis „Sirenos“ kviečia profesionalius teatrus siūlyti 2024–2025 m. sezono metu kuriamus ar jau sukurtus spektaklius į Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ 2025 m. lietuviškos programos atranką. Festivalyje pristatoma ryškiausių lietuviškų spektaklių programa vyksta nuo 2004 m. 

Kultūros ministerija, siekdama palaikyti profesionalaus poligrafinio atlikimo ir meninio apipavidalinimo tradicijas Lietuvoje, skelbia kasmetinį Knygos meno konkursą. Jame bus vertinamos Lietuvos leidyklų 2024 m. išleistos knygos, premijomis ir diplomais paskatinami jų dailininkai (dizaineriai), iliustruotojai, maketuotojai, leidėjai ir spaustuvininkai. Teikti knygas konkursui gali visi leidybinę, spausdinimo veik­lą vykdantys fiziniai ir juridiniai asmenys, dailininkai ir patys knygų autoriai. Konkursui priimamos knygos pagal šešias temines grupes: grožinė literatūra ir eseistika; knygos vaikams; mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai; meno leidiniai (monografijos, katalogai, albumai, išskyrus fotoalbumus); bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai; meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai. Dokumentus ir knygas galima teikti iki 2025 m. sausio 10 d. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Rūta Bunikytė pasakoja apie savo kūrybinį kelią, vedusį nuo dramos režisūros studijų link daugybės muzikinių pastatymų ir darbo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, bei artėjantį teatralizuotą reviu „Sapnai apie Brodvėjų“, kuriuo publika mėgausis gruodžio 20, 21 ir 28 d.

„Noriu, kad kiekvienas darbas keltų kūrybinį iššūkį, būtų kažkas naujo. Pastatymas man – kaskart naujas universitetas“, – sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisieriaus asistentė Rūta Bunikytė interviu KVMT žurnalui „Ant bangos“.

Kas jus paskatino domėtis muzikiniais scenos menais? Esate baigusi dramos režisūros studijas.

Muzika bei muzikiniais menais domėtis pradėjau dar vaikystėje. Inspiracija atėjo iš muzikos mokyklos ir šokio būrelių, kuriuos lankyti pradėjau labai anksti. Nors mokykloje baigiau sustiprintą tiksliųjų mokslų klasę, menai tapo mano profesija. Dramos režisūra išmoko perskaityti medžiagą, surasti jos simbolius, tylos kodus. Tai savotiškas dramaturgijos filosofijos seansas. Unikalu, kiek pasaulių gali ten atrakinti. Savo vizijos vaizdus visada sieju su muzika ir veiksmu. Tai gali būti atmosferinis garsas, klasikinė melodija, kalbėjimo maniera, mizanscenos pasikeitimo greitis. Mano kūrybinis pasaulis – veiksmo ir muzikos blykstės.

Kaip prasidėjo jūsų karjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

Tai labai paprasta istorija, susiklosčiusi natūraliai. Dirbau Klaipėdos lėlių teatre, kai pamačiau, jog Klaipėdos muzikinis teatras ieško režisieriaus padėjėjų (tuo metu taip vadinosi). Atvykau į pokalbį, priėmė. Tuo metu teatrui vadovavo Ramūnas Kaubrys, kuris turbūt manimi stipriai tikėjo ir pasitikėjo. Vos pradėjusiai dirbti man pasiūlė teatro jubiliejinio koncerto režisieriaus amplua. Vėliau vieną po kito teko režisuoti vis didesnius sceninius pastatymus. Taip mano režisūrinėje biografijoje atsirado reviu, operetės, miuziklo žanrai. Dalindamasis savo patirtimi, patarimais, suteikdamas galimybę dirbti su įvairiais muzikinio teatro žanrais, Ramūnas Kaubrys mane užaugino kaip muzikinio teatro režisierę. Tai yra mano profesinė istorija, kurią labai branginu.

Kuo jums įdomios skirtingos scenos meno formos?

Skirtingos meno formos – tarsi skirtingi žmonės, puošiantys pasaulį. Žmogaus evoliucija generuoja daugelį mokslinių, meninių, socialinių atradimų. Taigi skirtingos meno formos – tai esamos dabarties bendravimo forma. Sugebėjimas sujungti kelias menines formas į vientisą filosofiją mane visada žavėjo. Tačiau turi sugebėti būti tolerantiškas visoms meno išraiškoms, profesionaliai jas išmanyti. Tai tarsi užsienio kalbos, kurią pasiryžti įvaldyti, mokymasis. O finale turi gimti meninis dialogas tarp scenos ir žiūrovų.

Ar yra kūrinys ar spektaklis, kurį laikote etapiniu savo karjeroje?

Kiekvienas pirmas kartas – ypatingas. Pirmas savarankiškas režisūrinis darbas dar studijų metais – Maríjos Irene Fornes „Dumblas“, atvėręs visus profesijos sunkumus ir privalumus, kuriuos minėjo dėstytojas ir kurie studijų metais atrodė „tik ne man“. Pirmoji operetė – Imre’s Kálmáno „Misteris X“, kurios metu maestro Stanislavas Domarkas mane, dramos režisierę, vedė šio muzikos žanro pažinimo, vingrybių ir atradimų keliu, įskiepydamas pagarbą tradicijoms ir skatindamas interpretacijos laisvę. Pirmasis miuziklas – Franko Wildhorno „Boni ir Klaidas“, kuris atskleidė mano muzikinius polinkius. Čia galutinai susiformavau kaip muzikinio teatro režisierė, turinti savo požiūrį į muzikinį repertuarą, sceninės etikos ir darbo metodų formas. Pirmas kartas, kai sceninės sudėtys atrodė be pralaimėjimo. Todėl šio pastatymo žmonės užima išskirtinę vietą mano kelionėje, atrasdama juos atradau save. Na, o Johno Kanderio miuziklą „Čikaga“ laikyčiau savo brandaus etapo pradžia. Pirmą kartą Lietuvoje su tarptautine komanda didžiausiose šalies arenose parodytas vienas ryškiausių Brodvėjaus pastatymų. Bendradarbiavimas su muzikos vadovu Dereku Barnesu tapo viena didžiausių mano miuziklo žanro studijų.  

Papasakokite apie pozicijų KVMT repertuare neužleidžiančią, publikos labai mylimą jūsų statytą operetę „Orfėjas pragare“. Kur slypi jos fenomenas?

Jei joje slypi fenomenas, jį galėtų įvardinti tik pati publika. Mano akimis, ši operetė atsirado tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Galbūt šio žanro ilgesys, galbūt „tiesos“ sakymo forma žiūrovams šiandien yra reikalinga. Istoriškai būtent šie veiksniai ir lėmė pačios pirmosios operetės „Orfėjas pragare“ atsiradimą. Galbūt istorija tiesiog apsuko reikiamą ratą.

Papasakokite apie kūrybinę bendrystę su choreografe Inga Briazkalovaite, ilgamete KVMT baleto artiste.

Savo kūrybiniame kelyje man teko dirbti su puikiais choreografais Gyčiu Ivanausku, Aušra Krasauskaite, Aurelijumi Liškausku, Aušra Saulevičiūte, šiuo metu dirbu su Taurūnu Baužu. Didžiausią kūrybinį kelią nuėjome su Inga Briazkalovaite. Kaip komanda turėjome keturiolika projektų ir, manau, tai – ne pabaiga. Kartu atradome, klydome, mokėmės, kilome iš naujo. Didelė dovana yra patirti kūrybinį unisoną. Man gana anksti pavyko sutikti kūrėją, papildančią mane ir tuo pačiu kvėpuojančią tokiomis pačiomis ambicijomis ir estetika. Tokių pavyzdžių istorijoje yra nemažai: Pablo Picasso ir Henry Matisse’as, Jeanas Michelis Basquiat ir Andy Warholas, kurie kartu sukūrė daugiau nei 200 kūrinių, Paulas McCartney ir Johnas Lennonas, Anželika Cholina ir Marijus Jacovskis bei daugelis kitų kūrėjų, kurie dalinosi ir draugyste, ir kūrybine patirtimi. Inga Briazkalovaitė – mano kūrybinis ramstis, mūza, teisėja ir draugė.

Kokių iššūkių patiriate ir kaip juos įveikiate kūrybiniame procese?

Turiu vieną savybę – noriu, kad kiekvienas darbas keltų kūrybinių iššūkių, kad jame būtų kai kas naujo. Pastatymas man – kaskart naujas universitetas. Kartais pagalvoju, kad būčiau nebloga sportininkė, nes užsispyrimo siekdama rezultato turiu pakankamai. Iššūkius įveikti padeda smalsumas, aistra, racionalus protas ir mokėjimas reikiamu momentu paspausti savyje „shut down“ mygtuką.

Kokie režisieriai ar kūriniai jus įkvėpia? Kaip jie paveikia jūsų požiūrį į scenos meną?

Režisieriai Krystianas Lupa, Romeo Castellucci, Robertas Wilsonas, Martinas Scorsese, dailininkas Salvadoras Dali, mane inspiruoja egzistencialistų kūryba, romėnų architektūra, dvasiškai laisvi žmonės. Man svarbūs kūrėjai, nešantys individualią kūrybinės laisvės vėliavą. Jų reiškiama minties, estetikos ir vaizdo darna rezonuoja manyje. Jie įkvepia drąsiai rinktis savo kelią ir atkakliai juo eiti. Kaip sakė Aristotelis, yra tik vienas kelias išvengti kritikos – nieko nedaryti, nieko nekalbėti ir būti niekuo. Ir šią kryžkelę aš linkusi aplenkti.

Gruodžio 20, 21 ir 28 d. publika išvys teatralizuotą reviu „Sapnai apie Brodvėjų“. Ką norite pasakyti žiūrovams šiuo spektakliu?

„Sapnai apie Brodvėjų“ – tai muzikinis pramoginis reviu, pasakojantis apie troškimą pasiekti savąjį olimpą. Kasdienės rutinos vejami žmonės trokšta į jį pakilti bent vienam vakarui ir tapti scenos žvaigždėmis. Ir ši galimybė pasitaiko. Teatralizuotame reviu „Sapnai apie Brodvėjų“ girdėsite žinomų miuziklų melodijas, kurias papildys siužetinė choreografija.

Kokie atlikėjai įkūnys Brodvėjaus personažus?

„Sapnai apie Brodvėjų“ – tai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų, choro artistų, baleto trupės šokėjų pasakojama muzikinė istorija. Čia išgirsite solistes Beatą Ignatavičiūtę, Rasą Ulteravičiūtę, Juditą Butkytę, Ernestą Stankutę, Rosaną Štemanetian, Vitą Merkelytę bei solistus Mindaugą Rojų, Tadą Jaką, Aurimą Raulinavičių, Virginijų Pupšį, Vilių Trakį, Kęstutį Nevulį. Solines partijas atliks choro artistės Vitalija Trinkė, Saulė Narvydienė.

Kaip pailsite ir atgaunate kūrybines jėgas po intensyvaus darbo proceso?

Mėgstu keliauti arba nuoširdžiai patinginiauti. Didžiausias minčių perkrovimas įvyksta kalnuose.

Kokie yra jūsų ateities planai ir ambicijos?

Planų yra, o artimiausias jų – būsimas miuziklas visai šeimai „Matilda“ pagal Roaldo Dahlio knygą, kurio premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyks vasario 14 ir 15 d. Tai miuziklas apie laisvę ir talentu apdovanotą mergaitę, kuri savo rankomis pakeičia žmonių likimus. Miuziklo dirigentas Vytautas Valys, scenografė Rūta Venskutė, choreografas Taurūnas Baužas. Miuzikle dalyvaus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistai ir Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniai.

Žaneta SKERSYTĖ

Keturi svarbiausi darbai per pirmuosius mėnesius po Seimo rinkimų, juos lai­mė­jus, yra suformuoti val­dan­­čiąją koaliciją, su­tar­ti dėl naujos Vy­riau­sy­bės, patvir­tinti prog­­ramą ir per­žiū­rė­­ti bei pri­imti vals­ty­­bės biudže­tą. Be­veik vis­kas padaryta, li­ko biu­dže­­to klausimas, ir tai reiš­kia, kad tarpuvaldis bai­gėsi. Tad ko per artimiau­sius metus galime tikėtis, aiš­kumo turėtų suteikti jau 19-osios Vyriausybės prog­rama. 

Valstybė, kuri veikia

Tiesa, kol kas situacija panaši, kaip žiūrint į stiklinę su vandeniu: vieni tvirtina, kad ji puspilnė, kiti iki užkimimo įrodinėja, jog ji yra pustuštė. Taigi daug kas priklauso ir nuo požiūrio. Bet nepamirškime svarbiausio dalyko – Vyriausybės programa, kad ir kokia išsami ji būtų, tėra tik žodžių rinkinys, kuris savaime negarantuoja gerovės. Taip, tai įsipareigojimas, gairės, tezės, kurios atskleidžia, kaip naujoji valdžia dėlioja prioritetus, į kokius iššūkius pirmiausia ji kreips dėmesį. Tačiau jau turėjome progos įsitikinti, jog socialdemokratai itin rimtai į savo pažadus nežiūri.

Vyriausybės programos pava­dinimas – socialdemokratų rinkiminis šūkis. Tai aiškiai paro­do, kas yra pagrindinis Vyriausybės „akcininkas“. O bene svarbiausias Vyriausybės prog­ramoje užfiksuotas pažadas – grąžinti Lietuvą į darnaus ir tvaraus vystymosi vėžes. Kitaip sakant, naujoji valdžia neneigia ekonominių valstybės pasiekimų, tačiau sieks, kad jie būtų tvarūs ir kurtų darnesnę visuomenę.

Pasak naujosios Vyriausybės, tam reikia ne tik stiprinti viešųjų finansų sistemą, bet ir pasiekti, jog būtų pažabotas kainų poveikis žmonių gyvenimui, užtikrintos visiems prieinamos kokybiškos viešosios paslaugos, dar sparčiau didėtų pensijos bei įvairios socialinės išmokos, stiprėtų savival­da, valstybės įmone išliktų „Lietuvos paštas“, būtų plečia­mas tarpmiestinio susisiekimo tinklas, didesnis dėmesys žadamas žvyrkelių finansa­vimui, taip pat ketinama įkurti Regio­nų ministeriją, o sveikatos apsaugos įstaigose turėtų nelikti eilių, reikia, jog augtų ne tik mokytojų atlyginimai, bet ir profesijos prestižas ir t.t. Įrašyti ir pažadai didinti neformalaus ugdymo finansavimą, palaipsniui sudaryti galimybę nemokamai mokykloje pavalgyti kuo daugiau mokinių. Populiariausios frazės yra „peržiūrėsime ir patobulinsime“, „užtikrinsime“, „garantuosime“...

Kaip būtų puiku, jei bent pusė visų šitų dalykų taptų „kūnu“ – tada tikrai drąsiai galėtume kalbėti apie sėkmingiausią per visą Lietuvos istoriją valdžią. 

Ne vienerius metus daug diskutavau su įvairiais ekspertais, kaip stiprinti neformalųjį švietimą, kuris būtų tikrai didžiulė pagalba vaikus auginančioms šeimoms. Esminis klausimas buvo, iš kur paimti milijonus, kurių tam reikia. Guodžiausi, jog pagaliau gal baigsis karas, neliks agresyvios Rusijos ir tada turėtume ne tik visai kitą invensticinę aplinką, tačiau galėtume mažiau investuoti į kariuomenės modernizavimą, o sutaupytas lėšas nukreiptume socialiniams reikalams. Deja, karas nesibaigia, geopolitinės ramybės nenusimato, o naujoji valdžia tvirtina, kad krašto apsaugai reikėtų numatyti vis daugiau lėšų. Todėl kyla natūralus klausimas: ar Vyriausybės programa nėra tik gerų ketinimų protokolas, kuris net teoriškai negali būti įgyvendintas? O gal nauji valdantieji iš tiesų atras tuos valstybės turtus, kurie buvo „užspausti“, veiksmingai pervarkys valstybę, kad ji ne tik veiktų, bet tas jos veikimas kainuotų dešimteriopai pigiau?

Gerais norais...

Yra sakoma, kad net ir kelias į pragarą yra grįstas gerais noras. Todėl Vyriausybės programa ne tik stebina pažadais, bet ir kelia nerimą dėl jų gausos. Nors iš tiesų bet kurios šiuolaikinės valstybės svarbiausia užduotis yra kuo išmintingiau pasirinkti prioritetus, kai pinigų įgyvendinti visas svajones trūksta. Kitaip sakant, Vyriausybės programa turėtų aiškiai atsakyti, kam lėšos bus skirtos pirmiausia, kam teks palaukti, o atsakinga valdžia pateiktų konkretų planą, kaip ketina subalansuoti išlaidas ir pajamas.

Pavyzdžiui, valstybės remiamas vaikų maitinimas mokykloje iš principo yra teigiamas dalykas, tačiau jis kainuoja tikrai daug, todėl gal šie pinigai galėtų būti skirti, tarkime, pritraukti mokytojus, gydytojus į regionus...

Naujoji socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė viešai pripažino, kad Vyriausybės prog­rama – tai poreikių inventorizavimas, leidžiantis „paspausti“ finansų ministrą atrasti lėšų jiems patenkinti. Kaip sakė ministrė, labai svarbu įvardinti viską, ką norisi nuveikti. Tokia pozicija suprantama, tačiau visiškai neaišku, kokiomis lėšomis viskas bus grįsta. Būti dosniam, kai planuoji leisti ne savo pinigus, nėra žygdarbis. Kiekvienas esame patyrę, kai tenka kažkokių norų atsisakyti, nes šeimos biudžetui tai būtų per didelė našta. Beje, paskirtoji socialinės apsaugos ir darbo minist­rė pripažino, jog skeptiškai žvelgia į neapmokestinamo pajamų dydžio pakėlimą iki minimalios algos dydžio. Esą valstybei tai sunkiai pakeliama finansinė našta. Tačiau toks pažadas buvo socialdemokratų rinkimų programoje! I. Ruginienė tvirtina, kad atsargiai vertino šį pažadą. Tačiau ar tai nereiškia, jog po kurio laiko ir finansų ministras pasakys, kad skeptiškai vertina tai, kas yra pažadėta Vyriausybės prog­ramoje?

Ministras Pirmininkas Gintautas Paluckas sutinka, jog pinigų valstybei trūksta, ir tvirtina, kad būtina esminė mokesčių reforma. Tiesa, tuoj pat nuramina, kad ji pirmiausia bus skirta tam, jog turtingesni piliečiai labiau prisidėtų prie valstybės poreikių finansavimo, ir tai nebus vienas pirmųjų naujosios valdžios darbų. Ką vadiname turtingesniais ir kaip bus su nekilnojamo turto mokesčiu, kuris taip pat žadamas? Jokiu būdu neginčiju, kad mokesčių reformos nereikia. Tik iš karčios patirties žinau, jog ją įgyvendinti yra (bus) sunku, nes turtingos privilegijuotos grupės turi veiksmingų priemonių saugoti „savo kailį“... 

Kitas dalykas – tokiai reformai reikia laiko. Kai Vyriausybės vadovas sako, kad apie mokesčių pertvarką bus pradėta kalbėti maždaug po metų, tai reiškia, jog daugiau teisingumo ir lėšų biudžete galime tikėtis maždaug po trijų, jau artėjant kitiems rinkimams. O kaip finansuoti gerus norus iki tol?

Evoliucija, o ne revoliucija

Dar viena svarbi žinia, kurią siunčia Vyriausybės programa, – naujoji valdžia nori evoliucijos, o ne revoliucijos ar radikalių permainų. Nors rinkimų kampanijos metu buvo itin akcentuojama, kaip viskas blogai, vis tik dešiniųjų valdžios nutiesti ekonominio gyvenimo bėgiai nėra perdaromi. Mano įsitikinimu, tai pozityvi žinia, nes nuo visų radikalių pertvarkų labiausiai nukenčia nuo atlyginimo iki atlyginimo gyvenantys žmonės, kurie jau pavargo nuo politikų pjautynių ir visų kūlversčių.

Aptakios Vyriausybės programos frazės ir pažadas „stengtis“ nesuteikia daugiau aiškumo, kaip elgtis, kai kasmet vis labiau trūksta slaugytojų, gydytojų, mokytojų, kai mokyklose dauguma pedagogų garbaus amžiaus. Džiaugiuosi, jog ketinama dar sparčiau didinti pensijas, socialines išmokas, išlaikyti tą infrastruktūrą regionuose, kuri tarsi smėlis „sugeria“ visas lėšas, tačiau kartu susidaro įspūdis, kad naujoji valdžia apie savo planus kalba kaip žmogus, kuris ką tik išlošė didžiulę sumą loterijoje ir dabar atrodo, kad „jūra iki kelių.“

Labai norėtųsi, kad valdžiai pavyktų atrasti „raktą“ į regio­nų stip­rėjimą, kad mažėtų socialiniai, ekonominiai skirtumai tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos. Svarbiausia, jog problemos būtų sprendžiamos ne ataskaitose, o tikrovėje. Žmonės pyko ant buvusios valdžios, jog esą ši daug kalbėjo apie gerėjantį gyvenimą, bet jis jaučiasi tik­rai ne visiems. Tikiuosi, kad naujoji valdžia nepasiduos iliuzijai, jog užtenka įkurti Regionų ministeriją, parašyti programoje, kad „mes už viską, kas gerai, ir prieš viską, kas blogai“, ir jau viskas pajudės į priekį. Nepamirškime – kuo daugiau pažadų, tuo skaudesnis nusivylimas.

Vyresnio amžiaus skaitytojai turbūt dar atsimena, kaip garsiai Lietuvoje skambėjo reklama: „Reikia pinigų? Pinigų yra!“ Paskui tas „pažadukas“ labai skaudžiai pražudė juo patikėjusių žmonių pinigus. Tad ir šiandien neskubėkime su išvadomis, bet apsišarvokime kantrybe, tikėkime ne skambiais pažadais, o darbais. Galime džiaugtis, jei jie yra daromi, tačiau privalome nebijoti pasakyti „karalius nuogas“, jei įvaizdžiu bandoma pakeisti tikrovę.

Andrius NAVICKAS

Pagrindinėje Šilalės miesto gatvėje duris atvėrė specializuota statybininkams reikalingų prekių parduotuvė. Jos vadovas Aloyzas Vyštartas ta proga surengė mokymus ir pristatė naujausias priemones.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 93

Teisininkai turi vaizdingą posakį – liežuvio prie bylos neprisegsi. Būtent jį ir reiktų turėti galvoje, sudarant vienokį ar kitokį sandorį, nes, kilus ginčams, visada būtini dokumentai. Tai dar kartą pagrindžia ir visai neseniai redakcijai papasakota vienos mo­ters istorija – įsivėlusi į ginčus su pardavėja, ji savo įsitikinimo esanti teisi niekaip negali įrodyti, nes neturi jokių faktų, jog buvo tikrai taip, kaip pasakoja ji. O pardavėjos versija yra visai kitokia.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 93

Iki šiųmečio rudens Šilalės moliūgų augintojai prekiaudavo daržovėmis ramiai ir jokių incidentų nepasitaikydavo. Tačiau šį rudenį į dėžutes, kur daržovių pirkėjai įmesdavo vieną kitą eurą, nusitaikė lengvo grobio ieš­kotojas – kelis kartus teistas tauragiškis nusprendė pasipelnyti iš žmonių triūso. Jo tapatybė paaiškėjo gana greitai, o tokius vagišio veiksmus netruko įvertinti teismas.

Žydrūnė MILAŠĖ

Socialinių tinklų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 93