Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje tvyro nerimas. Faktas, kad įstaigos duris varsto valstybinių institucijų specialistai, žinia apie direktorei paskirtą baudą, teismas su atleista pedagoge ir vienas po kito laikraščio redakciją pasiekian­tys skundai leidžia įtarti, jog ko­lek­­tyve kyla nepasitenkinimas ne­se­niai pradėjusia dirbti progimnazijos va­dove Ona Sturoniene. Ji pati įsi­tikinusi, kad tai nekeista – dauge­liui nepatinka permainos, verčiančios pajudėti greičiau nei įprasta. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88

„Džiaugiuosi, kad jūsų atkaklumas, inovacijos ir lyderystė tampa pagrindu mūsų šalies ekonomikai, kad jūsų sprendimai ir iniciatyvos padeda augti ne tik jūsų įmonėms, bet ir visai visuomenei. Kiekvienas iš jūsų, nepriklausomai nuo veiklos srities ar įmonės dydžio, prisidedate prie šalies klestėjimo, kuriate darbo vietas, ugdote naujus talentus”, – penktadienio vakarą į Šilalės verslininkų sąjungos narius kreipėsi Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento direktorė Laimutė Mačernienė.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88

Nesu joks karinės technikos ži­novas, tik pasidalinsiu prisimini­mais iš anuometinės sovietinės ka­rinės tarnybos. Vieną atšiaurų 7-ojo dešimtmečio lapkričio vakarą traukinys iš Vilniaus naujokų pa­skirstymo punkto (dabartinė Kraš­to apsaugos ministerija) per visą Baltarusiją mus nugabeno į Gomelio srities Rečicos rajono miškus. Čia tarp balų ir raistų buvo įsikūrę du strateginių raketų paleidimo divizionai, po keturias aikšteles kiekviename. Net pulko numerį prisimenu – 54140...

Maždaug 20 metrų ilgio raketos iš priedangų buvo atgabenamos ant galingų vilkikų, o mes pratybų metu turėdavome jas mechanizmais pakelti ir imituoti paleidimą. Parūkdavo tik geltonas degalų debesis. Tuomet karininkai mums išdavė, jog strateginės paskirties raketos gali sunaikinti taikinius Švedijoje, Vokietijoje ar kitose šalyse maždaug 1500–2000 kilometrų  atstumu.

Per pusšimtį metų mano atmintyje išliko šios raketos vaizdas ant bukanosio vilkiko – toks pat, kaip praėjusią savaitę rusų agresorius paleido tarpžemyninę balistinę raketą „Orešnik“ į Dniprą. Beje, ekspertai vėliau paneigė, kad tai tarpžemyninė raketa, kad ji lyginama su nenauju eksperimentiniu strateginiu vidutinio nuotolio ginklu, tik nauju pavadinimu. Žinynai nurodo, jog tai komplekso PC – 26 „Rubež“ (NATO klasifikacijoje SS-X-31) modifikacija, išbandyta dar 2012 m. gegužę kosminių bandymų Plesecko, paskui Kuros poligone Kamčiatkoje. Raketa iš tiesų gali nuskrieti 5800 km ir nešti branduolinį užtaisą. 

Tačiau keista, kad, kaip rašė vokiečių „Bild“ analitikas Julianas Roepcke, balistinė raketa buvo paleista visiškai be jokios kovinės galvutės, tad šeši atsiskiriantys konteineriai jokios žalos Ukrainai ir taikiniui (gamyklai „Južmaš“) nepadarė. Analitikas įtaria, kad šitaip Putinas vykdė savo politinę propagandinę užduotį – pagąsdinti ukrainiečius ir Vakarus, kad jis gali smogti ir branduolinį smūgį, o naująjį JAV prezidentą D. Trumpą perspėti, jog Maskva nejuokauja. 

Tiesa, iki juoko visai netoli. „Bild“ pastebėjo vieną keistą aplinkybę: grasindamas neva nauju ginklu, Putinas visą kalbos laiką nepajudino pirštų ar rankų, „jos buvo tarsi priklijuotos prie stalo“, nors lūpos ir net kaklaraištis judėjo. Kalbėdamas dar karo pradžioje toje pačioje aplinkoje jis aktyviai gestikuliavo, o dabar atrodė, kad į fotografiją įmontuotas kalbantis žmogus. Analitikas spėja, kad arba Putinas kažko bijo, arba serga, arba jo iš viso jau nėra...

Pasaulį taip išgąsdinusi nauja raketa kažkodėl pavadinta „Lazdyno“ (rus. „Орешник“) vardu. Žodynai „Орешник“ verčia ir kaip lazda iš lazdyno, ir kaip riešutmedis arba riešutynas. Rusijos portalai aiškina, jog slavų tautosakoje lazdynas tradiciškai saugo nuo piktų dvasių ir demonų. Štai todėl šiuo simboliniu gynėju „iš rusų kultūros ir istorijos gilumos“ smogdama į Dniprą, kaip rašo rusų propagandistai, Rusija siekia išsaugoti savo tapatybę... 

Putinas pažadėjo, jog tokių kietų „riešutėlių“ prigamins ir daugiau. Betgi jie tuščiaviduriai ir papuvę, ironizuoja Vakarų apžvalgininkai. 

Šiaip ar taip, tai yra dar vienas agresyvus Maskvos pareiškimas. Jis lyginamas su Karibų krizės baigiamąja faze praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai N. Chruščiovas susitarė su J. F. Kenedžiu neeskaluoti situacijos: JAV nesiverš į Kubą, o SSRS pašalins savo raketas iš Kiaulių įlankos. Šiandien politologai svajoja, kad D. Trumpas paskambins Putinui, ir per tris dienas ar 24 valandas Ukrainoje karas bus baigtas... 

Visa tai, kaip ir Putino gąsdinimai, kelia ir susirūpinimą, ir šypseną. Mūsų kaime plito lakus posakis: su durnium – du turgu. Suprask: su juo negali pradėti nei rimtos kalbos, nei konfliktuoti, o apeiti taip nepavyksta. Geriau kreiptis į psichiatrus... Gink Dieve, nelaikome Putino bepročiu, bet, kaip ir D. Trumpas, jis nenuspėjamas, nepatikimas savo retorika ir veiksmais. Kaip kažkada Hitleris, įkyriai besilaikantis savo melagingos ideologijos.

Šiuo atveju ji paskatino Putino bendrininkus ir visokius padlaižius primityviai bauginti Europą: esą, jei „Orešnik“ išskraidintum iš Kopustino Jaro poligono, esančio Astrachanės srityje prie Znamensko miesto, Berlyną ji pasiektų per 12 minučių, Romą – per 14, Briuselį – per 15, Londoną – per 17. 

Ekspertai pripažįsta, jog Volodymyro Zelenskio padėtis nėra leng­va. Ar jis links prie derybų su Rusija, prarasdamas dalį teritorijos, ar toliau visais įmanomais būdais priešinsis Putinui, kad apgintų šalies vientisumą, karas su Rusija tęsis, ir tai yra ne tik Ukrainos, bet visos Europos nelaimė. 

Štai todėl, nepaisant visų Putino grasinimų, išeitis viena: priešintis agresoriui, įrodyti jam, kad laisvė – tai ne viena kita balistinė raketa išradingu pavadinimu, o bendromis jėgomis palaikomas tautos siekis. Tuomet pasirodys, jog tas Kremliaus bunkeryje lindintis riešutėlis ne toks jau ir kietas... 

Česlovas IŠKAUSKAS

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokiniai Gustas Ši­me­lis ir Kristupas Kruša bei mokytojos Kristina Ka­taus­kaitė ir Jurgita Almi­nie­nė dalyvavo prog­ramos „Nordplus Junior“ projekto „Our Baltic Sea“ veiklose Betty Petterssons gimnazijoje, Stokholme. Taip pat projekto susitikime dalyvavo  partneriai iš Suomijos, Da­nijos, Latvijos ir Estijos. 

Visus projekto dalyvius vienija Baltijos jūra, todėl veiklų metu buvo siekiama stiprinti supratimą apie mus supančią ap­lin­ką, biologinę įvairovę, tva­rumą, aplinkosaugos prob­lemas bei plėtoti tarpkultūrinį bendradarbiavimą

Baltijos jūros regiono mokyklose. Atstovai iš Stok­holmo miesto savivaldybės skaitė pranešimus apie aplinkosaugos veiksmų programą  ir tvarią miesto plėtrą, o žinių bagažą dalyviai papildė informacija apie vertikalų ūkininkavimą, aplankę ,,Nära“ organizaciją – po daugiabučiu namu be dienos šviesos čia auginamos salotos ir prieskoninės žolelės Stokholmo gyventojams. Taip pat mokiniai, dirbdami grupėse, miesto mokslo centro laboratorijoje skaičiavo „Vaza“ laivo fragmento ištirpusios geležies kiekį vandenyje, atliko kitus cheminius ir matematinius skaičiavimus. 

Projekto dalyviai ugdė ir kultūrines bei pažinimo kompetencijas – apsilankėme Skansen‘o muziejuje po atviru dangumi, kuriame įsikūręs Baltijos jūros mokslo centras. Jame ne tik akvariumai su flora ir fauna, bet ir daug informacijos apie jūrą bei jos taršą. „Vaza“ muziejuje apžiūrėjome laivą bei klausėmės unikalios meno vertybės istorijos. Sužavėti likome ir Nordiska muziejumi, kuriame pamatėme švedų gyvenimo būdo kaitą nuo 1500-ųjų iki dabar. 

Projektinės savaitės metu mokytojai susipažino su Švedijos švietimo sistema, stebėjo savo dalykų pamokas bei pasisėmė vertingos pedagoginės patirties. Susitikimas ne tik praturtino gimnazistų bei pedagogų žinias, kompetencijas, bet ir sustiprino europietišką tapatybę, dar labiau skatindamas bendradarbiavimą, kultūrų pažinimą bei vieningą siekį kurti tvaresnę ateitį.

Kristina KATAUSKAITĖ,

projekto koordinatorė gimnazijoje

AUTORĖS nuotr. 

Šilalės sporto ir laisvalaikio cent­re vyko Lietuvos kariuomenės sporto klubo svarsčių kilnojimo taurės varžybos. Jose tarp dalyvių sulaukta ir šilališkių, o vienas jų savo svorio kategorijoje iškovojo 1-ją vietą.

Lietuvos kariuomenės sporto klubo svarsčių kilnojimo taurės varžybos šiemet buvo organizuotos jau trečią kartą. Tačiau anksčiau jos vykdavo Tauragės rajone esančiame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pėstininkų batalione. Šįkart nuspręsta dalyvius pakviesti į Šilalės sporto ir laisvalaikio centrą. 

Kaip „Šilalės artoją“ informavo vienas iš varžybų organizatorių bei dalyvių Justas Optas, sulaukta net 85 dalyvių iš statutinių tarnybų: priešgaisrinės apsaugos, valstybės sienos apsaugos, Lietuvos kariuomenės, poli­cijos, Lietuvos šaulių sąjungos ir kt. Dalyvavo ir mergina iš Ukrainos, kuri Lietuvoje svečiuojasi kaip kursantė Lietuvos karo akademijoje.

„Varžybų dalyvių kasmet daugėja ir tai skatina tobulėti, todėl šiais metais iš Kęstučio pėstininkų bataliono šį sporto renginį perkėlėme į Šilalės sporto ir laisvalaikio centrą. Turėjome progą pasidžiaugti nuostabia, nauja ir būtent sportui sukurta erdve. Žinoma, už tai esame dėkingi Šilalės rajono savivaldybei, kuri palaikė tokių varžybų organizavimo idėją“, – sakė J. Optas, kuriam jo svorio kategorijoje iki 95 kilogramų šįkart nebuvo lygių.

Komandinėje įskaitoje geriausiai pasirodė Krašto apsaugos savanorių pajėgų antroji Dariaus ir Girėno rinktinė. Antrą vietą užėmė Valstybės sienos apsaugos tarnybos sportininkai, o trečią pelnė Lietuvos šaulių sąjungos komanda.

Puikius rezultatus pademonstravo šilališkis Julius Kasi­liauskis, atstovavęs Lietuvos šaulių sąjungai ir šiose varžybose svorio kategorijoje virš 105 kg užėmęs 1-ąją vietą. 

Krašto apsaugos savanorių pajėgų 3-iai Žemaičių rinktinės komandai atstovavusiam Vaclovui Stirbiui svorio kategorijoje iki 73 kg atiteko 3-ioji vieta.

Morta MIKUTYTĖ

Organizatorių nuotr.

Šilalėje jau tampa tradicija šventėms puošti gyvą eglę, o po kelių metų ji iš miesto parkelio grįžo prie kultūros centro. Praskleisti paslapties šydą ir papasakoti, kaip šiemet bus puošiamas miestas ir kokios pramogos laukia gyventojų, paprašėme šventės organizatorių.

Šiais metais mieste nebebus pastaruosius trejus metus įmonių ir įstaigų puoštų eglučių alėjos – ją keičia iniciatyva papuošti įstaigų, įmonių įėjimus, vitrinas ir kt. Organizatoriai tikisi, kad šie pokyčiai Kalėdų laukimui suteiks daugiau šilumos ir jaukumo.

Kaip „Šilalės artojui“ sakė šio sumanymo autorė, mero patarėja Inesa Kozlovienė, tai, ar vieningas miesto įvaizdis taps išskirtine Kalėdų atmosfera, kuri džiugins ne tik gyventojus, bet ir miesto svečius, priklauso nuo jų požiūrio.

„Ypatingai skatiname vietos verslininkus aktyviai įsitraukti – papuošiant savo įstaigas ne tik prisidėti prie miesto šventinio vaizdo, bet ir sustiprinti verslo įvaizdį, pritraukti daugiau lankytojų, galbūt svečių ir iš kitų Lietuvos miestų. Tikiuosi, jog bendromis jėgomis mums ne tik pavyks sukurti patrauklų ir estetišką vaizdą, bet ir sustiprinti bendruomeniškumo jausmą, tarpusavio santykius. Žinoma, verslas turi svarbių darbų, dažnai pristingama laiko, tačiau, manau, vis tiek įsitrauks į šitą procesą kūrybiškai ir padės pajusti Kalėdų magiją“, – sakė I. Kozlovienė.

Pasak Šilalės miesto seniūnės Eglės Straukienes ir mero patarėjos Sandros Jokubauskės, naujų sprendimų reikėjo ieškoti dėl planų pradėti skvero rekonst­rukciją.

„Ir panašu, kad tas pokytis – ne vieneriems ir ne dvejiems metams – prasidėjus skvero tvarkymo darbams, nežinoma jų pabaiga. Be to, iš pradžių ši teritorija galbūt ir nebus pritaikyta kalėdinei eglei“, – priežastį, kodėl šiais metais eglė vėl grįžo prie Šilalės kultūros centro įvardijo pašnekovės.

Kalėdinę eglę miestui šiemet dovanojo kaltinėniškiai, kaip ir pernai, ją nemokamai į Šilalę parvežė UAB „Šilalės mediena“. 

Visai neseniai pagrindinėje miesto gat­vėje buvo pakeistos gatvės šviestuvų dekoracijos – nuo šiol vietoj mėlynų burių žibės baltos.

„Dabar Nepriklausomybės, Jono Basa­navičiaus bei Dariaus ir Girėno gatvės bus papuoštos panašios spalvos šventinėmis dekoracijomis. Eglė šiais metais dabinama auksiniais ir sidabriniais burbulais bei šiltai baltų lempučių girliandomis“, – sakė miesto seniūnė. 

Tiesa, Jono Basanavičiaus gatvę miesto gimtadienio proga puošusi lempučių girlianda per didžiąsias metų šventes liks nepanaudota – nuspręsta ją pataupyti kitų metų vasaros šventei. 

Taip pat prie kultūros centro šiemet puošėjai pažadėjo pastatyti eglučių kompozicijas, įkurdinti elnių figūras, čia parkeliavo ir ties savivaldybe švietęs užrašas ŠILALĖ, kuris, pasirodo, atliks išskirtinį „vaidmenį“.

„Tradiciškai veiks ir Kalėdinis paštas, tad, atnešus ir į laiškų dėžutę įmetus laišką Kalėdų seneliui, raidės ims mirgėti visomis spalvomis, o visą kalėdinį laikotarpį nuo 16 iki 22 val. prie eglutės skambės muzika“, – teigė šventės organizatorės.

Tačiau visų staigmenų atskleisti nenorėjo – pasak jų, kad išliktų netikėtumo jausmas ir siurprizas. 

Tad nors kol kas ir neaišku, kokiu būdu į Šilalę atkeliaus Kalėdų senelis, bet jo laukiantiesiems nuobodžiauti nereikės, nes Jono Basanavičiaus gatve kursuos kalėdinis traukinukas (transporto eismas bus uždarytas), svečiams skanėstus dalins elfai, bus galima sušilti ir paskanauti gardėsių iš čia pat įsikursiančių prekybininkų, meninę programą yra parengę įvairūs Šilalės kolektyvai. 

„Eglutės įžiebimo ceremoniją paįvairins ir spalvingi fejerverkai. Šiemet jie bus leidžiami nuo Laisvės šauklio skvero ir bus visiems puikiai matomi“, – sakė E. Straukienė.

Miesto seniūnės teigimu, jie biudžetui atsieis apie 1,5 tūkst. eurų. 

Šventine miesto ir eglės puošyba mū­sų mieste šiemet, kaip ir ankstesniais metais, rūpinasi dvi įmonės: „GES projektai“ bei „Lumidėja“. Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos duomenimis, pasiruošimas artėjančioms šventėms įkainotas beveik 30 tūkst. Eur. Nurodoma, jog Kalėdų pašto dėžės įrengimas, garso grojaraštis ir kt., kompozicija iš 5 gyvų eglučių, dekoruotų girliandomis ir pan., atsieis 4840 Eur, Kalėdų eglės dekoravimo darbai (šviečiančios girliandos, 3 D viršūnės primontavimas, 300 dekoratyvinių plastikinių žaislų pakabinimas ir pan.) įvertintas 17 tūkst. 787 Eur, dar per 7 tūkst. Eur kainavo naujųjų „burių“ sumontavimas ant stulpų pagrindinėje gat­vėje. Ir čia dar ne visos išlaidos – mokėti teks ir už kviestinės dainininkės pasirodymą, traukinuką bei kt. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prasideda Kalėdų laukimo ren­giniai – Advento vainikų pynimo ir žvakių liejimo dirbtuvės, įvairios edukacijos, eglių įžie­bimo šventės ir pan.

Vilniuje, Keistuolių teatre, praėjusią savaitę atsisveikinta su Amžinybėn iškeliavusiu maestro, kompozitoriumi, muzikantu, „Dainos teat­ro“ įkūrėju Andriumi Kulikausku. Charizmatiškasis kūrėjas amžinojo poilsio atgulė Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Šviesaus atminimo A. Kulikauskas kartu su dainininku ir dainų kūrėju Vytautu Kernagiu įkūrė „Dainos teatrą“, jis buvo ir Keistuolių teatro muzikiniu vadovu, o jį mums primins ne tik „Gintarai“ ar „Prisiminus karuselę“, bet ir daugybė kitų dainų...

Igno Miškinio filmas „Pietinia kro­nikas“ pripažintas geriausiu Bal­­tijos šalių filmu Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje. Filme pagrindinį vaidmenį sukūrė Džiugas Grinys, taip pat Robertas Petraitis, Digna Kulionytė ir kiti. Už Rimanto vaidmenį D. Grinys jau pelnė „European Shooting Stars“ apdovanojimą, kuris skirtas kylančioms Europos kino žvaigždėms. Komedija „Pietinia kronikas“, pasakojanti apie vaikino iš Šiaulių brendimą 90-aisiais, pradeda savo kelionę Lietuvos kino ekranuose 2025 m. sausio 24 d.

Lapkričio 20 d. paskelbti šių metų rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės vardo trumpojo rašinio konkurso nugalėtojai. Dešimtą kartą vykusiame konkurse 8–12 klasių moksleiviai savo rašiniuose dalijosi mintimis apie tai, kuriame meno kūrinyje norėtų gyventi. Įvertinus atsiųstus darbus paaiškėjo, kad apdovanojimai šiemet keliaus į Palangą ir Vilnių. Pirmosios vietos laimėtojo palangiškio Dominyko Povilionio rašinys K. Sabaliauskaitę papirko tuo, kad, anot jos, jis tik iš pirmo žvilgsnio labai paprastas: „Parašytas labai taupiai, bet talpiai (vien ko verta aliuzija į Kafką!), jis išsiskyrė mūsuose dar retu gebėjimu pasakoti istoriją – taip ir atsidūriau tame Palangos viešbutyje, lyg regėčiau viską savo akimis. Rašinys ne vien apie Da Vincio kūrinį, jis – apie kai ką daugiau“. Dominykas tradiciškai bus apdovanotas išskirtine K. Sabaliauskaitės dovana – tetralogija „Silva rerum“ su autorės autografu ir auksine plunksna.

Tautinio meno ansamblis „Nemunas“ gyvena intensyvaus pasiruošimo ir laukimo nuotaikomis – jau lapkričio 30-ąją daugybė „Nemuno“ kartų susiburs į šventinį jubiliejinį koncertą. Ansamblis „Nemunas“ – vienas didžiausių studentiškų tautinio meno kolektyvų Lietuvoje. Šiuo metu jame dalyvauja 132 nariai, kurie sudaro 4 žanrus: vokalai, šokėjai, kapela ir orkestras. Skaičiuojama, kad per visą ansamblio istoriją nuo 1949-ųjų, jame dalyvavo per 2500 narių. Koncertas vyks Kauno sporto halėje.

Išskirtinių renginių bus ir Šilalėje – Kvėdarnoje lapkričio 29 d., nuo 19 val., siautės Žemaitijos regiono etnokultūrinė vakaronė „Kas apsakys žemaiti būda“, lapkričio 30 d., 18 val., Atviro jaunimo centras „Pulsas” kviečia į Šilalės laisvalaikio ir sporto centrą, kur vyks „Naktinis tinklinis“ ir kt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nuvykus į ukrainiečių užimtą teritoriją Rusijos Kursko srityje, labai akivaizdžiai matyti, kokias baisybes neša karas. Greta esantys kaimai, kuriuos skiria pasienio ruožas ir kurių gyventojai daug šimtmečių bičiuliavosi, dabar Ukrainos pusėje virtę griuvėsių krūva, o Rusijoje žmonės gyvena kaip gyvenę...

Tiesa, tris pastaruosius mėnesius ir Rusijos kaimo gyventojai patiria maisto trūkumą, nėra elektros ir telefono ryšio, atsirado kitokių suvaržymų. Tačiau ukrainiečių kariai rusų civilių nekankina, neprievartauja, neapiplėšinėja ir nedegina namų, kaip elgiasi į Ukrainos teritoriją įsiveržę Rusijos kariai. Kad ukrainiečių kariai Rusijoje neplėšikauja, o veža maistą, vaistus ir padeda civiliams, paliudijo ir patys rusai.

Sumų regiono sostinė Sumai nuo pasienio su Rusija yra nutolusi 40 kilometrų, o vaizdas, artėjant prie teritorijos, kas kelis kilometrus blogėja. Mat beveik trejus metus ukrainiečių kaimai buvo apšaudomi, ir kuo arčiau pasienio, tuo labiau. Spėjama, jog Rusija Ukrainos pasienio kaimus terorizuoja tam, kad gyventojai išsibėgiotų, vėliau būtų lengva tą teritoriją užimti, nes sugriautuose namuose ukrainiečių kariai neturi kur pasislėpti. Paskuti­nėje didesnėje Ukrainos pasie­nio gyvenvietėje Junakivka vaiz­das labai niūrus – sugriauta net mokykla ir cerkvė, keliai vos pravažiuojami per duobes, likusias po bombardavimų. Laimė, mane ir dar du lietuvius į Kurs­ko sritį 225 ukrainiečių bri­gados karys, pravarde „Lapinas“, gabeno amerikietišku šarvuotu automobiliu „Hummer“. Jis turėjo originalią antidroninę sistemą ir lengvai įveikė net didžiausias pelkes, per kurias nesiryžo važiuoti kiti automobiliai.

Kirtus pasienį Rusijos terito­rijoje, keliai tapo lygesni, akių nebadė namai sudegusiais stogais ir išdaužytais langais. Ne­su drąsuolis, neplanavau keliauti į Kursko regioną, o į Sumus nuvykau paprašytas lietuvio savanorio Valdo Bartkevičiaus. Jo vadovaujamas fondas sugebėjo parūpinti 48 mašinas Ukrainos kariams, tačiau Kyjive pritrūko vairuotojų, tad sutikau nuvairuoti vieną automobilį iki Sumų. Ten jie buvo išdalinti įvairiems daliniams, o du gavęs 225-osios brigados Užnugario skyriaus vadas, 44-erių Jurijus, šaukiniu „Gink­lininkas“, pakvietė apsilankyti rezerviniame jų poligone. Apžiūrint miške išraustus apkasų labirintus, technikos slėptuves bei po žeme įrengtus „miegamuosius“, ir išgirdau netikėtą pasiūlymą prisijungti prie vykstančių į Kursko sritį.

Kai sustojome pasižvalgyti Sudžoje ir toliau į Rusiją esančioje Kozača Lopan, „Lapinas“ įspėjo ilgai neužsibūti, nes, kalbinant kareivius bei praeivius, susidaro žmonių susibūrimas, o taip galima ir priešo dėmesį patraukti. Šio skraidyklės „Orlan“ sugeba pakilti net į dešimties kilometrų aukštį ir todėl yra nepastebimos, bet jų operatoriai daug ką mato, nes skraidyklėje yra galinga optika.

Rajono centras Sudža atrodė tarsi išmiręs. Mūšiai čia turbūt nebuvo labai dideli, nes namų sugriauta nedaug. Miestelis tvarkingas, pastatai gražūs, keliai geri.

„Daug kas čia prieš karą lobo iš pasienio kontrabandos su Ukraina, bet jei nuvyktumėt giliau į Rusiją, ten namai prastesni, o keliai košmariški“, – paaiškino „Lapinas“. 

Užtat Sudžos gatvių pakraščiuose styro daug sudegusių mašinų, tačiau dalį jų, pasirodo, slapta padega patys rusai.

„Tam, jog lengviau atskirtų naujai atvykusias mašinas ir žinotų, kad tai yra ukrainiečių kariai, į kuriuos galima nukreipti taikinius“, – sakė „Lapinas“.

Prie fermų stovėjo brangūs vakarietiški traktoriai ir kombainai. Jų niekas neliečia, nors tokią techniką į Ukrainą įžengę rusai grobia ir išsigabena.

Deja, yra Sudžoje ir lietuviškų ženklų – užėję į didžiausią maisto parduotuvę „Piatiorka“, šaldiklyje pamatėme Kauno mero valdomos įmonės „Viči“ krabų lazdelių pakuotes. Tiesa, jų nelietė net vagys, mat labai dvokė – neveikė šaldytuvai, lazdelės buvo sugedusios...

Sudžoje pavyko prakalbinti du vyriškius, kurie pasirodė esantys ukrainiečių kariai, persirengę civilių rūbais, kad priešo dronai neatskirtų nuo vietinių žmonių. Vienas nešė saviškiams priskintą pusmaišį obuolių, kitas pasirodė besantis sužeistas tankistas. Pastarasis pasakojo, jog nukentėjo per naktinį mūšį, kai priešo artilerijos sviedinys sprogo visai šalia. Karys sakė, jog kiti trys bendražygiai išliko sveiki, o jam skauda šonkaulius kairėje krūtines pusėje. Vyriškis delnu prisilaikė tą vietą, sakė, kad nuo pat ryto laukia evakuacijos į ligoninę, tačiau jo išgabenimas užstrigo, nes visų pirma rūpinamasi sunkiau sužeistais.

Penketą kilometrų giliau į Ru­siją sustojome Kozačaja Lop­nia kaimelyje, kuriame pasi­kal­bėjau su dviem vietiniais vyrais Valentinu Černyšo­vu ir Sergeju Stepaničenka, karučiais tempusiais iš šulinio prisemto vandens bidonus. Jie pasakojo, jog ukrainiečių kariai maisto atveža, tačiau nebėra dujų, centrinio šildymo ir vandens. Vyrai prašė perduoti lietuviams, jog karas yra labai blogai, kaime kasdien aidi sprogimai ir žūva žmonės, jie labai kenčia. Tiesa, jie nieko neatsakė į mano pastabą, kad Ukrainoje jau beveik tris metus taip gyvena keli milijonai žmonių...

Po pokalbio su vandens vežikais bėgdamas mašinos link, neišvengiau pavojingo inciden­to, patvirtinusio teiginį, jog ka­re pavojai tyko visur. Skubėdamas kuo greičiau pasiekti automobilį, tuo pačiu fotografavau pakelėje stovinčias karo technikos liekanas, kai staiga iš krūmų pasigirdo griausmingas riaumojimas: „Stok arba šausiu! Daug nekartosiu, šausiu!”

Sustojus prie manęs su automatu rankoje ėmė artintis aukštas rūstus vyras.

„Kam fotografuoji mūsų pozicijas?!” – piktai paklausė ir nukreipė į mane ginklą. 

Nespėjus man nieko paaiškinti, pasigirdo įsakmus „Lapino“ šūksnis, kad aš su juo, esu saviškis. Gerai, kad „Lapinas“ vis­ką akylai stebėjo ir laiku įsikišo, nes situacija darėsi įtempta. 

Todėl vėliau vairuotojas patarė kitą kartą išlipus toli nenueiti, nes vietiniai išdavinėja ukrainiečių pozicijas, dėl to kariai yra nervingi, įtarūs, gali ir nesusivaldyti.

Kai paskutinis iš keturių keleivių įšokau į mašiną ir pajudėjome, šalia sėdėjęs savanoris sušuko: „Matau droną, skrenda į mūsų pusę“. Po šių žodžių „Lapinas“ nuspaudė iki galo greičio pedalą ir nurūkome pasienio link. 

„Nesibaiminkit, mus vejasi EPV dronas, o tokie yra lėti, „Hum­merio“ nepavys, nors ši mašina irgi nėra labai greita, nes sun­ki“, – bandė raminti „Lapinas“. 

Šis vos 31-erių vaikinas tėvynės ginti išskubėjo 2022-ųjų vasario 24 d., kovojo karštuose Donecko fronto ruožuose, buvo šešis kartus sužeistas. Jo padalinys į Sumus buvo perkeltas likus vos penkioms dienoms iki Kursko operacijos pradžios, tačiau apie tai, kad teks veržtis į Rusijos teritoriją, sužinojo tik puolimo rytą.

Vėliau paaiškėjo, jog gerai padarėme atsisakę ekskursijos giliau į Kurską, nes toje vietoje rusai bandė prasiveržti ir įvyko susirėmimas.

„Bandė apsupti mūsiškius, tačiau trys jų sunkvežimiai užvažiavo ant minų, nemažai nukovėme. Laukiame dabar techninės pagalbos, jų sunkvežimius pervešime į Sumus remontui, turėsime papildomos technikos”, – aiškino „Lapinas“.

Grįžtant į Sumus trumpam sustojome arti poligono esančia­me ukrainiečių kaime, kuriame iš pusantro tūkstančio žmonių liko gyventi vos keliolika.

„Mano 84 metų mama sunkiai serga ir atsisako išvykti, tad aš irgi pasilikau ją prižiūrėti“, – sakė 63-ejų Vera.

Moteris tikino nenorinti prarasti ir keliasdešimt vištų bei žąsų, be to, tvirtai tiki, jog priešas iki kaimo neprasibraus.

Maisto labdarą į kaimą iš Sumų atveža tik kartą per mėnesį, tačiau Verai valgio nepritrūksta, nes gretimuose namuose įsikūrę kariai ją šelpia. Taip atsidėkoja už tai, kad ji išskalbia bei išdžiovina jiems rūbus, pakviečia pietų.

„Iki pasienio tėra vos keli kilometrai, dauguma gyventojų išsikraustė kilus karui, dar keli šimtai išvyko, kai prasidėjo Kursko operacija, nes keleriopai padažnėjo apšaudymų. Norisi, jog pagaliau ateitų taika, jog sugrįžtų kaimynai, naktį nebežadintų sprogimai. Nelinkiu tokias baisybes patirti Lietuvoje, tikrai nelinkiu“, – atsisveikindama sakė Vera.

Vykdamas atgal į Kyjivą prisiminiau bičiulio belgų žurnalisto, Sudžoje apsilankiusio pra­ėjus savaitei po ukrainiečių užėmimo, žodžius, kad kare labiausiai kenčia būtent paprasti, vargingi žmonės.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr., 

publikacija parengta su MRF pagalba

Šilalės savivaldybės vadovai nesimoko iš savo klaidų ir vis lipa ant to paties grėblio: apie svarbius įvykius gyventojams nesiteikia pranešti, o jiems paminėti skirti ren­giniai organizuojami kukliam val­dininkų būreliui. Sunku pasakyti, kodėl politikai rimtas jubiliejines sukaktis paverčia mokyklinio lygio ren­ginukais, užuot pasinaudoję galimybe apie ry­šius su užsienio partneriais ir bend­radarbiavimo pasiekimais supažindinti visuo­me­nę. Peršasi išvada, kad daž­niau­siai ne tik pritrūksta idėjų, bet koją pakiša ir politinė nebranda, ir pats primityviausias susireikšminimas „kam tie žmonės reikalingi, jei svarbiausi čia esam mes“...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 87