Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) ruošiasi pirmai šokio spektaklio premjerai naujuose rūmuose, kuria taps slovėnų choreografo, teatro baleto meno vadovo Gajaus Žmavco pagal kompozitoriaus Antano Jasenkos muziką sukurtas dviejų veiksmų baletas „Legenda“. Premjeriniai baleto spektakliai vyks lapkričio 29, 30 d. 18.30 val. ir gruodžio 1 d. 15.00 val. Antrąjį pusmetį 38-ojo sezono teatras žada ir daugiau premjerų, koncertų, edukacinių renginių vaikams ir moksleiviams.

„Legenda“ bylos apie vidinę šviesą ir laisvę, gyvybės ir judesio grožį

Prieš premjerą surengtoje spaudos konferencijoje KVMT vadovo pavaduotoja menui Audronė Juozauskaitė pasakojo, jog viena iš svarbiausių pastarųjų metų teatro repertuaro formavimo krypčių – pastatymai, reflektuojantys unikalią Klaipėdos krašto istoriją ir vietos dvasią. 2022-aisiais minint Klaipėdos miesto įkūrimo 770-ąsias metines teatro užsakymu buvo sukurta ir iškilmingai Klaipėdos piliavietėje atlikta Alvido Remesos oratorija „Sakmė apie Mėmelburgą“ brolio Sigito Benedikto Jurčio OFM libretu, 2023 metais keturiems Klaipėdoje gyventanties kompozitoriams ir rašytojui Arvydui Juozaičiui buvo užsakyta istorijų opera „Klaipėda“, kurios premjera įvyko III Klaipėdos festivalyje. Taip pat teatro užsakymu šiemet sukurtas baletas „Legenda“ įkvėptas Herkaus Manto istorinės figūros, tų idėjų, kurios šiais neramiais laikais tampa vėl aktualios. „Tai idėjos ir vertybės, kurios būtinos kiekvienam, siekiančiam išlaikyti tautinę savastį, gimtąją kalbą, mūsų vidinę šerdį“, – pabrėžė A. Juozauskaitė.

Premjerai besiruošiantis slovėnų choreografas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės meno vadovas Gajus Žmavcas pasakojo, kad prieš sulaukdamas pasiūlymo kurti baletą apie Herkų Mantą – prūsų genties karžygį ir vieną žymiausių Didžiojo prūsų sukilimo prieš Kryžiuočių ordiną XIII a. vadų – nebuvo apie jį net girdėjęs. Jam Herkus Mantas tapo šviesos, laisvės ir vilties simboliu tamsos, priespaudos ir nevilties akivaizdoje. Kaip choreografui jam labiausiai rūpėjo grynoji baleto estetika, neoklasikinio šokio kalba, kuri buvo puikiai pažįstama iš ankstesnės klasikinio baleto šokėjo karjeros, bet dar menkai išbandyta kuriant choreografiją. „Man įkvėpimu tapo elegancija, grožis, meilė ir pats gyvenimas. Laimė gyventi. Argi tai ne priežastis džiaugtis ir kurti? Džiugu, kad mes visi galėjome susitikti būtent Klaipėdoje ir šiame naujame teatre“, – teigė jis.

Kompozitorius Antanas Jasenka atskleidė, kad baletui sukurtą muziką apibūdintų kaip vizualią, o tiksliau – (įsi)vaizduojamąją: „Ją turbūt taikliausiai apibūdintų sąvoka cinematic – tai specifinis žanras, kuriuo siekiama sužadinti stiprią emocinę reakciją ir sukurti ypatingą atmosferą, daugiau ar mažiau susijusią su vizualiu ar (įsi)vaizduojamu pasakojimu, tačiau jis nebūtinai būdingas vien kino medijai. Baleto muzikoje šį (įsi)vaizduojamą pasakojimą kuria simfoninis orkestras. Staigūs dinamikos pokyčiai ir ryškūs motyvai prikausto klausytojų dėmesį, išskraidina juos į savotišką emocinę kelionę.“

Spektaklio muzikos vadovas ir teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis pasakojo, kad repeticijų metu vyko intensyvios paieškos, kaip geriausiai atskleisti kompozitoriaus sukurtą muziką: „Būna, kad šie ieškojimai nustebina net pačius kompozitorius (juokiasi), bet tai natūralus darbinis procesas. Žaviuosi A. Jasenkos kūryba, jis puikiai pažįsta kiekvieno instrumento skambesį. Mums liko tik atrasti ir atskleisti tai, kas buvo paslėpta tarp penklinių, štrichuose, akcentuose. Taip pat, žinoma, labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kai teatre skamba lietuvių kompozitorių kūriniai“.

Itin abstraktų, stilizuotą scenovaizdį šiam baletui sukūrė lietuvių menininkų komanda, kurią sudaro scenografė Sigita Šimkūnaitė (scenografijoje taip pat naudojami videomeno kūrėjo Martyno Norvaišo filmuoti vaizdai), kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. A. Jasenkos sukurtą muziką atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, diriguojamas baleto pastatymo muzikos vadovo ir teatro vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio bei dirigentės Adrijos Čepaitės. Spektaklyje šoks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės šokėjai.

Išparduotas gruodis

Į premjeras žiūrovai dar gali suskubti įsigyti bilietus, tačiau to nebegalės padaryti tie, kurie vis dar ruošiasi apsilankyti spektakliuose gruodžio mėnesį, mat bilietai į bemaž visus šį mėnesį numatytus teatro renginius jau parduoti. Laikinai einantis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pareigas vadovo pavaduotojas Naglis Stancikas džiaugėsi teatro sėkme, didžiuliu publikos susidomėjimu: „Noriu pasidžiaugti, kad šie nauji teatro namai gyvi, kad juos atranda meną mylintys žiūrovai. Didžiausias teatro kūrėjų ir atlikėjų darbo įvertinimas – žinoti, kad už prasiveriančios spektaklio uždangos – pilna žiūrovų salė. Tai labai vertiname, džiaugiamės ir stengiamės dar labiau. Tikiu, kad visų čia apsilankiusių 2025-aisiais laukia daug naujų atradimų“.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pavaduotoja menui Audronė Juozauskaitė jam antrino sakydama, kad didelis publikos susidomėjimas tik skatina kūrėjus siekti dar geresnių rezultatų. Tai nuolatinė sinergija. Pirmąjį sezoną naujame teatre atvėrusi Philipo Glasso opera „Kelionė“ sulaukė didelio susidomėjimo ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio žiūrovų. Į šį spektaklį atvyksta Ph. Glasso muzikos gerbėjai iš kaimyninių šalių – Latvijos, Estijos, Lenkijos.

Metai su Čiurlioniu

„Pirmas 2025-ųjų teatro pusmetis, kaip ir visi metai, bus skirti kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms. Klaipėdai svarbią datą – sausio 15-ąją – teatras tradiciškai kasmet pažymi simfoninės muzikos koncertu, kurio programa siejasi su metų dedikacijomis. Šių metų koncertas bus skirtas M. K. Čiurlionio muzikai. Programoje „Sudėsiu savo simfoniją iš miško ošimo“ skambės simfoninė poema „Miške“ ir klaipėdiečių kompozitorių dedikacija M. K. Čiurlioniui – prieš 30 metų sukurtos Variacijos preliudo tema. Prieš pora dienų gavome žinią, jog mūsų parengtas išplėstinis projektas „Hommage à Čiurlionis“ buvo įtrauktas į bendrą LR Vyriausybės patvirtintą M. K. Čiurlionio metinių minėjimo nacionaliniu ir tarptautiniu mastu planą. Tad Čiurlioniui skirtų renginių bus tikrai ne vienas. Simfoninės ir kamerinės muzikos koncertų ciklai vyks ne ik Klaipėdoje, bet ir kompozitoriui svarbiuose Vakarų Lietuvos miestuose – Palangoje, Rietave, Plungėje. Tai edukacinių renginių ciklas „Karalių pasaka“, kurio svarbiausiu akcentu taps pasaulinė šokio projekto „Hommage à Čiurlionis“ premjera balandžio 26 d., kurios pirmoje dalyje bus rodomas Arvydo Malcio šokio spektaklis „Čiurlionis“, o antroje – KVMT baleto trupės artistų kuriamos choreografinės miniatiūros Čiurlionio paveikslų temomis“, – anonsavo A. Juozauskaitė.

Pamėgti spektakliai ir retos progos

Pasak A. Juozauskaitės, antrą 38-ojo sezono pusmetį iškart po Naujųjų ne kartą bus rodomi žiūrovų pamėgti miuziklai: Jerry Bocko „Smuikininkas ant stogo“ (sausio 4, vasario 1 ir kovo 1 d.) ir Dano Goggino „Šounuolynas“ (sausio 11 ir kovo 8 d.). Wolfgango Amadeaus Mozarto „Don Žuane“ (sausio 25 ir kovo 15 d.) vėl išgirsime klaipėdietį bosą-baritoną Igorį Bakaną (Leporelas): „Pavyko suderinti jo galimybes ir pakviesti į mūsų spektaklius. Šiuo metu jis dalyvauja spektakliuose Antverpene“.

Į sceną taip pat sugrįš Ph. Glasso opera „Kelionė“ (kovo 21, 22 d.), lietuviškos operos Eduardo Balsio „Kelionė į Tilžę“ (kovo 7 ir balandžio 11 d.) ir Broniaus Kutavičiaus „Lokys“ (vasario 22 ir kovo 28 d.), šokio spektakliai „Stabat Mater“ / Šventasis Pavasaris“ (sausio 10 ir vasario 28 d.), „Sapnai ir kaktusai“ (sausio 17 ir kovo 29 d.) ir naujoji „Legenda“ (sausio 24, kovo 14, balandžio 12 d.). Gegužės mėnesį į teatro sceną bus perkeltas elinge pastatytas ir IV Klaipėdos festivalyje praėjusią vasarą publikai pristatytas G. Žmavco ir Douglaso Lee šokio spektaklių diptikas „Reverb’as“ (gegužės 9, 10 d.).

Balandžio 5 d. publikos laukia unikali proga Klaipėdoje pamatyti XX a. pirmos pusės lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio operą „Karalius Rodžeris“, kurią mūsų uostamiesčiui dovanoja Gdansko Baltijos operos teatras. Iki šiol ši opera Lietuvoje buvo atlikta tik koncertiniu pavidalu 2023 m. Pažaislio festivalyje ir Vilniuje, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pradžios koncerte, o netrukus pasitaikys reta proga pamatyti ją scenoje. Gdansko Baltijos operos teatro gastrolės rengiamos bendradarbiaujant su Lenkijos kultūros institutu Vilniuje pagal Lenkijos Respublikos kultūros ministerijos programą „Įkvepianti kultūra“.

Vaikų zona „Jūroje“, „Mariose“ ir net teatro fojė

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuare ypatingą vietą užima spektakliai, skirti vaikams, jaunimui ir visai šeimai. Beveik kiekvieną sekmadienį, 12 valandą, publikos salėse „Jūra“ ir „Marios“ lauks vaikų ir jaunimo pamėgti spektaklių herojai. Į pažintį su orkestro instrumentais vėl kvies edukacinė orkestro programa „Linksmasis orkestro laivas“ ir laivo kapitonas – orkestro dirigentas (sausio 19, balandžio 4, gegužės 7, 30, birželio 5 d.). „Tikroji dinozaurų istorija“ aiškinsis, ar iš tiesų išnyko dinozaurai ir ar jie moka draugauti su mažomis mergaitėmis (sausio 5, vasario 2, kovo 16, birželio 6 d.). „Pasaka be pavadinimo“ seks istoriją apie penkis draugus, kuriuos visada nešiojamės su savimi (sausio 12, kovo 23, balandžio 6 d.). Į bulvių ir pelių karus dėl maisto įtrauks „Bulvinė pasaka“ (sausio 26, vasario 23, kovo 30 d.) ir „Žvaigždžių opera“ (kovo 2 ir birželio 4 d.). Buratinas vėl trauks linksmas daineles, bėgs iš pamokų ir ieškos auksinio raktelio (kovo 9 ir gegužės 28 d.)… Nepamiršime ir pačių mažiausiųjų: ketvirtadieniais, 10.30 val., į jaukų I aukšto fojė vėl sugrįš daugelio pamėgtas ir labai laukiamas koncertas kūdikiams „Mažylis Mozartas“.

Tarp sezono naujienų vaikams – vasario 14 ir 15 d. įvyksianti Timo Minchino miuziklo šeimai „Matilda“ pagal skaitytojų pamėgtą to paties pavadinimo Roaldo Dahlio romaną premjera. Šį spektaklį, kuriame šalia teatro solistų dalyvauja ir jaunieji atlikėjai, geriausiai supras mokyklinukai nuo 7 metų. Kita ypatinga naujiena, kuri turėtų sudominti ne tik vaikus ir jų tėvelius, bet ir viso Vakarų Lietuvos regiono (o gal ir ne tik jo) mokytojus – pradedamas naujas ciklas smagiu pavadinimu „Teatrostogos“. Gegužės pabaigoje, kai moksleiviai ir mokytojai jau pradeda gyventi artėjančių atostogų nuotaika, mokyklos suolus kviesime iškeisti į patogias teatro kėdes ir mėgautis mūsų teatro spektakliais. Teatrostogauti pradėsime gegužės pradžioje, o baigsime antrąjį birželio dešimtadienį. Visų spektaklių pradžia – 12 val. Ciklą padalinome į dvi dalis, pirmoje skirdami dėmesį pradinukams, o antroje – vyresniųjų klasių mokiniams. „Teatrostogose“ dalyvauja spektakliai vaikams „Buratinas“, „Žvaigždžių opera“, „Linksmasis orkestro laivas“, „Matilda“, o vyresniesiems skirti „sumažinto formato“ edukaciniai spektakliai „Eglė žalčių karalienė“ ir „Don Žuanas“.

KVMT inform.

Mažoje Šilalėje yra net kelios krepšinio komandos, o tai patvirtina, jog ši sporto šaka mūsų mieste yra itin mėgiama. Dar labiau džiugina, kad rajono krepšininkai skina laurus įvairaus lygio turnyruose ir čempionatuose. Šį savaitgalį Šilalės sporto mokyklos salėje vyks net kelios rungtynės, jas žais ne tik regionų krepšinio lygoje (RKL) dalyvaujanti „Lūšis“, bet ir krepšinio veteranų lygos komanda. 

RKL A divizio­no komanda Šila­lės „Lū­šis“ šiandien, lapkričio 29 d., 19 val., Šilalės sporto mo­kyk­los salėje priims Tau­ra­gės „Tau­ra­gę“. Šeš­ta­die­nį (lapkričio 30 d., 12 val.) mūsiškiai vyksta į akistatą su Kauno „Žalgiriu-3“ Kauno „Žalgirio“ sporto komplekse. Krepšininkams reikia sirgalių palaikymo, todėl jie laukiami ne tik „Lūšiai“ rungtyniaujant namuose, bet jeigu yra galimybė – ir Kaune. 

A divizione šiemet rungtyniauja 16 ko­mandų, šiuo metu Ši­la­lės „Lū­šis“ rikiuojasi 12-oje turnyrinės lentelės vietoje, Tauragės „Tauragė“ yra 5-oje, Kauno „Žalgiris-3“ – 9-oje vietoje. Ši­lališkiai iki šiandienos susitikimo jau yra sužaidę 9-ias rungtynes (patyrė 4 pergales ir 5 pralaimėjimus), tauragiškiai 9-iuose susitikimuose 6 kartus šventė pergalę, o kauniečiai jau sužaidė 10 kartų, bet nugalėti pasisekė tik 4-iuose susitikimuose. 

Šilalės „Lūšies“ komandoje naudingiausi šio sezono žaidė­jai yra 13-uoju numeriu žaidžiantis 33-ejų Justas Košys bei 2-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius vilkintis 18-metis Nedas Vydmantas. Jie komandai rungtynėse paprastai pelno daugiau nei po 17 taškų. Komandą treniruoja Linas Lekavičius bei jo asistentas Liudas Valantinas. 

Komandos vadovas Ernestas Aušra kviečia šilališkius aktyviai palaikyti „Lūšį“ – juk ne be reikalo sakoma, kad sirgaliai yra šeštas žaidėjas aikštelėje.

Sekmadienį (12 val.) sporto sirgalių laukia krepšinio veteranų – Šilalės „Prolain“ – komanda, kuri namuose priims Kauno „Patvankos“ žaidėjus. Abi šios komandos praėjusių metų čempionate buvo tapusios prizininkėmis, tad žaidimas turėtų būti įtraukiantis. 

„Pradėsime krepšinio vete­ra­­nų lygos Lietuvos legendų čempionatą, į Šilalę atvyks ir pernykščiai čempionai iš Vil­niaus, komandos iš Šir­vin­tų, Rad­viliškio, Pakruojo bei Jo­na­vos. Tad krepšinio mėgėjai tik­rai turės galimybę pademonst­ruoti emocijas ir azar­tą“, – juokiasi Šilalės „Prolain“ žaidėjas Modestas Kolyčius.

Krepšininkas akcentuoja, kad šiame čempionate Šilalė gi­na visos Žemaitijos vardą, tad „Prolain“ komandai svarbus kiekvieno žemaičio palaikymas.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Dalis Šiaurės Amerikos indėnų genčių kiekvienų metų pabaigoje praktikavo tai, ką vadino „potlačo“ ce­remonija. Ji apėmė mainus, gėrybių išdalijimą ar net sunaikinimą. Buvo keičiamasi, bet dažniau net sudegi­nama ar išmetama ne tai, kas nebe­naudojama, o veikiau tai, kas labai ver­­tinama. Tai nebuvo siekis pasi­da­lin­ti su tais, kurie stokoja. Taip pat tai nebuvo savitos askezės gestas, demonstruojantis, kad ne turtas svar­biausia. Priešingai – tai buvo noras pademonstruoti turtą, galią, kartu tai buvo kova dėl didesnės pagarbos ar net formalaus socia­li­nio statuso bendruomenėje. Nuo XIX a. vidurio šimtmetį Kanados valdžia buvo kriminalizavusį šią prak­tiką, nes ji turėdavo skaudžių eko­nominių padarinių ją praktikavusioms bendruomenėms, kurioms paskui tekdavo labai stengtis, sie­kiant kompensuoti tai, kas iššvais­ty­ta ar sunai­kinta. Ta­čiau indėnų gentys šią ce­re­mo­ni­ją išlaikė, tiesa, ilgainiui ji ta­po nuosaikesnė, įgavo daugiau žais­mės ir teatro elementų.

Keisti dalykai vyksta pasaulyje ar ne? Būtent taip pagalvojau, kai perskaičiau apie „potlačą“, tačiau netrukus kilo gero­kai daugiau klausimų, nes skaičiau ne istoriko, keliautojo, bet ekonomisto knygoje, skirtoje analizuoti, kaip mes šiandien elgiamės su savo pinigais. Knygos autorius perspėjo, kad praktiškai visos Vakarų visuomenės šiandien kenčia nuo Kalėdinio „potlačo“. Paskutinis metų mėnuo yra tapęs parodomojo išlaidavimo laikotarpiu, kuriuo itin džiaugiasi didžiulė „švenčių industrija”, tačiau po jo seka „finansinės pagirios” didelei visuomenės daliai. Ir labiausiai kenčia vidurinio sluoksnio bei mažiau pasiturintys žmonės, kurie šiaip jau stengiasi būti taupūs ir atsakingai elgiasi su pinigais.

Lietuvoje „Kalėdų karštinė” prasideda iš karto po to, kai viskas „išspaudžiama” iš kapinių žvakių, moliūgų, kaukių ir kitų Šiurpnakčio vakarėlių atributų prekybos. Regis, jau net nestebina didžiulis neatitikimas tarp to, kokia pirminė Kalėdų prasmė, ir komercinių karavanų, „juodųjų penktadienių” vilionių ir to, ką ekonomistas Skotas Golovėjus pavadino „turto pornografija”. Tiesą sakant, pastarasis įvardijimas gali būti vertinamas kaip kitas „potlačo“ ceremonijos įvertinimas.

Kokios svarbiausios Kalėdų, Advento žinios? Kal­bu apie Kalėdas kaip Išganytojo gimimo šventę, nors jau daug metų tenka girdėti reklamas, kad „tikros Kalėdos – tai gurmaniški patiekalai, prabangios dovanos, proga pailsėti SPA ar sudalyvauti griausmingame ir labai prabangiame vakarėlyje”... 

Kažkada Kalėdos akcentavo paprastumą, ragino dalintis džiaugsmu ir būti solidariais su vargstančiais, buvo vilties ir lėtesnio laiko, skiriamo bendrystei su brangiais žmonėmis, metas. Evangelistai pabrėžė, kad Išganytojas gimė ne prabangiuose rūmuose, bet kukliame šiaudų lopšyje.

Neketinu moralizuoti ar aiškinti, kokias kalėdines dovanas dera pirkti, kaip turi atrodyti Kūčių ar Kalėdų stalas, ką reikia daryti Kalėdų laikotarpiu. Kiekvienas turime savo santy­kį su Kalėdomis, savus Advento įpročius. Tik noriu atkreipti dėmesį, kad kai mes skundžiamės, jog visai ne­be­­turime laiko pabendrauti su mums brangiausiais žmonė­mis, kai rūpestis ypatingu šven­tinio sta­lo meniu „suvalgo” ne tik daugybę pinigų, bet ir laiko, kai svarstome, kad Kalėdų dovanos turėtų nepadaryti mums „gėdos”, t.y. parodyti mūsų statusą, tai yra mūsų pasirinkimas, o ne „beprotiško” pasaulio spaudimas.

Galima būtų net džiaugtis Ka­lėdų „potlaču“, jei jis iš tiesų mus pripildytų džiaugsmu, viltimi ir gyvybingumu. Tačiau pažįstu daugybę žmonių, kurie kasmet tvirtina, kad „pavargo nuo švenčių” ir džiaugiasi, kad yra kelios dienos (jei yra) pailsėti. Žinau ir tai, jog daug žmonių, praėjus švenčių siautuliui, net nedrįsta skaičiuoti patirtų išlaidų ir net pradeda graužtis, kad per mažai uždirba, kad negali „sau leisti būti, kaip visi žmonės”...

Esmė ta, kad visame Vaka­rų pasaulyje XX a. pabaigoje susiformavo didžiulė „švaistūnų industrija”, kuri pirmiausia orientuota į turtingiausiųjų sluoksnį, t.y. tuos, kurie turi daugiau pinigų, nei fantazijos, kuriems turtas reikalingas ne kasdieniam pragyvenimui, savęs ir aplinkos tobulinimui, bet demonstratyviam vartojimui, kurio vienintelis tikslas – „aš tai galiu sau leisti”. Beje, turtingiausieji, nors ir švaisto pinigus, dėl to neturi problemų, nes ne visada patys sugeba susiskaičiuoti, kiek turtų turi. Paradoksas: jie gali išleisti tūkstančius eurų vakarienei, kurios net nelabai norėjo, tačiau aršiai kovoja ir nuoširdžiai piktinasi, jei politikai prabyla apie prog­resyvią mokesčių sistemą, ku­ri dažnam turtuoliui reikštų ne daugiau kaip sąskaita už dar vieną prabangią vakarienę.

Tačiau, kaip pastebi ekonomistai, į Kalėdų dovanojimo šventę aktyviai jungiasi ir tie, kuriems kiek­vienas euras yra svarbus, kurie šiaip jau stengiasi gyventi taupiai. Tai yra susiję tiek su noru sau pasakyti – „aš irgi galiu”, tiek su tuo, kad „švaistūnų industrija” įdėmiai tyrinėja mūsų elgesio psichologiją. Visa šventinė nuotaika – su blizgančiais žaislais ant eglučių, išpuoštomis parduotuvių lentynomis, šventine muzika, o daugybė reklamų įtaigauja, kad pirkimas Kalėdų laikotarpiu nėra išlaidavimas, bet dovana sau. Prekybininkams net pavyksta sukurti iliuziją, kad tai laikotarpis, kai jiems rūpi ne pinigai, bet klientų pasitenkinimas ir norai.

Teko skaityti ne vieną ekonominę analizę, kurioje bandoma skaičiuoti, kiek vidutiniškai amerikietis, britas ar vokietis (neteko matyti tokios analizės Lietuvoje) išleidžia per pas­kutinį metų mėnesį. Visi šie skaičiavimai patvirtina, jog gerokai daugiau, nei vidutiniškai per bet kurį kitą. Galbūt paprasčiausiai esame įpratę taupyti ir svarbiausius būtinus pirkinius atidedame metų pabaigai? Gal. Tačiau panašiau, kad gruodį dažnas iš mūsų praranda sveiką budrumą ir pradeda pirkti tai, ko iš tiesų nereikia, kas neatitinka finansinių galimybių. Būtent gruodį dažniau lendame į skolas, pradedame tenkinti impulsyvius įnorius, net ne­įsisąmonindami to, įsijungiame į bendrą pirkimo maniją. Kai visa švenčių magija išsisklaido, pasirodo, kad ir vėl išleidome gerokai daugiau, nei norėjome ar buvo būtina.

Tiesa ta, jog šventės iš tiesų neįmanoma nupirkti. Aišku, skaudu, kai vaikai gauna pigesnes dovanas, nei prabangiau gyvenančių kaimynų palikuonys. Skaudu, kai, žiūrint į „blizgius” pokalbius TV, pradeda atrodyti, kad visi gyvena prabangiau, nei mes. Tačiau Kalėdinis švaistymasis šios problemos neišsprendžia. Kaip moko išmintinga amerikiečių patarlė: „Leng­viausias būdas uždirb­ti dolerį – jį sutaupyti”. O svarbiausia, kad per vartojimo ir skubėjimo siau­tulį mes iš tiesų dažnai „pražiopsome” Kalėdas. Laiką, kai galime daugiau laiko pabūti kartu, išsakyti savo jausmus, pasidžiaugti paprastais, bet amžinais dalykais. Taip pat ir kalbant apie šventinius patiekalus: pripažinkime, kad skaniausia tai, kas primena vaikystę, ką gamino mama, o ne tai, kas brangiausiai kainuoja prekybos centre.  Brangiausios tos dovanos, į kurias įdėta daugiausia širdies, o ne tos, kuriomis siekiame pademonstruoti „aš galiu tai”.

Visa tai rašau ir sau, nes ne kartą guodžiausi, jog Kalėdos „pralėkė pro šalį”. Gal šiemet bus kitaip?

Andrius NAVICKAS

rašytojas, filosofas

Startavus įtraukiajam ugdymui, mokytojai susiduria su įvairiais iššūkiais, planuodami ugdymo procesą, pamokas, veiklas bei vertinimą, norėdami užtikrinti kokybišką visų mo­kinių įsitraukimą į ugdymosi procesą. 

Lapkričio 18–23 d. Šilalės r. Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos anglų kalbos mokytoja Rasa Jokšienė, pradinių klasių mokytoja Danutė Jotkevičienė, muzikos mokytoja Dalia Krasauskienė ir specialioji pedagogė Virginija Paliakienė dalyvavo šešių dienų mokymuose Atėnuose, Graikijoje. Mokymai vyko įgyvendinant Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą „Erasmus+“ programos 1 pagrindinio veiksmo bendrojo ugdymo mobilumo projektą „Svarbu tikėti kiekvieno besimokančiojo sėkme“. Kursų metu pedagogės įgijo tarptautinės praktinės patirties įtraukiojo ugdymo srityje, stiprino gebėjimą nuosekliai ir sklandžiai dirbti su įvairių ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais bei gilino skaitmenines kompetencijas, metodų taikymą, siekiant efektyviau pateikti ugdymosi turinį skirtingų poreikių mokiniams bei kurti patrauklią ugdymosi aplinką, gerinančią vaikų ugdymosi pasiekimus. Kursuose dalyvavo 20 įvairių sričių mokytojų iš šešių šalių – Ispanijos, Kroatijos, Švedijos, Belgijos, Nyderlandų bei Lietuvos. Dalyviai pristatė savo šalių švietimo sistemas, lygino panašumus bei skirtumus, dalijosi praktika, dirbant įtraukiojo ugdymo srityje. Kursų lektoriai pristatė įtraukiojo ugdymo principus, vertybes bei procesą, supažindino su įtraukiojo ugdymo metodika, planuojant veiklas pamokose. Dalyviai mokymų metu gilino žinias apie popamokinių veiklų bei užduočių diferencijavimą, dirbdami grupėse atliko praktines užduotis, taikė alternatyvias ugdymosi technikas, gilino inovatyvių informacinių technologijų bei skaitmeninįų įrankių panaudojimą.

Tikime, jog įgytos žinios ir patobulintos kompetencijos padės kurti motyvuojančią mokymosi aplinką, kurioje kiekvienas mokinys galės atsiskleisti ir gerinti savo pasiekimus.

Rasa JOKŠIENĖ

Anglų kalbos mokytoja-metodininkė 

Landžou į dvi puses skirianti Geltonoji upė per am­žius formavo to krašto charakterį. Prieš akis mums vėrėsi lygumoms lyg ir nebūdingas siluetas: tarp ko­rė­tų budistinių šventyklų ir pagodų, mečečių mina­retų ir žalių ar rusvų kalvų dabar tankėja stiklinių ir betoninių daugiaaukščių „giraitės“...

Nedidukas

Landžou yra priskiriamas prie mažesniųjų Kinijos miestų. Jame – per 1,5 milijono gyventojų. Beje, milijoninių Kinijos miestų yra daugiausiai pasaulyje –

jų priskaičiuojama net keletas šimtų. Tik Kinijoje iki galo supratau mūsišką anekdotą: sako, sugalvojo Lietuva užpulti Kiniją. Kinijos armijos galva klausia, kiek tų lietuvių yra? „Trys milijonai“, – buvo atsakyta. 

„Tai kuriame mūsų viešbutyje jie apsistojo?“ – nusistebėjo šis.

Šioje šalyje skaičiai atrodo visai kitaip. Ir milijonai ne tokie jau dideli, ir atstu­mai visai kitaip matuojami. Žinoma, mato vienetai yra tokie pat, kaip ir pas mus, bet jų suvokimas atrodo visai kitaip.

Kai po vietinio skrydžio pasiekėme Gansu provincijos sostinę Landžou, pasitiko visai kitoks kraštovaizdis, tarp kalvų įsispraudęs ir ryškiai Gaolano kalnų nuspalvintas miestas. Kadangi Landžou pasiekėme vakare ir šiame mieste buvo numatyta nakvynė, šiek tiek nerimavome, kad nepavyks išsimiegoti, nes čia istoriškai dominuoja musulmonai. O tai reiškia, jog labai anksti jie ima garsiai kviesti visus maldai. Tačiau nieko panašaus nenutiko. Ne tik čia, bet ir per visą kelionę, nors kartą nakvynė buvo prie pat minareto. Kinija yra šalis, kurioje musulmonams „triukšmauti“ ir trikdyti viešąją rimtį yra griežtai draudžiama. Kaip, beje, čia neglobojamos ir kitos religijos, išskyrus vienintelį komunistų tikėjimą ir jų garbinamą dievą Xi.

Kadangi Landžou kadaise įėjo į Šilko kelio maršrutą, būtina prisiminti, kad Šilko keliu keliavo ne tik prekės, bet ir idėjos. Taip čia atsirado ir musulmonai, kurie iš esmės yra tokie pat kinai kaip ir visi kiti: tiesiog jų protėviai, kažkada pasiklausę kažkokių arabų, persų ir uzbekų pirklių pasakojimų, tapo Mahometo sekėjais. Ir šios jų protėvių „nuodėmės“ jiems šiuo metu skaudžiai atsirūgsta.

Landžou turėjome progos stebėti tik­rą maisto gamybos šou: virėjas taip mik­liai minkė tešlą ir iš jos it siūlus vyniojo ilgiausius makaronus, kad mums net žandikauliai iš nuostabos atvipo. Ir dar nustebino tai, jog virtuvės šefas panoro su manimi nusifotografuoti. Iš pradžių nepatikėjau: su manimi, senute? Pasirodo, baltas ir dar šviesiais plaukais žmogus čia yra retenybė. Girdi, jis galėsiąs pasigirti, kad ir europiečiai čia lankosi.

Upė Motina

Geltonoji upė, dar vadinama Huanghė, prasidedanti Tibeto kalnyne Činhajaus provincijoje, garma net 5464 kilometrus ir yra viena ilgiausių upių pasaulyje. Ji teka per devynias Kinijos provincijas ir yra gana triukšminga, srauni, dumb­lina, besinešanti viską, ką tik sutinka savo kelyje. Ji kasmet prie Xiaolangdi užtvankos suneša milijonus tonų dumb­lo, tad užtvanką nuolat tenka pravalyti. Tai ne tik padeda išvengti nelaimės, bet ir sutraukia būrius norinčiųjų pasigrožėti įspūdingu vaizdu. Kasmetinio vandens nuleidimo metu srovė veržiasi 2600 kubinių metrų per sekundę greičiu. Pabandykim įsivaizduoti, kokia tai yra jėga. Jei ši „procedūra“ nebūtų atliekama, palijus ant­roji pagal ilgį upė Azijoje išsiveržtų iš krantų. Dabar gi dumblas „pavaromas“ jūros link.

Geltonosios upės pavadinimas kilo nuo upės spalvos, kurią nudažo geltonos nuosėdos, kiniškai dar vadinamos geltonąja žeme. Jos į upę atiteka iš Šaansi ir kaimyninių kalnynų. Kartais Geltonoji upė dar pavadinama Džou Liu – Purvinąja srove. Iš to kilo vienas iš daugelio kinų posakių: „kai Geltonoji upė bus skaidri, o jūra rami“. Kas reiškia neįmanomą būseną. Panašiai kaip lietuviškas posakis „kai kiaulės ims skraidyti“...

Archeologiniai tyrimai parodė, jog Geltonosios upės slėnis buvo labiausiai klestintis regionas ankstyvojoje Kinijos istorijoje. Šios upės garbei sukurta begalė dainų ir eilėraščių, poemų, odžių. Teigiama, kad ši upė yra Kinijos žmonių dvasios simbolis: jos nuosėdos simbolizuoja gyvenimo sunkumus, žmonių prisitaikymą įvairioms gyvenimo aplinkybėms, o nuolatinis upės srautas – tai žmonių atkaklumas ir ryžtas. 

Geltonoji upė buvo praminta ir Kinijos pasididžiavimu, ir sielvartu, nes, nepaisant visų pastangų, ji kartais išsiveržia iš krantų su visa savo griaunamąja jėga. Skaičiuojama, jog upė jau milijonus žmonių pavertė benamiais ar numarino badu, kai nuplovė viską, kas valgoma, kas buvo užauginta. 

Virš Geltonosios upės daugiau nei prieš šimtą metų buvo nutiestas pirmasis tiltas, kuris ir šiandien yra laikomas šios miesto simboliu. Kaip ir granitinė 6 metrų ilgio ir 2,6 m aukščio Upės Motinos skulptūra, vaizduojanti moterį su kūdikiu. Palei šią upę yra įsikūrę keturi dideli Kinijos miestai, nes kur vanduo, ten ir gyvybė, nors kartais ir pražūtingas tas vanduo. Tokią skulptūrą sukūrė viena Kinijos 22-iejų metų studentė kaip savo diplominį, baigiamąjį darbą. 

Dar labai nustebino Geltonojoje upėje iš paršelių odos padaryti plaus­tai. Oda, pripūsta oro, tobulai atkartoja paršelio kūno formas, tik galvų nėra. Tokiais plaustais siūloma paplaukioti turistams, o ir patys kinai juos naudoja kaip susisiekimo, prekių pervežimo į kitą krantą priemonę. Sako, tokie plaustai esą itin patvarūs ir ekologiški.

Įspūdingi statiniai

Šiauriniame Geltono­sios upės krante – budis­tinės estetikos glėbys: prie Baltosios pagodos kalvos pasitinka kadaise Kiniją užkariavusių mongolų Juanių dinastijos metą menanti šventykla, kadaise čia pastatyta Tibeto budizmo vienuolio, kuris keliavo į Mongoliją, bet mirė Landžou, taip ir nespėjęs susitikti su Čingischanu. Jam čia ir iškilo pati aukščiausia, kokia pagal budistų tikėjimą yra galima, septynių aukštų stupa. Tokios galimos tik lamai.

Nuostabūs vaizdai ir nuo kalno viršūnės. Nors laiptelių aukštyn teko suskaičiuoti gana daug, bet pastangos atsipirko su kaupu. Beje, gidas pasiūlė: tie, kurie, nepasitiki savo kojomis, gali pakilti keltuvu. Bet, mano galva, kopimas šventyklos link taip pat yra patiriamų įspūdžių dalis. O kai kojelės nebelaikys, tai į tokias keliones ir nebesileisiu...

Įspūdingas Penkių šaltinių parkas. Ypač karštą dieną labai malonūs parko teikiami pavėsiai. Pasakojama, kad kadaise per šias vietoves keliavę kariai, kurie buvo taip ištroškę, jog nebesitikėjo liksią gyvi. Tačiau vadas pasiūlė jiems visiems drauge nuoširdžiai paprašyti Budos pagalbos. Ir kai kariai ėmė melstis, vienas po kito ėmė trykšti šaltiniai, kurie tebetrykšta iki šiol ir kurie pagirdo kiekvieną ištroškusį. Vanduo labai šaltas, iš gilių žemės gelmių. Ir toks skaidrus, skaidrus...

Gan įspūdingas ir Gansu provincijos muziejus, kuriame archeologiniai radiniai leidžia suprasti turtingą ir permainingą Gansu provincijos istoriją. Čia pamatėme ir šio muziejaus, o kartu ir visos Kinijos įžymybę – itin plastišką bronzinę Skrendančio arklio skulptūrą, rastą Vuvei miesto Leitai kapavietėje iš III amžiaus. Dar labai patiko arbatos puodelis (kokia gi Kinija be arbatos?). Jis ypatingas tuo, kad prie jo pridėti laikikliai... ūsams pasidėti. Gi buvo metas, kai Kinijos vyrai labai didžiavosi ūsais, o šie trukdė jiems gerti arbatą. Todėl puodeliams buvo pritaisytos specialios atramėlės, ant kurių vyrai ir pasidėdavo savo ūsus.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Nukentėjusieji teisėsaugą dažnai pravardžiuoja „bedante“, nes skriau­dikų neretai pasigailima, kaltinamieji nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiami ar perduodami artimųjų „perauklėjimui“. Deja, mu­šeikos ne visada tokius geros valios ženklus geba įvertinti.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 89

Šiandien per pasaulį vėl nuvilnys didžioji išpardavimų diena – Juodasis penktadienis, iš JAV atkeliavusi tradicija. Lietuvoje ši diena taip pat kelia susidomėjimą kaip galimybė įsigyti pigiau prekių ir dovanų artėjančioms šventėms. Vis dėlto dabar prasidedanti nuolaidų karštinė yra ir tikra „puota“ sukčiams, siekiantiems pasipelnyti iš patiklių pirkėjų. Nuolaidos ir masinantys pa­siūlymai gali tapti gudriais spąstais, keliančiais riziką piniginei. Tad kaip pastebėti apgaulės požymius ir apsisaugoti, pataria Lietuvos banko Finansinio raštingumo centro vadovė dr. Viktorija Dičpinigaitienė.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 89

Šiais metais veiklos šimtmetį mininti Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija (VDU ŽŪA) 1924-aisiais įkurta kaip jaunai Lietuvos valstybei gyvybiškai reikalingas žemės ūkio mokslo ir studijų židinys, kurio pagrindas tuo metu buvo agronomija. Tad šimtmečio sukaktis – puiki proga pasidalyti šiandieninio Agronomijos fakulteto atstovų įžvalgomis apie tai, kuo šis fakultetas ypatingas ir koks vardiklis vienijo ir vienija skirtingas jo bendruomenės kartas. Profesorius emeritas: teisingą kryptį nubrėžė vyresnioji karta.

VDU Žemės ūkio akademijos profesorius emeritas, Lietuvos mokslų akademijos akademikas emeritas Algirdas Juozas Motuzas yra ta ryški asmenybė, be kurios šiandien sunkiai galėtume įsivaizduoti visos Akademijos, o ypač Agronomijos fakulteto identitetą. Tačiau pats mokslininkas, pedagogas, vadovėlių, monografijų, tarp kurių mokslo istorijai ypač vertinga monografija „Agronomijos mokslinės mokyklos Lietuvoje“ (2018 m.),  žemės ūkio terminų žodynų autorius su šypsena teigia, kad nuopelnai turėtų tekti ne jam, o jo mokytojams – studijų metais Akademijoje dirbusiems tarpukario Lietuvos mokslo šviesuoliams. Ir istoriografines knygas profesorius emeritas A. J. Motuzas sako rašęs dėl vienintelės priežasties – iš pagarbos Akademijos profesoriams Vincui Vilkaičiui, Juozui Tonkūnui, Petrui Vasinauskui, Broniui Baginskui ir, be abejo, nuo pat Akademijos įkūrimo joje dirbusiam profesoriui Viktorui Ruokiui, paskatinusiam pašnekovą gilintis į dirvožemio mokslą.

„Meilę lauko rieduliams ir jų pažinimo kibirkštį profesorius V. Ruokis stengėsi įžiebti ir savo studentams. Į auditoriją dažnai atsinešdavo krepšį įvairiausių akmenų ir apie juos galėdavo kalbėti valandas. Vėliau egzaminuojami studentai privalėdavo pasakyti jų pavadinimus, kilmę ir savybes. Žinojome, kad neišvengiamai turėsime išberti ir painią indikatrisės taisyklę, pagal kurią nustatomos kristalų savybės. Kai 1965-aisiais buvau paskirtas asistentu į profesoriaus V. Ruokio vadovaujamą dirvožemio mokslo katedrą, privalėjau drauge su profesoriumi dalyvauti egzaminuose ir stebėti, kad studentai nesukčiautų“, – juokiasi profesorius emeritas A. J. Motuzas, prisipažįstantis, kad iki šiol viena brangiausių relikvijų, saugomų jo asmeniniame archyve, – prašymas priimti į asistento pareigas su originaliu profesoriaus V. Ruokio parašu.

„Mano tėviškė – atokus Joniškio rajonas. Tačiau kaip mokslininkas dirvožemininkas šiandien galiu pasakyti, jog dirvožemiai ten – vieni derlingiausių Lietuvoje. Tad, regis, neturėtų stebinti, kodėl tėvelio ūkininko  džiaugsmui pasirinkau agronomijos studijas. Buvau tapęs respublikinio moksleivių meninio skaitymo konkurso laureatu, kaskart su nekantrumu laukdavau Šiaulių dramos teatro gastrolių ir, neslėpsiu, svajojau tapti aktoriumi. Bet tėvukas laiku „nuleido ant žemės“. Tad labai apsidžiaugiau Akademijoje atradęs profesionalių aktorių Algirdo Vrubliausko ir Aldonos Jodkaitės vadovaujamą liaudies teatrą, kurio veikloje aktyviai dalyvavau tris dešimtmečius. Džiugu, kad Akademijos teatras „Jovaras“ kūrybingai tebedirba iki šiol“, – pastebi pašnekovas.

Daugiau nei 10 metų jau dirbdamas dėstytoju profesorius A. J. Motuzas dalyvavo ir anuomet populiarių studentų statybinių būrių judėjime. Akademijos studentai vasaromis yra dirbę ne tik Sovietų Sąjungos platybėse, bet ir Vengrijoje, Rytų Vokietijoje, Čekoslovakijoje. „Sakyčiau, tą metą ir galėtume laikyti Akademijos tarptautiškumo pradžia, nes mums buvo labai svarbu bendrauti ir bendradarbiauti su užsienio šalių kolegomis“, – prisimena profesorius emeritas.

Tačiau tikrasis tarptautiškumo, modernumo proveržis, profesoriaus emerito A. J. Motuzo teigimu, Akademijoje prasidėjo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę bei atsiradus galimybei dalyvauti Europos Sąjungos finansuojamoje TEMPUS programoje. Ši programa buvo skirta remti Rytų, Vidurio Europos ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų aukštojo mokslo pertvarką ir turėjo padėti suartinti šių šalių ir Europos Sąjungos aukštojo mokslo sistemas.

„Akademijoje šie procesai sėkmingai vyko: buvo ne tik pertvarkomi atitinkami klasifikatoriai, studijų struktūra, bet ir Agronomijos fakultete įkurta moderni vakarietiška dirvožemio ir maisto produktų analizės laboratorija, mūsų mokslininkų galimybes pakėlusi į naują lygmenį“, – pasakoja profesorius A. J. Motuzas, iki šiol apgailestaujantis dėl dviejų dalykų: dėl to, kad Lietuvoje analogiškai kaip kaimyninėje Latvijoje laiku nebuvo įkurtas stiprus Gyvybės mokslų universitetas. Be to, pašnekovą ir šiuo metu jaudina valstybės strategijos nebuvimas specialistų žemės ūkiui rengimo srityje.

„Ne studentams suteikiama laisvė vienur ar kitur nusinešti savo finansinius krepšelius, o valstybės poreikiai turi nulemti, kiek ir kokių specialistų reikės ateityje“, – įsitikinęs pašnekovas. Tačiau svarbiausia, pasak jo, šiandien yra tai, kad Akademija ir Agronomijos fakultetas į antrąjį gyvavimo šimtmetį žengia išlaikydami pamatines savo vertybes: pagarbą vyriausiųjų bendruomenės narių kartai, unikalumą, nuoširdžią bendrystę. Visa tai, profesoriaus emerito pastebėjimu, gerai atskleidė ir Akademijos 100-mečio jubiliejui skirtų renginių turinys.

Glaudžiai sutelkta komanda ir moderni infrastruktūra – dedamosios, leidžiančios atliepti verslo lūkesčius ir bendradarbiauti tarptautiniame lygmenyje

Viena iš būrio profesoriaus emerito A. J. Motuzo buvusių studentų, tapusių mokslininkais ir pedagogais,  – Agronomijos fakulteto Augalų biologijos ir maisto mokslų katedros vedėja doc. dr. Jurgita Kulaitienė. Jos teigimu, VDU ŽŪA Agronomijos fakultetas iš tiesų yra unikalus – universitetiniame lygmenyje kito tokio ar net į jį panašaus Lietuvoje neturime.

„Agronomijos fakultete kompleksiškai vykdoma mokslinė veikla bei studijos. Jaunimas pas mus gali studijuoti aktualiose, į ateitį orientuotose studijų programose. Tai – Agronomija, Maisto kokybė ir sauga, Kraštovaizdžio dizainas. Klimato kaitos iššūkių fone visos šios sritys yra labai svarbios, nes žemės ūkiui keliami labai dideli uždaviniai ne tik aprūpinti maistu augančią pasaulio gyventojų populiaciją, bet ir būti saugiam, tvariam, orientuotam į Europos žaliojo kurso tikslus. Dar po 100 metų galbūt nutiks taip, kad maistą žmonija gamins mėgintuvėliuose, tačiau ir tuomet bus reikalingos sektoriuje dirbančių specialistų žinios bei kompetencija.  Todėl tikiu, kad agronomija, maisto kokybė ir sauga, poreikis gyventi harmoningai tvarkomoje aplinkoje savo aktualumo nepraras niekada“, – įsitikinusi doc. dr. J. Kulaitienė.

Pasak pašnekovės, džiugu žinoti, kad Agronomijos fakultetas, kuriame studijavo ir kuriame dirba mokslinį bei pedagoginį darbą, turi ypač gilias šaknis, kad iš šių šaknų vėliau išaugo zootechnika, žemės ūkio ekonomika,  žemės ūkio inžinerija ir kitos mokslo bei studijų kryptys.

„Akademijos studente tapau pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje, kai trūko daug ko, kai auditorijose nuo šalčio gynėmės sėdėdami su paltais, tačiau buvo daug tikėjimo, kad ateityje bus geriau. Ir iš tiesų pokyčiai vyko ir  tebevyksta. Ypač ryškų proveržį fakultetui suteikė integruoto mokslo, studijų ir verslo centro – slėnio NEMUNAS – įsteigimas. Jo programos lėšomis sukurta infrastuktūra, moderni laboratorija fakulteto mokslininkams leidžia kurti pažangiausias inovacijas, bendradarbiauti su verslu ir atliepti jo lūkesčius bei kaip lygiaverčiams partneriams dalyvauti aukščiausio lygio tarptautiniuose projektuose. Šiandien atsigręžus tik keliolika metų atgal mano pačios mokslo tyrimai atrodo ganėtinai kuklūs, palyginti su tais, kuriuos galime atlikti šiandienos sąlygomis“, – teigia doc. dr. J. Kulaitienė, pastebinti, kad vis dėlto didžiausia, netgi neįkainojama antrąjį veiklos šimtmetį pradedančio Agronomijos fakulteto vertybė – glaudžiai sutelkta komanda ir kolegiški, nuoširdūs šios komandos narių tarpusavio santykiai.

Jaunimui – visos sąlygos realizuoti savo mokslines idėjas

Pastarąjį doc. dr. J. Kulaitienės teiginį pratęsia ir jauniausiosios kartos atstovė Agronomijos fakulteto doktorantė Austėja Švereikaitė. Merginos teigimu, ne tik darbinga, bet ir išskirtinai nuoširdi Agronomijos fakulteto atmosfera netgi pakeitė jos gyvenimo planus. Pašnekovė gimusi bei užaugusi Pakruojo rajone, ūkininkų šeimoje, taip pat ir pati yra jaunoji ūkininkė. Dvyliktoje klasėje ji buvo tvirtai apsisprendusi studijuoti VDU Žemės ūkio akademijoje, o stojimo į aukštąją mokyklą paraiškoje pirmuoju ir vieninteliu numeriu įrašė studijų programą Agronomija. Austėjos tikslas buvo baigus studijas ir įgijus šiuolaikiškų žinių bagažą grįžti dirbti į nuosavą ūkį. 

Tačiau gabią ir darbščią studentę dar antrame kurse pastebėjo Agronomijos fakulteto Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų katedros prof. dr. Kęstutis Romaneckas, vėliau tapęs ir jos moksliniu vadovu.

„Profesorius mane, antrakursę, dar nė negalvojančią apie bakalauro baigiamąjį darbą, įtraukė į projekte dirbančių mokslininkų grupę. Šis darbas mane tiesiog sužavėjo“, – teigia A. Švereikaitė. 

O jau studijuojant magistrantūroje, prof. dr. K. Romaneckas pasiūlė A. Švereikaitei tikslingai siekti doktorantūros.

„Iš tiesų apie doktorantūrą nuo pat pirmųjų savo mokslinių bandymų po truputį pasvajodavau, bet tai buvo tyli svajonė, nes atrodė sunkiai įgyvendinama. Tačiau ji išsipildė ir šiuo metu esu jau trečiajame doktorantūros kurse. Teorines žinias ir praktinį darbą ūkyje derinti yra labai įdomu, bet galvoju, kad ateityje ūkininkavimo veiklą galiu patikėti ir kitiems, o pati norėčiau likti Agronomijos fakultete ir dirbti mokslinį bei pedagoginį darbą. Fakulteto bendruomenė mane labai šiltai priėmė kaip kolegę. Tačiau fakulteto dėstytojai labai šiltai bendrauja su visais studentais, yra pasirengę padėti, atsakyti į kylančius klausimus. Norėčiau šią tradiciją pratęsti ir savo indėliu. Svarbu jauniems žmonėms turėti noro, o Agronomijos fakultete sudarytos visos sąlygos įgyvendinti savo mokslines idėjas“, – reziumuoja pašnekovė, pastebinti, kad šiuo metu kaip jaunesnioji mokslininkė ji yra atsakinga už Agronomijos fakulteto studijų programų viešinimą tarp šalies moksleivių. Ir tai ji daranti su malonumu.

Sinergiją kuria visa gausi fakulteto bendruomenė – nuo moksleivių iki senjorų

„Tarp asmenybių, klojusių mūsų valstybės pamatus, ėjusių atsakingas pareigas – gausus būrys agronomų. Tai, be abejo, kelia pasididžiavimą, bet kartu ir įpareigoja Agronomijos fakultetą aukštai išsikelti kartelę, atliekant jam patikėtą misiją rengti specialistus moderniam agrosektoriui, plėtoti aktualius mokslo tyrimus ir kurti inovacijas“, – teigia šio fakulteto dekanė doc. dr. Aida Adamavičienė, pastebinti, kad agroekosistemos sudaro daugiau kaip 53 proc. mūsų šalies teritorijos. Ir Agronomijos fakultetas yra prisiėmęs lyderystę siekiant, kad šie ištekliai būtų naudojamos tvariai ir išsaugoti ateities kartoms.

„Taip pat siekiame užtikrinti maisto žaliavų saugą, žalios, harmoningos urbanizuotų teritorijų aplinkos sukūrimą. Visa tai darome įgyvendindami aktualias, į klimato krizės sprendimus orientuotas studijų programas, tarptautinėje erdvėje plėtodami mokslo projektus“, – pasakoja doc. dr. A. Adamavičienė, neabejojanti, kad veiklų, darbų, planų ir idėjų negęstantis variklis yra Agronomijos fakulteto bendruomenė, t. y. visi, kam rūpi Akademijos ir Agronomijos fakulteto ateitis – mokslininkai, dėstytojai, doktorantai, absolventai, darbuotojai senjorai, studentai ir edukaciniuose projektuose dalyvaujantys moksleiviai.

Elena RAMANAUSKIENĖ

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Marketingo ir komunikacijos departamentas

AUTORĖS nuotr.

Nuotrauka (1) VDU ŽŪA kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė, prof., Lietuvos mokslų akademijos akademikas emeritas A. J. Motuzas, Agronomijos fakulteto dekanė doc. dr. A. Adamavičienė

Nuotrauka (2) kanclerė prof. dr. A. Miceikienė, Agronomijos fakulteto Augalų biologijos ir maisto mokslų katedros vedėja doc. dr. J. Kulaitienė, Agronomijos fakulteto dekanė doc. dr. A. Adamavičienė

Nuotrauka (3) Agronomijos fakulteto doktorantė A. Švereikaitė

Nuotrauka (4) prof. dr. A. Miceikienė, Agronomijos fakulteto dekanė doc. dr. A. Adamavičienė, Tarybos pirmininkė, vicekanclerė, prof. dr. Aušra Blinstrubienė

Pameistrystė – tai viena profesinio mokymo formų, kai mokymasis vyksta verslo įmonėje, realioje darbo vietoje. Ariana Muckutė, II kurso moksleivė, besimokanti kosmetikės specialybės Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centre, itin džiaugiasi pasirinkusi mokytis pameistrystės būdu bei turėjusi galimybę įgyti praktinių žinių grožio salone MB „Kanti“.

„Kosmetikos pasaulis mane traukė nuo paauglystės – jau tada pradėjau domėtis kosmetika, grožio procedūromis, jas atlikdavau tiek pati sau, tiek draugams, artimiesiems prieš įvairiausias šventes“, – apie profesijos pasirinkimą pasakoja Ariana.

Ariana, dalindamasi savo įspūdžiais apie pameistrystę, ji teigia, jog taip ne tik išmokstama praktinių įgūdžių – viskas prasideda nuo teorinio apmokymo ir tik po to leidžiama pereiti prie praktinių užduočių.

„Labai svarbu teisingai pradėti, tai yra pirmiausia įgyti teorinių žinių. Pradėjus mokytis pameistrystės būdu, salono vadovė Džulija labai daug pasakojo apie teikiamas procedūras“, – sako Ariana, pridurdama, jog salone daug dėmesio skiriama profesionalumui, todėl darbuotojai siunčiami į specializuotus mokymus.

Mergina džiaugiasi, jog pameistrystės metu turėjo galimybę apie visas procedūras ne tik išgirsti, sužinoti kaip jos atliekamos, bet ir viską atlikti pati.

„Daug išmokau apie skirtingo tipo procedūras: veido valymą, drėkinančias procedūras, deimantinę mikrodermobraziją. Naudinga ir įdomu buvo išbandyti aparatą su radijo dažniu. Pati pirma procedūra, kurią teko atlikti pradėjus pameistrystę – depiliacija. Iš pradžių baigiau specialius kursus, atlikau depiliacijos procedūras salono darbuotojoms, tada pati pradėjau ieškoti modelių atliekamoms procedūroms, rinkti savo klientų ratą. Kai jaučiausi pasiruoši, pradėjau dirbti“, – pasakoja Ariana.

Ariana teigia, kad jos specialybei labai svarbu ne tik žinoti, kaip teisingai atlikti procedūrą, bet ir mokėti bendrauti su klientais, suprasti jų lūkesčius, ko Arianai sėkmingai pavyko išmokti pameistrystės metu. Mergina džiaugiasi, jog pameistrystė taip pat suteikė galimybę lavinti savo skaitmenines kompetencijas: išmoko dirbti su grožio paslaugų rezervacijos sistemomis, mobiliomis programėlėmis, pradėjo kurti pirmuosius savo atliekamų paslaugų pristatomuosius video, nuotraukas, dalintis jomis socialinių tinklų platformose.

Pameistrystė yra puiki galimybė norintiems ne tik greičiau susipažinti su savo profesija, bet ir kuo greičiau įsilieti į darbo rinką.

„Jei įmonė ar tave apmokęs specialistas nusprendžia, kad esi potencialiai tinkamas darbuotojas, po pameistrystės gali pasiūlyti tau darbo vietą. Pameistrystė padeda ne tik ugdyti praktinius įgūdžius, bet ir gauti pirmąjį darbą. Jaunam patirties neturinčiam  žmogui be darbo patirties tai yra ypatingai naudinga“, – įsitikinusi mergina.

Tačiau ji neabejoja, jog pameistrystės sėkmė priklauso nuo to, kiek pats esi motyvuotas siekti savo tikslų.

„Svarbu suvokti, kad pameistrystėje daug iniciatyvos turi rodyti pats mokinys – aktyviai domėtis, klausti, lavinti save“, – teigia Ariana.

Merginos nuomone, pameistrystė – išskirtinė galimybė, apie kurią žinoti ir ja pasinaudoti turėtų kuo daugiau žmonių.

„Iki pradedant studijuoti kosmetikės specialybę apie pameistrystę žinojau ne itin daug. Buvau girdėjusi patį terminą, bet neturėjau įsivaizdavimo, kas tai yra. Galvojau, jog tai tiesiog praktika. Neabejotinai rekomenduočiau kiekvienam išbandyti profesinį mokymą pameistrystės būdu – taip galima išmokti daug praktinių dalykų, taip pat kiekvienas pameistrys gauna darbo užmokestį. Džiaugiuosi pasinaudojusi šia galimybe“, – teigia Ariana.

Pameistrystė – galimybė ne tik profesinio mokymo įstaigose besimokantiems mokiniams, bet ir įmonėms. Pameistrystės metu įmonė gali atrasti perspektyvius specialistus bei jų tinkamumą įvertinti iškart darbo vietoje. Ilgametė pameistrysčių patirtis rodo, jog pameistriai tampa vienais lojaliausių darbuotojų. Europos socialinio fondo agentūra informuoja, kad pameistrių darbo užmokesčio ir kitos išlaidos verslo įmonėms gali būti finansuojamos iš jungtinio projekto „Pameistrystė – nauja galimybė man!” Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšų.

Šis straipsnis sukurtas įgyvendinant projektą „Pameistrystės viešinimas Lietuvoje“. Projektas finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis.

Erika Gerybaitė

Komunikacijos specialistė

Europos socialinio fondo agentūra

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Tel. +370 659 80952

Daugiau informacijos galite rasti:

Projektas “Pameistrystės viešinimas Lietuvoje“:

 https://www.esf.lt/veiklos-sritys/pameistrystes-viesinimas-lietuvoje/1439

Jungtinis projektas “Pameistrystė – nauja galimybė man!”

https://www.esf.lt/veiklos-sritys/pameistrystes-programa/1156

Kontaktinis asmuo:

Sigita Sejavičienė

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Tel. +370 659 80870