Europos Parlamentas patvirtino reglamento, susijusio su daugiamečių pievų išlaikymo nuostatomis, pakeitimus,­ todėl pasėlius deklaravusiems Lietuvos ūkininkams dau­giamečių pievų šiais metais atkurti nereikės. Dar iki Europos Komisijos (EK) priimto teisės akto Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) buvo informavusi ūkininkus apie nu­ma­tomą pa­lankų sprendimą, kad jie laiku galėtų pradėti pa­va­sarinius darbus. 

Atsižvelgė į Lietuvos prašymą

Kaip teigė žemės ūkio minist­ras Kęstutis Navickas, EK rimtai atsižvelgė į daugiamečių pievų išlaikymo problemą,­ kuri mūsų šalies ūkininkams šiuo metu yra viena aktualiausių, ir įsiklausė į racionalų Lietuvos pasiūlymą sumažinti daugiamečių pievų ploto kasmetinio santykio skirtumą nuo referencinio. Pasiūlymas buvo įtrauktas į deleguotojo akto pakeitimą, kuris po konsultacijų su šalių narių delegatais, kovo 12 d., buvo priimtas EK. Po to šiam deleguotajam aktui rašytine forma pritarė Europos Taryba ir galiausiai – Europos Parlamentas (EP). 

Patvirtinus reglamento, susijusio su daugiamečių pievų išlaikymo nuostatomis, pakeitimus, dalis Lietuvai itin aktualių siūlymų įsigalioja atgaline da­ta – nuo 2024 m. sausio 1 d. Tad šiemet daugiamečių pievų atkurti nereikės.

Kodėl iškilo problema?

Kaip informuoja ŽŪM, praėju­sių metų gruodį, remiantis­ 2023 m. pasėlių deklaravimo­ rezultatais bei privalomais veiks­mais, kai daugiamečių pie­­vų plotų santykis sumažėjo­ daugiau nei per 5 proc., lyginant su­ 2018 m. referenciniu santykiu,­ pareiškėjams buvo išsiųsti spren­dimai dėl suartų daugiamečių pievų atkūrimo. 

„2023 m. ūkininkai deklaravo 566,6 tūkst. hektarų daugiamečių pievų. Jų ploto santykis su visu deklaruotu plotu einamaisiais metais neturi sumažėti daugiau nei 5 proc., lyginant su tuo pačiu santykiu 2018 m. (referenciniai metai). Įvertinus šį skirtumą, Lietuvos ūkininkams būtų reikėję atkurti bent 87 tūkst. ha daugiamečių pievų“, – paaiškino ŽŪM Europos Sąjungos rei­­kalų ir paramos politikos de­partamento vyriausiasis patarėjas Artiom Volkov.

Tokie įpareigojimai daliai ūki­ninkų būtų buvę pernelyg­ nepalankūs ir sunkiai įgyvendinami. Todėl po aktyvių ministe­rijos derybų su EK šie sprendimai sustabdyti ir laukta EK įvertinimo, kuris galėtų sudaryti prielaidas sumažinti daugiamečių pievų kasmetinį santykio skirtumą nuo referencinio. Šių metų vasario mėnesį­ EK pristatė ES Žemės ūkio ir žu­vininkystės ministrų tarybai ad­ministracinės naštos ūkininkams mažinimo paketą. Jame atsižvelgta į Lietuvos prašymą­ peržiūrėti reikalavimus dėl dau­giamečių pievų užskaitos.

„Deleguotojo reglamento papildymas leidžia įtraukti į einamųjų metų skaičiavimą ir daugiametes pievas, kurios šiuo metu nėra deklaruotos, bet yra daugiamečių pievų sluoksnyje, tai leidžia Lietuvai padengti 87 tūkst. ha pievų trūkumą. Tačiau jei 2024 m. bus nustatyta, jog pievos ir toliau ariamos, o daugiamečių pievų sluoksnis mažėja, yra tikimybė, kad vėl bus susidurta su daugiamečių pievų problema“, – sakė vyriausiasis patarėjas A. Volkov.

Santykio vertinimo riba lieka nepakitusi

ES institucijų padaryti pakeitimai yra palankūs Lietuvai, tačiau pagrindinis strateginių planų reglamentas nesikeičia. Dėl šios priežasties būtina išlaikyti šiuo metu turimas daugiametes pievas, kad ateityje nesusidurtume su analogiška problema. 

„Žinoma, būtina surasti tvarų ilgalaikį sprendimą dėl daugiamečių pievų – lygiaverčių alternatyvų, jog po kelerių metų netektų susidurti su ta pačia situacija. Noriu pabrėžti, kad pagrindinis strateginių planų reg­lamentas nesikeičia, 5 proc. pokyčio riba lieka galioti, todėl GAAB1 standarto turėtų laikytis visi pareiškėjai, kurių deklaruotuose plotuose yra nustatytos daugiametės pievos. Jas būtina saugoti ir nearti, jei ateityje nenorime vėl susidurti su daugiamečių pievų išlaikymo problema“, – sakė ministras K. Navickas.

Dėmesys daugiametėms pievoms išliks

„Siekiant, jog daugiamečių pie­vų problema vėl netaptų to­kia opi, būtina kontroliuoti­ daugiamečių pievų plotus – tiek jų mažėjimą, tiek ir didėji­mą. Pastebėdami, kad pastaruoju metu ūkininkai dalį šių pievų yra linkę suarti, numatėme palengvinimų daugiamečių pievų turėtojams dalyvauti gamybinėse ekoschemose, taip pat sukurtos naujos ekoschemos daugiamečių pievų įkūrėjams ir/arba daugiamečių pievų turėtojams, kurie atnaujina daugiametes pievas“, – kalbėjo vyriausiasis patarėjas A. Volkov.

Žemės ūkio naudmenų­ ir kitų plotų deklaravimas vyks nuo gegužės 2 d. iki birželio 21 d. 

Pavėluotai pa­raiškas bus galima teikti iki liepos 1 d.

Jurgitos JAROŠEVIČIŪTĖS nuotr.

„Mes turime stichijas, jūs turite Rusiją“, – apibendrindamas faktą, kad visur visko būna, ištarė pavežti sustojęs vietinis zelandietis. Jam tariant šiuos žodžius, riedėjome per vieną gražiausių Naujosios Zelan­dijos parkų Abel Tasman, apie kurio vešlius subtropinius augalus bei ryškiai auksinius paplūdimius pa­si­šne­kėsime ateityje. 

Susipažinusi ir pabendravu­si su daugiau vietinių, supratau, kad stichijų pasek­mės bei jų grėsmė yra skaudžiai įsismelkusios į šiaip jau atsipalaidavusių, visuomet besišypsančių ir pajuokauti bei pakalbinti pasiruošusių kivių (taip pravardžiuojami Naujieji Zelandiečiai) sąmones. Ohau ežeras mano namais ir darbo vieta tapo atsitiktinai – senkant santaupoms, reikėjo greito, trumpalaikio darbo. Išsiuntinėjusi apie pusšimtį užklausų įvairiausiems darbdaviams, kurie tokių keliauto­jų kaip aš sezo­nui laukia išskėstomis rankomis, netrukus elektroniniame pašte radau Louise laišką, kuriame ji kvietė susipažinti. Sutarus, kad viešbutyje pasidarbuosiu tris mėnesius, o atvykti galiu per ateinančias dvi dienas, pasirašėme kontraktą. Tik po pokalbio susiradusi Ohau ežerą žemėlapyje, greitai susidėliojau kelionę – reikėjo sukarti 1100 kilometrų, o kitą dieną pradėti dirbti. 

Autobusai į nuošalų Ohau ežero kaimą neužsuka – jis nuo pagrindinio kelio atitolęs apie 20 km, ten tėra keliolika namų, nėra nė mažiausios parduotuvėlės ar kokio kito verslo, kuris pritrauktų turistų. Žinoma, išskyrus mano darbovietę, nuo kaimelio porą kilometrų atitolusį „Lake Ohau Lodge”, skirtą keliautojams: žiemą – slidinėtojams, kitais sezonais – dviratininkams, riedantiems šalia esančiu „Alps 2 Ocean” dviračių taku, arba žygeiviams, žygiuojantiems netoli vingiuojančiu „Te Araroa Trail”. Šis žygis – 3000 km takas, prasidedantis nuo šiaurinės Naujosios Zelandijos dalies ir per visą šalį besitęsiantis iki pietinės jos dalies, miestelio Bluff. Sutikti žygeiviai patvirtino, jog įveikti 3000 km jiems prireikė keturių mėnesių, o toks rezultatas pasiekiamas per dieną nueinant po 25 km. 

Kadangi mano autobusas į kaimelį nesuko, Louise, viešbučio savininkė, pa­ti atvyko mane nuo pagrindinio kelio pagriebti. Ji pasitiko taip, kaip pasitiktų kiekvienas kivis – su nuoširdžiu šypsniu ir išskėstomis rankomis apsikabinimui. Taip susipažinau su savo maždaug 70-ies viršininke. 

Ohau ežero keliu skverbiantis gilyn kaimo link, Louise pasakojo apie būsimus bendradarbius, tačiau jos kalba greitai nuslydo apie tai, kas, matyt, tebeskauda – prieš 4 metus įvykusį gaisrą, kurio metu sudegė 48 kaimo namai ir buvo suniokota net 5000 hektarų žemės. Užgesinti šį gaisrą valstybei kainavo apie 1,3 mln. Naujosios Zelandijos dolerių, o ką jau kalbėti apie atstatymo išlaidas! Važiuojant per kaimą, Louise rodė į arba naujutėlius atstatytus namus, arba į tuščius žemės sklypus, kur sudegę namai atstatyti nebebuvo. Šiame gaisre visiškai sudegė ir Louise bei jos vyro Mike namai, kuriuose jie užaugino savo vaikus. Jie neatstatyti. 

„Apie 3 val. nakties išgirdau baisų, intensyvų barškinimą į duris. Pašokau iš lovos ir supratau, kad ištiko kažkoks siaubas”, – ėmė pasakoti apie gaisro naktį viešbučio savininkė.

Atsibudusi ji sakė iškart užuodusi dūmus, o atidariusi duris pirmiausia pamatė kaimyną ir liepsnojančią ugnį. Iš­­skyrus automobilio raktelius, jokių daik­tų pagriebti laiko nebuvo, reikėjo bėg­ti. Liepsnojančiomis pievomis, tuo pačiu keliu, kuriuo dabar važiavome, Louise su vyru už nugaros paliko sudegti savo ir savo draugų namus...

Jai tai pasakojant, pamaniau, kad gal­būt tik dėl šios košmariškos nakties jos veidas toks giliai susiraukšlėjęs –  tai, jog taip atvirai ji viską prisiminė, greičiausiai reiškė, kad ugnies liežuvių vaizdinius ant savo namų ji mato ir dabar, praėjus keletui metų. 

Po tyrimų, kas sukėlė gaisrą, paaiškėjo, kad jis kilo dėl ypač vėjuotą naktį įvykusio trumpo jungimo elektros stulpe, buvusiame už kelių kilometrų nuo kaimo. Kaip ir kasmet šiame regio­ne, vasarą žiauriai išdžiūstanti augalija akimirksniu pagavo kibirkštį, o Ohau ežerą talžantis vėjas tą ugnį akimirksniu išplėtė nesuvaldomai.

Vasario 22 d., praėjus beveik porai mėnesių po susipažinimo su šia kaimo siaubo istorija, per pertrauką su bend­radarbiais gerdama kavą pastebėjau, jog kai kurių veidai neįprastai papilkėję. Pasirodo, 2011-ųjų vasario 22 d. viename didžiausių ir tankiausiai apgyvendintų Naujosios Zelandijos miestų Christchurch įvyko 6,3 balo žemės drebėjimas, padaręs didžiulę žalą. Miestas atstatinėjamas iki šiol, tačiau nepalyginamai baisiau yra tai, kad tądien griuvo ne tik pastatai, bet ir gyvenimai – per šį žemės drebėjimą žuvo 185 žmonės, sužeisti keli tūkstančiai. Nenuostabu, jog prisiminus tokius savo kailiu išgyventus įvykius veidai papilkėja ir ištįsta...

Beje, silpni, tačiau juntami žemės drebėjimai čia vyksta nuolat, tik jiems neskiriamas joks žiniasklaidos dėmesys. Vieną tokių – laimei ar nelaimei – paty­riau atvykusi į vakarų pakrantėje esantį miestelį Punakaki. Apie tą žemės „drebėjimėlį” papasakojo vietinis kivis: „Ėjau vakare namo iš baro, jaučiu, kad nepaeinu tiesiai – vingiuoju kelkraščiu, beveik klupčioju. Galvoju, lyg tiek daug negėriau. Paskui supratau, jog dėl to galiu kaltinti žemės drebėjimą”. 

Žemės drebėjimai, potvyniai, nuo­šliaužos, audros, cunamiai, ugnikalniai bei kitos gamtos stichijos Naujojoje Zelandijoje gali įvykti bet kada ir dažnai be įspėjimo. Atrodo, gyventumei nuolatinėje baimėje, tačiau jie, kiviai, palaimintieji dievišku gamtos grožiu bei įvairove, šyptelėjimu ištrina išgąsti prašalaičio veide vienu sakiniu – „Visur visko būna”...

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Gegužės 1-ąją minėsime 20-ies metų Lietuvos narystės Europos Sąjungoje jubiliejų. Šiai progai skirti renginiai visoje Lietuvoje – nuo parodų iki koncertų, susi­ti­ki­mų ir diskusijų.

Klaipėdos etnokultūros centro kieme gegužės 1-ąją vyksiantis renginys „20 metų drauge su Europa“ kviečia išgyventi tradicijų ir mokslo bend­rystę, paveldo ir pažangos susiliejimą. Tiesa, Šilalėje ši sukaktis ne itin aktyviai minima – gal tik kai kurios mokyk­los yra numačiusios ta proga skirtų renginių.

Tačiau užtat šventinių popiečių, skirtų ateinantį pirmąjį gegužės sek­madienį tradiciškai minimai Motinos dienai yra gana gausu. Jaukūs šventiniai koncertai dar gegužėss 3 d. (penktadienį) mūsų rajone prasidės Kaltinėnuose, Kvėdarnoje, Bilioniuose, o sekmadienį šventės mamoms vyks Laukuvoje, Upynoje, Didkiemyje. 

Nors praėjusi savaitė ypatingomis datomis nepasižymėjo, Lietuvoje įvyko keli svarbūs tradiciniai renginiai. Palangoje organizuotas Jurginių festivalis „Jurgi, paimk raktus“, kuriame rengtos edukacijos vaikams, šventinė mugė, folkloro ansamblių koncertai. Kaip skelbia Lietuvos nacionalinis kultūros centras, šis festivalis yra įtrauktas į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Dabartinių Jurginių pagrindas – senieji papročiai, tikėjimas, jog garbinant drakoną užmušusį Šv. Jurgį, nugalimos ligos, badas, kitos negerovės.

Vilniuje nuskambėjo eksperimentinės muzikos festivalis „Jauna muzika“, kuris yra vienas ilgiausiai gyvuojančių šiuolaikinės muzikos renginių šalyje, organizuojamas nuo 1992 m. Per penkias dienas nuskambėjo 14 koncertų, pasirodė atlikėjai ir kūrėjai iš Lietuvos, Ukrainos, Austrijos, Švedijos, Norvegijos. 

Poetė, literatūrologė ir filosofijos mokslų daktarė Ieva Rudžianskaitė išrinkta šių metų Maironio premijos laureate. Prestižinis įvertinimas jai skirtas už poezijos knygą „Tryliktasis mėnuo“. Ši knyga laurus nuskynė dėl eilių atvirumo, temų įvairovės, gilių filosofinių įžvalgų bei žmonių santykių ir emocijų apmąstymų. Tuo pačiu I. Rudžianskaitė paskelbta ir tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ laureate. Jau daugiau kaip dešimt­metį skaičiuojanti Maironio premija skiriama už geriausią naują poezijos knygą, pasirodžiusią per praėjusius kalendorinius metus.

Nerpelto mieste, Belgijoje, baigėsi „European Music Festival for Young People“ – Europos jaunimo muzikos festivalis. Iš jo du Lietuvos chorai – Klaipėdos Vydūno gimnazijos ir Vilniaus vaikų choras „Ugnelė“ – parsiveža aukščiausius įvertinimus.

Minint aktoriaus Donato Banionio gimimo 100-ąsias metines, Lietuvos teatro sąjunga ir Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacija vakar atidarė „Žvaigždžių sieną“, o šiandien bus atidengta aktoriui skirta paminklinė skulptūra Panevėžyje, prie J. Miltinio dramos teatro.

Kotryna PETRAITYTĖ

Ne veltui sakoma, kad žmogus ne vien duo­na ir darbu gyvas – yra tokių, kurie ir žvelgia atidžiau, ir mato plačiau. Neapsiriboja kas­die­ne veikla, bet ima ir daro tai, kas teikia pa­sitenkinimą patiems bei aplinkiniams.

Į „Šilalės artojo“ redakciją užsukęs Aleksand­ras Rakštys sakė norintis viešai padėkoti Algiui Kelpšai iš Pakalniškių bei Vygandui Vitartui iš Radiškės, kurie padėjo sutvarkyti apleistą teritoriją valstybinėje žemėje.

Pasak A. Kelpšos, mintis kažką daryti kilo seniai, juo labiau, kad gyvena netoliese, aplink yra ir jo žemės. Darbų ėmėsi pasitarę su Aleksandru, gyvenančiu Mažeikiuose, kuriam ši vietovė irgi nesvetima – tai jo uošvija.

„Čia stovi lenta „Pakalniškių piliakalnis“, kažkada yra buvusios senos kapinaitės. Dar nuo kolūkio laikų šioje vietoje riogsojo sustumdyti akmenys, viskas apžėlę, nes žolę nupjauti buvo sudėtinga. Pasikviečiau į draugiją kraštietį Vygandą, dabar jis gyvena kitur, teko imtis ir finansavimo. Rezultatas – trijų metrų aukščio aukuro formos statinys iš akmenų“, – pasakojo A. Kelpša.

Anot vyriškio, simbolinis aukuras – tarsi pagarba kažkada čia gyvenusiems ir šioje vietovėje amžiams atgulusiems protėviams. Be to, fundatorius planuoja pastatyti čia ir kryžių.

Kaltinėnų seniūnijos seniūnas Antanas Bartašius patvirtino, kad žmonės kreipėsi į jį dėl teritorijos tvarkymo.

„Ši vietovė – Pakalniškių senkapis – nuo seno buvo užverstas akmenimis, turbūt nelabai kas ir beatsimena, kada tai vyko, galbūt melioracijos laikais. Seniūnija šį senkapį prižiūri, tačiau žmonės jį panoro sutvarkyti savaip. Parūpinau ekskavatorių, ir dabar vieta atrodo kaip atrodo“, – trumpai pakomentavo seniūnas.

Eugenija BUDRIENĖ

Iniciatyvos autorių nuotr.

Jeigu būtume paveldėję sovietinių laikų Gegužės 1-ąją – Tarptautinę darbo žmonių solidarumo dieną, tai šiandien, jos išvakarėse, mūsų skai­­tytojas būtų ruošęs transparantus, plakatus, politinio biuro narių por­tretus, o eisenų organizatoriai de­rintų tuščius šventinius šū­kius apie darbo žmonių vienybę, atsi­davimą partijai ir socialistinei tėvynei... 

Partiniai bosai krakmolytų marškinius, kad gerai atrodytų iš aukštos tribūnos Lenino prospekte, žvelgdami į tų menkų, skurdžių, užguitų, bet links­mai žengiančių žmonelių minią. Pa­samdyti šūkautojai (dažniausiai – diktoriai iš tuometinio radijo ir televizijos) bertų „Ura!“, o eisenos dalyviai jiems skystai atsilieptų. Po parado daugelis, gavę už dalyvavimą po penkis rublius, susiburtų kur nors prie alaus kiosko išlenkti vieną kitą bokalą, dažnai pagardintą kažkuo stipresniu... Visgi – šventė!

Gegužės 1-osios išvakarėse specialiai sutirštinu spalvas, tačiau kas paneigs, kad taip nebuvo kone pusę amžiaus? Daugelis vyresniųjų prisimena ne tik Maskvos Raudonojoje aikštėje vykdavusius paradus, kuriuose dalyvaudavo aukščiausio lygio komunistų partijos funkcionieriai, bet ir sovietinėje Lietuvoje privalomas masines demonstracijas, kuriose žygiuodavo darbo kolektyvai. 

Bet šitie raudonieji pompastiški paradai baigėsi sulig SSRS žlugimu. Darbo žmonių šventė prarado savo statusą, nors vėliau jis keitėsi, priklausomai nuo valdžioje vyraujančios partijos. Mat kai kas dar prisimindavo stovėję aukštose tribūnose ir po to CK bufete skanaudavę juoduosius ikrus... 2001 m., kai į valdžią grįžo komunistų partijos įpėdiniai socialdemokratai, Tarptautine darbo diena tapusi šventė (daugiausiai vieno iš kairiųjų lyderio Česlovo Juršėno rūpesčiu) vėl tapo atmintina ir laisvadieniu. Žinoma, be tos sumeluotos pompastikos...

Prisipažinsiu: nors darbo žmogus man nėra keiksmažodis, tądien nebėgu pirkti raudonų gvazdikų, o tokiu gražiu oru geriau kapstausi savo darže.

Iš sovietmečio paveldėtai darbo žmonių šventei (nors sako, kad ji atsirado Čikagoje) konkurenciją sudarė kita Gegužės 1-oji: prieš 20 metų Lietuva buvo priimta į Europos Sąjungą. Manau, kad ši diena – ne tik prasmingesnė, bet ir svarbesnė daugeliui žmonių. Dar pridurkime, jog mėnesiu anksčiau Lietuva įstojo į NATO, ir šis pasirinkimų „komp­lektas“ buvo lemiamas tolesnei valstybės plėtrai. Jis nurungė visokias bolševikinės revoliucijos, sovietinės bend­rijos susikūrimo, stalininės pergalės šventes ir sudarė sąlygas laisvai keliauti, gyventi ne pagal valstybės išmaldas, tarti laisvą žodį. 

Čia prisimenu vieną svarbiausių istorijos pamokų – iš esmės prievartinį Lietuvos inkorporavimą į sovietinę sistemą. Dar kartą pacituosiu iškalbingus, mankurtiškai lojalius vadinamo „liaudies poeto” Liudo Giros žodžius, pasa­kytus per lemtingą 1940 m. rugpjūtį Maskvoje vykusią SSRS Aukščiausiosios tarybos sesiją, kurioje dalyvavo J. Paleckis, L. Adomauskas, S. Nėris ir kiti. Rugpjūčio 3 d., kreipdamasis į draugus Staliną, Molotovą, Kalininą, iš tribūnos su virpesiu balse jis kalbėjo: „Šiandien Maskvoje graži, saulėta diena, bet mūsų sielose dar šviesiau, dar saulėčiau nuo tos didelės laimės pertekliaus. Mes grįšime atgal į Lietuvą su didžiąja dovana visiems tūkstančiams metų, būtent, kad su mūsų grįžimu Lietuva jau bus sąjunginė sovietų respublika. Bus viena didžiulė respublikų sąjunga nuo Baltijos jūros iki Vladivostoko… Mes, brangūs draugai, duodame žodį Maskvai, Lenino ir Stalino miestui, kad grįžę nesėdėsime sudėję rankų, kol galutinai nesudaužysime nors ir mažiausią dar užsilikusių buržuazinių šliužų pasipriešinimą. Mes atvešime mūsų šaliai, kaip liaudis reikalavo, didžiojo Stalino konstitucijos saulę“...

Kas juos vertė gražbyliauti? Juk prieš tai, 1940 m. birželio 15 d., SSRS kariuomenė kirto Lietuvos sieną ir okupavo visą šalį. Jau 1940 m. birželio 17 d. buvo sudaryta nauja vyriausybė su J. Paleckiu priešakyje. Po to liepos 14-ąją prasidėjo vadinamojo Liaudies seimo rinkimai. Rinkimai nebuvo populiarūs, todėl dėl mažo balsavusiųjų skaičiaus jie buvo pratęsti dar vienai dienai. Paskui – represijos, kalėjimai, tremtys...

Ar tuo mes džiaugėmės žygiuodami Lenino prospektu? Ar ne tai mes paneigėme 1990-ųjų kovo 11-ąją? Ar ne mūsų tautos apsisprendimu pasirinkome Europos kelią?

Tikiu, kad atsiras sakančiųjų, jog tas kelias gana gruoblėtas: su pasauline kultūra gavome ir to pasaulio sąšlavas, o ES ar NATO turi savo silpnybių. Gal kažkas ilgisi sovietinių laikų, kai daug kas buvo pigiau, paprasčiau, nuoširdžiau, o valstybė (suprask: vienintelė partija ir jos atrinkta vyriausybė) tau dar numeta išmaldos kaulą...

Gyvenimas patvirtina, kad Gegužės 1-osios pasirinkimas buvo teisingas. Ypač kai šalia gaudžia Putino koviniai lėktuvai ir okupacinę „laisvę“ perša mirtį nešančiomis bombomis.

Česlovas IŠKAUSKAS

Ką tik suėjo lygiai metai, kai darbą pradėjo naujosios kadencijos Šilalės savivaldybės taryba ir rajono meras. Todėl praėjusį pavasarį įvykusius savivaldybių tarybų rinkimus, ko gero, galima įvardinti svarbiausiu pastarųjų metų įvykiu, patvirtinusiu, kad Šilalės krašto žmonės nori permainų. Tad kai savivaldybės vadovų korpusas atsinaujino visiškai, o prie rajono vairo stojo jauni, daugeliui į vaikus ir anūkus tinkantys žmonės, rajono gyventojai tikėjosi, kad jie tikrai neseks savo pirmtakų keliais, o jų priimami sprendimai nedvelks tuo pačiu užsilikusiu protekcijų, susitarimų ir užkulisinių sandorių tvaiku. Tačiau kuo daugiau laiko praeina nuo rinkimų, tuo daugiau abejonių kyla dėl dabartinės valdžios sugebėjimo, o gal greičiau – noro tapti naujos kartos lyderiais. Ir, regis, prieš rinkimus deklaruotiems pažadams „būti kitokiems” labiausiai koją kiša iš tų pačių kritikuotų tradicinių partijų lyderių paveldėtas įprotis į visų įstaigų vadovų ar žemesnio rango specialistų kėdes susodinti savus, taip atsidėkojant už palaikymą rinkimuose ar valdančiosios daugumos balsais priimamus sprendimus... 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Socialinių tinklų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 31

Artėjant vasarai, ikimokyklinių ugdymo įstaigų vadovai ir savivaldybės politikai pradėjo svarstyti, kaip sudrausminti darželinukų tėvus, lyg ir žadančius vasarą leisti savo vaikus į darželius, tačiau neužtikrinančius, kad jie kasdien jį lankys. Pasigirdo siūlymų kelis kartus padidinti „abonementinį“ mokestį arba vasarą priimti tik tuos mažylius, kurių tėvai atneš pažymą, kad dirba ir neatostogaus.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 31

Šilalės rajone TAU veikia nuo 2012 m., jo veiklą koordinuoja Šilalės švietimo pagalbos tarnyba. Universiteto veikloje dalyvauja 417 studentų, jis veikia Laukuvoje, Kaltinėnuose, Kvėdarnoje, Pajūryje, Šilalėje, Žadeikiuose, Upynoje, Bijotuose, o 2023 m. spalį įkurtas ir Šiauduvoje. Dauguma šio universiteto lankytojų tęsia savo studijas, tačiau yra tokių, kurie įstaigos duris praveria pirmąjį kartą. TAU dalyviams per 2023 m. organizuotos 102 įvairių sričių veiklos (paskaitos, edukacinės išvykos, kūrybinės dirbtuvėlės ir t.t.).

Šilalės kultūros centre įvyko Šilalės trečiojo amžiaus universiteto (TAU) 2023–2024 mokslo metų užbaigimo šventė.

Studentus sveikino Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas kun. Saulius Katkus, Šilalės rajono savivaldybės vicemerė Jolanta Skrodenienė, Medardo Čoboto TAU literatūros fakulteto dekanas Jonas Kirtiklis bei kt. Sveikinimą perdavė Seimo narys Jonas Gudauskas. Šventės svečiai džiaugėsi veiklų įvairumu bei prasmingumu, senjorų aktyvumu, plačiomis galimybėmis mokytis, bendrauti, pažinti. Linkėjo sėkmės, sveikatos, kelionių ir naujų idėjų būsimoms veikloms.

Šilalės švietimo pagalbos tarnybos metodininkė Erika Gargasė pasidžiaugė, kad studentai yra kūrybiški ir aktyvūs. „Jie lanko ne tik paskaitas, bet ir kuria, dalyvauja kitų rajonų renginiuose. Tytuvėnų kūrybinio klubo „Austėja" organizuotame tradiciniame literatūriniame konkurse „Prozos aruodai-2022", skirto čia gyvenusio ir dirbusio rašytojo, pedagogo, muziejininko Igno Viržinto atminimui, dalyvavusios Šilalės TAU studentės Nijolė Katelynienė bei Kazimiera Jūdvytienė užėmė trečiąsias vietas: N. Katelynienė – už miniatiūras, K. Jūdvytienė – už autobiografinį pasakojimą“, – pristatė kūrybinę veiklą E. Gargasė. 

Švietimo pagalbos tarnybos direktorė Birutė Jankauskienė papasakojo apie prabėgusius metus, per kuriuos netrūko įvairių užsiėmimų, susitikimų, paskaitų, praktinių veiklų, kelionių, kuriose patirti įspūdžiai, pažintys ilgai išliks atmintyje. Pasidžiaugta, kad į projektą „Trečiojo amžiaus universitetas – aktyvaus senėjimo akademija" įsitraukė 14 Šilalės TAU studentų, kurie lanko garbingo amžiaus buvusius TAU narius, bendrauja su jais, perduoda universiteto naujienas. Lankomųjų amžius – nuo 74 iki 91 m. Projekte dalyvauja 12 buvusių TAU studentų.

Mokslo metų pabaigos šventę užbaigė spektaklis ,,Kas apsakys tas dzūkų linksmybes?" Profesionalios aktorės dzūkės Vitalija Mockevičiūtė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) ir Neringa Varnelytė (Valstybinis jaunimo teatras) tarmiškai pasakojo dzūkiškas sakmes ir legendas. Publika leipo iš juoko, klausydamasi aktorių gyvenimiškų istorijų. Po spektaklio studentai bendravo prie kavos puodelio.

Trečiojo amžiaus universitetas, kurio tikslas – skatinti šalies gyventojus mokytis visą gyvenimą, bendrauti ir bendradarbiauti  įvairaus amžiaus žmonių grupėms, padeda mažinti socialinę pagyvenusių žmonių atskirtį, sudaro sąlygas įvairaus amžiaus tarpsnių gyventojams socialiai atsakingai gyventi ir rasti prasmę kasdienybėje.

TAU universitetas kviečia norinčius mokytis ir tobulėti prie gražaus būrio optimistų bei pozityviai nusiteikusių žmonių prisijungti naujais mokslo metais.

Renginio nuotraukas rasite šioje nuorodoje (20+) Facebook

Erika GARGASĖ

Šilalės trečiojo amžiaus universiteto metodininkė, 

kuruojanti TAU veiklą rajone

Naujausiam savo vaidmeniui Klaipėdos dramos teatre aktorius Darius Meškauskas velkasi karinę uniformą. Jis – bevardis tardytojas, sausas kariuomenės biurokratas, turintis sudokumentuoti mįslingą nutikimą. 1946-ieji. Japonija. „Requiem“, antrasis režisieriaus Dmitrijaus Krymovo spektaklis Klaipėdoje, supins ir pagal savitą logiką transformuos skirtingas literatūrines nuorodas ir įvairias aliuzijas iš plataus kultūros lauko.

Prieš repeticiją sutiktas D. Meškauskas dalinosi būsimo spektaklio pajauta, jo tematinio tako gairėmis. Aktorius kalbėjo ne apie personažą, jo asmenybės gelmes, bet apie jo perteikiamas idėjas. Neatsitiktinai. Paties „Requiem“ keliami klausimai, pasak D. Meškausko, ragina žvilgsnį kreipti nuo savęs į bauginantį tolį.

– Praėjusiais metais spektaklį su D. Krymovu kūrėte praktiškai be teksto, šįkart jis yra. Gal galite pasidalinti, kokį įspūdį paliko perskaitytas „Requiem“?

– Jis labai fragmentiškas, sudarytas iš atskirų dramaturgiškai sudėliotų dalių. Viduryje pjesės įterptas Šekspyro „Hamleto“ fragmentas – Hamleto ir Ofelijos išsiskyrimo scena. Taip pat viena pasakojimo linija iš H. Murakamio romano, ji apie mokytoją ir tardytoją, susitikusius dėl incidento karo metais.

Bet tikriausiai čia svarbiausia pati tema, arba temos nuojauta. Kol spektaklis nepadarytas, ją sunku pilnai įvardinti, bet apie tam tikrą mąstymo kryptį, nuojautą jau galima kalbėti.

– Pristatydamas būsimą spektaklį režisierius kalbėjo, kad „Requiem“ yra vaikams, gimusiems ir negimusiems. Kaip jūs interpretuojate šį apibūdinimą?

– Manau, kad tai atspindi bendrą mūsų laikmečio atmosferą – klausimą, o kas toliau? Žmonija dėl kažkokių politinių įžvalgų, įtikėjusi įvairiomis klaidingomis ideologijomis tarsi nebegalvoja apie ateitį. Mūsų viduje esanti neigiama energija, mūsų traumos, nesėkmės – visa tai kaupiasi ir galiausiai materializuojasi įvairiais ekscesais, randa būdą išlįsti ir pasireikšti pačiomis kreiviausiomis šiuolaikinio gyvenimo išraiškomis. Vaikai yra ateitis, tad kokį pasaulį jiems paliekame?

Kas liečia mano personažą, esu kariškis, operuoju dokumentų, duomenų rinkimo kalbos lygmenyje, o mokytoja (akt. S. Pinaitytė) kalba apie jausmus, apie pareigą, kaltę, apie efemeriškus dalykus. Mūsų konkretus scenos konfliktas kyla iš to, kad turiu kažką parašyti į ataskaitą dėl neaiškaus įvykio, bet ji pasakoja apie savo likimą, santykį su vaikais. O juk konkretus, pragmatiškas požiūris į problemas ir jų sprendimo būdus, kurį taip vertiname, visai neatsižvelgia į dvasinį pasaulį. Tame yra konfliktas.

Finale, po daug metų mano personažas sugrįžta į tą patį kabinetą, mokytoja jo viduje pasėjo tam tikrą abejonę dėl materialaus pasaulio vertingumo.

Kalbant apie Šekspyrą – pas jį juk viskas prasideda nuo kokio nors mistinio momento – nukrito kometa ir viskas prasidėjo, arba vyko Hamleto tėvo ir Fortinbraso dvikova, laimėjo Hamleto tėvas ir pagal žmonių įstatymų kodeksus viskas teisėta. Bet Dievas juk pasakė „nežudyk“ ir tai jau visai kita kategorija, tad likimas keršija visai Hamleto giminei. Baigiasi kaip Sodomoje ir Gomoroje, tuščią vietą užpildo kiti, o mes nieko iš to nepasimokome.

Šiame spektaklyje nėra didelių žiaurumų, vienintelė vertybė – ateitis. Ji – mūsų vaikai ir jiems mūsų paliekamas pasaulis. Ką paliekame? Sąrašą įstatymų, kurie neturi nieko bendra su dvasiniais dalykais, kurie yra sausi ir sprendžiantys smulkias, vietines esamo laiko bėdas.

– H. Murakamio ir Šekspyro apjungimas – netikėtas derinys. Kaip žiūrite į tokius skirtingus šaltinius, sutampančius viename spektaklyje?

– Pasiėmęs tam tikrą temą sėdi bibliotekoje ir iš pačių įvairiausių lentynų trauki tau reikiamus argumentus. Šiuo atveju, režisierius yra savo kūrybinės visatos centre – aplink jį daugybė dalykų, kuriuos jis gali panaudoti, norėdamas ką nors papasakoti. Kuo platesnė asmeninė biblioteka, tuo daugiau galima sužinoti.

Menui reikalingas recipientas. Viena poetė yra sakiusi, kad skaitytojas yra bendraautoris. Spektaklio žiūrovai taip pat yra mūsų bendraautoriai. Kuo platesnis jų meno ir kultūros žinių bagažas, tuo platesnį asociacijų lauką matys ir tuo didesnį pasitenkinimą jus.

– Kaip jau spėjo pamatyti jo pirmojo spektaklio Klaipėdoje žiūrovai, D. Krymovas kuria šiek tiek sapniškus, šiek tiek siurrealistinius scenos pasaulius, atrodo, kad juose veikia alternatyvūs erdvės ar laiko dėsniai. Kaip veikia tokia aplinka?

– Tai praplečia suvokimo lauką. D. Krymovas žiūrovą vedasi paskui save, galvoja apie tai, ką jis pajus, o tuomet pakreipia visai kita kryptimi ir nustebina. Žiūrovas sėdi nuostaboje. Tai kaip poezija. Juk poezija yra nuostabos jausmas.

Manau, kad tame slypi šio režisieriaus profesionalumas, jis geba organizuoti žiūrovo minčių eigą ir manipuliuoti jo vaizduote. Tokiu būdu teatras tikrai įvyksta žiūrovo galvoje. Tai, ką mes rodome scenoje, yra tik jo vaizduotės provokacija. 

– Kaip jus, aktorių, veikia tokia nekonvencinė scenos aplinka?

– Reikia perprasti žaidimo taisykles ir žaisti. Tame ir yra kūryba. Svarbiausia suvokti savo personažo funkciją. Taigi, kalbant apie „Requiem“ nepasakyčiau, kad vaidmenys būtų išrašyti labai dramaturgiškai, čia bus svarbiausia visuma. Bendras įspūdis. Manau, kad tokiam kūrinio keliui įtaką daro ir pradinis režisieriaus išsilavinimas – jis dailininkas, abstraktaus mąstymo atstovas. Jis mąsto vaizdais.

– Vis tik jūsų personažas yra gana konkretus – tardytojas, Japonijoje apklausiantis mokytoją. Mums tai – tolimas pasaulis, ar ruošdamasis ieškojote kažkokio specifinio šio galios struktūros darbuotojo charakteristikos perteikimo?

– Mūsų segmento veiksmas vyksta Japonijoje, bet tardytojas yra amerikonas. Jis yra įstatymų ir taisyklių atstovas, o jie visur veikia panašiu principu. Jo ir mokytojos susitikimas įdomus. Ji jam pasakoja dalykus, kurių pati nesuvokia. Tardytojas pats turi rasti atsakymus. Kam esi pasiruošęs – tokie ir atsakymai. Jam nepavyksta ir tas susitikimas jo nepalieka visą gyvenimą.

– Paslaptis – tiesos sąlyga?

– Yra dalykų, kurių nežinome, nesuvokiame, bet nujaučiame. Žmogaus jausmai – ar tai meilė, ar draugystė – visa tai nekonkretu, kažkoks eteris, kuriame gyvename. Bet kartais, kritiniais momentais, tas neapčiuopiamas pasaulis kondensuojasi ir gali materializuotis. Gal patys sau atrodome esantys išbaigti ir galutiniais. Bet iš tiesų tikrai ne viską apie save žinome.

„Requiem“ premjera vyks gegužės 11, 12 ir 15 dienomis.

Režisierius, teksto autorius Dmitry Krymov, prodiuserė Inna Krymova, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, scenografė, kostiumų dailininkė Renata Valčik, scenografės padėjėja Daiva Dašenkovienė, choreografė Anna Abalikhina, garso režisierius, kompozitorius Edvinas Vasiljevas, dramaturgijos asistentė Virginija Rimkaitė, vertėjas Artūras Lepiochinas, režisieriaus asistentas Artūras Lepiochinas.

Vaidina: Darius Meškauskas, Samanta Pinaitytė, Karolis Maiskis, Digna Kulionytė, Sigutė Gaudušytė, Toma Gailiutė, Jonas Baranauskas, Artūras Lepiochinas, Elzė Jankūnaitė / Barbora Jokubauskaitė.

Scenoje dirba: Vitalij Morozov, Mindaugas Matevičius, Romas Stonys, Audrius Jankauskas, Linas Bagdonas, Rokas Tomaševičius, Darius Matevičius, Paulius Aleknavičius,  Voldemaras Piepolis, Rytis Veverskis.

Praėjo lygiai metai, kai prisiekė naujos kadencijos Ši­la­lės rajono savivaldybės taryba. Pats metas aptarti, kaip sekėsi dirbti merui, naujai valdžiai ir mums – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijai. Tai kartu ir įsipareigojimas atsiskaityti rajono gyventojams, pateikti darbų, pasiūlymų bei pastebėjimų metinę apžvalgą.

Darbas opozicijoje – pilnas iššūkių

Į savivaldybės tarybą buvo išrinkti šeši TS-LKD atstovai: Rima Norvilienė (frakcijos seniūnė ir opozicijos lyderė), Rai­mundė Gečienė (frakci­jos seniūnės pavaduotoja), Eri­ka Gargasė, Aistė Giedraitienė, Dai­nius Bergelis ir Artūras Damb­rauskas. Frakcija šią kadenciją dirba opozicijoje, bet aktyviai dalyvauja savival­dy­bės tarybos veikloje, teikia pasiūlymus, siunčia raštus su įvairiais paklausimais, išsa­ko nuomonę socialiniuose tink­luo­se bei rajono laikraštyje, priima gyventojus jiems rūpimais klausimais, dalyvauja renginiuose, miestelių ir bendruomenių šventėse.

Mūsų komanda į savo veiklą žiūri rimtai ir atsakingai, nors dažnai tenka susidurti su valdžios abejingumu. Tenka pasistengti, siekiant įtikinti kolegas dėl reikalingų sprendimų priėmimo, bet neretai tai primena kovą su vėjo malūnais. Tačiau ryžtas bei optimizmas duoda rezultatų – ne visada tokių, kokių tikiesi, bet svarbiausia turėti kryptį ir judėti pirmyn. Esame aktyvūs, todėl ne visuomet patogūs valdžiai: siekiame išryškinti prob­lemas, pastebėti trūkumus, įvertinti vieno ar kito projekto reikalingumą, lėšų pagrįstumą bei pan., darome tai konstruktyviai ir korektiškai.

Mero savireklama, išaugę mokesčiai, savų įdarbinimas ir abejotinų sprendimų gausa

Kadangi praėjo ketvirtadalis kadencijos, jau galima pamatyti naujosios valdžios darbo kryptis bei prognozuoti, ko tikėtis ateityje. Pastebime, jog mero aktyvumas labiau nukreiptas įvaizdžiui gerinti, nei ambicingesniems projektams. Didžioji dalis darbų tęsiami dar nuo praėjusios kadencijos, o kasdienė veikla vyksta iš inercijos. Tarp naujų sumanymų – tik krokų ir obelaičių sodinimo bei tulpių dalijimo akcijos. O kur investicijų pritraukimas, derybos dėl papildomų lėšų rajonui su ministerijomis bei kitomis institucijomis? 

Primityvumas ir siauras mąs­tymas toli neveda, gal todėl jau per pirmus kadencijos metus naujosios valdančiosios dau­gumos iniciatyva 16 proc. padidėjo UAB „Gedmina“ įkainiai, 35 proc. pakeltas mokestis už atliekų išvežimą, o slaugos paslaugos rajono ligoninėje išaugo net 60 proc. Matome ir ydingą praktiką atsisveikinti su ilgamečiais įstaigų vadovais, akis bado faktai apie savivaldybėje ir biudžetinėse įstaigose įdarbintus valdančiosios daugumos politinių sąrašų žmones. Tuo tarpu stiprūs specialistai iškeliauja į kitas savivaldybes.

Kadencijos pradžioje valdančioji dauguma nusprendė į Šilalės miesto šventę po daugelio metų grąžinti alkoholį. Tačiau nė nesudvejojo, be cento palikdama Lietuvos motokroso čempioną – vienintelį iš keliasdešimt paramos į savivaldybę besikreipusių sportininkų. Ir tik viešumo dėka „persigalvojo“, skyrė pinigų sportininkui. Mero iniciatyva susidorota ir su Šilalės suaugusiųjų mokyklos direktoriaus pavaduotoja, kuriai lyg iš giedro dangaus nuspręsta palikti tik pusę etato. Neišgirsti ir Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos mokinių tėvai – mokykloje neleista komp­lektuoti dviejų mažesnių aštuntokų klasių, nors tokia privilegija suteikta kitoms rajono ugdymo įstaigoms. Taip pat meras leido iki tarybos atkeliauti sprendimo projektui dėl Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus pavadinimo keitimo, kai naujasis jo vadovas sumanė iš pavadinimo išbraukti iškilios mūsų krašto asmenybės pavardę. Ir tik visuomenės aktyvumo bei viešumo dėka pavyko sustabdyti šį absurdišką ir žeminantį sprendimą.

Opozicijos pasiūlymai atmetami

Jau nebestebina, kad daugelis mūsų frakcijos pasiūlymų yra ignoruojami. Nors siekis už kritiškesnį žodį keršyti opozicijai tiesiogiai atsiliepia rajono gyventojams. Pavyzdžiui, lengva ranka atmestas siūlymas iš savivaldybės remontui numatytų lėšų įrengti keltuvą negalią turintiems gyventojams. Prašėme padidinti finansavimą ir Dalios Grinkevičiūtės muziejaus ekspozicijoms, t. y. biudžete numatyti tokią sumą, kuri buvo pažadėta Vyriausybei, deja, taip neįvyko. Opozicija siūlė skirti lėšų ir Vytauto Didžiojo paminklui Kvėdarnoje atnaujinti, pasirengimo ekst­remalioms situacijoms mokymams, šalia mokinių krepšelio įsteigti ir mokytojo krepšelį, vyresniųjų klasių mokiniams kompensuoti STEAM pamokas Tauragėje. Tačiau išgirsti nebuvome. Nenorima girdėti ir dėl mobiliųjų ambulatorijų steigimo, kurios galėtų teikti sveikatos paslaugas arčiau gyventojų namų. Stringa kolumbariumo įrengimo darbai, dėl nepakankamai skirtų lėšų niekaip neužbaigiamas laisvės kovotojų įamžinimas Pajūrio tremtinių aikštės stelose. Ir tai tik nedidelė dalis siūlymų, kurie, valdančiosios daugumos balsais, buvo užblokuoti. O kur dar nerimas, kaip bus su Šilalės kultūros centro vidaus renovacija, sporto aikštele prie Šilalės stadiono, kas bus daroma su pelke virtusiu Orvydų parku bei kitais stambesniais projektais. Valdantieji apie tai nediskutuoja.

Tęsiami pradėti ir vykdomi nauji darbai 

Nepaisant iššūkių, savotiško opozicijos ignoravimo, vis dėlto atkaklumas duoda rezultatų. Todėl galima pasidžiaugti kadencijų sandūroje įgyvendintais tęstiniais darbais. TS-LKD frakcijos siūlymu vis tik buvo pradėti Dalios Grinkevičiūtės muziejaus įrengimo darbai, suremontuotos Laukuvos ug­nia­gesių komandos patalpos, baig­tas Vabalų gyvenvietės asfaltavimas, Upynos miestelio centre įrengti takeliai ir apšvietimas, Kvėdarnos Kazimiero Jau­niaus gimnazijoje įkurta lietuvių kalbos klasė Kazimiero Jauniaus 175-osioms gimimo metinėms, įrengti Šilalės bendruomeniniai vaikų globos

namai, nupirktas žemės sklypas su sandėliu Stasio Girėno gimtinės muziejaus plėtrai. Šiais metais skirta lėšų Gaidupio gatvės Prapymo kaime (Žadeikių sen.) apšvietimui bei paminklinio akmens-informacinio stendo įrengimui Albino Kentros gimtinės sodyboje, sukurtas problemų žemėlapis bei pagaliau suplanuotas finansavimas trūkstamų specialistų skatinimo programai. 

Ribotas bendravimas

Apžvelgiant pirmuosius šios kadencijos veiklos metus, reikia konstatuoti, jog pasigendame mero dialogo su frakcijomis, o ypač su opozicija, nors, pavyzdžiui, kituose rajonuose susitikimai su mažumos atstovais rengiami bent kartą per mėnesį. Šilalėje gi per vienerius metus įvyko vos vienas darbinis susitikimas su meru ir tas pats, kaip supratome, dėl „pliusiuko“. 

Nepateikiama opozicijai be atskiro prašymo ir informacija apie naujų objektų atidarymus, įvairių programų pristatymus bei pan., o prašymas tarybos posėdžius rengti reguliariai, t. y. kaip numatyta Reglamente – paskutinį mėnesio ketvirtadienį – sukėlė didžiulį susierzinimą, viešą pagrasinimą perduoti opoziciją Etikos komisijai... 

Tačiau TS-LKD frakcija, nors ir būdama opozicijoje, ne kartą įrodė, jog geba dirbti konst­ruktyviai ir susitelkti pritariant svarbiems klausimams.

Šilalės rajono savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija

Užs. Nr. 81