Redakcija

Atliekų tvarkytojai imasi dar vieno kelių milijonų vertės projekto

Tauragės regiono atliekų tvarky­mo centras (TRATC) geba lyg koks feniksas pakilti iš pelenų ir vėl mė­gautis prabanga. Metų pradžioje nau­joji šios įstaigos direktorė Don­vina Arlauskienė, prašydama gel­bė­ti įmonę, tarybos nariams guo­dė­si, kad neva dėl skolų nebe­gali vyk­dyti veiklos, bet jau netru­kus su kolektyvu pramogavo Italijo­je, vė­liau įmonė įsigijo ir apy­naujį automobilį, o neseniai Ši­la­lės savi­valdybės taryba vieningai pri­ta­­rė naujam šios įmonės 3,4 mln. eurų vertės projektui. Teigiama, jog tai turėtų paskatinti gyventojus tin­­ka­mai rūšiuoti atliekas, tačiau kiek dėl to jiems ga­li pabrangti mo­kes­tis, nei rajono va­dovai, nei sa­vi­val­dybės tarybos na­riai nekalba.

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 84

Pirmieji nuolatiniai globotojai Lietuvoje – Šilalės rajono gyventojai

Nuo šių metų liepos 1 d. Lietuvoje buvo įteisintas naujas globos ins­titutas – nuolatinis globotojas. Tai svarbus žingsnis, siekiant, kad kuo daugiau vaikų, likusių be tėvų globos, ypač tų, kurie susiduria su įvairiais iššūkiais, augtų šeimose.

Donata AURYLIENĖ

Šilalės rajono socialinių paslaugų namų Globos centro socialinė darbuotoja

AUTORĖS asociatyvi nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 84

Akvarelė liejasi tarytum jausmai

Praėjusios savaitės pabaigoje Vilija Kazragytė-Digai­tie­nė šilališkius pakvietė į per­so­nalinės parodos atidarymą. Jos darbais jau džiaugiasi įvairių užsienio šalių gyventojai, puošia jie ir tautiečių būstus visoje Lietuvoje, tad nenuos­tabu, kad pasveikinti autorės sugužėjo gražus gerbėjų bū­rys iš visos Žemaitijos, Mažosios Lietuvos ir kt.

„Mano tėtis kilęs iš Rietavo, mama – dzūkė. Gimiau ir užaugau Klaipėdoje, bet širdis vis traukė miškingų vietovių link. Todėl pažintis su Artūru nulėmė mano likimą – atvykusi į jo namus Pajūrio seniūnijoje, kuriuos supa miškas, apsisprendžiau čia likti. Visada žavėjo spalvos, todėl neatsitiktinai pasirinkau dailės pedagogikos studijas, o didžiausia mano gyvenimo meile tapo akvarelė – liedama spalvas jaučiu lyg lie­tųsi mano jausmai“, – parodos atidaryme kalbėjo darbų autorė.

Paklausta, iš kur me­no genai, kūrėja nu­si­juokė: pasak jos, daug žmonių būta, yra ir greičiausiai dar bus, kurie neatsiejamai susiję su viena ar kita meno rūšimi. Žinoma aktorė Doloresa Kazragytė – pusseserė, piešti mėgo ir Vilijos tėtis, o kitos pusseserės marginti velykaičiai pasiekė net Vatikaną. Meno geną Vilija perdavė ir savo jauniausiai atžalai (moteris išaugino keturis vaikus – du sūnus ir dvi dukras), kuri taip pat pasirinko meno kelią ir dirba grimuotoja.

V. Kazragytė-Digaitienė, prieš pasirinkdama dailės pedagogiką, baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, įgijo pramoninio dizaino specialybę. Respublikinėse ir tarptautinėse akvarelistų parodose savo darbus ji pristato daugiau nei 20 metų – nuo 2003-iųjų surengta ir ne viena personalinė paroda miestuose bei miesteliuose, kur autorei teko gyventi, dirbti (Klaipėdoje, Šilutėje, Kretingoje, Rietave, Pajūryje, Darbė­nuose). Šįkart Šilalės Vlado Stat­kevičiaus muziejaus erdvėse pristatoma paroda „Žemei-Žirgui-Žiedui“. Iš viso meno vertintojams pateikiamas 31 akvarelės darbas bei dar niekur neeksponuoti 9 ekslibrisai.

„Pastarieji yra mano diplominis darbas – kiekvienas skirtas konkrečiam Klaipėdos universiteto fakultetui. Iki šiol šių darbų niekam nebuvau rodžiusi. Visos akvarelės paimtos iš mūsų namų, bet nė vieno savo darbo negalėčiau išskirti kaip mylimiausio ar įspūdingiausio: visi jie man mieli, lyg vaikai, visuose yra sustabdyta akimirka, kurią atsimenu. Esu bandžiusi ir kitas technikas, bet akvarelę vadinu didžiausia savo meile – šioje technikoje glūdi neišsemiami kūrybos galimybių klodai, kiekvienas potėpis gali tapti tam tik­ru eksperimentu, leidžiančiu atrasti ir išbandyti kažką naujo, dar nepažin­to“, – savo darbus kviečia apžiūrėti dailininkė.

Parodos Šilalės Vla­do Statke­vičiaus mu­ziejuje atidarymo pro­­ga Vilijos pasveikinti atvykusi vaikystės draugė neslėpė – tapytojai dovanojamos gėlės taip pat neabejotinai bus įkūnytos kūryboje. Mat visi sveikintojai autorę pažįsta jau ne vienerius metus. Žinoma ji ir šilališkiams, nes buvusiame Pajūrio technikume mokytojavo penkerius metus iki jo uždarymo. 

Sugužėjusi minia gerbėjų menininkę sujaudino iki ašarų. Bet jas greitai nudžiovino pa­rodos atidarymo iškilmėse kon­certavęs Laimos Saročkienės vadovaujamas moterų an­samb­lis „Kuplė“.

V. Kazragytės-Digaitienės dar­bų paroda muziejuje veiks iki ateinančių metų sausio 6 d.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Kviečia „Auksinis ruduo”

Nors paskutiniai krentantys medžių lapai, šykštūs saulės spinduliai vis labiau primena apie artėjančią žiemą, pasigrožėti žavingu, geltonai auksiniu rudeniu lankytojus kviečia Šilalės švietimo pagalbos tarnybos antrajame aukšte iškabinti Meno mokyklos Šilalės ir Laukuvos dailės klasių mokinių (mokytoja Laimutė Rupšytė) kūrybiniai darbai.

Būtent šis spalvingas laikotarpis įkvėpė ir parodos pavadinimą „Auksinis ruduo”.

Praėjusią savaitę mokiniai į savo šventę pakvietė ir tėvelius. Šilalės švietimo pagalbos tarnybos direktorė Birutė Jankauskienė pasidžiaugė gražiu bendradarbiavimu su Šilalės meno mo­kykla, padėkojo jauniesiems dailininkams už jų kūrybinius darbus ir linkėjo mokytojai bei mokiniams naujų gražių idėjų, sėkmingo jų realizavimo. 

Padėkos žodžiai buvo skirti ir tėveliams, kuriems ypatingai svarbus jų vaikų kūrybinis tobulėjimas, noras kurti gražesnę aplinką. 

Dailės mokytoja L. Rupšytė apgailestavo, kad sudėtinga vienu metu sukviesti visus darbų autorius ir jų tėvelius dėl atstumo, darbo bei kitokių priežasčių, tačiau šią gražią parodą visi kviečiami aplankyti jiems patogiu metu iki naujųjų metų. 

Jaunieji dailininkai ir mokytoja buvo apdovanoti gražiomis Šilalės švietimo pagalbos tarnybos padėkomis, o šventę vainikavo bendra nuot­rauka.

Laimutė RUPŠYTĖ 

Šilalės meno mokyklos dailės mokytoja, ekspertė

Eglės DAMULIENĖS nuotr.

Karo medikę pareiga nuvedė į Ukrainą

Vaiva Jankienė po šių Seimo rinkimų tapo sava ir ši­la­liškiams – kelmiškė, kandidatavusi į Parlamentą kaip nepriklausoma kandidatė, rudens pradžioje apvažiavo mūsų miestelius ir kaimus, pasikalbėjo su šimtais žmonių ir surinko ne ką mažiau balsų už kai kuriuos daug kartų rinkimuose dalyvavusius politikus. Bet ne Seimo mandatas buvo pagrindinis V. Jankienės tikslas – medikė siekė kuo plačiau paskleisti žinią apie karo niokojamą Ukrainą, jos kenčiančius žmones, patiriančius tokius išgyvenimus, ko­kių mes negalime net įsivaizduoti. 

Eina per namus gelbėdami žmones

Kiek kartų Vaiva vyko į medicinos misijas Ukrainoje, jau sunku net suskaičiuoti, nes dalyvauja jose nuo pat Rusijos įsiveržimo pradžios. Atsakomybė ir pareiga ginti savo kraštą karo medikei, turinčiai 17 metų darbo Lietuvos kariuomenėje patirtį, dalyvavusiai misoje Afganistane, taip giliai įaugo į kraują, kad prasidėjus agresorės invazijai į Ukrainą, nė minutės nesuabejojo, kur tokiu metu reikia būti. Nutraukusi slaugytojos kontraktą Norvegijoje, kuris leido neblogai užsidirbti ir daugiau laiko skirti šeimai, V. Jankienė iškart atsiliepė į Sveikatos apsaugos ministerijos kvietimą teikti pagalbą ligoninėje, į kurią iš fronto buvo atvežami gydyti sužeisti kariai. Grįžusi į Lietuvą, netrukus, kaip pati sako, „plikomis rankomis“ išvyko į išvaduotą Bučą – neturėjo jokių medikamentų, nežinojo, kur apsistos ir kam teiks pagalbą, tik jautė, kad ten jos žinių labai reikia.

Vaiva tikina, kad lietuvių medikų grupei, su kuria ji vyko, nusišypsojo apvaizda – Skautų centre, kur apsigyveno, buvo sukrauta humanitarinė pagalba, lietuviai gavo leidimą pasiimti viską, ko reikia darbui.  

„Tik dėl to mes sėkmingai įgy­vendinome šią misiją. Uk­rai­niečiai kelis mėnesius gyveno be vaistų nuo lėtinių ligų, nes neturėjo nei pinigų, nei galimybių jų nusipirkti. Jų būklės buvo labai blogos. Važinėjome po Bučą bei jos apylinkes ir tiesiog gelbėjome žmones – eini per namus, lipi per griuvėsius, nežinai, ką rasi sugriautose namuose, garažuose. Tuo, ką pasakojo ten likę sunkiai sergantys, vieniši žmonės, buvo sunku patikėti. Vienam į namo kampą įvažiavo tankas, kitame name radome moterį, slaugančią dvi visiškai nevaikštančias močiutes. Viena naktį iškrito iš lovos, lūžo ranka. „Greitoji“ nevažiuoja, niekas neveikia, priemonių nėra – teko ieškoti gipso, pačiomis primityviausiomis priemonėmis gipsuoti ranką“, – pasakoja Vaiva.  

Tai, ką Bučoje išgirdo ir pamatė, pranoksta baisiausius košmarus. Klausydamiesi vietinės gydytojos, lietuvių medikai negalėjo patikėti, kokios būklės grįžta į rusų nelaisvę patekę ukrainiečiai.

„Jaunos moterys išprievartautos taip, kad niekada negalės turėti vaikų, vyrai iškast­ruoti – tokiu būdų vykdomas tautos genocidas. Iš Bučos išgelbėti ir į Lenkiją išvežti vaikai, kurių amžius nuo 5 metų, neturėjo nė vieno danties – taip žiauriai buvo prievartaujami. Visiškai be dantų buvo ir likusios iš Azovo nelaisvės grįžusios moterys. Tai nieko bend­ro neturi su normalumu. Rusai savo elgesio niekada nepakeis, jie buvo ir bus barbarai, užkariautojai, eis prievartaudami, engdami, žudydami. Klysta tie, kurie mano, kad pas mus to būti negali“, – neabejoja karo medikė. 

Didžiausias pasiekimas – išsimiegoti

Vaiva tikina, kad geriausias dalykas yra organizacijos „Mėlyna/Geltona“ globa. Jonui Ohmanui pradėjus rengti medicinos misijas, savanoriai pasijuto saugesni, jų veikla tapo labiau organizuota, nebereikėjo rūpintis, kur apsigyventi, kaip gauti vaistų. 

„Misijos nemažai kainuoja, nes mes Ukrainoje perkame vaistus ir labiausiai esame vertinami už tai, jog juos dalijame nemokamai. Subombarduotame kaime gyvenantis žmogus neturi kaip nusipirkti vaistų, nes transporto maršrutai neatkurti ir nebus atkurti. Vaistinės ir ambulatorijos išsprogdintos, neveikia. Keliai baisūs, važiuoti jais neįmanoma. Mūsų kaimuose gyvena šimtas ar keli šimtai žmonių, o ten kaimai kaip mūsiškiai miesteliai, turi po kelis tūkstančius gyventojų“, – pasakoja V. Jankienė. 

Lietuvių medikų komandoje, kurioje dabar yra bene dvi dešimtys savanorių, dirba šeimos gydytojas, odontologas ir slaugytoja. Pasak Vaivos, bene labiausiai ukrainiečiai laukia odontologų. Nuo 1990-ųjų Uk­rainoje nėra jokios valstybinės odontologijos, todėl dauguma pacientų pas odontologą nėra buvę ir daugiau nei 20 metų.

„O karas dar pablogino situa­ciją. Kalbėjomės su moterimi, kuri dirba valstybinėje įstaigoje. Jos atlyginimas apie pustrečio tūkstančio grivinų, o vieno danties ištraukimas ten kainuoja 800–1000 grivinų. Mūsų odontologai pašalino jai keturių dantų šaknis. Moteris tikino, jog niekada nebūtų galėjusi sau to leisti“, – sako medikė. 

Ukrainoje šeimos gydytojai tik rašo siuntimus specialistams, todėl vietiniams gyventojams lietuvių gydytojai kaip dievai – jie ne tik suteikia visą įmanomą pagalbą, atlieka būtiniausius tyrimus, padedančius nustatyti uždegimo pobūdį, užrašo kardiogramą, bet ir palieka vaistų 2–3 mėnesiams. Todėl žinia, kad į miestelį atvyksta „litovskije liekari“ greitai pasklinda, pirmieji pacien­tai į eilę pas šeimos gydytoją stoja nuo pusės keturių ryto. 

„Tokie dalykai priveda iki ašarų. Lietuvoje dažniausiai gir­dime apie nuostolius, sprogimus, didžiausias tragedijas, bet kaip tai atsiliepia eiliniams žmonėms, lieka už kadro. Mes susiduriame su civiliais gyventojais, kurie nekariauja, bet yra karo aukos. Ir nors dažniausiai jie išvengia kulkų, sužalojimų, sprogimų, bet jų gyvenimai taip sudaužyti, kad sunku suprasti, kaip jie ištveria nuolatiniame nerime ir baimėje“, – stebisi įvairiausių patirčių ir situacijų matanti V. Jankienė. 

Vaiva prisimena, kad pirmą ar antrą kartą atėję jų pacientai skundėsi nemiga, košmarais, nuolat kankinančiu nerimu, jiems viską skaudėjo. Sugrįžę į tą pačią vietą po kelių mėnesių, lietuviai džiaugėsi girdėdami, kad kažkuriam pavyko išsimiegoti, kad mažiau skauda, kad suvaldo emocijas...

„Jei pavyksta bent kažkuo padėti, tai yra didžiulis pasiekimas, nes gyvenimo sąlygų, situacijos pakeisti mes negalime“, – pripažįsta karo medikė.  

Už tai, kad Ukrainoje rizikuoja savo gyvybe, savanoriai atlyginimo negauna, džiaugiasi, jog organizacija „Mėlyna/Geltona“ gali skirti 15 eurų dienpinigių – tų pinigų visiškai užtenka išgyventi ir prasimaitinti karo nusiaubtuose pafrontės miesteliuose.

Turėtume mokytis iš ukrainiečių

Dauguma užsienio fondų misijų Ukrainoje laikosi taisyklės nevažiuoti arčiau kaip 30 km iki fronto linijos. Lietuvių medikai dirba teritorijose, kur girdėti bombų sprogimai ir bet kada gali nukristi agresorių leidžiamos raketos. Todėl Vaiva ir jos bendraminčiai dažnai girdi klausimą, ar verta taip rizikuoti savo gyvybe. 

„Aš nieko daugiau negaliu padaryti, kad padėčiau Ukrainai. Rizikuojame, faktas, bet negaliu sėdėti sudėjusi rankų ir stebėti, kaip viskas vyksta. Turiu specialybę, patirtį ir galiu padėti taip, kaip moku. O ten pagalbos labai reikia. Juo labiau, kad nesu tikra, kad tokios patirties mums neprireiks čia“,– sako V. Jankienė. 

Organizacijos „Mėlyna/Gel­tona“ 10 metų veiklos paminėti į Lietuvą atvykęs Der­hačių miesto mero patarėjas Jev­henas Kotenko neslėpė, jog lietuviai medikai pafrontėje daro stebuklus. 

„Mūsų miestas niekada neturėjo jokių ryšių su Lietuva, bet būtent jūs labiausiai padedate išgyventi šį sunkų laiką. Ypač svarbi medikų pagalba“,– tikino J. Kotenko, pasiūlęs vieną iš Derhačių miesto gatvių pavadinti Lietuvos vardu. Pasak jo, tam niekas neprieštaravo. 

Jo teigimu, Derhačių vadovybė labai stengiasi išsaugoti savo rajono gyventojus. Dėl to karo sugriovimus ukrainiečiai stengiasi kuo greičiau sutvarkyti. Jei tik kažkas atsitinka, į tą vietą iškart skuba ne tik medikai ir ugniagesiai, bet ir komunalinės tarnybos, todėl, praėjus pusdieniui, sugriovimai beveik nematyti. Tiems, kurių būstus sugriauna sprogimai, viena amerikiečių šeima pastato nedidelius namelius, kad jie galėtų grįžti ir tvarkyti griuvėsius.  

„Žmonėms reikia gyventi. Jiems ir taip sunku, todėl  pade­dame, kaip įmanydami, kad negatyvių emocijų būtų kuo mažiau. Gaila, ne visų miestų valdžia taip rūpinasi savo gyven­tojais “,–  tvirtino su Vaiva Ši­lalėje apsilankęs Derhačių me­ro patarėjas. 

J. Kotenka norėtų, jog pavyktų susitarti, kad Lietuvos ligoninėms nereikalinga sena medicininė įranga atitektų Derhačių ligoninei, kurią planuojama perkelti į slėptuvės patalpas.  

Pasak J. Kotenko, pasienio su Rusija teritorijoje yra nemažai „ždūnų“ (laukikų), kurie nuo seno gyveno rusiškais vadinamuose kaimuose ir tebejaučia nostalgiją sovietiniams laikams. Tiesa, po truputį ir jie praregi, mato, ką daro atėję rusai, ir keičia savo  nuomonę.­ Todėl Ukrainoje, net pačioje pafrontėje, visi dirba. Kas dėl karo negali atlikti buvusių pa­reigų, eina daryti kitų, pačių paprasčiausių darbų. Dėl to, prasidėjus karui, Ukrainoje nekilo ekonominė krizė.

V. Jankienė įsitikinusi, jog lietuviai turėtų mokytis iš ukrainiečių, perimti jų kare sukauptą civilinės saugos patirtį.  

„Karo pradžioje visos Nor­vegijos komunos ir gyvenvie­tės gavo palydovinius telefonus, visi gyventojai žino, kad tas telefonas yra ugniagesių komandoje. Neturi ryšio – kreipkis ten. Prasidėjus karui, gali nebeveikti telefonai, nelikti elekt­ros, taigi ir televizijos, radijo, interneto. Ką darytume tokiu atveju mes Lietuvoje, man neatsakė nė vienas Šilalėje kalbintas žmogus. Tačiau tokiam atvejui būtina pasiruošti, net jei niekada to neprireiks“, – tvirtina karo medikė. 

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovės archyvo nuotr.

Besikeičiant sukčių taktikoms, gyventojai raginami atnaujinti atsparumo įgūdžius

Lietuvos gyventojams tampa vis sunkiau atpažinti sukčius pagal gramatines klaidas el. laiškuose, o šie rečiau naudojasi nelietuviškais telefono numeriais. Besikeičiant sukčiavimo taktikoms, gyventojams teks stiprinti atsparumo įgūdžius. Tokius pokyčius atskleidžia rugsėjį Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro užsakymu rinkos tyrimų bendrovės „Norstat“ atlikta apklausa.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 84

 

Patogumas, pasiekiamas ranka: „Tele2“ savitarnoje klausimus išspręsite neišėję iš namų

Sukate galvą, kaip sutaupyti laiko ir jėgų? Artėjant žiemai, kai ilgais vakarais nosį iš namų kišti norisi vis rečiau, „Tele2“ siūlo patogią išeitį – naudotis savitarnos paslaugomis. Apmokėti sąskaitas, pasikeisti paslaugų planą ar užsisakyti daugiau gigabaitų – visa tai atlikti galima jums patogiu laiku.

Savitarna „Mano TELE2“ suteikia galimybę patogiai valdyti sąskaitas, papildyti artimųjų „Pildyk“ korteles ir atlikti daug kitų paslaugų per nuotolį. Susikurti savitarnos paskyrą ar prie jos prisijungti galima per interneto naršyklę įvedus adresą mano.tele2.lt arba telefone atsisiuntus programėlę „Mano TELE2“.

„Nuolat plečiame savo skaitmeniniu būdu teikiamų paslaugų krepšelį, nes matome, kad klientų įpročiai keičiasi – jie vis dažniau renkasi laiką taupančius būdus, tokius kaip savitarna ar aptarnavimas telefonu. Savitarna žmonėms suteikia daugiau laisvės ir lankstumo, leidžia paslaugomis naudotis bet kuriuo paros metu, greitai gauti reikalingą informaciją“, – sako Monika Butkienė, „Tele2“ pardavimų kokybės vadovė.

Ką galima atlikti „Tele2“ savitarnoje?

Prisijungę prie „Mano TELE2“ galite peržiūrėti turimus numerius bei su jais susijusius įsipareigojimus, sekti naudojimo statistiką ir nustatyti individualų kredito limitą. Viena iš pagrindinių savitarnos funkcijų – galimybė esamiems klientams pratęsti paslaugų sutartis. Savitarnoje taip pat užsisakysite ir valdysite „Go3“ televizijos paslaugas bei pasirinksite jums tinkamiausią interneto apsaugos funkcionalumą.

Savitarnoje prireikus galima užsisakyti daugiau gigabaitų tiek naudojimui Lietuvoje, tiek ir vykstant į užsienį. Tam visai nebūtina keisti esamo paslaugų plano. Galima pasinaudoti GB prenumerata arba užsisakyti papildomų užsienyje naudojamų duomenų paketų. Informaciją, kiek išnaršote duomenų, rasite pirmame savitarnos puslapyje. Tai leis lengviau įvertinti, ar jums pakanka esamo plano, ar norėtumėte užsisakyti vienkartinį duomenų paketą. Tuomet papildomais gigabaitais galėsite naudotis visur.

Jei norėtumėte papildyti savo vaikų ar artimųjų „Pildyk“ sąskaitas, tai nesudėtingai padarysite naudodamiesi savitarna. Galite rinktis vienkartinį, savaitinį ar mėnesinį sąskaitos papildymą. Tam tereikės suvesti žmogaus, kurio sąskaitą norite papildyti, telefono numerį.

Geriausi išmaniųjų telefonų, televizorių, laikrodžių pasiūlymai jūsų taip pat lauks savitarnoje. Prisijungę prie internetinės parduotuvės pats galėsite pasirinkti sau tinkamiausias sąlygas naujiems įrenginiams įsigyti. Juos apsidrausti galite iš savo savitarnos paskyros.

Pagalbos ranką bet kada išties klientų aptarnavimo specialistai

Jei nepavyksta atlikti veiksmų savitarnoje, visada galite kreiptis į klientų aptarnavimo centrą. „Tele2“ tinkle skambinkite tel. 117, kitu atveju susisiekite tel. (+370-684) 0-01-17. Į jūsų klausimus atsakyti padės specialistai, kurie pasiekiami nuo 7 iki 23 val. kiekvieną dieną, taip pat savaitgaliais ir švenčių dienomis. Naujo kliento sutartį galima sudaryti tik skambinant telefonu.

Klientų aptarnavimo darbuotojai gali suteikti visas paslaugas, kurios pasiekiamos savitarnoje. Prisijungus prie „Mano TELE2“, galite išsiųsti užklausą „Pagalbos“ skiltyje arba parašyti žinutę pokalbių robotui vardu Rūta. Prireikus, visada būsite nukreipti pokalbiui su gyvu konsultantu.

Savitarnoje arba telefonu galite pasinaudoti visomis pagrindinėmis paslaugomis, kurias suteiktų „Tele2“ konsultantas gyvai. Pirmieji sužinoti naujausius pasiūlymus ir akcijas galite užsiprenumeravę „Tele2“ naujienlaiškį.

Baleto „Legenda“ kompozitorius Antanas Jasenka: simfoninis orkestras man  –  nuostabiausias instrumentas

„Šio baleto vizija – leisti žiūrovui būti savo fantazijoje skambant muzikai“, – pasakoja muziką Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre choreografo Gajaus Žmavco statomam baletui „Legenda“ parašęs kompozitorius Antanas Jasenka.

Antanas Jasenka tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje žinomas kompozitorius, tapytojas, poetinių tekstų savo muzikai kūrėjas, režisierius, Kauno technologijos universiteto bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas. Tai vienas darbščiausių ir produktyviausių nūdienos menininkų, išreiškiančių save per įvairias meno formas. 

Kompozitorius yra septynių simfonijų, trijų operų, trijų baletų, kamerinės, vokalinės, elektroninės muzikos autorius, sukūręs muziką daugiau nei šimtui dramos ir lėlių spektaklių, Europos kultūros sostinės KAUNAS 2022 atidarymo muzikos autorius, trijų „Auksinių scenos kryžių“ laureatas, 2015 metais pripažintas Lenkijos metų kompozitoriumi už muziką lėlių teatro spektakliui. Bendradarbiavo su choreografais: Vangeliiu Legaki (Graikija), Sebastían Cortès (Vengrija), Anne Ekkens ir Pia Holden (Norvegija), Živile Baikštyte, Birute Letukaite, Agnija Šeiko, režisieriais: Eimuntu Nekrošiumi, Oskaru Koršunovu ir kt. Kompozitoriaus muzika skamba Amerikoje ir Europoje.

Nuo ko prasidėjo muzikos baletui „Legenda“ kūrimas?

Muzikos kūrimas prasideda nuo idėjos. Po to seka scenarijaus skaitymas, pokalbis su choreografu, bendravimas su vizualių menų (kostiumai, scenografija, video) kūrėjais... Parašyti muziką šiam baletui mane įkvėpė legendinis karžygis, kovotojas už laisvę, gyvenęs Notangijoje – Herkus Mantas. Baleto scenarijų kuria muzikinė dramaturgija. Choreografui G. Žmavcui kūrybiniu atspirties tašku tampa mano sukurta muzika. Daug diskutavome su Gajumi, domėjausi šio choreografo anksčiau sukurtais kūriniais, šokio maniera, stiliumi, išsigryninome kokia muzika reikalinga išsikeltai temai atskleisti.

„Legendos“ muzika – vizuali. Tai žanras, sužadinantis stiprią emocinę reakciją ir sukuriantis ypatingą atmosferą, susijusią su vizualiu pasakojimu. Šioje muzikoje dalyvauja tik simfoninis orkestras. Intensyvi dinamika bei stiprūs molekuliniai teminiai motyvai nukelia klausytoją į pasakojimą arba emocinę kelionę. Ši muzika nėra įprasta baletui, kuriame dažniausiai skamba muzikinės temos, garsai, pabrėžiantys personažus, veiksmo intensyvumą. Mano sukurta muzika tarsi lydi veiksmą scenoje. Ji dramaturgiškai dėliojanti choreografijos abstrakcijas, pabrėžianti grakščią šokėjų plastiką, vidines emocijas, pasakojanti „Legendos“ naratyvą, bet neprimetanti istorinio siužeto ar geografijos. Turiu omeny baltiškosios dermės ar baltiškųjų ritmų. Naudoju minimalizmą, ostinato, konsonansą, disonansą. Temų fragmentai tokioje muzikoje suteikia begalybės ir poezijos jausmą. Belieka šią muziką išraiškingai pateikti. Žinomiausi vizualios muzikos kompozitoriai: Hans Zimmer, John Williams, Ennio Morricone, Max Richter, Arvo Pärt, Algirdas Martinaitis, Mindaugas Urbaitis, Vidmantas Bartulis, kurių kūriniai tapo neatskiriami nuo juos lydinčių filmų. Pastaraisiais metais vizuali muzika išplito ir už kino ribų – ją galima išgirsti reklaminių filmukų muzikoje, vaizdo žaidimų garso takeliuose ir netgi savarankiškuose albumuose, todėl šis žanras populiarėja ir kaip klausymo, ir kaip galinga multimedijos priemonė.

Šiuo metu vyksta intensyvus kūrybinis procesas. Choreografui pateikiau keletą muzikos versijų, ją išsigryninome, radome bendrą formulę ir dirbame. Stebiu baleto trupės repeticijas, vyksta dailinimai ar trūkstamų detalių kūrimas, kaip pvz. akcento finalui. Atrodo, viskas jau yra, trūksta tik detalių, kurias šiuo metu ir tvarkome. Sakoma „velnias slypi detalėse“ (juokiasi). O jos labai svarbios!

Minėjote, kad kurti muziką jus įkvėpė Herkus Mantas...

Man ši legendinė asmenybė sukelia daug minčių: karys, kunigaikštis, 13-ame amžiuje gynęs savo tautą nuo vokiečių. Žinome, kad Henricus Montemim (lotyniškų k.) sprendė tokias pačias problemas kaip ir šiandieninė Lietuva: tiek 1991 metais, praėjusiame amžiuje, tiek ir dabar. Šiandieninio karo kaimyninėje Ukrainoje akivaizdoje, kai Rusija siekia sunaikinti ukrainiečių identitetą ir valstybingumą, aktualus ir artimas tampa Herkaus Manto noras išsaugoti savo kraštą, žmones. Tik šįkart pavojus kyla ne iš Vakarų, bet iš Rytų. Balete „Legenda” Herkus Mantas nėra vaizduojamas kaip pagrindinis herojus. Pasakojama, kaip jaučiasi legendinė asmenybė svarbių įvykių akivaizdoje. Tai – vizija, kas galėjo būti, jeigu… Herkaus Manto gyvenimo vingiai, mylima moteris, vaikai, tauta... Taip nukreipdamas muzikinę dramaturgiją galiu fantazuoti ir sukurti daugybę naratyvų. Žiūrovas pats susikurs savo viziją.

Herkus Mantas, mums, lietuviams, šiuo laikmečiu labai svarbus. Blogis nori jėga užgrobti teritorijas, mūsų mentalitetą, kultūrą, kalbą ir siekia mus priversti tapti pamirštančiais savo tapatybes. Tuomet taptume mankurtais, kuriems nereikia nieko. Ir „Toliau tyla”, kaip yra sakęs Šekspyro personažas Horacijus… Manau, kad dabar kalbėti apie tai labai svarbu.

Papasakokite apie bendradarbiavimą su žinomu choreografu G. Žmavcu.

Tai labai preciziška, talentinga asmenybė, menininkas, žinantis ko nori, disciplinuotas ir labai tolerantiškas aplinkai, vietai. Jam įdomu ir svarbu dalyvauti visuose spektaklio kūrimo procesuose. Stebėdamas repeticijas aiškiai matau, ko judesio plastikoje, kūno kalboje siekia choreografas. Tai žavi. Malonu drauge kurti ir realizuoti mūsų pasirinktą viziją.

Jūsų sukurtą muziką atliks Muzikinio teatro simfoninis orkestras, garsėjantis savo profesionalumu.

Simfoninis orkestras man – nuostabiausias instrumentas. Juk klasicizmo epochoje įsitvirtinę instrumentai suteikia muzikai turtingo skambesio. Tokio efekto siekiau ir šiame balete. Minėtieji instrumentai sukuria atitinkamą tembrą, o tai yra kone svarbiausias aspektas siekiant muzikinio vizualumo. Esant galimybei pasinaudoti orkestru tiesiog būtina. Manau kiekvienas muzikos kūrėjas to nori. Man bus didelis malonumas bendradarbiauti su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru, vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrazaičiu bei dirigente Adrija Čepaite. Laukiu dienos, kai pradėsime darbą teatro repeticijų salėje ir, žinoma, scenoje. Buvau šio teatro naujojo pastato atidaryme. Galiu patvirtinti, kad šio naujausio Europos teatro akustika tikrai labai gera. Naujas, nuostabus teatras, o tai kūrybai įkvepia ir visus čia dirbančius.­­­.. KVMT baleto trupė įspūdinga, choreografas turi talentingą komandą, tad neabejoju, kad rezultatas bus puikus... Taigi, mano vidinis „aš“ yra radioaktyvus ir keliaujantis prie jūros tyrinėti temas scenos menu – baletu.

Žaneta SKERSYTĖ

„Kelionės“ Kolumbas solistas Šarūnas Šapalas: „Ši opera užprogramuota sėkmei“

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras 38-ąjį sezoną pasitiko Philipo Glasso opera „Kelionė“ (The Voyage). Vienas iš pagrindinių vaidmenų – Kolumbas – patikėtas žinomam solistui Šarūnui Šapalui, šiame teatre kuriančiam vis ryškesnius, publikos pripažinimo sulaukiančius personažus.

Nuo 2022-ųjų pradžios Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbantis baritonas Šarūnas Šapalas pernai pelnė „Metų debiuto“ apdovanojimą už vaidmenis sezono repertuaro spektakliuose: Mazetas Wolfganfo Amadeus Mozarto operoje „Don Žuanas“, Karalius bulvė ir II Pelė Antano Kučinsko operose vaikams „Bulvinė pasaka“ ir „Žvaigždžių opera“, Girdvainis Viačeslavo Ganelino miuzikle „Velnio nuotaka“, Nykštys ir Baubas Nijolės Sinkevičiūtės muzikinėje pasakoje „Pasaka be pavadinimo“.

Šarūnas Šapalas pasakoja apie savo veiklą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir vaidmenį Glasso operoje „Kelionė“, kuri rodoma lapkričio 15 ir 16 dienomis.

Esate žymių operos solistų ir profesorių Vytauto Juozapaičio ir Vladimiro Prudnikovo mokinys ir šių Lietuvos vokalo meistrų tradicijų tęsėjas. Dainavote Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, sukūrėte ryškių vaidmenų, koncertavote Suomijoje, Estijoje, Slovakijoje, Rusijoje, Čekijoje, Austrijoje, Taivane, Vokietijoje.

Labai didelė garbė būti paminėtam šalia šių didžių artistų. Vokalo pagrindus studijavau pas profesorių Juozapaitį, kuris mane formavo kaip dainininką ir menininką. Daugiausiai jo dėka šiandien galiu valgyti duoną iš šios profesijos ir vadinti save operos solistu. Pas profesorių Prudnikovą mokiausi kamerinio dainavimo. Su maestro rinkdavomės sudėtingas programas egzaminams, jis buvo labai reiklus, bet sulaukdavau daug vokalinių patarimų. Abiem savo mokytojams esu labai dėkingas.

Koncertuoti ir atlikti operas užsienyje yra dar kitokia patirtis. Ji kelia naujų iššūkių, kurie labai motyvuoja ir skatina dar labiau pasitempti.

Jau dvejus metus dainuojate mūsų teatre. Kaip čia jaučiatės?

Labai džiaugiuosi prisijungęs prie šio teatro. Jame sutikau labai daug įdomių žmonių, kurie tapo ne tik kolegomis, bet ir artimais draugais. Klaipėdoje sukūriau ne vieną man labai įdomų personažą.

Buvote pastebėtas bei įvertintas. Pernai pelnėte KVMT „Metų debiuto“ apdovanojimą už vaidmenis sezono repertuaro spektakliuose.

Visada labai smagu būti įvertintam. Kiekvienas sunkiai dirbame ir stengiamės atlikti patikėtą užduotį kuo geriau. Įdedam daug kantrybės ir meilės į šią veiklą. Kartais mums sekasi, kartais – ne. Tad kiekvienas geras įvertinimas labai pradžiugina.

Sukūrėte ryškius Grafo ir Antrininko vaidmenis Broniaus Kutavičiaus operoje „Lokys“.

Malonu tai girdėti. Iš tiesų Grafas Šemeta turbūt yra brangiausias ir įsimintiniausias vaidmuo, kurį iki šiol esu kūręs. Rengiant vaidmenį teko savyje ieškoti ypač daug emocijų, kurios dažniausiai buvo labai tamsios. Meilė šiai operai ir darbui ją rengiant ko gero išliks visam gyvenimui, nes būtent dainuodamas „Lokį“ pajutau savo profesinę, operos solisto brandą.

Papasakokite apie pasiruošimą Philipo Glasso operai „Kelionė“, kurioje jums patikėtas vaidmuo. Kuo jis ypatingas vokaliniu požiūriu?

Kolumbo vaidmens ruošimas prasidėjo dar liepos mėnesį. Pasirengimas buvo labai sudėtingas, muzikinė medžiaga neįprasta, nemeluosiu – kartais net varanti į neviltį. Bet žingsnis po žingsnio judėjome į priekį ir šiokia tokia šviesa tunelio gale sušvito. (juokiasi) Operos „Kelionė“ muzika įspūdingo grožio. Personažų linijos ir chorų skambesys išties galingi. Šis kūrinys – buvo didelis iššūkis visiems, tačiau sulaukėme labai gero rezultato. Manau, kad šis spektaklis užprogramuotas didžiuliam pasisekimui.

Įdomu sužinoti ir apie jums skirtus vaidybinius iššūkius.

Didžiausias vaidybinis iššūkis – perteikti skausmą ir neteisybės jausmą dėl pasaulio tvarkos, kurį dažnai jautė Kristupas Kolumbas. Religija ir mokslas šio genijaus mintyse dažnai pykdavosi.

Kuo išskirtinis darbas su italų komanda, stačiusia operą „Kelionė“ Klaipėdoje?

Komanda jauna, pilna energijos ir idėjų. Temperamentingi ir labai žavūs jauni menininkai ieškojo ir rado įdomiausius „Kelionės“ sprendimus. Tai labai įtraukia!

Operos „Kelionė“ muzikos vadovas ir dirigentas yra Dante Santiago Anzolini (Italija), kurį pajūrio publika prisimena kaip legendinį profesionalą, dar 1994 m. Klaipėdoje pastačiusį Giuseppe’s Verdi „Traviatą“. Kuo yra išskirtinė darbo su juo patirtis?

Maestro Anzolini nuo pirmų repeticijų skaitlines orkestrui ir solistams sakė lietuvių kalba. Tai įspūdinga atsižvelgiant į tai, kad maestro čia buvo tik jaunystėje. Darbas su juo labai ramus. Anzolini visada bandė padėti ir parodyti tau kryptį. Visgi dažnai teko pasukti galvą, kaip tai įvykdyti, nes orkestro ritmika neretai skiriasi nuo solistų.

Kas nulemia vaidmens ar spektaklio sėkmę?

Spektaklio sėkmę lemia bendra visų kūrėjų vizija ir jos įgyvendinimas. Tikiu, kad šio spektaklio laukia didelė sėkmė, nes scenarijaus medžiaga tarsi iš įtraukiančio kino filmo. Galėčiau net  sulyginti su Christopherio Nolano mokslinės fantastikos filmu Interstellar, pasakojančiu apie astronautų grupės kelionę. Operos „Kelionė“ laikas ir erdvė kintanti, su labai daug netikėtų režisūrinių sprendimų.

Įdomu būtų sužinoti, kokią vietą jūsų – operos solisto – repertuare užima kamerinė muzika?

Dažniau tenka dainuoti operoje, bet visada džiaugiuosi sulaukęs pasiūlymų atlikti ir kamerinę muziką. Dainuojant mažesnei auditorijai tenka ieškoti visų įmanomų spalvų, kurios slypi tavo balse. O  tai nelengva, nes negali slėptis už kuriamo personažo pečių, kaip operoje. Kamerinėje muzikoje labai svarbus kiekvienas žodis ir pauzė, kurią valdai tik tu.

Ar būnant scenoje svarbios publikos reakcijos, palaikymas?

Palaikymas – labai svarbus, o aplodismentai po spektaklių – pats didžiausias solistų įvertinimas.

Jūsų didžiausia svajonė? Gal tai – vaidmuo?

Didžiausia profesinė svajonė yra kada nors padainuoti Skarpiją Giacomo Puccini operoje „Toska“.

Žaneta SKERSYTĖ

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą