Žolinės paslaptis

Ateina Žolinė – atsisveikinimo su vasara šventė, kai dėkojama už derlių, už žmogaus rankų darbą, kai šventinami žolynai ir duona. Dienos dar vasariškai šiltos, bet rytais aušta vis vėliau, o vakarais palaukėse bei pamiškėse dažniau suboluoja rūkai. Gandrai būriuojasi ir tuoj išskris. Ore ir širdy nenumaldomai plevena atsisveikinimo nuotaika... Žolinės puokštė – spalvinga ir marga: dar žydi dobiliukai ir ramunės,…

Pripažinti klaidas – drąsa, o ne pralaimėjimas

Popiežius Pranciškus Ka­nadoje atsiprašė vietos gen­čių už skriaudas, kurias patyrė nuo krikščionimis sa­ve išdidžiai vadinusių eu­ropiečių. Šis simbolinis ges­tas labai svarbus, gydant Ka­talikų bažnyčios pra­ei­ties žaizdas. Bet kad toks gy­dy­mas prasidėtų, būtina pri­pa­žinti, jog žaizda yra... Mąslus ir sąžiningas žingsnis į praeities klaidas leidžia geriau įvertinti ir dabarties katalikų įsitikinimą, kad Bažnyčios mokymas yra labiau panašus į akmens luitą, nuo…

Apie kvailių pavojų

Šią vasarą pasaulyje labai neramu. Tačiau vis tiek norisi trumpam nusukti žvilgsnį nuo skaudžių ak­tualijų ir pa­siūlyti kiek ne­tikėtą temą – kvailių pavojus. Labai mėgs­tu įtakingo bei itin originalaus mąs­ty­tojo Nassimo Talebo įžval­­­gas. Labiausiai jis iš­gar­sė­jo, pasiūlydamas „juo­­do­sios gulbės“, kuri „at­skren­da“ ne­tikėtai ir radi­kaliai pa­keičia istoriją, sąvoką. Dar kūry­binio kelio pradžioje Ta­lebas yra parašęs smagų esė „Pamatiniai žmogaus kvai­lumo dėsniai“.…

Bendrystės galia

Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena. Diena, kai prasidėjo masiniai tūkstančių Lietuvos žmonių trėmimai į Sibiro platybes. Diena, kai buvo sugriauti ir suluošinti žmonių gyvenimai ir likimai. Skausmo, netekčių ir begalinės stiprybės, vilties diena. Belangiuose gyvuliniuose ešelonuose vežami nekalti žmonės, ratams dunksint, kartojo: „Privalau. Ištversiu. Privalau. Ištversiu. Privalau. Ištversiu“... Todėl šiandien toks artimas ir suprantamas mums istoriškai artimos Ukrainos…

Kartu su savo Tėčiu

Laimingi tie vaikai, kurie turi rūpestingą Tėtį. Tokį, kuris su savo vaikais sukala inkilą, pastato lego miestą, išsimaudo jūroje. Tėtį, kuris turi laiko ramiems pokalbiams ir patylėjimui dviese. Tėtį, šalia kurio niekas nėra baisu. Tėtį, kuris pačias didžiausias savo vaikų problemas kažkaip tyliai ir ramiai padeda išspręsti ir tu net nepastebi, kad tos problemos jau seniai nebėra. Jonas Mekas yra…

Propagandos smagratis sukasi

Liaudies išmintis tikina, kad melo kojos trumpos. Bet kuo ilgiau žmogus gyveni, tuo labiau imi šita taisykle abejoti. Matyt, penki dešimtmečiai sovietinės okupacijos ir nuolatinis melas vis tik paliko gilius pėdsakus mūsų sąmonėje. Nijolė PETROŠIŪTĖ Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

Slaugytojo profesijos jėga: jos pradininkės pamokos

Vakar minėta Tarptautinė slaugytojo diena. Ši data pasi­rinkta todėl, jog tądien yra moderniosios slaugos pra­di­ninkės Florencijos Naitingeil gimtadienis. Būtent anglų ledi, neįprastu Florencijos vardu, įvykdė tikrą perversmą, pakeitusį sveikatos apsaugos sis­temą, už kurį jai iki šiol turėtume būti dėkingi. Sudėtingas kelias pašaukimo link Spėju, kad daugumai mūsų yra tekę ką nors slaugyti. Kai žmogus suserga, jo savijauta labai priklauso nuo…

Apie kalbą – karo akivaizdoje

Gegužės 7-ąją minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šiemet ji itin aktuali, nes dar skaudžiau primena rusų carinės valdžios represijas, kai buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai: kalba, spauda, laisvas žodis. Ar dažnas susimąstome, kokias golgotas nuėjome, kad šiandien kalbėtume lietuviškai, galėtume laisvai reikšti savo mintis? Tiesa, kartais tą laisvę suprantame savaip ir nuklystame į kraštutinumus, o svetimybių…

Nepavydėkime karo...

Nė baisiausiame košmare negalėjome susapnuoti, kad XXI amžiuje karas ateis iki mūsų durų. Tiesa, bombos dar nekrinta, nes jas neįtikėtinai didvyriškai „gaudo“ uk­rainiečiai, stabdantys bei naikinantys užpuolikus. Uk­rai­niečių Lietuvoje – jau per 40 tūkstančių. Mūsų pareiga – jais pasirūpinti. Nors, deja, vis dar randasi tų, kurie nenori ištiesti jiems pagalbos rankos. Nijolė PETROŠIŪTĖ Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 31

Prisikėlimas

 ...Ir viskas taip žalia nauja toli taip be galo matosi... Sigitas Geda Po darganų, šalčio, tamsos į Žemę ateina pavasaris. Šviesa. Saulė. Šiluma. Viltis. Velykos. Bunda žemė ir dangus, skleidžiasi ir sprogsta, čiulba ir kalena... Atrodo, prisikėlus Žemei, turi prisikelti ir žmogus. Turi nelikti karo, nelaimių, liūdesio. Ir taip norisi išeiti iš namų ir iš savęs: tapti nors šiek tiek…
Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą