Didvyris iš pramogų verslo

Mus užvaldė karas Ukrainoje. Pri­miršome koronavirusą, nors jis te­begalanda dantis ir niekur nesi­trau­­kia, kažkur nutolo migrantų prob­lema, nors ir ji dar teberusena. Te­­reikia Minsko režimui apgręžti sa­­vo kariuomenę nuo Ukrainos sie­nos prie Lietuvos, ir pabėgėliai lyg buferis bus mesti ją šturmuoti. Nu­stojo jaudinti kainų pasiutpolkė: suprantame, jog ukrainiečiai dabar kenčia kur kas labiau... Česlovas IŠKAUSKAS Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.…

Jo laukia Hagos tribunolas

Ir vėl godojame tas pa­čias godas: kas galėjo pa­gal­vo­ti, kad XXI amžiuje vi­du­ry Europos pasaulio iš­­puo­se­lė­tas diktatorius ry­šis tie­sio­ginei agresijai prieš savo tikėjimo ir etni­nius brolius? Ne, nepasi­mo­kyta nei iš prieš­kario, nei iš 2008 m. karo Kaukaze, nei iš 2014 m. Krymo anek­sijos, nei iš piet­ryčių Uk­rai­nos at­plė­ši­mo... Česlovas IŠKAUSKAS Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 17

Dvi Vasario 16-osios: kuri vertingesnė?

Istorija nuo pat Brunono laikų Lietuvai nepašykštėjo iškilių valstybinių datų. Jei­gu net neminėtume bend­rų su Lenkija do­ku­men­tų – Liublino unijos ir 1792 m. ge­gužės 2-osios Abie­jų tautų respublikos Kons­titucijos, kurie vie­naip ar kitaip įtei­sino Len­kijos do­mi­navimą ir ne­reiškė Lie­tuvos suvere­ni­teto, pra­ėjusį šimtmetį bu­­vo pri­imti bent du Ne­pri­klau­so­my­bės aktai – 1918 m. ir 1990-aisiais. Česlovas IŠKAUSKAS Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.…

Nematomas dramblys kambaryje

Jis didelis ir vis į jį atsi­trenkiame. Piktinamės ir net nesusimąstome, kad ir jam skauda, kai kažkas atsitrenkia. Paradoksalu, jog patys čia jį ir apgyvendino­me. Galbūt galvojome, jog galėsime panaudoti, pa­dė­­dami ant jo daiktus, gal ši jėga pravers, kai reikės kam­baryje ką nors pastumti. Ta­čiau nei jis, nei mes ne­­si­jau­čiame jaukiai ir patogiai... Andrius NAVICKAS Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos …

Ar galime išvengti purvo?

Tikriausiai mūsų skaitytojas yra girdėjęs anekdotą apie tą, kuriam ir blogos naujienos virsta geromis, ir tą, kuris ir pozityve įžvelgia negatyvą. Tai štai praėjusią savaitę abiem asmenybių tipams pasireikšti buvo kur. Ir pasireiškė. Česlovas IŠKAUSKAS Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 11

Kai priešas už vartų...

Ir vėl tenka rašyti ne apie koronavirusą, prie kurio, kaip prie kokio gripo, pa­ma­­žu priprantame, ne apie mig­rantus, nors ir kelia ne­rimą keista ramybė prie Lie­­tuvos sienų, net ne apie Sei­mo skubėjimą prieš atos­­togas priimti prieš­ta­rin­gus teisės aktus. La­biau jaudina valstybės išli­kimo reikalai. Česlovas IŠKAUSKAS Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7

Nugalėtojai pirma laimi, o paskui eina į karą

Prieš ketverius metus kalbėjau apie tai, kad mūsų valstybei reikia auginti savo Čerčilius. Šis politikas, valstybės vadovas yra chrestomatinis pavyzdys, kiek gali nulemti vienas žmogus, ir kad bet kokiomis istorijos sąlygomis įmanoma pasiekti savo tikslą. Jis tapatinosi su savo valstybe, gyveno jai ir galvojo ne apie tai, ar bus mylimas tautos bei aplinkos, bet kaip valstybę, kuriai jis tarnavo, padaryti…

Jie įžeidė visą Lietuvą...

Kartais rašyti būna labai sunku. Gal tuomet pro­tą užgožia emocijos, ob­jek­ty­vu­mą – pasipiktinimo ban­ga, kuri neleidžia at­si­plėš­ti nuo vertinimo „juoda – bal­ta“. Tokie jausmai ma­ne ap­lan­kė ir dabar, pra­bėgus ke­le­­tui die­nų nuo Sau­sio 13-osios mi­nėjimo, ku­ris ne­tikėtai nu­liūdino ir sukėlė nerimą. Ko­dėl? Pa­ban­dy­siu paaiš­kinti kuo san­tūriau. Česlovas IŠKAUSKAS Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 5

Kai Seimas ruošiasi į Kanarus...

Lietuvos Seimas ruošiasi atostogų. Rudens sesiją jis pratęsė iki sausio 20-osios, o paskui iki kovo 10 d. galės ramiai gulinėti kur nors po Kanarų saule. Ramiai? Sun­­ku įsivaizduoti, kad at­sa­kin­gas Seimo narys iš­verstų pilvą atogrąžose, kai aplink jo šalį siaučia geo­politiniai kataklizmai. „Mums irgi reikia pailsė­ti“, – skėsteli rankomis bė­džius parlamentaras, dar spė­jęs pareikalauti didesnio atlyginimo, ir puola krautis la­gaminus.…

Kinų Tigras žada proveržį

Štai ir sulaukėme Naujųjų 2022-ųjų metų. Žinoma, tai sąlyginė kalendorinių metų pradžia, nes skirtingose kul­tūrose ir tikėjimuose ji švenčiama skirtingu laiku. Šią da­tą nustatė Romos im­pe­ra­torius Julijus Ce­za­ris, kuris pagal vieną teoriją buvo ir Vilniaus įkū­rėjas. Tačiau ka­talikai ją pra­dėjo švęsti po 1582 m. po­piežiaus Gri­ga­liaus XIII at­lik­tos ka­len­do­riaus reformos – pra­ėjus 8 dienoms po Kris­taus gi­mi­mo ir jo apipjaustymo.…
Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą